Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. S. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys byloje – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1) Teismas netinkamai pritaikė Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį, nes padarė nepagrįstas išvadas, jog SB “duomenys neskelbtini” valdybos sprendimu 2004 m. gegužės 3 d. sprendimu atsakovui ir kaimyninio sklypo savininkui buvo leista atsitverti nenaudojamo keliuko dalį tik laikinai, gyvenamųjų namų statybos laikotarpiui ir kad 2010 m. rugsėjo 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu atsakovui įregistravus gyvenamojo namo statybos pabaigą, neliko pagrindo naudoti viešo keliuko statybvietei atsitverti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtame sprendime vienareikšmiškai parašyta, kad “keliuko atitvėrimas ties šiais dviem sklypais kitiems bendrijos nariams nepatogumų nesukels, nes keliukas nenaudojamas, o ta nedidele atkarpa ir galima, ir kur kas patogiaus pravažiuoti ar praeiti (duomenys neskelbtini) gatve ar šalikele”, bei kad juo nutarta leisti atsitverti nenaudojamo keliuko dalį. Teismas neatkreipė dėmesio į faktą, jog ginčijama tvora buvo pastatyta 2004 metais, galiojant Statybos techniniam reglamentui STR. 01.07:2002 “Nesudėtingi statiniai”, ir dėl šio fakto sprendime nepasisakė. Minėto reglamento 6.1 punkte numatyta, kad nesudėtingas laikinas statinys – nesudėtingas statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Atsakovui 2001 m. spalio 9 d. išduotame leidime nurodyta, kad jis galioja iki 2006 m. spalio 9 d. Tačiau pagal tuo metu galiojusią Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalį išduotas leidimas laikomas galiojančiu 10 metų, tai yra iki 2011 m. spalio 9 d. Todėl valdybos sprendimas negalėjo teismo būti įvertintas kaip leidimas statyti laikiną tvorą, nes 2004 m. teisėtai pastatytos tvoros teisėtas naudojimo terminas žymiai viršijo Statybos techniniame reglamente numatytą maksimalų 3 metų terminą. Taigi teisėtas valstybinės žemės sklypo valdytojas SB “duomenys neskelbtini” leidimą statyti tvorą davė ne laikinai, o nuolatiniam jos naudojimui su tikslu pagrąžinti aplinką ir užtikrinti visos bendrijos saugumą. Teismas, įpareigodamas atsakovą per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti tvorą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir CK 4.93 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principu bei netinkamai pritaikė CK 4.103 straipsnį ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 ir 8 dalis, reglamentuojančias savavališkos statinio statybos civilines teisines pasekmes ir padarinių šalinimą. Ginčijama tvora buvo pastatyta teisėtai, todėl teismo išvada, jog 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakovui įregistravus gyvenamojo namo statybos pabaigą, tvora iki tol buvusi teisėta, tapo neteisėta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškintiems konstituciniams nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos, teisingumo, teisinės valstybės ir teisinės atsakomybės proporcingumo principams, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taikomam bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos derinimo principui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisminei praktikai, taikant CK 4.103 straipsnį ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 ir 8 dalies nuostatas. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog pasikeitusios sudėties SB „duomenys neskelbtini“ valdyba viršydama savo įgaliojimus, visomis priemonėmis kvestionuoja atsakovo tvoros teisėtumą bei sudaro kliūtis įteisinti pastatytą tvorą, tai yra gauti naują valstybinės žemės sklypo valdytojo arba nuomotojo sutikimą.

2) Teismas nepagrįstai 2013 m. lapkričio 28 d. neskundžiama nutartimi netenkino atsakovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1717-864/2013, todėl visapusiškai neatskleidė šios bylos esmės, nes neturėjo galimybės objektyviai įvertinti visas ginčo aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas bei priėmė faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą. Teismas 2013 m. gruodžio 9 d. vykusio posėdžio metu nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos atsakovo pateiktus papildomus įrodymus. Tik teismui atsisakius sustabdyti bylą, atsirado objektyvi priežastis ir reali galimybė pateikti naujus įrodymus. Teismas netinkamai taikė CPK 181 straipsnio 2 dalį ir pažeidė CPK 42 straipsnyje numatytą atsakovo svarbią procesinę teisę teikti įrodymus. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartimi, nes šio nutarimo priėmimo metu dar nebuvo surašytas 2010 m. rugsėjo 2 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas, nebuvo įregistruota gyvenamojo namo statybos pabaiga, todėl galiojo 2001 m. spalio 9 d. išduotas statybos leidimas. Tai reiškia, kad jo galiojimo metu tvoros statyba buvo teisėta.

3) Teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2735-171/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-48/2013, SB „duomenys neskelbtini“ 2009 m. rugsėjo 5 d. visuotinio narių susirinkimo protokolu, SB „duomenys neskelbtini“ valdybos pirmininko raštu, Antakalnio seniūno raštu, kuriuose teigiama, kad atsakovo neteisėtai naudojamo valstybinės žemės ploto privatizuoti negalima. Tačiau teismas vengė tirti, ar nėra kitų galimybių gauti minėto valstybinės žemės sklypo valdytojo ar jo nuomininko sutikimo (leidimo), jog šiuo metu atsakovo naudojamame valstybinės žemės sklype toliau teisėtai liktų stovėti atsakovo statyta tvora. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad esama situacija gali keistis, nes Sodininkų bendrijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrijos prašymu bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius, atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perima nuosavybės ar patikėjimo teise valdo ir tvarko savivaldybė, išskyrus atvejus, kai sodininkų bendrija šią bendrojo naudojimo teritorijos dalį išsiperka. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjų sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodama žemė, reikalinga bendro naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai. Teismas vengė aiškinti, jog byloje nesant SB „duomenys neskelbtini“ pageidavimo išsipirkti iš valstybės bendrijos nuosavybėn teritorijos vidinių kelių ir Vilniaus apygardos teisme vykstant ginčui civilinėje byloje Nr. 2-1717-864/2013 dėl 2011 m. gruodžio 20 d. nuomos sutarties, kuria bendrijai buvo išnuomota valstybinė žemė – teritorijos vidiniai keliai, pripažinimo negaliojančia, Vilniaus apygardos teismui patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, galėtų susidaryti situacija palanki atsakovui išsinuomoti minėtą valstybinės žemės sklypą, kuriame yra pastatyta ginčijama tvora. Teismas nepagrindė savo išvados, kad atsakovo siekis privatizuoti SB „duomenys neskelbtini“ nuomojamą bendro naudojimo kelio atkarpą, esančią prie atsakovo sklypo, pažeidžia visų bendrijos narių viešą interesą. Teismas neatkreipė dėmesio, kad šią išvadą paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – infrastruktūros komunikacijų valdytojų atsakymai į atsakovo paklausimus dėl sklype esančių ir planuojamų įrengti komunikacijų. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentą, jog ieškovės 2011 m. sausio 19 d. faktinių duomenų patikrinimo akte yra netiksliai nurodytas reikalaujamos nugriauti ginčijamos tvoros ilgis – 5,5 m, nes atliktų tikslių geodezinių matavimų pagrindu padarytoje toponuotraukoje nurodytas tikslus tvoros ilgis yra 3,34 m.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo atsakovo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog SB „duomenys neskelbtini“ 2004 m. gegužės 3 d. valdybos sprendimu atsakovui buvo leista aptverti statybos teritoriją, siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų. Taip pat buvo nurodomas laikas – statybos ir statybos leidimų galiojimo metu. Teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal turinį tai buvo leidimas laikinai aptverti statybvietę laikina tvora tam tikram laikotarpiui, bet jokiu būdu nereiškia, kad buvo duotas sutikimas nuolat užtverti bendro naudojimo valstybinę žemę. SB „duomenys neskelbtini“ 2009 m. rugsėjo 5 d. visuotinio susirinkimo metu buvo nuspręsta netenkinti atsakovo prašymo privatizuoti sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-48/2013 galutinai yra išspręstas ginčas dėl SB „duomenys neskelbtini“ valstybinės žemės sklypo privatizavimo negalimumo.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo SB „duomenys neskelbtini“ prašo atsakovo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas SB „duomenys neskelbtini“ 2004 m. gegužės 3 d. valdybos sprendimą komentuoja neobjektyviai ir tendencingai. Pripažintina, kad bendrijos duoto sutikimo pastatyti tvorą galiojimas pasibaigė vėliausiai 2010 m. rugsėjo 2 d. Atsakovas neturi jokių teisinių pagrindų ir toliau laikyti aptvertą bendrijos bendro naudojimo kelią. Atsakovo kaltė dėl savavališko valstybinės žemės užėmimo patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl pirmos instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškinį.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo atsakovo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog SB „duomenys neskelbtini“ yra ginčo žemės sklypo nuomotoja. Šią žemę nuomojasi ši valstybės. Todėl tam, kad 2004 m. teisėtai pastatyti nelaikiną mūro tvorą su pamatais, atsakovas privalėjo gauti ne valstybinės žemės nuomotojo, o valstybinės žemės savininko (patikėtinio) (2004 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijos) sutikimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Atsakovas apeliaciniame skunde prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raštinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo bei įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, visi pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai yra grindžiami teisės normų aiškinimu ir rašytinių įrodymų vertinimu, todėl atsakovo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Tarp šalių kilo ginčas dėl statinio savininko pareigos pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius.

