- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-49-354/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-56064-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Vidmantas Mylė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Aistis Damulevičius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. M. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 30 d., apie 3.30 val., naktiniame klube (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė rankomis nukentėjusiajam M. K. ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas jam akytkaulio lūžį kairės akiduobės vidinės sienelės srityje, kairės pusės VIII, IX šonkaulių lūžius, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I danties vainiko dalies kramtomojo paviršiaus lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas kairės akies vokuose, pojunginę kraujosruvą, kairės akies ragenos eroziją, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
2. Be to, M. M. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos tarnybos administratoriumi, pavaduodamas apsaugos darbuotoją, kuris prilyginamas valstybės tarnautojui, negerbė konstitucinių žmogaus teisių, numatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse, kaip to reikalauja Asmens ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 8 straipsnio 1 punktas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugos tarnybos apsaugos darbuotoją pavaduojančio asmens pareiginių nuostatų II dalies 1 punktas, pagal kurias žmogaus asmuo yra neliečiamas, draudžiama žmogų žaloti, ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai 2016 m. lapkričio 30 d., apie 3.30 val., naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), administracinį nusižengimą ar nusikalstamą veiką, susijusį su viešosios tvarkos pažeidimu, prieš kitą naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ klientą padariusiam nukentėjusiajam M. K. sudavė rankomis ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė jam akytkaulio lūžį kairės akiduobės vidinės sienelės srityje, kairės pusės VIII, IX šonkaulių lūžius, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I danties vainiko dalies kramtomojo paviršiaus lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, kraujosruvas kairės akies vokuose, pojunginę kraujosruvą, kairės akies ragenos eroziją, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas advokatas prašo pakeisti 2018 m. lapkričio 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria M. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, išteisinant M. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
3.1. Skunde teigiama, kad įvertinus teismo pareigą tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu pripažinti asmenį kaltu arba išteisinti, pirmosios instancijos teismas šioje byloje rėmėsi išimtinai specialisto išvada bei nekokybišku vaizdo įrašu ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti krentant ant žemės, užkliuvus už stalo, kėdžių. Atkreipiamas dėmesys, jog nuteistasis yra gerokai tvirtesnio sudėjimo nei nukentėjusysis, sužalojimai galėjo atsirasti ir nuteistajam pargriovus nukentėjusįjį ant žemės, krentant visu svoriu.
3.2. Be to, skunde pažymima, jog liudytojai G. L., V. B., A. T., K. K. nenurodė, jog matė, kad (kaip) nuteistasis būtų sudavęs nukentėjusiajam smūgius, tačiau patvirtino, jog nuteistasis pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, taigi nei vienas byloje liudytoju esantis asmuo negali patvirtinti, jog nuteistasis sudavė nukentėjusiajam. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas pripažino, kad vaizdo įrašai, kuriais vadovavosi teismas, yra neryškūs, blykčioja šviesos, salė menkai apšviesta, nėra vientiso įrašo. Gynėjo vertinimu, byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis sudavė nukentėjusiajam tris smūgius, o tokios teismo išvados nėra pagrįstos, teismas išimtinai vadovavosi specialisto išvada, o ne byloje nustatytų aplinkybių visuma. Skunde pažymima, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant tiek priežastinį ryšį, tiek kaltę asmens, kaltinamo padarius BK straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017). Taigi konkrečiu atveju, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014, 2K-440-976/2015). Gynėjas pažymi, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, todėl nuteistasis M. M. turėtų būti išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
4. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis M. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
5. Nuteistojo M. M. gynėjo advokato A. D. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, išnagrinėjusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, papildomai atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi teismo medicinos ekspertą J. S., konstatuoja, kad nuteistojo M. M. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl M. M. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
6.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius M. M. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo atsirasti nugriuvus, ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo M. K., liudytojų A. B., G. L., D. M., R. S., T. K. parodymais, byloje esančiais vaizdo įrašais, specialisto išvada ir paaiškinimais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad M. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
6.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam M. M. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.
6.3. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas ginčija nuteistojo kaltę, yra tie patys, kuriuos pats nuteistasis M. M. nurodė ir apylinkės teismo posėdžio metu, t. y. jog nukentėjusiajam nebuvo suduota smūgių, o sužalojimai pastarajam galėjo atsirasti nugriuvus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl M. M. kaltės nesunkiai sutrikdžius M. K. sveikatą, pastarajam suduodant ne mažiau trijų smūgių į įvairias kūno vietas.
