Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Daina Lisaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui V. N. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dalyvavimo auklėjant nepilnametį vaiką ir bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui formos ir dydžio nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovės E. K. (toliau – ir ieškovė) patikslintas ieškinys atsakovui V. N. (toliau – ir atsakovas, apeliantas) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dalyvavimo auklėjant nepilnametį vaiką ir bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui formos ir dydžio nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta iš karto po patikslinto ieškinio priėmimo, t. y. atsakovas neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos ir ją pagrindžiančių įrodymų, taip pat į tai, kad abiejų šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės ginčą sprendžiant iš esmės pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, abiejų šalių pateiktus įrodymus prijungia prie bylos ir dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl atskirojo skundo

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

13. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš atsakovo nepilnamečiui vaikui priteistas laikinas išlaikymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Ši priemonė taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 1 dalis). CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Pažymėtina, kad, šiuo atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Abu tėvai, tiek motina, tiek ir tėvas privalo teikti vaikams išlaikymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), o laikinas išlaikymas priteisiamas tam iš tėvų, su kuriuo faktiškai bylos nagrinėjimo metu gyvena vaikas.

15. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei to, kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios ginčo šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, nustatytina kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo.

16. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010; 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-684/2025).

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad mažesnis nei MMA išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko amžiumi, gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisė iš atsakovo nepilnamečiam vaikui laikiną išlaikymą mokamą po 327 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismas vertino, kad atsakovo teikiamas 200 Eur periodinis išlaikymas neužtikrina būtinųjų vaiko poreikių tenkinimo, jis nesiekia minimalaus neįrodinėtino vaikų išlaikymo dydžio. Teismas laikino išlaikymo dydį nustatė vadovaudamasis orientaciniu išlaikymo dydžiu tenkančiu vienam iš tėvų per mėnesį (777,39 Eur (minimali mėnesinė alga atskaičius mokesčius) – 122,50 Eur (vaiko išmoka)/ 2).

19. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad nutartis buvo priimta neištyrus visų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti svarbių aplinkybių, kadangi teismas, prieš jas taikydamas, nesudarė galimybės atsakovui pateikti duomenis apie teikiamą išlaikymą. Dėl šios priežasties teismas iš anksto, nepatikrinęs faktų, sprendė, kad nepilnamečiam vaikui nėra teikiamas pakankamas išlaikymas, taip pat, kad jo būtiniesiems poreikiams tenkinti būtinas minimaliai mėnesinei algai prilygstantis išlaikymo dydis. Atsakovo teigimu, jis prie vaiko išlaikymo prisideda reikšminga dalimi. Nurodo, kad vaikui būnant su juo, atsakovas išleido tokias sumas: 2025 m. rugsėjo mėn.– 214 Eur; 2025 m. spalio mėn. – 170 Eur; 2025 m. lapkričio mėn. – 164 Eur; 2025 m. gruodžio mėn. – 267 Eur. Be to, atsakovas nuo 2024 m. sausio mėnesio iki 2024 m. vasario mėnesio vaiko išlaikymui ieškovei pervedė 150 Eur, o nuo 2024 m. vasario – po 200 Eur/mėn. Taip pat atsakovas moka visas bendro šalių buto paskolos įmokas ir su jo išlaikymu susijusias išlaidas, kas sudaro reikšmingą finansinę naštą ir prisideda prie būsto vaikui suteikimo. Atsakovas atskiruoju skundu prašo sumažinti priteistą laikiną išlaikymą iki 200 Eur.

20. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas prieš spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo sudaryti galimybę atsakovui pateikti duomenis apie teikiamą išlaikymą, laikytini nepagrįstais. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išsprendžia nedelsiant (bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos; išimtiniais atvejais per septynias darbo dienas) ir tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Nurodytas teisinis reglamentavimas neįpareigoja teismo visais atvejais apie pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pranešti atsakovui. Tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad toks pranešimas atsakovui buvo būtinas, kadangi byloje nebuvo duomenų (jų atsakovas neteikė ir su atskiruoju skundu) apie sunkią atsakovo finansinę padėtį. Pažymėtina, jog atsakovas savo poziciją dėl ieškovės prašymo nepagrįstumo turėjo teisę išdėstyti atskirajame skunde, ką šiuo atveju ir padarė, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo nuomonė nebuvo išklausyta. Be to, visus atsakovo pateiktus įrodymus ir argumentus apie jo papildomą prisidėjimą prie šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo nagrinės ir vertins pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėdamas iš esmės. Nurodytais motyvais atskirojo skundo argumentas atmetamas.

