Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Institucija) viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarimo R. U. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 187² straipsnį buvo surašytas už tai, kad jis 2015-11-04, 08 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo byloje, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2014-11-02, naktį, Marijampolės mieste, jis nevairavo automobilio „Opel Astra“, v/n (duomenys neskelbtini) nors vėliau paaiškėjo, kad jis vairavo minėtą automobilį.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Marijampolės rajono apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. U. veikoje nenustatyta visuma požymių, būtinų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187² straipsnyje, padarymo faktą.

Apygardos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo teiginius, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis administracinių bylų teisenos reikalavimų. Teismas savo sprendimą argumentavo ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Toks surinktų duomenų vertinimas apygardos teismo pripažįstamas tinkamu.

ATPK 187² straipsnyje numatyta atsakomybė už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės pažeidimo byloje. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. suvokiant, kad asmens parodymai yra melagingi ir žinant, kad už tai gresia atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas tyčios pasireiškimą panašiose savo esme bylose (dėl Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio „Melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas“) yra išaiškinęs, jog tiesioginė tyčia šio pobūdžio neteisėtose veikose pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006; 2K-164/2010).

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojo, kaip baudžiamojo ar administracinio proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant administracinį teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju R. U. buvo apklausiamas apie tai, kas vairavo jam priklausantį automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2014-11-02, apie 04.00 val., neįjungęs žibintų šviesų, važiuodamas (duomenys neskelbtini), nesilaikė kelio ženklo „STOP“ reikalavimų, toliau važiuodamas S. Dariaus ir S. Girėno g., Sporto g., nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir pravažiavęs Sporto – Vasaros g. sankryžą, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio. Paaiškinimo teikimo metu R. U. buvo vienintelis policijos pareigūnus dominantis asmuo, kadangi patruliuojantys policijos pareigūnai įsidėmėjo šalia jų buvusio automobilio vairuotoją. Vyriausiasis patrulis R. R. parodė, kad vaikiną galėtų atpažinti, priekinėje automobilio sėdynėje nieko nebuvo (b. l. 10-11). Surinkta informacija rodė, kam nuosavybės teise priklauso Kelių eismo taisykles grubiai pažeidęs automobilis, daugiau įrodymų surinkta nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises (ATPK 272 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save turinį, taip pat pagrįstai vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kuriuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Institucija, surašiusi R. U. administracinio teisės pažeidimo protokolą už melagingų paaiškinimų davimą, netinkamai taikė ATPK 187² straipsnį ir pažeidė R. U. teisės į gynybą principą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui, kurio atžvilgiu nagrinėjama administracinė byla, atsakomybė už neteisingų faktų pateikimą neatsiranda, t. y. jis negali būti ATPK 187² straipsnyje numatyto teisės pažeidimo subjektu, ką skundžiamame nutarime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas (žr., Šiaulių apygardos teismo nutartys Nr. ATP-460-300/2013; Nr. ATP-366-519/2012; Kauno apygardos teismo nutarimas Nr. ATP-803-397/2012 ir kt.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad R. U. paaiškinimo davimo metu (b. l. 3) buvo iškilusi grėsmė būti patrauktam administracinėn atsakomybėn, už ką po to jam buvo pradėta administracinė teisena, ir rodo, kad duodamas šioje byloje jam inkriminuotus galimai melagingus parodymus, jis siekė tokios atsakomybės išvengti. Bandymas suklaidinti įvykį tiriančius pareigūnus buvo jo pasirinkta gynybinė taktika, dėl kurios R. U. negalėjo atsirasti neigiami padariniai. Už 2014-11-02 padarytus pažeidimus R. U. yra nubaustas administracine tvarka, taip pat nuteistas baudžiamąja tvarka už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (b. l. 24), taigi už visus įstatymų imperatyvų pažeidimus R. U. jau atsakė ir pakartotinai negali būti baudžiamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą R. U.. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo, atliekančio viršininko funkcijas, apeliacinio skundo netenkinti ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.