6.4. Apygardos teismo vertinimu, M. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, t. y. sudavus M. K. ne mažiau trijų smūgių, kurie pastarajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodo: iš dalies paties M. M. parodymai apylinkės teisme, kur jis patvirtino, jog grūmėsi su nukentėjusiuoju (3 t., b. l. 158–159); nukentėjusiojo M. K. parodymai apylinkės teisme, kur jis patvirtino, kad į barą atėjo sveikas, nebūdamas sužalotas, kitur būti sužalotas negalėjo (3 t., b. l. 123–125); liudytojos G. L. parodymai apylinkės teisme, kur ji nurodė, jog nematė, kad M. M. būtų trenkęs M. K., tačiau patvirtino, jog matė, kaip M. M. buvo prirėmęs nukentėjusįjį, o po įvykio išėjusi į lauką matė, kad M. K. akis buvo ištinusi, o iki įvykio nematė, jog M. K. būtų buvęs sužalotas (3 t., b. l. 77–78 ); liudytojų D. M. ir R. S. parodymai apylinkės teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, kur jie patvirtino, jog atvykę į iškvietimą matė sužalojimus ant nukentėjusiojo veido (1 t., b. l. 110–111, 115–116; 3 t., b. l. 155–156); VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės 2017 m. sausio 5 d. raštas Nr. S-102 (1.13), kuriame nurodyta, kad GMP 2016 m. lapkričio 30 d. 4.08 val. atvežė M. K. į Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių, pacientas skundėsi kairės akies vokų sutinimu, sakė, kad sumušė nepažįstami klube „(duomenys neskelbtini)“, gydytojas oftalmologas diagnozavo kairės akies obuolio sumušimą, vokų kraujosruvas, ragenos eroziją, asmens blaivumo testu (alkotesteriu) M. K. 4.37 val. nustatytas 2,05 promilių girtumas, 5.40 val. išleido M. K. ambulatoriniam gydymui (1 t., b. l. 52); 2016 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada Nr. G 1624/2016(04), kurioje nurodyta, kad M. K. padaryti sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą, nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai, be to, nurodyta, kad M. K. kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo trijų smūgių bukais kietais daiktais (1 t., b. l. 74–75), 2017 m. sausio 3 d. apklausiamas specialistas patvirtino savo duotos išvados teisingumą, kad padaryti sužalojimai M. K. kūne nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai (1 t., b. l. 77–78); apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto teismo medicinos eksperto J. S. parodymai, kur jis nurodė, kad nukentėjusiajam M. K. padaryti sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai; byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad nuteistasis M. M. ranka sudavė smūgį pargriuvusiam nukentėjusiajam (1 t., b. l. 40–41, CD diskas pridėtas prie bylos). Nors nuteistasis M. M. teigia, kad jis netrenkė nukentėjusiajam, o sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti nugriuvęs, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo teiginius laiko tik kaip jo gynybinę versiją, siekiant jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pritartina apylinkės teismo išvadai, jog byloje esanti specialisto išvada ir specialisto paaiškinimas, kuriuos dar kartą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas, paneigia nuteistojo keliamą versiją, jog M. K. galėjo susižaloti griūdamas, pagrindo nesivadovauti specialisto išvada ir jo paaiškinimais nėra. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė didesnės įrodomosios reikšmės specialisto išvadai, nes M. M. kaltė buvo grindžiama ir kitais anksčiau paminėtais įrodymais, juos vertinant tiek atskirai, tiek visumoje, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad apylinkės teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog M. M. tris kartus trenkdamas nukentėjusiajam M. K. sukėlė pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes, kaip minėta anksčiau, byloje yra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis grūmėsi su nuteistuoju M. M., byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog, priešingai nei teigia nuteistasis ir jo gynėjas, būtent M. M. nukentėjusiajam sudavė ranka ir būtent smūgio sudavimas nukentėjusiajam M. K. vaizdo įraše yra gerai matomas, be to, tiek nukentėjusysis M. K., tiek liudytoja G. L. patvirtino, jog M. K. į barą atvyko nebūdamas sužalotas, o po įvykusio konflikto su nuteistuoju M. K. jau buvo sužalotas, kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas įvykio aplinkybes ir paneigiančias liudytojų nurodomas aplinkybes, byloje nėra.
6.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl M. M. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo M. M. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad M. M. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. M. gynėjo advokato A. D. apeliacinį skundą atmesti.