- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-20
- Bylos Nr.
- 2S-2402-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12446-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- S. G.
- Suinteresuotas asmuo
- AB DNB bankas, AB DNB
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – AB DNB bankas, AB DNB lizingas, UAB „Grifito transportas“, antstolis I. G., antstolė N. Š., I. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas iškelti jam bankroto bylą, nes jo įsiskolinimai sudaro daugiau nei 200 000 Lt, todėl jis yra nemokus. Nurodė, kad į sunkią finansinę būklę pateko po to, kai laidavo už UAB „Siglauda“, kuri dėl sunkios finansinės padėties negalėjo tinkamai įvykdyti įsipareigojimų lizingo sutarčių pagrindu, todėl AB DnB NORD lizingas vienašališkai nutraukė 2006-07-13 11-17, 2006-11-22 ir 2007-03-15 sutartis. Nurodo, kad vien trijų jo kreditorių – AB DNB bankas, AB DNB Lizingas, UAB „Grifito transportas“, finansinių reikalavimų suma yra 268 981,90 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-09-10 nutartimi (b.l. 163-166) atsisakė iškelti S. G. fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas S. G. nurodo, kad vienintelės jo gaunamos pajamos yra darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „Deriva LT“, kurį sudaro 500 Lt suma neatskaičius mokesčių. Tačiau kaip matyti iš „Sodros“ duomenų, S. G. dirba UAB „Nauja žvaigždė“, kur taip pat gauna darbo užmokestį. Teismo nuomone, pareiškėjas elgiasi nesąžiningai, nes nenurodo tikrųjų savo gaunamų pajamų. Tokias išvadas teismas padarė, nes S. G. yra darbingo amžiaus, nėra neįgalus, turi direktoriaus darbo patirties, todėl mažai tikėtina, kad pareiškėjas negali susirasti geriau apmokamo darbo ir taip pagerinti savo turtinės padėties. Taip pat S. G. pareiškime nurodo, kad jam būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 1500 Lt suma. Taigi, pareiškėjas nurodė, kad jo mėnesinės išlaidos yra didesnės nei gaunamos pajamos. Nurodė, kad iškėlus pareiškėjui bankroto bylą būtų neįmanoma užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimo, mokumas nebūtų atkurtas užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, pasiekus teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, mokumas būtų atkurtas tik nurašant pareiškėjo skolas, kas, neabejotinai, pažeistų kreditorių interesus. Pareiškėjas, teikdamas pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą. Tik vėliau, teismui pareikalavus, S. G. pateikė po motinos mirties paveldėto turto, kuris buvo neįregistruotas, sąrašą, iš kurio matyti, kad paveldėto turto vertė yra 147 340,16 Lt.
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. G. atskiruoju skundu (b.l. 168-171) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 nutartį ir bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti spręsti iš naujo. Nurodo, kad šiuo atveju LR CK6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti apelianto nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Nurodo, kad apeliantas pareiškime yra nurodęs, kad intensyviai ieško papildomo arba kito darbo, kad turėtų pakankamai pajamų šaltinių, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas ne tik jam pačiam, bet ir jo nepilnametei dukrai. Taip pat nurodo, kad apeliantas savo pareiškime pateikė ne tik duomenis apie jam nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, bet ir prie pareiškimo pridėjo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą patvirtinantį išdėstytas aplinkybes. Nurodo, kad tai, jog paveldėto turto sąrašas nebuvo pateiktas kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas apelianto elgesys, kadangi LR FABĮ nenustato pareigos pateikti tokius dokumentus bei dėl to, jog paveldėtas turtas nepriklauso apeliantui nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu (b.l. 175-178) į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis buvo nustatyta, kad apeliantas taip pat dirba UAB „Nauja žvaigždė“ ir šioje įmonėje taip pat gauna darbo užmokestį. Papildomai apeliantas nurodė, kad jo būtiniesiems poreikiams tenkinti per mėnesį reikalinga 1500,00 Lt suma, t.y. žymiai didesnė suma, negu teigė gaunantis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes akivaizdu, kad apeliantas iš tikrųjų gauna didesnes pajamas, negu nurodė kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Nurodo, kad apelianto nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu įrodo ir ta aplinkybė, kad pateiktame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantas nenurodė viso jam priklausančio nekilnojamojo turto. Apeliantas neatskleidė duomenų apie tai, kad po savo mamos mirties (2010 m.) paveldėjo dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir dalį garažo, esančio (duomenys neskelbtini). Nors Apeliantui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, tačiau minėtas turtas iki šiol nėra įregistruotas apelianto vardu. Neatskleisdamas duomenų apie visas gaunamas pajamas ir turimą nekilnojamąjį turtą apeliantas elgėsi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu ir pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybių nustatyti tikslių duomenų apie Apelianto gaunamas pajamas, turimą turtą ir jo vertę. Nurodo, kad 2014-06-25 vykusio teismo posėdžio metu apeliantas pats pripažino, jog dukters naudai atsisakė tėvo palikimo ir tai pareiškėjas padarė siekdamas išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo ir skolų išieškojimo ir šio turto. Apeliantas taip pat nurodė, kad siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais savo sutuoktinei I. G. dovanojimo sutartimi perleido dalį jam priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Vokės Sodų 7-oji g., Grigiškės, Vilnius. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui esminę reikšmę turi ne tik asmens pradelstų įsipareigojimų suma, bet ir turimo turto masė ir perspektyvos įvykdyti skolinius įsipareigojimus.
Suinteresuoti asmenys AB DNB NORD lizingas, UAB „Grifito transportas“, antstolis I. G., antstolė N. Š. ir I. G. atsiliepimų į pareikštą atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą, padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.
FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta išimtis šio principo ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t.y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 str. įtvirtintų pagrindų byloje nėra nustatyta, todėl preziumuoti pareiškėjos nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t.y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
CK 1.5 str. įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 d. nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Tokiu būdu vertintinas asmens elgesys pagal objektyvus bei subjektyvus kriterijus.
Pirmosios instancijos teismas savo atsisakymą iškelti fizinio asmens bankroto bylą apeliantui S. G. iš esmės motyvavo aplinkybe, kad apeliantas elgiasi nesąžiningai nes nenurodo savo tikrų gaunamų pajamų bei nenurodo savo viso turto. Apeliantas nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nurodo, kad įstatymas jo neįpareigoja teikti dokumentus apie paveldimą turtą, taip pat nurodo, kad šiuo atveju jis turi tik teisę į turtą (palikimą). Tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais nėra jokio pagrindo. FABĮ 4 str. 4 d. 3 p. numato, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedama ir pateikiama fizinio asmens turimo viso turto sąrašas (nekilnojamasis turtas; sąskaitose esančios lėšos, nurodant sąskaitas kredito įstaigose; grynieji pinigai, jeigu jų suma viršija 1 MMA; akcijos, kiti vertybiniai popieriai ir kitas turtas) (toliau – turtas) ir fizinio asmens nurodoma jo vertė. Tai gi, įstatymo leidėjas numatė ne baigtinį turto sąrašą. Apelianto teisė paveldėti turtą, savo prasme yra apelianto tiesė į turtą kuria jis disponuoja savo nuožiūra. Apeliantui pasirinkus nepriimti turto kuris jam priklauso palikimu ir perleisti galimybę pasinaudoti šia teisę, t.y. teisę įgyti turtą kitiems asmenis, apeliantas savo kreditorių atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, veikia priešingai savo kreditorių interesų atžvilgiu, kas rodo apelianto nenorą kuo greičiau atsiskaityti su savo kreditoriais, dėl ko pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai laikė nesąžiningu. Apeliantas priėmęs palikimą galėtų nevaržomai padengti dalį savo įsiskolinimų kreditoriams. Apelianto nesąžiningumą taip pat patvirtina ir aplinkybė, jog apeliantas būdamas UAB „Deriva LT“ direktoriumi uždirba tik 500 Lt per mėn. Byloje nėra duomenų apie apelianto neįgalumą, ar kitas aplinkybes trukdančias apeliantui dirbti įprastą darbą. Pažymėtina, kad 500 Lt alga yra neįprastai maža lyginant su Vyriausybės nustatytu minimaliu atlyginimu. Apeliantas tiek pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tiek atskirajame skunde nurodo, kad intensyviai ieško papildomo darbo, tačiau šio savo teiginio nepagrindžia jokiais įrodymais, nors tokią pareigą turi (CPK 178 str.).
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiam nagrinėjamos bylos išsprendimui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui S. G., kaip asmeniui neatitinkančiam FABĮ 2 str. 2 d.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.