- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-993-260/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00971-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Raimondas Buzelis, Albina Rimdeikaitė
- Atsakovas
- UAB „Hertransus“
- Ieškovas
- UAB „Gelgotos transportas“
- Trečiasis asmuo
- V. S., AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.5.26Vežimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Hertransus“ apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-503/2015 pagal ieškovės UAB „Gelgotos transportas“ ieškinį atsakovei UAB „Hertransus“, tretieji asmenys V. S., AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ 2015 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė iš atsakovės UAB „Hertransus“ priteisti 3 480 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ ir atsakovė UAB „Hertransus“ sudarė vienkartinę krovinio vežimo sutartį, pagal kurią vežėja UAB „Hertransus“ įsipareigojo nuvežti krovinį maršrutu Vokietija – Lietuva. Pervežimo paslaugų užsakymo 3 punkte šalys nustatė, kad pervežimai vykdomi remiantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatomis. Krovinio vežimas ir perdavimas buvo įformintas tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiu Nr. (duomenys neskelbtini). Krovinys ieškovei buvo perduotas 2013 m. gruodžio 13 d. Perimant iš atsakovės krovinį buvo pastebėti krovinio trūkumai. Buvo pagadintas krovinio (transporto priemonės) galas, t. y. sulankstytas bagažinės dangtis, sudaužyti galiniai žibintai, sulankstytas bamperis. Šie krovinio apgadinimai buvo užfiksuoti važtaraštyje. Apie tai kokiomis aplinkybėmis ir kaip buvo apgadintas krovinys atsakovė ieškovės neinformavo bei iš karto po krovinio apgadinimo, nei perduodant krovinį ieškovei. Pervežimo paslaugų užsakymo 4 punkte numatyta, jog „vežėjas privalo informuoti užsakovą apie visas pervežimo metu iškilusias problemas“. Akivaizdu, kad atsakovė, kaip vežėja, neįvykdė savo pareigų, neinformavo apie ieškovės krovinio apgadinimą bei visas su krovinio apgadinimu susijusias aplinkybes. Atlikus krovinio – lengvojo automobilio VW Passat CC valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta nuvertėjimo suma Lietuvos Respublikoje krovinio atidavimo gavėjai dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 31 d., atsižvelgiant į užfiksuotus sugadinimus ir į tai, kad krovinys Vokietijos Respublikoje buvo įsigytas už 3 480 Eur. Išvada padaryta remiantis 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinio vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatomis. Ieškovės nuomone, kroviniui žala buvo padaryta dėl atsakovės neveikimo. Atsakovė privalėjo iki krovinio perdavimo ieškovei momento užtikrinti krovinio saugumą, tačiau to nepadarė. Atsakovė ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, visiškai ignoravo savo pareigą bendradarbiauti su ieškove, informuoti ją apie visas su krovinio pervežimu iškilusias problemas. Atsakovė nepranešė ir slėpė nuo ieškovės aplinkybes dėl krovinio apgadinimo ir visomis priemonėmis vengia atlyginti ieškovės patirtą žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Hertransus“ 2015 m. gruodžio 2 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės UAB „Gelgotos transportas“ ieškinį. Nurodė, jog su ieškovės UAB „Golgotos transportas“ ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti, priteisti dokumentų vertimo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovės UAB „Hertransus“ 3 480 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 064,58 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Gelgotos transportas“ naudai bei 24,24 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijus su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, jog ginčo šalis siejo tarptautinio krovinio vežimo teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CMR konvencija. Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pasikrovė ginčo automobilį Vokietijoje 2013 m. gruodžio 23 d. ir jį apgadintą ieškovei perdavė 2013 m. gruodžio 31 d. Įvertinęs byloje surinktą rašytinę medžiagą, bei V. S. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus (šių išsamumą, nuoseklumą, logiškumą), ypač atkreipdamas dėmesį į minėto automobilio apgadinimo mastą, teismas sprendė, kad pagrįstai tikėtina, jog minėtas automobilis nebuvo apgadintas kaip eismo įvykio deklaracijoje nurodyta ir kaip nurodė teismo posėdžio metu V. S.. Teismas nustatė, kad šis automobilis iki 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. šio perdavimo ieškovės atstovui momento, buvo atsakovės žinioje ir dispozicijoje. O pagal CMR konvenciją vežėjo civilinės atsakomybės pabaiga siejama su krovinio perdavimo gavėjui momentu. Pagal CMR konvencijos 13 straipsnio 1 punktą krovinio perdavimas yra siejamas su dviejų sąlygų įgyvendinimu – krovinio pristatymu į paskirties vietą ir jo perdavimu tinkamam gavėjui. O šio automobilio tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštyje įrašyta, jog faktiškai šį automobilį ieškovė iš atsakovės priėmė 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas nurodė, jog tai reiškia, kad ieškovei šio automobilio kontrolė buvo perduota ir šis automobilis gavėjos faktiniam disponavimui buvo pristatytas 2013 m. gruodžio 31 d., jau po šio automobilio apgadinimo. Teismas laikė, jog atsakovė byloje jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais neįrodė jos atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl sprendė, jog šiuo atveju nėra jokių atsakovės atsakomybę šalinančių aplinkybių. Teismas, pagal byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog labiau tikėtina, kad atsakovės darbuotojas vairuotojas V. S. neužtikrino minėto automobilio saugaus pervežimo (transportavimo), dėl to šis automobilis buvo apgadintas. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kai vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Aiškindamas šią CMR konvencijos nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Praradus dalį ar visą krovinį, žala apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje - faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei. Be to, teismas nurodė, jog CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 2, 4 punktų nuostatas. Taigi krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą. Teismas sprendė, kad pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalį krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai - 3480 Eur, kuri yra nustatyta ir eksperto J. A. išvadoje. Įvertinęs šio eksperto ekspertizės akte nurodytus argumentus, eksperto išvados išsamumą, pagrįstumą, teismas neturėjo pagrindo šio eksperto išvadomis abejoti, netikėti, ar pripažinti, kad jo išvados nepakankamai aiškios ar neišsamios, jog teismui kilo abejonių dėl jo išvadų pagrįstumo. Atsakovė nepateikė prieštaravimų dėl eksperto išvadų. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 3 480 Eur žalos priteisimo pagrįstas, įrodytas, todėl ir pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 1, 4 dalis, 25 straipsnį, buvo tenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Hertransus“ prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą kaip nepagrįstą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, o nesant tokios galimybės – iš naujo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti visas su civilinės bylos nagrinėjimu teisme susijusias išlaidas, įskaitant žyminį mokestį ir advokatui sumokėtą atlyginimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai jas aiškino ir taikė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog ginčo automobilis buvo apgadintas kitomis aplinkybėmis nei nurodytos atsakovės ir darė prielaidą, kad vairuotojas V. S. neužtikrino jo saugaus pervežimo. Nurodo, kad atsakovė, pagrįsdama faktą, kad automobilį sugadino jos darbuotojas V. S., tačiau ne darbo metu atvykęs pasiimti asmeninių daiktų iš autovežio, pateikė į bylą tai patvirtinančius dokumentus – pranešimą draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“, kuri pradėjo žalos tyrimą, ir eismo įvykio deklaraciją, kuriuos pirmosios instancijos teismas ignoravo. Vairuotojas V. S. patvirtino, jog ginčo automobilį apgadino atsitrenkdamas į jį nuosavu lengvuoju automobiliu. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės įrodymus, kurie patvirtina automobilio sugadinimą 2013 m. gruodžio 30 d. įvykusio eismo įvykio metu, aplinkybes ir nenurodė kuo remiantis nustatė tokią ginčo automobilio sugadinimo versiją.
2. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendė, kad ginčo automobilį ieškovė sugadino iki jo nusikrovimo krovinio pervežimo procese. Nurodo, jog tokia teismo išvada nepagrįsta ir sugalvota. Atsakovės nuomone, vertindamas ginčo automobilio sugadinimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo visapusiškai ir be išankstinio nusistatymo įvertinti visus byloje svarbius duomenis, įskaitant ir tai, kad vairuotojas V. S. pasikraudamas automobilį ir jį priimdamas parvežti įvertino jo būklę, dėl kurios padarė įrašą – naudotas automobilis dėl kurio trūkumų jis nėra atsakingas, tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje.
3. Ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų. Teismas, darydamas išvadą apie ginčo automobilio sugadinimo priežastį, remiasi prielaidomis ir spėlionėmis – byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad vairuotojas neužtikrino krovinio saugumo jo transportavimo metu ir dėl to automobiliui buvo padaryti – nustatyti sugadinimai. Teismas nepasisakė dėl byloje pateiktų objektyvių įrodymų turinio (pranešimo draudimo bendrovei, eismo įvykio deklaracijos), taip pat atsakovės ir trečiojo asmens V. S. paaiškinimų, kurie visi kartu įrodo priešingas nei teismas nustatė automobilio sugadinimo aplinkybes. Nepateikė motyvų, kodėl tokie svarūs atsakovės įrodymai yra atmetami, o vadovaujamasi jokiais įrodymais neparemta automobilio sugadinimo versija.
4. Pirmosios instancijos teismas, be mechaniško įrodymų išvardijimo, teismo sprendime turi išdėstyti padarytų išvadų motyvus, teisinius ir faktinius argumentus, kuriais vadovaujantis atmeta ir priima įrodymus bei jais vadovaujasi, tačiau, priimant skundžiamą sprendimą, teismas šios savo pareigos nevykdė .
