- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-30
- Bylos Nr.
- e2A-669-755/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00354-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- K. J.
teismo teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-5510-783/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei K. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės K. J. 318,89 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 287,00 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas: 15 Eur žyminį mokestį ir 121 Eur išlaidų už teisinę pagalbą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmai 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu už akių iš dalies tenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš K. J. 318,89 Eur nesumokėtų įmokų, 25,83 Eur delspinigių, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (344,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. birželio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 77,37 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai. Likusią ieškinio dalį atmetė.
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020 m. liepos 13 d. UAB „Be kredito“ (toliau – pradinė kreditorė) ir atsakovė sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-022402 (toliau – sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė atsakovei 13 mėnesių terminui perdavė naudotis mobilaus ryšio telefoną Huawei-P30 Lite, 128 GB, M-L2DU20331001964, o atsakovė visą sutarties laikotarpį įsipareigojo mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais bei, sumokėjusi visas įmokas, įgyti daiktą už 1 Eur. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė, tai yra laiku nemokėjo mokėjimo grafike nustatytų įmokų. 2020 m. lapkričio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-11/01 pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės skolą. Apie reikalavimo teisės perleidimą ieškovė 2020 m. lapkričio 16 d. informavo atsakovę bei pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį. Atsakovė į pranešimą nereagavo ir skolos negrąžino.
4. Atsižvelgęs į tai, jog pradinė kreditorė atsakovei perduodama daiktą naudotis 13 mėnesių laikotarpiui įsipareigojo šį turtą už 1 Eur perleisti atsakovei sumokėjus visas mokėjimo grafike nustatytas įmokas, teismas pripažino, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės susiklostė išperkamosios nuomos teisiniai santykiai.
5. Nurodė, kad įstatymas įpareigoja prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus bei draudžia vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.38, 6.59, 6.158, 6.200, 6.256 straipsniai). Nustačius, jog atsakovė įsipareigojimų mokėti įmokas tinkamai nevykdė, pripažino ieškovės reikalavimą priteisti 318,89 Eur skolą (nesumokėtas įmokas) pagrįstu ir jį tenkino.
6. Ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 287 Eur delspinigius, paskaičiuotus už 180 dienų nuo negrąžintų įmokų sumos, taikant sutartyje sutartą 0,5 proc. dydžio delspinigių normą už kiekvieną uždelstą dieną, tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta išperkamosios nuomos sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovė yra vartotojas (išperkamosios nuomos būdu įsigijo mobilaus ryšio telefoną asmeniniams poreikiams iš juridinio asmens, veikiančio verslo tikslais), tad sutarčiai yra taikomos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos.
7. Pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Atsižvelgus į šią įstatyminę nuostatą, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė ne 287 Eur delspinigių, bet 25,83 Eur (287 Eur x 0,05 proc. x 180 d.). Konstatavo, jog pradinės kreditorės ir atsakovės susitarimas dėl didesnio delspinigių dydžio prieštarauja imperatyviai įstatyminei normai ir negali būti tenkinamas.
8. Pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismai yra pasisakę, kad išperkamosios nuomos teisiniams santykiams VKI nuostatos netaikomos. VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Šia sutartimi pradinė kreditorė turėjo tik finansinį interesą (atsakovei perduoto naudotis turto vertė buvo 249 Eur, per 12 mėnesių, mokėdama sutartas įmokas, atsakovė būtų pradinei kreditorei sumokėjusi 347,88 Eur arba 39,71 procentais daugiau, nei daiktas buvo vertas jo perdavimo atsakovei metu). Pradinė kreditorė susigrąžinti perduoto atsakovei daikto neturėjo tikslo (2020 m. spalio 5 d. elektroniniame laiške reikalavo mokėti tik įmokas, tačiau apie tai, kad nori susigrąžinti nuomai perduotą daiktą, atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, neužsiminė), atsakovės interesas buvo įgyti daiktą, o ne tik juo naudotis tam tikrą laikotarpį, akivaizdu, jog pradinė kreditorė, sudarydama sutartį, siekė išvengti VKĮ nuostatų taikymo, todėl sutarties sąlyga, neįtvirtinanti pareigos privalomai pirkti daiktą, negali būti pripažinta sąžininga (žr. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje e2A-478-656/2019). Nurodė, kad panašią praktiką dėl VKĮ nuostatų taikymo tokio pobūdžio sutartims taiko ir kiti teismai (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-144-883/2021 ir joje nurodyta teismų praktika).
9. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (344,72 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Patenkinus ieškinį iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteisė 146 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Ieškovė UAB „Legal Balance“ (taip pat ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašė pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-5510-783/2021 dalį dėl delspinigių ir priteisti apeliantei iš atsakovės K. J. 287 Eur delspinigių; dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 136 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme; kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; priteisti UAB Legal Balance 17 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai:
11.1. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl delspinigių, nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, nes šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė ir atsakovė sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Taigi, tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio pagal sutartį įmokas, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas K. A. sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, tačiau sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos;
11.2. pirmosios instancijos teismas, sutartines netesybas sumažindamas nuo 287 Eur iki 25,83 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas daugiau nei 10 kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą ir paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą;
11.3. teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos doktrina ir sąžiningumo bei protingumo principais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė, vadovaudamasi teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų. Juolab, kad atsakovė, sudarydama sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, jog yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog apeliantė po reikalavimo perleidimo sutarties elektroniniu paštu atsakovei išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino;
11.4. nepagrįstai netenkinus dalies materialinio reikalavimo, buvo sumažintos bylinėjimosi išlaidos, todėl patenkinus apeliacinį skundą, ši teismo sprendimo dalis turi būti pakeista, priteisiant visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
14. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo už akių dalis, kuria buvo netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog yra pagrindas sumažinti prašomą priteisti 287 Eur sumą iki 25,83 Eur, t. y. delspinigių sumai apskaičiuoti vietoje ieškovės prašomo 0,5 proc. delspinigių dydžio taikyti sumažintą – 0,05 proc. delspinigių dydį.