Byloje nustatyta, kad atsakovas yra žemės sklypo Nr. 71, esančio (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje “duomenys neskelbtini”, savininkas nuo 1999 m. gruodžio 8 d. (t.I, b.l. 8-10). Gretimas žemės sklypas, esantis Vilniuje SB „duomenys neskelbtini“ teritorijoje, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (t. I, b.l. 139-140). SB “duomenys neskelbtini” valdo valstybinės žemės sklypą pagal 1994 m. balandžio 12 d. nuomos sutartį bei 2011 m. gruodžio 20 d. nuomos sutartį (t. I, b.l. 45-46; 116-117). Ieškovas 2011 m. sausio 19 d. sudarė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, kuriuo buvo nustatyta, kad atsakovas aptvėrė žemės sklypą tvora už žemės sklypo ribų ir savavališkai užėmė valstybinę žemę. Ieškovas sudarė savavališkos statybos aktą bei reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai yra iki 2011 m. liepos 19 d. nugriauti tvorą valstybinėje žemėje ir sutvarkyti teritoriją (t.I, b.l. 14-18). Ieškovas 2011 m. liepos 28 d. patikrinęs ginčo objektą, surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą Nr. FAK-2479, kad savavališkai pastatyta tvora nenugriauta ir reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo nėra įvykdytas (t.I, b.l. 12-13).

SB „duomenys neskelbtini“ valdyba 2004 m. gegužės 3 d. sprendimu leido bendrijos nariams, atsakovui ir kaimyninio sklypo savininkui, atsitverti bendrijos keliuko dalį, esančią ties jiems priklausančiais sklypais, paliekant vartelius praėjimui, ir naudotis ja savo nuožiūra statybos ir statybos leidimų galiojimo metu (t. I, b.l. 47). SB „duomenys neskelbtini“ valdyba konstatavo, kad valdybos posėdyje buvo leista atsakovui ir kaimyninio sklypo savininkui aptverti nenaudojamą keliuką jų gyvenamųjų namų statybos laikotarpiui, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad keliuko atitvėrimas ties šiais dviem sklypais kitiems bendrijos nariams nepatogumų nesukels, nes keliukas nenaudojamas, o tą nedidelę atkarpą ir galima, ir kur kas patogiau pravažiuoti ar praeiti (duomenys neskelbtini) gatve ar šalikele. Tačiau šių aplinkybių paminėjimas bendrijos sprendime negali būti aiškinamas kaip leidimo suteikimas atsakovui visam laikui apsitverti teritoriją, nes pačiame sprendime yra aiškiai suformuluota, kad leidžiama atsitverti bendrijos kelio dalį ir ja naudotis tik statybos ir statybos leidimų galiojimo metu.

Leidimas atsakovui vykdyti jam priklausančiame žemės sklype statybos darbus buvo išduotas 2001 m. spalio 9 d., leidime nurodyta, kad jis galioja iki 2006 m. spalio 9 d. (t.I, b.l. 48). 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo sudarytas gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas (t.I, b.l. 9). Taigi statybų darbai buvo baigti, todėl atsakovas turėjo pareigą išmontuoti tvorą, kuria statybų laikotarpiui buvo aptverta ir valstybinės žemės sklypo dalis. Atsakovas netinkamai remiasi statybos metu galiojusio Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.1 punktu, kuriame buvo nustatyta, jog laikinas statinys yra skirtas naudotis ne ilgiau kaip 3 metus. Nurodytas reglamentavimas neleidžia daryti išvados, kad SB „duomenys neskelbtini“ suteikė atsakovui leidimą nuolat naudotis pastatyta tvora. Pažymėtina, kad tuo metu galiojusi Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies redakcija nustatė, kad Statybos leidimas galioja 10 metų (statyti laikiną statinį – iki leidime nurodyto laiko, kuris priklauso nuo statinio naudojimo paskirties). Taigi įstatyme laikino statinio leidimo galiojimas buvo susietas su statinio naudojimo paskirtimi. Bendrijos valdybos sprendime kaip tik ir buvo tvoros pastatymo laikas susietas su gyvenamojo namo statybos laiku bei statybos leidimo galiojimo laiku. Todėl atsakovo argumentai, jog bendrija jam suteikė teisę pastatyti tvorą nuolatiniam naudojimui, yra nepagrįsti.