5. Pirmosios instancijos teismas ir ieškovė nepagrindė prielaidos, kad ginčo automobilį vežėjas sugadino pervežimo metu iki jo nukrovimo, o byloje esantys duomenys ir įrodymai neleidžia daryti tokios vienareikšmiškos išvados, todėl pažeidė įrodymų pakankamumo principą. Mano, jog skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje neatsispindi visi bylai svarbūs duomenys ir aplinkybės, prieštarauja sprendimo rezoliucinei daliai.
6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime remiasi neatitinkančiais Lietuvos Respublikos įstatymų ir klaidingais eksperto J. A. skaičiavimais. Nurodo, jog teismo sprendimas, kuriame remiamasi tik vieno eksperto išvada negali būti teisingas. Teismas nepasisakė dėl atsakovės nesutikimų dėl eksperto išvados neatitikimo įstatymų reikalavimams ir visiškai ignoravo UAB „Asistavita“ vertinimo ataskaitą dėl ko priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Apskaičiuodamas nuostolių sumą nesivadovavo CMR konvencijos taisyklėmis ir kasacinio teismo išaiškinimais. Teismas neužtikrino šalių lygiateisiškumo ir nešališkumo principų, nesudarė galimybių atsakovei įrodyti faktinę automobilio likutinę vertę (pardavimo kainą), kadangi atmetė prašymus išreikalauti įrodymus iš ieškovės, skundžiamame sprendime nenurodė jokių tokį atsisakymą pagrindžiančių motyvų. Teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti atsakovės prašymą išreikalauti iš ieškovės automobilio remonto ir pardavimo dokumentus, todėl pažeidė procesinės teisės normas.
7. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė dėl žalos atlyginimo kreipėsi į atsakovę, pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti atsakovės prašymą ir tinkamais atsakovais šioje byloje pripažinti draudimo bendrovę AB „Lietuvos draudimas“ (pagrindinis skolininkas) ir eismo įvykį sukėlusį V. S. (papildomas skolininkas), tačiau to nepadarė dėl ko skundžiamas sprendimas yra neteisingas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės „Hertransus“ apeliacinį skundą ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės UAB „Hertransus“ apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertindamas ne pavienius iš jų, o įrodymų visumą, darė pagrįstas prielaidas dėl krovinio sugadinimo ir atsakomybės atsakovei taikymo bei tinkamai motyvavo sprendimą. Teismas betarpiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, apklausė liudytojus, įvertino AB „Lietuvos draudimas“ ekspertų pateiktą medžiagą bei išvadas apie automobilio sužalojimo mechanizmą, apžiūrėjo automobilio fotonuotraukas, išklausė šalių paaiškinimus ir padarė išvadas pagal vidinį įsitikinimą paremtą išsamiu, betarpišku visų byloje esančių duomenų ištyrimu ir įvertinimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilęs ginčas dėl nuostolių, atsiradusių dėl automobilio apgadinimo, atlyginimo.
Byloje nustatyta, jog ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ ir atsakovė UAB „Hertransus“ sudarė vienkartinę krovinio vežimo sutartį, pagal kurią vežėja, t.y. atsakovė, įsipareigojo nuvežti krovinį – transporto priemonę VW Passat (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), maršrutu Vokietija – Lietuva, adresu (duomenys neskelbtini) užsakyme krovinio iškrovimo data fiksuota 2013 m. gruodžio 27 d. Pervežimo paslaugų užsakymo 3 punkte šalys nustatė, kad pervežimai vykdomi remiantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos nuostatomis. Ieškovei perimant iš atsakovės krovinį buvo pastebėti krovinio trūkumai. Buvo apgadintas krovinio (transporto priemonės) galas – sulankstytas bagažinės dangtis, sudaužyti galiniai žibintai, sulankstytas bamperis. Šio krovinio apgadinimai buvo užfiksuoti važtaraštyje. Apie tai kokiomis aplinkybėmis ir kaip buvo apgadintas krovinys atsakovė ieškovės neinformavo nei iš karto po krovinio apgadinimo, nei perduodant krovinį ieškovei. 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl vežimo metu sugadinto krovinio ir prašė atsakovės kaip vežėjos, vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 1, 3 dalimis, 23 straipsnio 1, 4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalimi, sumokėti kompensaciją už sugadintą krovinį. 2014 m. sausio 16 d. ieškovė elektroniniu būdu gavo užklausimą iš AB „Lietuvos draudimas“, kuriame buvo teiraujamasi informacijos apie tai, ar ieškovės atstovas pasirašė eismo įvykio deklaracijoje 15B laukelyje bei prašė pateikti pasirašiusiojo asmens paaiškinimą apie eismo įvykį. Kartu pateikė ir eismo įvykio deklaraciją, kurioje buvo užfiksuota, jog 2013 m. gruodžio 30 d., (duomenys neskelbtini), transporto priemonė VW Passat, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo eismo įvykyje, kuriame buvo apgadinti šios transporto priemonės dangtis, galiniai žibintai, bamperis. Šioje eismo įvykio deklaracijoje taip pat nurodyta, jog eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės draudėjas yra ieškovė, o eismo įvykio deklaracijos laukelyje Nr. 15B, yra pasirašyta neva ieškovės atstovo. Ieškovė savo atsakyme AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, jog eismo įvykio deklaracijos laukelyje Nr. B15 pasirašė ne ieškovės atstovas, o ir apie šią deklaraciją ir apie įvykusį eismo įvykį sužinojo tik iš AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovė dėl žalos atlyginimo kreipėsi į teismą. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Hertransus“ 3 480 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 064,58 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Gelgotos transportas“ naudai bei 24,24 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijus su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo pateikė atsakovė.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės UAB „Hertransus“ apeliacinis skundas atmestinas.
Atsakovė apeliaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo klausimą, argumentuodama tai tuo, jog pirmosios instancijos teismas, nesant byloje pakankamai įrodymų, padarė netinkamą ir nepagrįstą išvadą bei visiškai nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl atsakovės teismui teiktų rašytinių įrodymų, trečiojo asmens duotų paaiškinimų.
Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje ( CMR) vežėjo atsakomybė už krovinio sugadinimą, kaip ir už krovinio praradimą bei pavėluotą pristatymą yra preziumuojama: CMR konvencijos 17 ir 18 straipsniai yra skirti vežėjo atsakomybei už krovinio praradimą, sugadinimą ar pavėluotą pristatymą. Šio teismo taip pat yra išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji ( objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Atleidimo nuo atsakomybės aplinkybių įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktą tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 dalyje nurodytų rizikos faktorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2014).
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis konstatuoja, kad atsakovė aukščiau aptartų rizikos faktorių neįrodė ( CPK 178 straipsnis). Byloje esančių duomenų visuma rodo, kad atsakovė, nors ir teigia, jog krovinys – automobilis – buvo apgadintas Lietuvoje, atsakovės darbuotojui V. S. savo automobiliu nedarbo metu atsitrenkus į jį, stovintį automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau nepaneigė 2014 m. gegužės 7 d. AB „Lietuvos draudimas“ žalų ir kontrolės valdymo skyriaus vadovės V. K. paaiškinime Nr. (duomenys neskelbtini) dėl įrodymų pateikimo nurodytos išvados, kad sugadintas automobilis patyrė sugadinimus smūgio koncentracijai esant galinių žibintų zonose ir ties bagažinės dangčio viduriu, o tokių formų, galinčių padaryti užfiksuotus sugadinimus, trečiojo asmens automobilis neturi, bei, kad bagažinės dangtis sužalotas jį slegiant iš viršaus į apačią, o ne atsitrenkiant t kitam automobiliui judant atgaline eiga. Atsakovė savo poziciją grindė tuo, kad ji nėra atsakinga už automobilio sugadinimus, kadangi už juos yra atsakingas jos darbuotojas, kuris jį apgadino ne darbo metu ir transporto priemonei jau esant Lietuvoje. Vėliau atsakovė savo prieštaravimus pakeitė, nurodydama, kad ji nėra atsakinga už automobilio defektus ir komplektacijos trūkumus, kadangi jos darbuotojas V. S., pasirašydamas paimdamas krovinį pervežimui tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog priimamas naudotas automobilis, dėl kurio trūkumų jis nėra atsakingas.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės pozicijos nenuoseklumas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pervežant krovinį vežėjas neužtikrino tinkamo krovinio saugumo ir nepristatė jo užsakovui tinkamos būklės bei nevykdė kitų savo, sąžiningo ir atsakingo vėžėjo, pareigų. Reikšminga ir tai, kad AB „Lietuvos draudimas“, atlikusi išsamų tyrimą ir gavusi žalų tyrimo eksperto įvykio vertinimą, nustatė, kad ginčo automobilis pagal sugadinimo pobūdį buvo sugadintas ne atsakovės nurodomo įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis, pagal sugadinimo pobūdį sprendė, jog labiausiai tikėtina, kad automobilis galėjo būti sugadintas pervežimo metu. Šios išvados tik patvirtinta pirmosios instancijos teismo visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų, duotų bylos nagrinėjimo metu, pagrindu padarytas išvadas, jog atsakovė neįrodė, kad dėl krovinio apgadinimo ji nėra kalta ir neturi atlyginti ieškovei atsiradusios žalos, dėl ko ieškovės ieškinys pagrįstai buvo patenkintas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, formuoja praktiką, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų išvengta žalos toje vietoje ir tuo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2002; 2002 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2002; 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 480/2002; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1024/2003). