Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankroto administratoriaus P. B. prašymą dėl bankrutavusios individualios įmonės „Motransport“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – D. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartimi individualiai įmonei „Motransport“ (toliau – įmonė) iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas P. B., nutartis įsiteisėjo 2017 m. spalio 13 d. Teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas vėlesnėmis nutartimis. Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2. Teisme 2019 m. spalio 10 d. gautas bankroto administratoriaus P. B. prašymas pripažinti BIĮ „Motransport“ bankrotą tyčiniu. Prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

2.1. Iki bankroto bylos iškėlimo įmonės pagrindinė veikla buvo transporto paslaugų teikimas. Įmonės vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ėjo D. M.. Teismo nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, buvusiems įmonės valdymo organams nustatytas 10 dienų terminas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Administratorius ne kartą raštiškai ragino D. M. geranoriškai perduoti įmonės turtą ir dokumentus, tačiau dokumentai ir įmonės turtas iki šiol administratoriui nėra perduoti. Dėl to Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi D. M. paskyrė 1000 Eur baudą.

2.2. Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikti dokumentai patvirtina, jog įmonė, nevykdydama mokesčių administratorių priimtų sprendimų dėl skolos likvidavimo, tolimesniais veiksmais tik padidino įmonės skolas. Tokie D. M. veiksmai – įmonės dokumentų ir turto neperdavimas – neleidžia bankroto administratoriui vykdyti įmonės bankroto procedūras, t. y. bankrutavusios įmonės turto pardavimą, įmonės sandorių patikrinimą, debitorinių skolų išieškojimą, taigi veiksmus, būtinus bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Nesant įmonės dokumentų, už kurių išsaugojimą ir pateikimą atsakingas atsakovas, administratorius neturi galimybės atlikti ĮBĮ nustatytų pareigų bei iš gautų lėšų visiškai ar iš dalies padengti įmonės kreditorinius reikalavimus.

2.3. Individualios įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Iš pateiktų teismui dokumentų matyti, kad įmonė nemokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčių nuo 2015 m. vasario 1 d., o Sodrai – nuo 2015 m. birželio 8 d. D. M., būdamas individualios įmonės vadovu, nuo įmonės įsteigimo nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, nors tokią pareigą numato Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis.

2.4. Nurodytos aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės veikla, patvirtina įmonės vadovo D. M. blogą įmonės valdymą, netinkamą vykdymą įstatymuose nustatytų pareigų. Taip pat iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad įmonės savininkas D. M. sąmoningai vengia perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, o tai rodo Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintą įmonės tyčinio bankroto požymius.

3. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartimi pavesta bankroto administratoriui pranešti įmonės kreditoriams apie teisme gautą bankroto administratoriaus prašymą pripažinti BIĮ „Motransport“ bankrotą tyčiniu ir informuoti kreditorius, kad per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos kreditoriai turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Taip pat administratoriaus prašymo dėl BIĮ „Motransport“ bankroto pripažinimo tyčiniu kopijos su pridėtais dokumentais išsiųstos buvusiam bendrovės D. M., kuriam išaiškinta, kad jis turi teisę per 15 dienų nuo dokumentų įteikimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į bankroto administratoriaus pareiškimą.

4. Teismo siųstas pranešimas suinteresuoto asmens D. M. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 17 d. grįžo neįteiktas, su žyma „neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo laiką“. Išrašas apie asmens darbovietę patvirtina, jog D. M. niekur kitur, išskyrus savo bankrutuojančią įmonę, nedirba.

5. Vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalimi laikytina, kad apie priimtą teisme pareiškimą suinteresuotam asmeniui D. M. yra pranešta tinkamai, terminas atsiliepimui pateikti suėjo 2019 m. gruodžio 2 d. įskaitytinai, tačiau atsiliepimas į bankroto administratoriaus skundą nepateiktas.

6. BIĮ „Motransport“ kreditoriai nustatytu terminu nepateikė jokios informacijos, galinčios turėti reikšmės Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu.

Bankrutavusios individualios įmonės „Motransport“ bankrotą atsisakytina pripažinti tyčiniu

7. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – ir JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, jam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ.

