- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 2S-705-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-17999-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- AB „Hanner“
- Ieškovas
- UAB „BPTS Europa“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Hanner“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „BPTS Europa“ ieškinį atsakovui AB „Hanner“, trečiajam asmeniui Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl veiksmų, sukeliančių realią žalą ir žalos padarymo grėsmę ateityje, uždraudimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas UAB „BPTS Europa“ kreipėsi į tesimą su prevenciniu ieškiniu atsakovui AB „Hanner“, trečiajam asmeniui Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl veiksmų, sukeliančių realią žalą ir žalos padarymo grėsmę ateityje. Be to, ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki tol, kol įsiteisėjusiu teismo spendimu ar nutartimi nėra baigta administracinė byla Nr. I-4792-244/2012, iškelta Vilniaus apygardos administraciniame teisme, uždrausti AB „Hanner“ bet kokiu būdu keisti ar daryti kitokį poveikį UAB „BPTS Europa“ rangos darbams ar jų rezultatui, atliktiems UAB „BPTS Europa“ ar jos pasitelktų asmenų, iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-11-07 nutarties administracinėje byloje Nr. I-4792-244/2012 priėmimo pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012-10-05 sprendimą išduoti leidimą, 2012-10-04 leidimą Nr. 78/U/12 ir prie minėto leidimo pridėtą schemą Nr. 78/U/12. Ieškovas nurodo, kad prevencinis ieškinys ir laikinosios apsaugos priemonės yra iš esmės vienintelė efektyvi teisinė priemonė, kuria ieškovas šiuo metu gali gintis nuo atsakovo neteisėtų veiksmų, nukreiptų į ieškovo darbų rezultato ardymą ir gero vardo ir santykių su nuomininkais pažeidimą. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas, ilgą laiką nereiškęs pretenzijų ieškovui, 2012 m. pradėjo pastoviai reikšti pretenzijas, kad prekybos centro EUROPA nuomininkų tiekėjų automobiliai laikinai sustoja iškrauti prekes, trukdydami eismui. Todėl ieškovas ir kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl laikino sustojimo zonos įrengimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyrius priėmė 2012-10-05 sprendimą ir 2012-10-04 išdavė leidimą Nr. 78/U/12 įrengti laikino sustojimo zoną. Minėtoji zona buvo įrengta. Taip pat ieškovas nurodo, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su skundu, kuriuo, neatskleisdamas, kad darbai pagal schemą yra atlikti, reikalavo panaikinti sprendimą, leidimą ir schemą ir sustabdyti minėtų dokumentų galiojimą ir uždrausti atlikti veiksmus pagal minėtą leidimą ir schemą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino. Nurodė, kad tuo atveju, jei ieškovo ieškinys būtų patenkintas ir atsakovui būtų uždrausta bet kokiu būdu, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi nėra išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-4792-244/2012, keisti pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012-10-05 sprendimą, 2012-10-04 leidimą Nr. 78/U/12 ir prie minėto leidimo pridėtą schemą iki nutarties priėmimo atliktus ieškovo darbus ar jų rezultatą, teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas. Taip pat pabrėžė, jog ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neprieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2012-11-07 nutarčiai, kuria konstatuota, jog tikslinga išlaikyti status quo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad uždraudimas atsakovui atlikti atitinkamus veiksmus pakankamai apsaugo ieškinio reikalavimų patenkinimą (ir net sutampa su jais), todėl yra pagrindas taikyti CPK 145 str. 1 d. 6 p. numatytą laikinąją apsaugos priemonę. Netaikius šios laikinosios apsaugos priemonės, pirmosios instancijos teismo nuomone, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, nes yra grėsmė, jog atsakovas galėtų padaryti didelės žalos ieškovo turtiniams ir neturtiniams interesams, dėl ko būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas.
