- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-144-883/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00720-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
- Atsakovas
- R. G., G. G.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovams R. G. ir G. G. dėl skolos, delspinigių, baudos, kitų patirtų išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kapitalo valda“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 585,66 Eur skolos, 1 419,04 Eur delspinigių, 58,57 Eur baudos, 5,80 Eur už Gyventojų registro pažymas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų R. G. ir G. G. ieškovei UAB „Kapitalo valda“ 585,66 Eur skolos, 52,71 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 638,37 Eur sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2020 m. rugpjūčio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų R. G. ir G. G. ieškovei UAB „Kapitalo valda“ 20,80 Eur, t. y. po 10,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusią ieškinio dalį atmetė.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius nurodė, kad šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VKĮ įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d. ir šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo (VKĮ 49 straipsnio 4 dalis), tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog jame nurodyta maksimali delspinigių riba, netesybų skaičiavimo trukmė gali būti laikoma kaip orientacinė. Be to, net ir tiesiogiai netaikant VKĮ nuostatų, teismui išlieka teisė spręsti dėl netesybų, baudų, delspinigių priteisimo iš vartotojo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinamus dėl taikytinų kriterijų sprendžiant dėl netesybų mažinimo, tame tarpe CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi tik daugiau kaip po 13 metų nuo atsakovų įsipareigojimų vykdymo termino pabaigos ir tik po 11 metų po reikalavimų perleidimo sutarties su pradine kreditore pasirašymo. Ieškovė nenurodė priežasčių, kodėl taip ilgai delsė ir nesikreipė į teismą su ieškiniu, o tai reiškia, kad ieškovė iš esmės sąmoningai leido didėti atsakovų įsiskolinimui. Ieškovė yra bendrovė, kurios veikla susijusi su pradelstų piniginių sumų įgijimu iš pradinių kreditorių ir šių sumų išieškojimu iš skolininkų, todėl toks ieškovės elgesys, nepagrįstai ilgą laiką delsiant kreiptis į teismą, negali būti laikomas tinkamu įgyvendinant savo teises ir teisėtus interesus, o tokio elgesio pasekmės negali būti perkeliamos tik vienai sutarties šaliai (atsakovams). Ieškovė, tiek metų pati delsusi aktyviai ir operatyviai ginti savo teises, turi prisiimti Sutarties ilgalaikio neįvykdymo pasekmes, jos pasyvus elgesys siekiant išieškoti skolą negali nepagrįstai apsunkinti atsakovų padėties. Prašoma priteisti 1 419,04 Eur delspinigių suma yra beveik tris kartus didesnė už prievolės sumą (585,66 Eur). Be to, atsakovai yra silpnesnioji šalis – vartotojai, o per ilgai delsdama kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, ieškovė leido susidaryti pernelyg didelėms, akivaizdžiai neprotingoms netesyboms, kurių priteisimas neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų 58,57 Eur baudą, t. y. 10 procentų nuo neišpirktos turto vertės, nes atsakovai nepranešė apie savo telefono numerio, gyvenamosios vietos pasikeitimą, nepateikė duomenų apie finansinę būklę, taip pažeisdami Sutarties 5.2, 5.5 punktus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareikalavo atsakovų pateikti dokumentus, susijusius su atsakovų finansine būkle ar turinčius reikšmės Sutarties vykdymui, kaip tai numatyta Sutarties 5.2 punkte, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pasikeitė atsakovų telefono numeris ar adresas (Sutarties 5.5 punktas), todėl šioje dalyje ieškovės ieškinį atmetė kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliantė UAB „Kapitalo valda“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo ir priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir G. G. ieškovės UAB „Kapitalo valda“ naudai 1 419,40 Eur dydžio delspinigių sumą, priteisti 58,57 Eur dydžio baudą, patikslinti, kad priteistos procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos sumos (585,66 Eur dydžio skolos, 1 419,04 Eur dydžio delspinigių, 58,57 Eur dydžio baudos, kitų sumų), likusią sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą, priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Apeliantė atsižvelgė į tai, kad yra stipresnė sutarties pusė ir dėl to sumažino reikalaujamų delspinigių dydį nuo 0,2 procentų (sutartinių) iki 0,05 procentų (įstatyminių), vadovaudamasi įstatymine nuostata, t. y., VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė delspinigius tik už sutrumpintą 180 dienų laikotarpį, teismas neturėjo pagrindo trumpinti laikotarpį už kurį priteisiami delspinigiai, juo labiau – pritaikyti sutrumpintą 6 (šešių) mėn. senatį, nesant atsakovų prašymo taikyti sutrumpintą ieškinio senatį.