8. Nagrinėjamu atveju BIĮ „Motransport“ bankroto procedūra inicijuota galiojant ĮBĮ nuostatoms ir bankroto administratoriaus pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas vadovaujantis ĮBĮ nuostatoms. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo/nepripažinimo tyčiniu sprendžiamas galiojant JANĮ, todėl ši byla nagrinėtina vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis JANĮ nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

9. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

10. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu grindžiamas tuo, jog buvęs įmonės vadovas bankroto administratoriui iki šiol nėra perdavęs įmonės turto ir dokumentų, dėl ko administratoriui yra apsunkintos galimybės nustatyti įmonės kreditorių sąrašą, taip pat tuo, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo, t. y. prašymas grindžiamas prieš tai galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatomis.

11. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatytas vienas iš tyčinio bankroto požymių – kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 5 punkte – kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto, ne kartą yra nurodęs, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

13. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 5 punkto nuostatos, kurių pagrindu prašoma pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, iš esmės yra panašios ir atitinka JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Be to, kaip jau minėta, administratorius paršo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu dar ir todėl, kad buvęs įmonės vadovas laiku neinicijavo įmonei bankroto bylos iškėlimo.

14. Pažymėtina, kad prieš tai galiojusiame ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. To paties straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, jog įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Analogiškos nuostatos yra įvirtintos ir šiuo metu galiojančio JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje.

15. Tai reiškia, kad savalaikis įmonės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo gali padaryti žalą kreditoriams, tačiau nei ĮBĮ, nei JANĮ nebuvo ir nėra numatyta, kad toks įmonės vadovo neveikimas gali būti savarankišku tyčinio bankroto požymiu. Kiti administratoriaus nurodyti tyčinio bankroto požymiai – įmonės vadovo netinkamas pareigų vykdymas, IĮ „Motransport“ turto ir dokumentų neperdavimas pagal prieš tai galiojusias ĮBĮ nuostatas buvo pagrindas taikyti už tai įmonės vadovui sankcijas – baudos iki 2 896 eurų skyrimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.) arba asmens teisės nuo 3 iki 5 metų apribojimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (ĮBĮ 10 str. 14 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos JANĮ 13 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Taigi, bankroto administratoriaus nurodyti argumentai dėl IĮ „Motransport“ bankroto pripažinimo tyčiniu nėra reglamentuoti įstatyme kaip tyčinio bankroto požymiai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi už įmonės dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimą jos vadovui D. M. skyrė 1000 Eur baudą.

16. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

17. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

18. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius savo pareiškime nenurodo jokių sandorių, kurie būtų sudaryti ir prieštarautų įmonės veiklai, ar būtų nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei. Taip pat pareiškime nieko nenurodoma apie įmonės parduotą ar kitaip tretiesiems asmenims perleistą turtą mažesne nei rinkos kaina arba neatlygintinai, kad įmonės atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų pinigais eiliškumą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, kad įmonės vadovas sąmoningais ir tyčiniais veiksmais siekė tyčia įmonę privesti prie bankroto.

19. Bankroto administratorius nurodo, kad įmonės vadovas nemokėjo mokesčių valstybei. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą išieškoti iš IĮ „Motransport“ į valstybės biudžetą 2947,41 Lt dydžio mokestinę nepriemoką, o nepavykus jos išieškoti – antstolis šį sprendimą perdavė į bankroto bylą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2016 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą išieškoti iš IĮ „Motransport“ 4 757,54 Eur nesumokėtas įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui. Aptarti įrodymai patvirtina, kad įmonė nemokėjo mokesčių valstybei ir socialinio draudimo fondo biudžetui, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti IĮ „Motransport“ bankrotą tyčiniu.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 15 punktas;

21. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad bankroto administratorius nepateikė teismui objektyvių įrodymų, patvirtinančių tyčinį blogą IĮ „Motransport“ valdymą, ydingą įmonės veiklą ir pan. Nenustačius sąmoningo ir netinkamo įmonės valdymo požymių, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Į bylą taip pat nepateikta duomenų apie žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymą ir/ar ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina buvo atlikti konkrečioje situacijoje, neatlikimą. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindo daugiau tikėtinai išvadai, kad IĮ „Motransport“ bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, o ne tyčiniai įmonės vadovo ir jos savininko veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

22. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, kad BIĮ „Motransport“ buvo privesta prie bankroto tyčia.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,

nutaria:

atsisakyti pripažinti bankrutavusios individualios įmonės „Motransport“ bankrotą tyčiniu.

Nutarties kopiją išsiųsti bankroto administratoriui ir įpareigoti jį su šia nutartimi supažindinti bendrovės kreditorius.

Nutartis per 7 dienas nuo jos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.