Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų V. S. ir A. S. atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. S. ir A. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB SEB bankui, UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo supaprastinta tvarka,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjai pateikė teismui pareiškimą, prašydami iškelti jiems bankroto bylą supaprastinto proceso tvarka, bankroto administratore skirti UAB „Principo reikalas“, į. k. (duomenys neskelbtini), ir patvirtinti pareiškėjų pateiktą mokumo atkūrimo planą. Prašymo pagrindu nurodė aplinkybes, jog pareiškėjai tapo nemokūs, nes 2007-10-25 paėmė paskolą būstui įsigyti, o po paskolos paėmimo Lietuvą užgriuvęs ekonominis sunkmetis lėmė pareiškėjų darbo užmokesčio sumažėjimą, o vėliau – net darbų praradimą, dėl to buvo pradelstas einamųjų įmokų pagal kredito sutartį mokėjimas. 2013-09-04 AB SEB bankas nutraukė kredito sutartį, iš gaunamų pajamų likusios skolos pareiškėjai padengti neturi jokių galimybių. Pareiškėjai yra skolingi AB SEB bankui 81335,72 Eur ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 5235,60 Eur. Pareiškėjų pajamas sudaro jų gaunami mėnesiniai darbo užmokesčiai, kurie po mokesčių atskaitymo vidutiniškai sudaro 587,83 Eur. Iš šių pajamų pareiškėjai nepajėgia vykdyti pradelstų įsiskolinimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 MMA.

2014-05-27 bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ pateikė teismui prašymą patvirtinti bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas. Bankroto administratorė taip pat pateikė skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ir prašė panaikinti 2014-05-15 kreditorių susirinkimo nutarimą 6-uoju darbotvarkės klausimu.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014-10-09 nutartimi patenkino bankroto administratorės skundą ir panaikino 2014-05-15 kreditorių susirinkimo nutarimą 6-uoju darbotvarkės klausimu bei patvirtino V. S. ir A. S. mokumo atkūrimo planą.

Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-04 nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-10-09 nutartį panaikino ir perdavė klausimą iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

2015-01-19 bankrutuojančių V. S. ir A. S. bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ pateikė teismui prašymą patvirtinti patikslintą bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė pakartotinis kreditorių susirinkimas.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2015-02-12 nutartimi bankrutuojančių V. S. ir A. S. mokumo atkūrimo plano netvirtino ir bankroto bylą nutraukė.

2015-05-28 Klaipėdos apygardos teismas nutartimi paliko galioti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-02-12 nutartį, kuria teismas pareiškėjų mokumo atkūrimo plano netvirtino ir bankroto bylą nutraukė.

2015-09-22 įvyko pakartotinis V. S. ir A. S. kreditorių susirinkimas, po pertraukos – 2015-10-02, tačiau kreditoriai dar kartą nepritarė patikslinto mokumo atkūrimo plano projektui, nurodydami, kad mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ nustatytų reikalavimų mokumo planui, pareiškėjo nurodytos gaunamos pajamos per mėnesį neatitinka realybės ir jų galimybės mokėti kreditą.

Pareiškėjai kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą su prašymu iškelti bankroto bylą pareiškėjams supaprastinta tvarka, bankroto administratore skirti UAB „Principo reikalas“, patvirtinti pareiškėjų pateiktą mokumo atkūrimo planą.

Kretingos rajono apylinkės teismas nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą supaprastinta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nutartį motyvavo tuo, kad plane nėra nurodytos kreditorių reikalavimams tenkinti skirtinos lėšos (FABĮ 7 str.). Teismui pateiktame mokumo atkūrimo plane nurodoma tik pati mokėjimo tvarka (kurią ir taip reglamentuoja Lietuvos Respublikos FABĮ ir kurios įtraukimas į mokumo atkūrimo planą nėra būtinas) ir terminai, tačiau nenurodoma, kokios konkrečiai lėšos bus mokamos kiekvienam kreditoriui ar kokios lėšos planuojamos mokėti praėjus pirmajam pusmečiui po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Teismui pateiktame mokumo atkūrimo plane pareiškėjai nurodo ketinantys kelti kvalifikacijas bankroto proceso metu, tai neturėtų būti laikoma pakankama priemone jų mokumui atkurti. Įvertinus tai, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, ši aplinkybė sudaro prielaidą spręsti, kad skolininkai šiuo metu nesiima aktyvių veiksmų, nors jų fizinė sveikata, jaunas amžius sudaro galimybę gauti didesnes pajamas ir atkurti savo mokumą. Dėl pareiškėjo V. S. gaunamų pajamų – dienpinigių, mokamų komandiruočių metu, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad išlaidos komandiruotėms nėra laikomos pareiškėjo darbo užmokesčiu arba pajamomis, jos neapmokestinamos ir Valstybinio socialinio draudimo fondui informacija apie komandiruotes ir jose mokamas išlaidas nebūna teikiama. Taip pat pagal FABĮ 7 str. 1 d. 2 p. dienpinigiai negalėtų būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą dėl jų dydžio bei išmokėjimo kintamumo. Įvertinus byloje pateiktus duomenis, teismui pateiktas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ nuostatų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai šiam planui nepritarė.

Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjų prašymą iškelti fizinio bankroto bylą supaprastinta tvarka, patvirtini mokumo atkūrimo planą ir paskirti bankroto administratorių. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2015-05-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-715-479/2015, kadangi šioje byloje buvo pasisakyta dėl iš esmės kitokio mokumo atkūrimo plano. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų ketinimai kelti kvalifikacijas bankroto proceso metu netūrėtų būti laikomi pakankama priemone jų mokumui atkurti, kadangi apeliantai ne vėliau kaip per 4 mėnesius po teismo nutarties iškelti bankroto bylą ir patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos įsipareigoja: pareiškėjas V. S.– pradėti lankyti D kategorijos vairavimo kursus, baigęs šiuos kursus laikyti D kategorijos vairuotojo pažymėjimo egzaminus, o pareiškėja A. S.– pradėti lankyti makiažo ar kitus su grožio paslaugomis susijusius kursus. Taip pat pareiškėjai mokumo atkūrimo plane numatė, kad ne rečiau kaip kas 6 mėnesius plano vykdymo laikotarpiu bankroto administratoriui įsipareigoja pateikti informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius dėtas pastangas ieškotis geriau mokamo darbo ar kitaip siekti gauti didesnes pajamas. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo teisėjas, nagrinėjęs bylą teismo posėdyje, galimai turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Taip pat 2015-11-06 vykusiame teismo posėdyje nebuvo laikytasi procesinių teisės normų dėl baigiamųjų kalbų. LR CPK 253 str. nustatyta, jog išsprendus šio Kodekso 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas, ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų. Šiuo atveju teisėjas nepaskelbė, jog bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų, taigi buvo pažeista LR CPK įtvirtinta posėdžio struktūra bei nesuteikta galimybė pareiškėjams išsakyti baigiamąsias kalbas.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliantų atskirąjį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o apeliantų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad vadovaujantis teismų praktika yra akivaizdu, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos. Apeliantų pateiktame mokumo atkūrimo plane yra nurodyti tik terminai, kada galimai būtų išmokėtas kreditas. Taip pat išanalizavus pateiktus banko sąskaitų išrašus akivaizdu, kad pareiškėjai gauna didesnes pajamas, nei nurodė mokumo atkūrimo plane. Pareiškime nurodyti paaiškinimai, kad didžiąją dalį pareiškėjo V. S. gaunamų pajamų sudaro dienpinigiai, nėra pakankami įrodyti aplinkybei, kad tai tikrai yra dienpinigiai, nes iš AB DNB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad UAB „Sumanus“, pervesdama lėšas į pareiškėjo sąskaitą, nurodo „atsiskaitymas“, o ne „dienpinigiai“ ar „komandiruotpinigiai“. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad norėdamas gauti kreditą, pareiškėjas komandiruotpinigius, t. y. dienpinigius, įvardija kaip gaunamas pajamas, o kai reikia atsiskaityti su kreditoriais, šias pajamas jis priskiria pajamoms, kurių negalima išieškoti, todėl toks pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas. Suinteresuotas asmuo atkreipia teismo dėmesį į tai, kad mokumo atkūrimo plane pareiškėjai nurodo, kad jų būtiniesiems poreikiams tenkinti kas mėnesį reikalinga 400,00 Eur suma, tačiau jos nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais, t. y. nėra pridėta mokėjimų nurodymų už komunalinius mokesčius ir kitų, todėl kreditorius negali įvertinti išlaidų pagrįstumo.

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į apeliantų atskirąjį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o apeliantų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad kreditorė AB SEB bankas kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimu dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo balsavo PRIEŠ, pateikdama tokius paaiškinimus: kreditorė AB SEB bankas 2015-09-22 vykusio kreditorių susirinkimo metu pateikė siūlymą mokumo atkūrimo plano projektą svarstyti gavus bankrutuojantiems asmenims priklausančių sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-09-20 bei būtinąsias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Kreditoriams buvo pateikti bankrutuojantiems asmenims priklausančių sąskaitų išrašai, kuriuose yra aiškiai matyti, kad V. S. pajamos yra daug didesnės, nei yra pateikta mokumo atkūrimo plane. Pateiktame mokumo atkūrimo plane nurodoma, kad V. S. darbdavys moka nustatytus dienpinigius, tačiau iš kreditoriams pateiktų dokumentų visiškai nėra aišku, kokią dalį gaunamų pajamų sudaro dienpinigiai, o kokią dalį darbo užmokestis. Kreditorė AB SEB bankas neprieštarauja mokumo atkūrimo plane pateiktoms išlaidoms, skirtoms būtiniesiems bankrutuojančių asmenų poreikiams tenkinti, tačiau, kreditorės nuomone, šios pajamos turi būti pagristos (bent jau išlaidos, skiriamos būstui išlaikyti ir nuomai) jas patvirtinančiais dokumentais. Kreditorės AB SEB banko nuomone, būtina aiškiai įvardyti gaunamas pajamas, tai yra kokia dalis pajamų yra darbo užmokestis, kuri dalis skiriama kaip dienpinigiai bankrutuojančio asmens komandiruočių metu. Kreditorės AB SEB banko nuomone, esant tokiam neapibrėžtumui, esant tokiems niekuo nepagrįstiems netikslumams, mokumo atkūrimo planas negali būti tvirtinamas ir bankroto byla pareiškėjams negali būti iškelta.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir fizinio asmens bankroto iškėlimo supaprastinta tvarka. Pareiškėjai pateikė pareiškimą iškelti bankroto bylą, patvirtinti mokumo atkūrimo planą, o bankroto administratore skirti UAB „Principo reikalas“. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų pareiškimą.

Pagal FABĮ 9 straipsnio 1 dalį fizinio asmens bankroto byla gali būti iškeliama supaprastinta tvarka, kai plano projektas pagal šio įstatymo nuostatas parengiamas iki pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pateikimo teismui dienos. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad taikant supaprastintą bankroto bylos iškėlimo tvarką, fizinis asmuo kartu su pareiškimu teismui iškelti bankroto bylą pateikia: 1) šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3, 4 ir 7 punktuose nurodytus dokumentus ir duomenis; 2) plano projektą; 3) dokumentus, įrodančius, kad plano projektui pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma pagal fizinio asmens duomenis vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos, arba dokumentus, įrodančius, kad plano projektui kreditoriai nepritaria. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog 2015-09-22 įvyko pakartotinis V. S. ir A. S. kreditorių susirinkimas, po pertraukos – 2015-10-02, kreditoriai nepritarė patikslinto mokumo atkūrimo plano projektui. Pareiškėjai, vadovaudamiesi FABĮ 9 straipsnio 2 dalimi, pateikė reikiamus dokumentus ir duomenis, mokumo atkūrimo plano projektą bei dokumentus, įrodančius, kad plano projektui kreditoriai nepritaria. Taigi nagrinėjamu atveju teismas vertina, ar yra pagrindas iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams bei ar pareiškėjų parengtas patikslintas mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ nuostatas bei nepažeidžia skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros.

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. LR CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvus bei subjektyvus kriterijus (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2402-640/2014).

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai netinkamai vykdo savo pareigą imtis tinkamų mokumo atkūrimo priemonių.

Iš byloje pateikto mokumo atkūrimo plano 6 dalies matyti, kad pareiškėjai Viktoras ir A. S. numato kelti savo kvalifikacijas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą ir patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skolininkai šiuo metu – iki bankroto bylos iškėlimo dienos, nesiima aktyvių veiksmų, nors jų fizinė sveikata, jaunas amžius sudaro galimybę gauti didesnes pajamas ir atkurti savo mokumą. Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Taigi asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu iškelti fizinio asmens bankroto bylą, turi pateikti duomenis apie tai, kokių veiksmų asmuo jau ėmėsi, kad pagerintų savo finansinę padėtį, taip pat kokių priemonių asmuo žada imtis, kad finansinė padėtis dar pagerėtų. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi plane numatytos mokumo atkūrimo priemonės turi būti realios, patvirtinančios maksimalias asmens pastangas atkurti jo mokumą ir užtikrinti maksimalų jo kreditorių interesų patenkinimą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjai kelia sąlyginį įsipareigojimą kreditoriams kelti kvalifikaciją, tik jei teismas nutartimi iškeltų fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau toks sąlyginis įsipareigojimas leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjai nėra visiškai sąžiningi siekdami atsiskaityti su kreditoriais ir gerinti savo finansinę padėtį dar iki fizinio asmens bankroto iškėlimo, todėl dar kartą sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks mokumo atkūrimo planas negali būti pripažįstamas tinkamu, kai asmuo kelia sąlygas kreditoriams, susijusias su tiesioginėmis pareiškėjų pareigomis imtis veiksmų tam, kad pagerintų savo finansinę padėtį, o tai suponuoja prielaidas, kad pareiškėjai siekia atsikratyti visų skolų ir nededa visų įmanomų pastangų gauti daugiau pajamų ir tenkinti prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams.

Kreditoriai atsiliepimais į atskirąjį skundą nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių mokumo atkūrimo plane nurodytą 400 Eur sumą, skiriamą būtiniesiems poreikiams tenkinti.

Dėl išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015). Todėl konstatuotina, kad pareiškėjai, numatę 400 Eur sumą, kuri skiriama 3 asmenų šeimai išlaikyti – būtinųjų poreikių tenkinimui, neprivalo šios sumos pagrįsti rašytiniais įrodymais, nes net ir bankrutuojantis asmuo turi turėti bent minimaliai jo orumą užtikrinančias pragyvenimo sąlygas.

Kreditoriai atsiliepimais į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjų byloje pateiktas pajamas, kadangi iš byloje pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad pareiškėjas V. S. gauna daug didesnes mėnesines pajamas, nei nurodo mokumo plane.

Dėl pareiškėjo gaunamų pajamų bei dienpinigių statuso sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išlaidos komandiruotėms nėra laikomos pareiškėjo darbo užmokesčiu arba pajamomis, jos neapmokestinamos ir Valstybinio socialinio draudimo fondui informacija apie komandiruotes ir jose mokamas išlaidas nebūna teikiama. Tačiau vertindamas pareiškėjų sąžiningumą LR CK 1.5 straipsnio kontekste ir galimybes dėti visas pastangas atsiskaityti su kreditoriais, teismas gali įvertinti ir kitas pareiškėjų gaunamas mėnesines pajamas. Šiuo atveju įvertinus pareiškėjo V. S. gaunamas pajamas per mėnesį laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-23, matyti, kad vidutinės pareiškėjo pajamos per mėnesį yra apie 1082,50 Eur. Įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjas mokumo plane nurodo, kad jo pajamos po privalomų mokesčių atskaitymo sudaro apie 349,52 Eur, o kitos gaunamos pajamos (dienpinigiai) per mėnesį yra beveik triskart didesnės, darytina išvada, kad pareiškėjas nėra visiškai sąžiningas, nurodydamas savo realiąsias pajamas ir tuo pačiu metu savo galimybes mokėti kreditą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pasirašydamas draudimo sutartį su UAB „Busto paskolų draudimas“, pareiškėjas bendrovei pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad dirba vairuotoju ekspeditoriumi ir gauna 3 200 Lt darbo užmokestį, į kurį buvo įskaičiuoti ir dienpinigiai. Taigi įvertinus tai, kad šiuo metu pareiškėjo V. S. gaunamų pajamų struktūra yra tapati, darytina išvada, kad dalis dienpinigių galėtų būti skiriama finansiniams įsipareigojimams padengti.

Taigi įvertinus šias bylos aplinkybes, kad pareiškėjai iki šiol nesiėmė jokių kitų priemonių, kaip galėtų atkurti savo mokumą kreditoriams, bei kelia papildomas sąlygas mokumo atkūrimo plane, nesuderinamas su skolininko pareigomis fizinio asmens bankroto procese, tai, kad pareiškėjas nevisiškai sąžiningai nurodo savo realiai gaunamas pajamas bei pajėgumą mokėti kreditoriams įsiskolinimą, darytina išvada, kad pareiškėjai nėra visiškai sąžiningi kreditorių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo kelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams.

Dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą FABĮ nustatyta tvarka. Todėl mokumo atkūrimo plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą ir kartu užtikrinančios asmens, kuriam iškelta bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius bankroto proceso metu. Taigi, plano parengimas ir tvirtinamas yra vienas svarbiausių etapų fizinio asmens bankroto procedūroje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 str. 1 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). FABĮ 7 str. 1 d. 12 p. yra numatytas reikalavimas pateikti kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos. Iš pateikto plano projekto matyti, kad plano 12 dalyje yra nurodyti bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo etapai, nurodomos tikslios dienos, kuriomis turėtų būti išmokamos kreditorių reikalavimams tenkinti skirtos lėšos, bei nurodoma procentinė kiekvieno kreditoriaus patvirtinto reikalavimo dalis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokumo atkūrimo plane nėra nurodytos kreditorių reikalavimams tenkinti skirtinos lėšos. Tačiau iš byloje pateikto pareiškėjų mokumo atkūrimo plano matyti, kad pareiškėjai aiškiai suformavo atliekamų mokėjimų procentines išraiškas bei sudarė jų mokėjimo grafiką, įsipareigojo skirti ne mažesnę kaip 100 Eur sumą. Mokėjimo atkūrimo plane nurodyta, kad pirmuoju mokėjimo etapu pareiškėjų kreditorei AB SEB bankui, kurios finansinio reikalavimo suma yra 64 500,12 Eur, bus skirta 92,49 procento nuo bendros patvirtintos sumos, t. y. 100 Eur kiekvieną mėnesį, o kreditorei UAB „Būsto paskolų draudimas“, kurios finansinio reikalavimo suma 5 235,60 Eur, bus skirta 7,51 procento nuo bendros patvirtintos sumos kiekvieną mėnesį; o antruoju etapu būtų tenkinamas kreditorės AB SEB banko finansinis reikalavimas (palūkanos ir netesybos), kurį sudaro 16 835,60 Eur, kas mėnesį skiriant 100 procentų nuo bendros patvirtintos sumos kiekvieną mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įstatymas nenumato reikalavimo kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike nurodyti tikslių kreditoriams mokėtinų sumų, o iš pateikto mokumo atkūrimo plano aišku, kokios lėšos plano įgyvendinimo laikotarpiu bus sumokamos kiekvienam iš kreditorių pagal plane numatytą tvarką. Kreditorių reikalavimų mokėjimo grafikas nurodo, kad mokėjimai bus atliekami kas šešis mėnesius nuo 2016-04-01, – mokėjimo dieną visos depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos, t. y. kas mėnesį iki mokėjimo dienos periodiškai iš pareiškėjų gautos lėšos (kurios viršija būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytą sumą), bus paskirstytos kreditoriams, laikantis LR FABĮ 29 straipsnyje nurodytos reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Taip pat nurodo, kad nepaisant savo gaunamų pajamų ir būtinųjų poreikių tenkinimui numatomos sumos dydžio kas mėnesį fiziniai asmenys kreditorių reikalavimams tenkinti ir banko paslaugoms apmokėti įsipareigoja skirti ne mažesnę kaip 100 Eur sumą (kas pusmetį kreditorių reikalavimo tenkinimo dienomis skirs ne mažesnę kaip 600 Eur sumą). Plane numatytos 400 Eur išlaidos, skirtos pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, taip pat 60 Eur administravimo išlaidoms, įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjos A. S. gaunamos pajamos sudaro apie 238,31 Eur per mėnesį, o pareiškėjo V. S. gaunamos pajamos sudaro apie 349,52 Eur, iš viso pareiškėjų gaunamos pajamos per mėnesį sudaro 587,83 Eur. Taigi pagal plane esančius duomenis pareiškėjų pateiktas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas užtikrina dalį realaus kreditorių reikalavimų patenkinimo. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pareiškėjai nesiėmė pakankamų priemonių atkurti savo mokumą iki pareiškimo pateikimo iškelti bankroto bylą bei tai, kad pareiškėjai nurodė netikslias savo pajamas, t. y. kad pareiškėjas V. S. gauna beveik 3 kartus didesnes mėnesines pajamas, nei nurodo mokumo atkūrimo plane, konstatuotina, kad pareiškėjų pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio nurodytų reikalavimų, kadangi planas negali būti įgyvendinamas, nes neužtikrina kreditorių ir skolininko teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, nėra numatyta jokių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo.

Dėl bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu

Apeliantai nurodo, kad teisėjas, nagrinėjęs bylą, teismo posėdžio metu galimai nagrinėjo bylą turėdamas išankstinę nuomonę apie bylos baigtį.

Pagal LR CPK 66 straipsnį, be LR CPK 65 straipsnyje numatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Minėto įstatymo 68 straipsnis numato, kad jeigu yra aplinkybių, nurodytų šio Kodekso 65, 66 ir 67 straipsniuose, nušalinimą teisėjui gali pareikšti dalyvaujantys byloje asmenys. 68 straipsnio 2 dalis numato, kad nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas (žodžiu arba raštu) prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau. Rašytiniame procese nušalinimas turi būti pareiškiamas raštu. LR CPK 69 straipsnio 2 dalis numato, kad teisėjo (teisėjų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsdami, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas pareiškė abejones dėl teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo atskiruoju skundu, tačiau vadovaujantis įstatymo nuostatomis, pareiškėjai dėl teisėjo nušalinimo turėjo kreiptis į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl teisėjo nušalinimo. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai, atstovaujami atstovo advokato, tokia teisę nepasinaudojo, apeliacinės instancijos teisme šis klausimas nėra spręstinas, todėl šis pareiškėjų argumentas dėl teisėjo šališkumo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nevisiškai tinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, tačiau iš esmės priėmė teisėtą nutartį byloje, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantų nurodytų atskirojo skundo argumentų pagrindu (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

palikti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį nepakeistą.