Pirmos instancijos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1717-864/2013 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams SB „duomenys neskelbtini“ ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl SB „duomenys neskelbtini“ 2011 m. birželio 18 d. visuotinio susirinkimo sprendimo, nurodyto protokolo 7 dalyje, pripažinimo negaliojančiu ir 2011 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia. Teismas konstatavo, kad ginčai kilę dėl žemės nuomos ar kitų sutartinių santykių, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.

CPK 163 straipsnio 3 punktas numato, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos tol, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga tokiu atveju sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Teismas, spręsdamas dėl bylos sustabdymo pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, kiekvienu atveju turi nustatyti, kad pagal konkrečiu atveju civilinėje byloje pareikštus reikalavimus tarp nagrinėjamos bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, yra toks teisinis ryšys, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-261/2007)

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1717-864/2013 ginčijami SB „duomenys neskelbtini“ sprendimas ir valstybinės žemės nuomos sutartis bei kiti byloje sprendžiami teisiniai klausimai nėra susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu neteisėtų statybų padarinių pašalinimo klausimu. Valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimas negaliojančia nesuteiks atsakovui teisės visam laikui tvora apsitverti dalį valstybinės žemės sklypo, neturint jo savininko sutikimo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nestabdė bylos nagrinėjimo. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1717-864/2013 ieškovo (nagrinėjamoje byloje atsakovo) ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-208-345/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas dėl minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties nebuvo paduotas, taigi sprendimas byloje, dėl kurios buvo prašoma stabdyti nagrinėjamą bylą, yra visiškai įsiteisėjęs. Todėl 2011 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės nuomos sutartis su SB „duomenys neskelbtini“ yra teisėta ir galiojanti, jokių kitų prejudicinių faktų, kurie galėtų daryti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, minėtoje byloje nebuvo nustatyta.

Teismo posėdžio, vykusio 2013 m. gruodžio 9 d., metu atsakovas teikė teismui dokumentus: prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarimo, SB „duomenys neskelbtini“ narių 2013 m. balandžio 11 d. paraišką įtraukti į bendrijos narių susirinkimo darbotvarkę klausimą dėl atsakovo pasiūlymo baigti bylinėjimosi procesą taikos sutartimi ir duoti sutikimą privatizuoti bendrijos teritorijoje esantį aptvertą 71 kv.m dydžio valstybinės žemės plotą, 2013 m. balandžio 21 d. SB „duomenys neskelbtini“ susirinkimo protokolą, kuriame atsakovas ir iniciatyvinė grupė bandė šį klausimą iškelti, 2004 m. surinktus parašus, kad būtų svarstomas klausimas dėl apvažiavimo kelių, dėl kelių privatizavimo ar leidimo jais naudotis, atsakovo 2013 m. balandžio 10 d. pateiktą pasiūlymą dėl bylinėjimosi proceso baigimo taikos sutartimi, Vilniaus miesto savivaldybės plėtros departamento 2004 m. lapkričio 23 d. atsakymą SB valdybos narei A. R. (t. II, b.l. 169). Tačiau teismas, išklausęs kitų bylos dalyvių nuomones, nutarė netenkinti atsakovo prašymo ir neprijungti pateiktų dokumentų prie bylos medžiagos, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su byla ir yra teikiami pavėluotai. Dokumentai yra sudaryti 2004 m., 2010 m., apie jų buvimą buvo žinoma, todėl jų pateikimą teismas vertino kaip tam tikrą piktnaudžiavimą procesine teise (t. II, b.l. 170). Minėtus dokumentus atsakovas pateikė kartu su apeliaciniu skundu (t. III, b.l. 19-63).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. sausio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-76-276/2010 skyrė atsakovui 1000 Lt baudą, nustatęs, kad jis be leidimo laiko aptvertą tvora valstybinę žemę už savo sodo sklypo ribų, tokiais veiksmais savavališkai užėmė valstybinę žemę (t.I, b.l. 138). Šiuo nutarimu konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas. Minėtas nutarimas nebuvo apskųstas, jis yra įsigaliojęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-4192/2010 netenkino atsakovo prašymo ir neatnaujino termino apeliaciniam skundui paduoti. Taigi teismo 2010 m. sausio 18 d. nutarimas yra laikomas įsiteisėjusiu, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą rėmėsi šiuo nutarimu nustatytais faktais.

Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavliškai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų tvarka. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 d. 5 punkte nurodyta, jog tais atvejais, kai statybą leidžiantys dokumentai yra neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai pripažįstami statybą leidžiančiais dokumentais. Aukščiau nurodyti dokumentai patvirtino, jog ieškovo reikalaujama nugriauti tvoros dalis yra pastatyta ant valstybinės žemės sklypo, kurį nuomojasi SB „duomenys neskelbtini“. Atsakovui bendrija buvo suteikusi teisę tik laikinai, iki gyvenamojo namo pabaigos, apsitverti valstybinę žemę tvora. Tam, kad atsakovas turėtų teisę pastatyti nuolatinę tvorą su pamatais, jis privalėjo gauti ne nuomotojo sutikimą, o žemės savininko, tuo metu Vilniaus apskrities viršininko administracijos, sutikimą. Šiuo metu atsakovas taip pat neturi žemės sklypą patikėjimo teise valdančios Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo. Klausimas dėl atsakovo galimybės privatizuoti minėtą valstybinio žemės sklypo dalį buvo galutinai išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimu, kuriuo buvo atmestas atsakovo skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49SFN-(14.49.104)-58 ir 2012 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 1T-(8.5)-18 panaikinimo bei įpareigojimo išduoti atsakovui leidimą rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Teismas konstatavo, kad žemės plotas, besiribojantis su pareiškėjo sklypu, yra kelias, todėl laikantis Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punkto nuostatų negali būti privatizuojamas (t.II, b.l. 48-55). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-48/2013, atsakovo skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo atmetė (t. II, b.l. 56-69). Taigi atsakovas neturi nei žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimo dėl nuolatinio valstybinės žemės sklypo aptvėrimo tvora, nei galimybės privatizuoti šį sklypą. Visos šios aplinkybės buvo žinomos ir paskutinio teismo posėdžio metu, ir skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu. Atsakovo teismo posėdyje pateikti dokumentai nepagrindžia jo galimybės ateityje privatizuoti valstybinės žemės sklypo dalį ar gauti jo savininko sutikimą. SB „duomenys neskelbtini“ visuotiniame narių susirinkime, įvykusiame 2009 m. rugsėjo 14 d., nebuvo pritarta bendrijos nuomojamų bendrojo naudojimo kelių privatizavimui (t.I, b.l. 29-31). Atsakovo pateikti dokumentai dėl jo 2013 m. balandžio 10 d. pasiūlymo baigti bylinėjimosi procesą taikos sutartimi bei 2013 m. balandžio 21 d. įvykusio SB „duomenys neskelbtini“ narių susirinkimo protokolas taip pat nepatvirtina jo galimybės įsiteisinti pagal įstatymo reikalavimus laikiną tvorą. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nepriėmė ir nevertino šių dokumentų. Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, jog byloje esantys dokumentai nedviprasmiškai rodo, kad privatizuoti neteisėtai užimtą kelio atkarpą, ją išsipirkti, jokių galimybių nėra.

Pirmos instancijos teismas analizavo atsakovo pateiktą antstolio V. Č. 2012 m. gegužės 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Šiame protokole nurodyta, jog atsakovo atstovas, advokatas S. Š., nurodė, kad pagal UAB „Sklypų matavimai“ 2012 m. balandžio 23 d. topografinę nuotrauką 5,50 m pločio žemės plote yra suformuoto valstybinio žemės sklypo žemės dalis, kurios plotis palei tvorą yra 3,34 m ir atitinkamai – 3,20 m palei tvorą tarp sklypų Nr. 71 ir Nr. 70 (t. II, b.l. 11-23). Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę, jog kitus, negu buvo nustatyta ieškovo 2011 m. sausio 19 d. sudarytame faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte, išmatavimus nustatė ne pats antstolis, o tik pažymėjo jam atsakovo atstovo nurodytus duomenis. Be to, paties protokolo pradžioje buvo nustatyta, jog išmatuotas tvoros atstumas yra 5,50 m, tai yra atitinkantis nurodytą ieškovo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad dėl aptartų aplinkybių antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nelaikytinas įrodymu, paneigiančiu ieškovo pateikto 2011 m. sausio 19 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto duomenis. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį minėtas aktas yra pripažįstamas turinčiu didesnę įrodomąją galią. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nenuginčijo minėto akto.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Trečiasis asmuo SB „duomenys neskelbtini“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo ir pateikė įrodymus, jog apeliaciniame procese turėjo 1500,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. III, b.l. 76). Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatyto maksimalaus 1500,00 Lt dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tačiau nagrinėta byla nepripažintina teisiniu požiūriu itin sudėtinga, todėl priteistina suma lygi pusei nurodomo Rekomendacijose, tai yra 750,00 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui sodininkų bendrijai „duomenys neskelbtini“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 750,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.