- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-06
- Bylos Nr.
- 2A-1805-230/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-23653-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė (pirm.), Leonas Jachimavičius, Nijolia Indreikienė (pran.)
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- Kauno apygardos prokuratūros Viešojo
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1629-475/2015 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skundą atsakovui Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui dėl 2014 m. spalio 29 d. nutarimo atmesti pareiškėjo skundą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro H. U. 2014-10-29 nutarimą atmesti pareiškėjo skundą ir atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės V. M. 2014-09-03 nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skunde nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT prie ŽŪM) Alytaus skyrius 2014-08-05 raštu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių, prašydamas kreiptis į teismą dėl Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998-07-21 įsakymo Nr. 11-437 „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų pardavimo Alytaus mieste“ dalyje dėl 1,52 aro ploto žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo M. L. pripažinimo negaliojančiu, 1998-09-28 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir 2014-03-13 pirkimo–pardavimo sutarties dėl 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalies bendrame 0,1392 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. NŽT prie ŽŪM Alytaus skyriaus vedėjo 2014-05-13 įsakymu sudaryta komisija išnagrinėjo N. B. 2014-04-24 prašymą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjus prašyme išdėstytus faktus, prie prašymo pridėtus dokumentus, Alytaus skyriaus bei VĮ Registrų centro duomenis, buvo nustatyta, kad M. L. 1997-04-11 pateikė prašymą pirkti 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalį žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Alytaus apskrities viršininko pavaduotojas 1998-07-21 priėmė įsakymą parduoti M. L. 1,52 aro ploto žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba 1998-09-28 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė M. L. 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis M. L. 1998-06-19 pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė 1/8 ūkinio pastato ir butą N. B., o 2014-03-13 pirkimo–pardavimo sutartimi 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalį bendrame 0,1392 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), A. T.. Ieškovė teigia, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos tvarkos (galiojusios iki 1999-06-09) 7 p., Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi (galiojusio iki 2000-06-26), Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998-07-21 įsakymas Nr. 11-437 „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų pardavimo Alytaus mieste“ dalyje dėl 1,52 aro ploto žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo M. L. yra neteisėtas, 1998-09-28 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (kadangi M. L. tuo metu jau nevaldė nuosavybės teise pastatų (1/8 ūkinio pastato ir buto), yra niekinė ir turėtų būti pripažinta negaliojančia (CK 1.80 str.). Taip pat pripažintinas negaliojančiu ir paskesnis sandoris dėl tos pačios žemės sklypo dalies perleidimo 2014-03-13 pirkimo-pardavimo sutartis, parduodant 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalį bendrame 0,1392 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), A. T., nes iš ne teisės teisė atsirasti negali. Ieškovė pažymėjo, kad žemės sklypo dalies negrąžinus valstybei, tuo pačiu niekinių sandorių pagrindu įgytos sklypo dalies tolimesniu disponavimu ir valdymu pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės, t. y. N. B., 1998-06-19 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijusi 1/8 ūkinio pastato ir butą, negali nuosavybės teise įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka jai priklausančios žemės sklypo dalies, kadangi ji šiuo metu priklauso A. T.. Mano, kad turėtų būti taikoma restitucija – 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalis bendrame 0,1392 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), turėtų būti grąžinta teisėtam jos savininkui – Lietuvos Respublikai, tokiu apginant viešąjį interesą užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė V. M. 2014-09-03 nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nustačiusi, jog prokurorui kreipiantis į teismą dėl Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998-07-24 sprendimo Nr. 11-437 dalies ir pirkimo–pardavimo sandorių panaikinimo būtų ne tik pažeistas teisinių santykių stabilumo ir teisinės valstybės principai, bet ir būtų inicijuojamas teisminis procesas jau suėjus bendriesiems ieškinio senaties terminams, pažymėjo, kad inicijavus teisminį procesą būtų ginami privatūs individualaus namo dalies savininkės N. B., bet ne viešieji interesai. Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras H. U. pareiškėjos skundo netenkino ir 2014-10-29 nutarime nurodė, kad Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė V. M. aiškiai ir išsamiai išdėstė savo sprendimo argumentus ir motyvus, bei pagrįstai atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jis nagrinėjamu atveju gali pasisakyti tik dėl to, ar Kauno apygardos prokuratūros prokurorė V. M., nagrinėdama pareiškėjos pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, ir Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras H. U., spręsdamas dėl prokurorės V. M. nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagrįstumo, nepažeidė nagrinėjimo procedūros, tačiau teismas negali pasisakyti dėl viešojo intereso pažeidimo iš esmės. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad prokurorai tyrė pareiškėjos pateiktus įrodymus ir nurodytas aplinkybes, tačiau nenustatė pagrindo inicijuoti kreipimąsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kartu su skundu nepateikė papildomų įrodymų, nenurodė pasikeitusių aplinkybių, kurie galėtų turėti įtakos vertinant prokurorų priimtų sprendimų teisėtumą. Pareiškėja iš esmės skundu prašo pripažinti, kad Kauno apygardos prokurorai neteisingai įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 11.13.-60/2012/2013 dokumentus, nustatydami, kad administracinio akto ir ginčo sandorių panaikinimas yra susijęs su privačiu, bet ne viešuoju interesu, kuris aktualus visai visuomenei. Teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad Kauno apygardos prokuratūros prokurorai nerinko įrodymų, jų neanalizavo ir nevertino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorų 2014-09-03 ir 2014-10-29 nutarimuose priimti procesiniai sprendimai, remiantis teismų praktika, Konstitucinio teismo doktrina bei Lietuvos respublikos teisės aktais, ir juose padarytos išvados yra motyvuotos. Įvertinti, ar NŽT prie ŽŪM Alytaus skyriaus 2014-08-07 Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui pateiktas pareiškimas dėl viešojo intereso turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, t. y. ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo, yra prokurorų diskrecijos teisė. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, tik patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorų 2014-09-03 ir 2014-10-29 nutarimuose priimti procesiniai sprendimai atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones yra atlikti nepažeidžiant pareiškimų dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjimo procedūras, todėl nėra pagrindo naikinti šių prokurorų procesinių sprendimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir panaikinti Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro H. U. 2014 m. spalio 29 d. nutarimą atmesti pareiškėjos skundą ir atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones bei Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės V. M. 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo NŽT prie ŽŪM skunde išdėstytų motyvų ir nei dėl vieno jų nepasisakė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos tvarkos (galiojusio iki 1999 m. birželio 9 d.) 7 p. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai ne aukciono tvarka parduodami privačių namų valdų savininkams - faktiško valdos dydžio žemės sklypai, jų ribas nustačius, kaip nurodyta šios tvarkos 4 punkte (t. y. faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylų duomenis). Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 str. 2 d. (galiojusio iki 2000 m. birželio 26 d.) nustatyta, kad piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. liepos 21 d. įsakymas „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų pardavimo Alytaus mieste“ dalyje dėl 1,52 aro ploto žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo M. L. yra neteisėtas, 1998 m. rugsėjo 28 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (kadangi M. L. tuo metu jau nevaldė nuosavybės teise pastatų (1/8 ūkinio pastato ir buto), yra niekinė ir turėtų būti pripažinta negaliojančia. Taip pat pripažintinas negaliojančiu ir paskesnis sandoris dėl tos pačios žemės sklypo dalies perleidimo, t. y. 2014 m. kovo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis, parduodant 0,0152 ha ploto žemės sklypo dalį bendrame 0,1392 ha ploto žemės sklype, (duomenys