16. Byloje nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta išperkamosios nuomos sutartį, kuri yra vartojimo sutartis. Ginčo dėl to byloje nėra. Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, išperkamosios nuomos sutarčiai taikomas vartotojų teisių 2 apsaugos institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 59-248/2019; 2019-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-344-803/2019). Pripažinus, kad ginčo teisiniai santykiai kilę iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovę laikė vartotoja bei silpnesniąja šalimi.
17. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Apeliantės nuomone, ieškovės prašomų priteisti delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties sąlygoms, tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nagrinėjamoje byloje VKĮ nuostatas, nes minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Apeliantė akcentuoja, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytai sutarčiai negali būti būti taikomos VKĮ normos dėl netesybų skaičiavimo dydžio, trukmės ar jų mažinimo.
18. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, o nagrinėjamu atveju tokia pareiga atsakovei nebuvo numatyta. Tačiau pažymėtina, kad VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, jog įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo.
19. Vertinant, ar nuomos arba išperkamosios nuomos sutartims taikoma VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta išimtis, pirmiausia turi būti įvertintas atitinkamos sutarties (sutarčių) pobūdis, sudarymo aplinkybės, konkrečios sutarčių nuostatos ir nustatytas tikrasis tokių sutarčių sudarymo tikslas. Bylos duomenys bei sutarties sąlygos leidžia daryti labiausia tikėtiną išvadą, kad, sudarydama telefono (prekės) nuomos sutartį, atsakovė turėjo tikslą ją įsigyti, nuomos pabaigoje likutinė telefono vertė simbolinė - 1 Eur, todėl atsakovei būtų nenaudinga daiktą (prekę) grąžinti, nors sutartyje ir nėra įtvirtintos vartotojo pareigos įsigyti nuomojamą daiktą (prekę). Be to atsižvelgiama į tai, kad pradinės kreditorės interesas buvo finansavimo vartotojui suteikimas ir ji neturėjo tikslo susigrąžinti perduoto daikto, kad sutartis buvo sudaryta pagal pradinės kreditorės parengtą tipinę sutarties formą, iš ko galima daryti išvadą, kad pradinė kreditorė nagrinėjamu atveju, neįtvirtinusi atsakovės pareigos išsipirkti nuomojamą daiktą, taip siekė išvengti VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto netesybų dydžio ribojimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavęs, kad pradinė kreditorė, sudariusi su atsakove sutartį ir jame neįtvirtinusi pareigos privalomai nupirkti daiktą, siekė išvengti VKĮ įstatymo taikymo, todėl elgėsi nesąžiningai. Esant nustatymoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę sumažinti prašomus priteisti delspinigius vadovaujantis VKĮ įtvirtintomis nuostatomis.
20. Pažymėtina, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų paskirtis – atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius, todėl netesybos negali tapti pasipelnymo šaltiniu, suteikiant kreditoriui pranašumą ir (ar) nepagrįstą praturtėjimą skolininko sąskaita. Todėl tais atvejais, kai sutartinės netesybos yra neprotingos, aiškiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir kita, jos gali būti mažinamos. Tokia teismo teisė įtvirtinta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Kasacinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K7-75-823/2020).
21. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.Taigi, nors apeliantė, skaičiuodama delspinigių dydį, vadovavosi VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatyta 180 dienų maksimalia trukme, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, tačiau be pagrindo nesilaikė tame pačiame straipsnyje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio – 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną. Pastebima, jog ji nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad būtų patyrusi didesnių nuostolių, nei priteisti delspinigiai.
22. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pradinė kreditorė, sudariusi su atsakove sutartį ir jame neįtvirtinusi pareigos privalomai nupirkti daiktą, siekė išvengti VKĮ įstatymo taikymo, elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 0,5 procentų netesybos yra aiškiai per didelės ir todėl yra pagrindas jas sumažinti iki VKĮ nustatyto dydžio – 0,05 procentų už prašomas 180 dienų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas užtikrino tiek atsakovės, kaip silpnesnės šalies, tiek ieškovės, užsiimančios ūkine-komercine veikla, interesų pusiausvyrą, nesuteikiant nė vienai iš šalių perdėto pranašumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
23. Apeliaciniame skunde ieškovės reikalavimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas siejamas su ieškinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo visišku patenkinimu. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovei priteisė atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo dėl delspinigių dydžio pakeitimo ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius tenkintas iš dalies, nėra pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai aiškino ir taikė bylai išspręsti aktualias materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių, dėl to jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.