Atsakovai nesirūpino proceso eiga (taip pat prievolės kreditoriui įvykdymu), nebendradarbiavo netgi su teismu, atsakovams siųsti procesiniai dokumentai grąžinti teismo neįteikti, nors, kaip minėta, Sutarties 5.5 punktu atsakovai buvo įsipareigoję informuoti per 5 (penkias) dienas kreditorę, jeigu pasikeičia skolininko (nuomininko) adresas, telefonas, faksas ar banko rekvizitai, keičiasi darbovietė, turto laikymo vieta. Negana to, šioje civilinėje byloje ieškinys ir jo priedai atsakovams buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sumažinti ir priteisti tik 52,71 Eur dydžio delspinigiai yra neadekvatūs ir neproporcingi atsakovų neįvykdytų įsipareigojimų dydžiui (585,66 Eur), t. y. daugiau kaip 11 kartų mažesni už priteistą sumą (pagrindinę skolą). Faktiškai, priteistų delspinigių iš atsakovų dydis (delspinigių ir skolos santykis) yra neproporcingas, dėl kurio atsakovai nesupras Sutarties nevykdymo pasekmių ir toks sprendimas skatins ateityje tokius asmenis, nesuprantančius savo pareigų (dėl pareigingumo stokos), neturinčius atsakomybės jausmo, lengvabūdiškus ir pan., ir toliau nevykdyti prisiimti įsipareigojimų prieš trečiuosius asmenis.
Pirmosios instancijos teismas iš atsakovų ieškovo naudai nepagrįstai nepriteisė 58,57 Eur dydžio baudos ir nurodė deklaratyvius motyvus – akivaizdu, kad skolininkai pakeitė gyvenamosios vietos adresą, telefono numerį, kadangi prisiskambinti skolininkams nėra jokios galimybės, ir tai yra akivaizdus įrodymas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovas R. G., būdamas santuokoje su G. G., (duomenys neskelbtini) sudarė išperkamosios nuomos sutartį (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovai išperkamosios nuomos būdu įsigijo baldus – sekciją „Ugnė“ ir kampą „Eglė“, už kuriuos įsipareigojo per 12 mėnesių sumokėti mokėjimo grafike nurodytas įmokas, tačiau sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir liko skolingi 585,66 Eur. (duomenys neskelbtini) UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir perdavimo priėmimo aktą, kurių pagrindu perleido ieškovei UAB „Kapitalo valda“ teises reikalauti iš atsakovų sumokėti 585,66 Eur (2 022,15 Lt) skolą, 210,83 Eur (727,97 Lt) delspinigių.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Sutarties 1 punkte nurodyta, jog lizingo įmonė nuperka iš nuomininko nurodyto pardavėjo turtą ir perduoda jį nuomininkui valdyti ir naudoti už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą Sutartyje numatytą kainą, turtas pereis nuomininkui nuosavybės teise.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 6.503 straipsnio 1 dalį, įstatymuose arba nuomos sutartyje gali būti numatyta, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą (išperkamoji nuoma). VKĮ 2 straipsnio 22 dalyje pateikta vartojimo kredito sutarties samprata: vartojimo kredito sutartis – tai sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Taigi, vartojimo kreditas gali būti suteikiamas tiek pinigine forma, tiek kitu panašiu finansiniu būdu (prekėmis ir pan.).
VKĮ yra taikomas vartojimo kredito sutartims (VKĮ 3 straipsnio 1 dalis), tačiau netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad VKĮ nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo, todėl VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į teisės aktuose pateiktus nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutarties apibrėžimus, matomi skirtingi šių sutarčių sudarymo tikslai: išperkamosios nuomos sutarties pagrindinis tikslas yra daikto nuoma, o vartojimo kredito sutarties esminis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jeigu sudaromos sutarties tikrasis tikslas yra ne sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o vartojimo kredito (finansavimo) klientui suteikimas, tokiai sutarčiai yra taikytini visi vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.
Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir įvertinus tarp atsakovų ir pradinės kreditorės sudarytos sutarties nuostatas, darytina išvada, kad tikrasis sutarties tikslas buvo suteikti vartojimo kreditą (finansavimą) atsakovams. Kaip minėta, vartojimo kreditas gali būti suteikiamas atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu (VKĮ 2 straipsnis 22 dalis), todėl tarp atsakovų ir pradinio kreditoriaus sudarytos sutarties pagrindu susiklostę teisiniai santykiai visų pirma yra pripažintini kaip vartojimo kredito ir reglamentuojami VKĮ nuostatomis. Atitinkamai, šiems teisiniams santykiams taikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, susiję su vartojimo kredito sutartimis.
Be to, kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016; 2019 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).
Nagrinėjamu atveju, Sutartis buvo sudaryta tarp fizinio asmens ir verslo subjekto, iš Sutarties turinio akivaizdu, kad išnuomotas daiktas buvo skirtas atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti, kas rodo, kad Sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius. O pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, išperkamosios nuomos sutarčiai taikomas vartotojų teisių apsaugos institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 59-248/2019).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Ieškovė apeliaciniu skundu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė delspinigius tik už sutrumpintą 180 dienų laikotarpį, teismas neturėjo pagrindo trumpinti laikotarpį už kurį priteisiami delspinigiai, juo labiau – pritaikyti sutrumpintą 6 (šešių) mėnesių senatį, nesant atsakovų prašymo taikyti sutrumpintą ieškinio senatį.
Apeliantės argumentai, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl delspinigių, taikė ieškinio senaties institutą, atmestini kaip nepagrįsti. Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
Iš ginčijamo sprendimo turinio spręstina, kad teismas šio reikalavimo pagrįstumo klausimą vertino CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, t. y. jei netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali jas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
Apeliantė siekia prisiteisti netesybas už 4846 pradelstas įvykdyti prievolę dienas. Pirmosios instancijos teismas tokį reikalavimą tik iš dalies pripažino pagrįstu ir pritaikė 180 dienų terminą, kaip maksimalų laikotarpį netesyboms skaičiuoti, kuris yra imperatyviai įtvirtintas šiuo metu galiojančiame VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu visiškai sutinka. Nors šis teisės aktas priimtas vėliau nei sudaryta sutartis, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, jog jame nurodyta maksimali delspinigių riba, netesybų skaičiavimo trukmė gali būti laikoma kaip orientacinė, vertinant ir iki šio įstatymo įsigaliojimo su vartotojais sudarytose sutartyse nustatytus netesybų dydžius, taip pat ir vertinant įstatymo leidėjo išreikštą poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė neįrodinėjo, jog prašomos priteisti netesybos atitinka jos nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą ir dėl to negali būti priteisiamos mažesnės, kaip kad numato CK 6.258 straipsnio 3 dalis, 6.73 straipsnio 2 dalis.
Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteisiamų netesybų dydį, detaliai įvertino šiam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas ne tik atsižvelgė į tai, jog Sutartis sudaryta tarp silpnesnės šalies – vartotojo ir juridinio asmens, bet ir į tai, kad ieškovė perėmusi reikalavimo teises į atsakovą daugiau nei 10 metų delsė kreiptis į teismą. Priešingai nei dėstoma apeliaciniame skunde, ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu neteikė įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie aktyvius ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmus ir niekaip nepagrindė kodėl nebuvo imtasi Sutarties 12 punkte „Sutarties nutraukimas pirma laiko“ ar Sutarties 6 punkte „Lizingo įmonė turi teisę“ numatytų priemonių, taikytinų netinkamai vykdant Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad priteista delspinigių suma yra neproporcinga atsakovo neįvykdytų įsipareigojimų dydžiui. Ieškovės veikla, susijusi su atlygintiniu pradelstų piniginių sumų įgijimu iš pradinio kreditoriaus ir šių sumų išieškojimu iš skolininkų savo, kaip naujojo kreditoriaus, naudai. Perimant reikalavimo teises į atsakovą, apeliantei, kaip verslo subjektui, kuriam taikomi ir didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, turėjo būti akivaizdu, kad delsimas daugiau nei dešimt metų kreiptis į teismą, nelaikytinas tinkamu įgyvendinant savo teises ir teisėtus interesus, nes toks neveikimas lėmė neadekvačiai skolą viršijančiais netesybas.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškiniu reikalaujamą daugiau nei du kartus viršijančią skolos dydį delspinigių sumą sumažino iki 52,71 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei užtikrina abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, priešingas vertinimas suteiktų galimybę nepagrįstai praturtėti pažeidžiant kitos Sutarties šalies interesus (CK 1.2 straipsnis).
Apeliantės nurodomos įvairios apygardos teismų išnagrinėtos bylos tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek nagrinėtais reikalavimais nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, tad nagrinėjamai teisinei situacijai, minėtų teismų priimti procesiniai sprendimai nėra aktualūs. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vienodą teismų praktiką formuoja kasacinis teismas, kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismas iš atsakovų ieškovės naudai nepagrįstai nepriteisė 58,57 Eur dydžio baudos. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad ieškovė, iš esmės priėmusi pasyvų savo, kaip sutarties šalies vaidmenį, delsė kreiptis į teismą dėl sutarties pažeidimo, nepateikė įrodymų, kad bandė susisiekti su atsakovais, kad iš tiesų bandė susigrąžinti skolą ikiteisminiu būdu, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, pažeisdama pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis ir nebūdama pakankamai aktyvi ginant savo sutartines teises, neturi teisės reikalauti baudos Sutarties 5.2 ir 5.5 punktų pagrindu.
Aptartų motyvų pagrindu teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.