neskelbtini), A. T., nes iš ne teisės teisė atsirasti negali. Pareiškėja pažymėjo, kad žemės sklypo dalies negrąžinus valstybei, tuo pačiu niekinių sandorių pagrindu įgytos sklypo dalies tolimesniu disponavimu ir valdymu pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės, t. y. N. B. 1998 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijusi 1/8 ūkinio pastato ir butą, negali nuosavybės teise įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka jai priklausančios žemės sklypo dalies, kadangi ji šiuo metu priklauso A. T.. Pareiškėja nesutinka su prokuroro motyvu, kad prašymas inicijuoti Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998-07-21 įsakymo panaikinimą ir ginčo sandorius iš esmės yra susijęs su individualaus namo dalies savininkės N. B. interesais ir kad prašomas administracinio akto ir ginčo sandorių panaikinimas yra susijęs su privačiu, bet ne viešuoju interesu. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. numatyta, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Taigi šiuo atveju yra pažeistos asmens, t. y. N. B. teisės ir teisėti interesai, kadangi ji valdydama nuosavybės teise gyvenamojo namo dalį, negali įsigyti šio namo namų valdai priklausančios žemės sklypo dalies. Pareiškėja taip pat nesutinka su prokuroro nuomone, kad teisės akto pažeidimas buvo padarytas NŽT veiklos srityje ir ši institucija galėjo ir turėjo galimybę bei privalėjo savalaikiai nustatyti padarytus teisės pažeidimus ir imtis priemonių juos pašalinti, kadangi ginčijamą 1998 m. liepos 21 d. įsakymą „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų pardavimo Alytaus mieste“ dalyje dėl 1,52 aro ploto žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo M. L. priėmė Alytaus apskrities viršininko pavaduotojas (Alytaus apskrities viršininko administracija 2010 m. liepos 1 d buvo likviduota, jos teisių perėmėja NŽT prie ŽŪM). Nesant įstatymo, numatančio tvarką, kokiu būdu valstybei grąžinti jos pačios institucijų neteisėtai fiziniam asmeniui parduotą žemę, atsisakymas kreiptis į teismą prieštarauja viešajam interesui.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su jame išdėstytais motyvais, laiko juos nepagrįstais ir nurodo, jog apeliantė klaidingai supranta teismo sprendimą manydama, jog teismas turėjo vertinti pareiškėjos argumentus ir spręsti, ar šiuo atveju buvo pažeistas viešasis interesas, ar ne, kadangi teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant taikyti viešojo intereso gynimo priemones, negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą. Nei apeliaciniame skunde, nei skunduose dėl prokurorės V. M. 2014-09-03 ir vyriausiojo prokuroro H. U. 2014-10-29 nutarimų panaikinimo pareiškėja nenurodė argumentų, susijusių su pateikto skundo nagrinėjimo procedūra, taip pat nenurodė jokių konkrečių proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, pažeidimų, kuriuos būtų padarę skundą nagrinėję prokurorai, o kiti skundo teiginiai neturi reikšmės priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja NŽT prie ŽŪM kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu, prašydama panaikinti Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro H. U. 2014-10-29 nutarimą atmesti pareiškėjo skundą ir atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones ir Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės V. M. 2014-09-03 nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, nustatė, kad pagrindo panaikinti minėtus nutarimus nėra, todėl pareiškėjos skundą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad prokurorai tyrė pareiškėjos pateiktus įrodymus ir nurodytas aplinkybes, tačiau nenustatė pagrindo inicijuoti kreipimąsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėja kartu su skundu nepateikė papildomų įrodymų, nenurodė pasikeitusių aplinkybių, kurie galėtų turėti įtakos vertinant prokurorų priimtų sprendimų teisėtumą, nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad Kauno apygardos prokuratūros prokurorai nerinko įrodymų, jų neanalizavo ir nevertino. Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorų 2014-09-03 ir 2014-10-29 nutarimuose procesiniai sprendimai priimti remiantis teismų praktika, Konstitucinio teismo doktrina bei Lietuvos respublikos teisės aktais ir juose padarytos išvados yra motyvuotos. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo NŽT prie ŽŪM skunde išdėstytų motyvų ir nei dėl vieno jų nepasisakė.
Dėl viešojo intereso gynimo
CPK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Prokuroras nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis). Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat – ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).
Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalį prokuroro priimtą proceso nutarimą gali panaikinti aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y. ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas. Teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Dėl to pažymėtina, kad tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokių būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos NŽT prie ŽŪM skundą dėl prokurorės ir vyriausiojo prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą, nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai, tirdama šį skundą, rinko faktinius duomenis, tinkamai ir išsamiai juos analizavo bei vertino ir pagrindė ne tik aktualių teisės aktų nuostatomis, bet ir teismų praktika, Konstitucinio Teismo doktrina, o vyriausiasis prokuroras 2014-10-19 nutarime, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nurodė, kad Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė V. M. aiškiai išsamiai išdėstė savo sprendimo argumentus ir motyvus bei pagrįstai atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, t. y. byloje nustatyta, kad prokurorė ir vyriausiasis prokuroras, priimdami sprendimą dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, proceso normų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir papildomai pažymi, jog apeliantė apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus dėl viešojo intereso gynimo, kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir iš esmės prašo pripažinti, kad Kauno apygardos prokurorai neteisingai įvertino, jog administracinio akto ir ginčo sandorių panaikinimas yra susijęs su privačiu, bet ne viešuoju interesu, kuris aktualus visai visuomenei, tačiau nei apeliaciniame skunde, nei skunduose dėl prokurorės V. M. 2014-09-03 ir vyriausiojo prokuroro H. U. 2014-10-29 nutarimų panaikinimo pareiškėja nenurodė jokių argumentų, susijusių su pateikto skundo nagrinėjimo procedūra, taip pat nenurodė jokių konkrečių proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, pažeidimų, kuriuos būtų padarę skundą nagrinėję prokurorai. Kaip jau minėta, teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, atsisakant taikyti viešojo intereso gynimo priemones, negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Dėl šių aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo byloje nagrinėtas pareiškėjos skundas atmestas, tinkamai taikė aukščiau nurodytas teisės normas, rėmėsi suformuota teismų praktika ir neperžengė įstatymo nustatytų teismui ribų kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą (CPK 185 straipsnis).
Apeliantė apeliaciniame skunde, ginčydama prokurorų priimtus nutarimus bei teismo sprendimą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos tvarkos ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis, kurių pagrindu teigia, kad Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998 m. liepos 21 d. įsakymas „Dėl faktiškai naudojamų žemės sklypų pardavimo Alytaus mieste“ dalyje dėl 1,52 aro ploto žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo M. L. yra neteisėtas, o jo pagrindu sudaryti sandoriai yra niekiniai. Be to, apeliantė nesutinka su prokuroro nutarimo argumentu, jog prašymas inicijuoti Alytaus apskrities viršininko pavaduotojo 1998-07-21 įsakymo panaikinimą ir ginčo sandorius iš esmės yra susijęs su individualaus namo dalies savininkės N. B. interesais ir kad prašomas administracinio akto ir ginčo sandorių panaikinimas yra susijęs su privačiu, bet ne viešuoju interesu, kuris aktualus visai visuomenei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad nagrinėjant skundą, teismui nėra suteikta kompetencija vertinti, analizuoti nurodytų teisės aktų nuostatų turinį, siekiant nustatyti pareiškėjos nurodomus galimus viešojo intereso pažeidimus, nes tai galėtų padaryti tik išnagrinėjęs bylą, jei ji būtų iškelta, iš esmės, o visos minėtos teisės aktų nuostatos buvo įvertintos tiek prokurorės, tiek vyriausiojo prokuroro nutarimuose. Taigi pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai neanalizavo ir netaikė jokių pareiškėjos minimų teisės aktų nuostatų, o tik nurodė, jog Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorų 2014-09-03 ir 2014-10-29 nutarimuose procesiniai sprendimai priimti remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino skundžiamus prokurorų nutarimus, padarė tinkamas ir bylos medžiaga pagrįstas išvadas, vertindamas prokurorų nutarimus teisingai taikė procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.