21. Nėra pagrindo pritarti apelianto skundo argumentui, kad teismo priteista 327 Eur laikino išlaikymo suma turėtų būti sumažinta iki 200 Eur. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčijo aplinkybės, kad šalių sūnus faktiškai gyvena su ieškove. Nors bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas praleidžia laiką su sūnumi, būdamas su juo tenkina tuo metu kylančius vaiko poreikius maistui, pramogoms, taip pat kas mėnesį ieškovei perveda po 200 Eur, tačiau tai nepaneigia fakto, kad ieškovei, su kuria faktiškai gyvena vaikas, tenka didesnė materialinė našta visapusiškam vaiko aprūpinimui, t. y. ieškovė turi užtikrinti tiek kasdienius esminius vaiko poreikius (maistas, higiena, ugdymas, apranga, mokesčiai), tiek nekasdienius (pramogos, papildomos sveikatos priežiūros mokamos išlaidos, kitos nenumatytos išlaidos), kuriems užtikrinti reikalingos pastovios vaiko išlaikymo išlaidos. Be to, atsakovo pateikti duomenys apie papildomas išlaidas vaikui yra tik už keturis mėnesius – nuo 2025 m. rugsėjo iki gruodžio mėnesio, iš kurių negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovas kiekvieną mėnesį (ne tik jo nurodytais mėnesiais) papildomai sūnaus išlaikymui vidutiniškai išleidžia, kaip jis nurodė, apie 203,75 Eur. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad šiuo metu faktinė šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra su ieškove, kuriai tenka rūpintis kasdienių vaiko poreikių tenkinimu, į tai, kad priteisiant laikiną išlaikymą turi būti patenkinti ne tik baziniai vaiko poreikiai, tačiau laikinas išlaikymas turi būti pakankamas visapusiškam vaiko vystymuisi, bei į tai, kad ieškovės prašomo priteisti laikino išlaikymo dydį teismas nuo 400 Eur sumažino iki 327 Eur, kuris neviršija klausimo sprendimo metu galiojusio 2025 m. MMA dydžio, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo finansinė padėtis yra sunki ir tokio dydžio laikino išlaikymo jis negali mokėti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas laikinas išlaikymas 327 Eur/mėn. yra teisėtas ir pagrįstas, nepabloginantis atsakovo finansinės padėties bei užtikrinantis nepilnamečio vaiko interesus.

22. Atmestini kaip nepagrįsti ir apelianto teiginiai apie tai, kad jis moka visas bendro šalių buto paskolos įmokas ir su jo išlaikymu susijusias išlaidas, kas sudaro reikšmingą finansinę naštą ir prisideda prie būsto vaikui suteikimo. Pasisakydamas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskolos įmokų mokėjimas nėra nesusijęs su nepilnamečiam vaikui nustatytinu laikinu išlaikymo dydžiu, atsakovas vykdo prievolę kreditoriui, būstas nepriklauso vaikui asmeninės nuosavybės teise, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste yra neaktualus. Taip pat atmestinas apelianto atskirojo skundo argumentas, kad šiuo atveju buvo tikslinga gauti Tarnybos duomenis apie šeimą bei išvadą dėl nepilnamečio vaiko laikino išlaikymo priteisimo. Apeliantas nepagrindė argumento, kokią reikšmę Tarnybos išvada turi sprendžiant teismui laikino išlaikymo priteisimo klausimą.

23. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas net preliminariai neįvertino vaiko poreikių. Atsakovo teigimu, kai kurie patikslintame ieškinyje nurodomi vaiko poreikiai yra akivaizdžiai nepagrįsti (logopedo paslaugos, mokestis už darželį). Apeliacinės instancijos teismas nurodytiems apelianto argumentams nepritaria. Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikino išlaikymo dydį, preliminariai įvertino byloje esančius įrodymus ir ieškovės prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo tenkino iš dalies, t. y. sumažino jos prašomo priteisti 400 Eur laikino išlaikymo dydį iki 327 Eur/mėn. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad vien tai, jog teismas nepasisakė dėl kiekvieno ieškovės pateikto įrodymo atskirai, nereiškia, kad nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertino pateiktus duomenis ir padarė atitinkamas išvadas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio. Kita vertus, iš ieškovės pateiktų su ieškiniu įrodymų matyti, kad vaikas lanko logopedijos centrą „Papūga“. Iš ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų už minėto centro lankymą matyti, kad buvo patiriamos atitinkamo dydžio išlaidos: 2025 m. liepos mėn. – 180 Eur, 2025 m. rugpjūčio mėn. – 165 Eur (dvi sąskaitos po 55 Eur ir 110 Eur), 2025 m. rugsėjo mėn. – 145 Eur. Taip pat iš ieškovės pateikto logopedijos centro „Papūga“ direktorės rašto nustatyta, kad šalių nepilnamečiui vaikui užsiėmimai minėtame centre paskirti nuo 2025 m. liepos mėnesio iki 2026 m. sausio mėnesio (sausio mėnesį paskirti 4 užsiėmimai su kalbos ir elgesio specialiste). Logopedo paslaugų teikimas įprastai susijęs su tęstinio pobūdžio paslaugos teikimu vaikui, siekiant pozityvaus rezultato. Pateikti įrodymai preliminariai patvirtina tiek vaiko turimą kalbos vystymosi trūkumą, t. y. logopedo paslaugos poreikį, tiek jos tęstinumo ir patirtinų papildomų išlaidų poreikį.

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad išlaikymas turėtų būti mokamas ne anksčiau kaip iki kiekvieno mėnesio 15 dienos, o ne kiekvieną mėnesio 5 dieną, atsižvelgiant į apeliantui mokamo darbo užmokesčio laiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaikymas vaikui yra mokamas į priekį, todėl nėra pagrindo išlaikymo mokėjimo termino susieti su darbo užmokesčio mokėjimo diena. Tuo atveju, jei apeliantas darbo užmokestį gauna mėnesio 15 dieną, jis išlaikymo prievolę už ateinantį mėnesį turi teisę vykdyti iki sekančio mėnesio 5 dienos.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos duomenis, sprendžia, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui iš atsakovo priteisimas yra reikalingas, nes jis skirtas apsaugoti būtiniausius vaiko interesus, kad būtų patenkinti būtinieji vaiko poreikiai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (laikino išlaikymo priteisimą), siekdamas laikinai (iki bylos išnagrinėjimo) sureguliuoti esamą situaciją, kad būtų reguliari ir aiški atsakovo nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti skiriama suma iki sprendimo byloje priėmimo.

26. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą atskirojo skundo argumentų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (laikino išlaikymo priteisimą). Atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 31 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.