Šalies argumentai
Atsakovas AB „Hanner“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-19 nutartį. Nurodo, kad net ir prevencinio ieškinio pateikimo atveju galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie bus sprendžiami teismo sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą. Apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jokios išimtinės situacijos bei ją pagrindžiančio teisinio ar faktinio pagrindo nenurodė. Atsakovo nuomone, pateiktas ieškinys apskritai nėra prevencinis, nes ieškovas teigia, jog jo teisės jau yra pažeistos, todėl pasak atsakovo, jos gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais. Be to, apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymo atsiradimui bei didelės žalos ieškovui atsiradimo galimybė. Taip pat apeliantas tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-11-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-4792-244/2012 pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012-10-05 sprendimo, jo pagrindu išduoto 2012-10-04 leidimo Nr. 78/U/12 bei schemos Nr. 78/U/12 galiojimą ir uždraudė atlikti veiksmus pagal minėtą leidimą bei schemą. Taigi teismas administracinėje byloje iš esmės uždraudė pačiam ieškovui atlikti krovininių automobilių išsikrovimo aikštelės montavimo darbus, t. y. apribojo paties ieškovo veiksmus, kurių rezultato saugojimui yra priimta nutartis. Apelianto teigimu, ieškovo veiksmuose, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savo esme ir paskirtimi priešingas kitoje administracinėje byloje jau pritaikytoms pačiam ieškovui reikalavimo užtikrinimo priemonėms, įžvelgtini piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymiai. Taip pat apeliantas nurodo, kad aikštelės įrengimo darbai nėra užbaigti iki šios dienos, o aikštelės įrengimo darbų pabaigą patvirtinantys dokumentai negalėjo būti sudaryti. Taigi aikštelė nėra tinkamai įrengta laikantis leidimo bei schemos reikalavimų, ieškovo vykdyti rangos darbai nėra baigti bei priduoti. Pasak atsakovo, ieškovas sąmoningai šią informaciją nuslėpė nuo teismo, kad pastarasis, nežinodamas šios informacijos, pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigotų atsakovą nedaryti poveikio neteisėtai atliktiems, nepabaigtiems ir viešąjį interesą pažeidžiantiems ieškovo atliktiems rangos darbams ar jų rezultatui. Be to, apeliantas pažymi, kad skundžiama nutartimi yra saugomi viešajam interesui prieštaraujantys neteisėtai atlikti rangos darbai, kas iš esmės prieštarauja teisinės valstybės pamatiniams principams. Leidimo ir schemos pagrindu pradėta įrengti aikštelė yra formuojama ant pėsčiųjų tako, įterpiant ją tarp gatvės ir šalia esančių pastatų bei išėjimų iš jų. Atkreiptinas dėmesys, kad per pačią aikštelę vyksta nuolatinis pėsčiųjų judėjimas, nes ji yra suformuota VĮ „Registrų centras“, verslo centro „Vilniaus verslo uostas“, verslo centro „Europa“, prekybos centro „Europa“, Vilniaus m. savivaldybės administracijos, bankų ir kitų žmonėms socialiai ir visuomeniškai reikšmingų objektų centre, kuomet judėjimas visomis kryptimis yra aktyvus ir nuolatinis. Atsakovo įsitikinimu, aikštelės eksploatacija trikdo normalų pėsčiųjų bei neįgaliųjų judėjimą jiems svarbiomis kryptimis. Apeliantas nurodo teisės aktų reikalavimus, susijusius su viešojo intereso apsauga, kurie įrengiant aikštelę yra pažeidžiami, sukeliant grėsmę aplinkinių asmenų bei turto saugumui. Taip pat apeliantas pažymi, kad teismas visais atvejais privalo motyvuoti savo sprendimą laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovui. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamas nepranešus atsakovui. To pasėkoje teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, realiai neišnagrinėjęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybių.
2013-02-26 teisme buvo gauti apelianto AB „Hanner“ papildomi paaiškinimai prie atskirojo skundo, kuriuose nurodoma, jog administracinė byla buvo išspręsta taikiai ir nutraukta, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija pripažino aikštelės įrengimą ir eksplotavimą pažeidžiančiu viešąjį interesą ir panaikino jo įrengimą leidusius sprendimus. Atsakovo nuomone, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad nepagrįstai taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Taip pat atsakovas tvirtina, kad atsakovui draudžiamus atlikti veiksmus yra įpareigotas atlikti pats ieškovas, o dalis veiksmų jau atlikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimu.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „BPTS EUROPA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-19 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas pažymi, kad atskirajame skunde dėstomi argumentai, susiję su paties ieškinio pagrįstumu, todėl jie apskritai neturėtų būti vertinami. Ieškovo nuomone, pateiktas ieškinys yra prevencinis ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į ieškinio specifiką ir teismų formuojamą praktiką sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas pažymi, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali sutapti su prevencinio ieškinio reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, ieškovo nuomone, jokios kitos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrintų realaus ir efektyvaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas jau atlieka neteisėtus veiksmus, kuriais ardomas ieškovo pagal leidimą ir schemą atliktų darbų rezultatas. Pasak ieškovo, atsakovo elgesys patvirtina grėsmę, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas ir toliau ardys pagal leidimą ir schemą atliktų darbų rezultatą. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovas įrodinėja, jog ieškovas neužbaigė darbų pagal leidimą ir schemą, tačiau šie atsakovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes aplinkybė, kad ieškovas įrengė leidime ir schemoje numatytas technines eismo reguliavimo priemones, konstatuota įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, kuri šios bylos šalims turi prejudicinę galią. Taip pat, pasak ieškovo, atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės komplikuoja viešojo intereso apsaugą, dėl kurios neva buvo priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-4792-244/2012. Ieškovas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje, kuria buvo sustabdytas sprendimo, leidimo bei schemos galiojimas, taip pat uždrausta atlikti veiksmus pagal minėtą leidimą ir schemą, yra panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas atskirajame skunde dėsto argumentus dėl tariamo viešojo intereso pažeidimo priimant skundžiamą nutartį, nors įstatymai jam apskritai nesuteikia įgaliojimų ginti viešąjį interesą, todėl šie argumentai apskritai neturėtų būti vertinami. Atsižvelgiant į tai, šie atsakovo argumentai dėl tariamo atliktų darbų neteisėtumo ir viešojo intereso pažeidimo neturėtų būti vertinami sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Taip pat, ieškovo nuomone, nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio arba atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo AB „Hanner“ atžvilgiu.
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. CPK normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygas ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo būtent toje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo realus įvykdymas gali pasunkėti arba tapti visiškai nebeįvykdomas. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Kitaip tariant, įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais, tačiau prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 str.) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Pažymėtina, kad tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovas UAB „BPTS Europa“ pateikė prevencinį ieškinį atsakovui AB „Hanner“, trečiajam asmeniui Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl veiksmų, sukeliančių realią žalą ir žalos padarymo grėsmę ateityje. Ieškovas prašo uždrausti AB „Hanner“ bet kokiu būdu keisti ar daryti kitokį poveikį UAB „BPTS Europa“ rangos darbams ar jų rezultatui, atliktiems UAB „BPTS Europa“ ar jos pasitelktų asmenų iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-11-07 nutarties administracinėje byloje Nr. I-4792-244/2012 priėmimo pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012-10-05 sprendimą išduoti leidimą, 2012-10-04 leidimą Nr. 78/U/12 ir prie minėto leidimo pridėtą schemą Nr. 78/U/12.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės gali sutapti su prevencinio ieškinio reikalavimais. Pažymėtina, kad jei ieškovo ieškinys būtų patenkintas, o ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, tai tikėtina, kad teismo sprendimo vykdymas iš esmės taptų neįmanomas ir prarastų prasmę. Pakartotinai pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik uždraudimas atsakovui atlikti atitinkamus veiksmus šiuo konkrečiu atveju užtikrintų ieškinio reikalavimų patenkinimą ieškovui palankaus sprendimo atveju. Ieškovas pateikdamas prevencinį ieškinį siekia išvengti būtent žalos atsiradimo, todėl kitos CPK 145 str. 1 d. išvardintos laikinosios apsaugos priemonės negali padėti pasiekti siekiamo tikslo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra reali grėsmė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovas į bylą pateikė įrodymų, kurie suteikia pagrindą tvirtinti, kad atsakovas jau atlieka veiksmus, kuriais ardomas ieškovo pagal leidimą ir schemą atliktų darbų rezultatas, nors atlikti tokius veiksmus neturi jokio teisinio pagrindo. Apeliantas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad pats ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus sprendimu yra įpareigotas atlikti tuos veiksmus, tačiau ir ši aplinkybė nesuteikia jokio pagrindo apeliantui atlikti skundžiama nutartimi uždraustus veiksmus.
Dalis atskirajame skunde dėstomų argumentų yra susiję su paties ieškinio pagrįstumu. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144-148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto argumentų, kurie turės būti vertinami sprendžiant bylą iš esmės.
Kritiškai vertinti apelianto teiginiai, kad teismas administracinėje byloje iš esmės apribojo paties ieškovo veiksmus, kurių rezultato saugojimui yra priimta nutartis. Apelianto teigimu, ieškovo veiksmuose, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savo esme ir paskirtimi priešingas kitoje administracinėje byloje jau pritaikytoms pačiam ieškovui reikalavimo užtikrinimo priemonėms, įžvelgtini piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymiai. Pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria buvo sustabdytas sprendimo, leidimo bei schemos galiojimas, taip pat uždrausta atlikti veiksmus pagal minėtą leidimą ir schemą, yra panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi (b.l. 50-55). Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra savo esme priešingos administracinėje byloje pritaikytoms pačiam ieškovui reikalavimo užtikrinimo priemonėms, nes šios reikalavimo užtikrinimo priemonės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi buvo panaikintos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios gali sukelti teisines pasekmes, o nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas jau buvo įvykdytas ir veiksmai pagal ginčijamus aktus jau buvo atlikti. Be to, apeliantas tvirtina, jog ieškovas neužbaigė darbų pagal leidimą ir schemą, tačiau ir su šiais apelianto teiginiais sutikti negalima, nes aplinkybė, kad ieškovas įrengė leidime ir schemoje numatytas technines eismo reguliavimo priemones, konstatuota jau minėtoje įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartyje, kuri šios bylos šalims turi prejudicinę galią. Taip pat pažymėtina, kad apelianto papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodyta aplinkybė, kad administracinė byla buvo išspręsta taikiai ir nutraukta, todėl nebeliko pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, yra klaidinanti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis, kuria buvo nutraukta minėta byla, nėra įsiteisėjusi, nes su atskiruoju skundu yra išsiųsta nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Atsakovas atskirajame skunde dėsto argumentus dėl tariamo viešojo intereso pažeidimo. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, jog asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apginti viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems tokia teisė suteikta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010 ir kt.). Pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, asmuo gina ne jam priklausančią teisę, o tai, kas yra objektyviai reikšminga ir vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojo intereso gynimo ieškiniai yra išimtis iš bendrosios taisyklės, pagal kurią kiekvienas savo pažeistas teises gina pats (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1829/2012). Dėl šios priežasties viešojo intereso gynimo ieškinį gali pareikšti tik tie asmenys, kuriems tokią teisę specialiai numato įstatymas. Taigi atsakovui, kuris yra privatus juridinis asmuo, įstatymai apskritai nesuteikia įgaliojimų ginti viešąjį interesą, todėl apelianto argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo nevertinami.
Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Tuo tarpu apeliantas šiuo atveju nepateikė konkrečių įrodymų, kurie eliminuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo atžvilgiu būtinybę šioje byloje.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios, pabrėžtina, yra taikomos būtent atsakovo atžvilgiu, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Kita vertus, nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad laikinosios priemonės yra taikomos tik iki bus išnagrinėta aukščiau paminėta byla.
Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nepranešė atsakovui ir nenurodė tokio sprendimo motyvų. Vadovaujantis CPK 147 str. 1 d., kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nustato teismui teisę, o ne pareigą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepranešė apeliantams apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą ir skundžiamoje nutartyje nenurodė tokio sprendimo motyvų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos procesinės teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-630/2012).
Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nagrinėjamu atveju, atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Apelianto AB „Hanner“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.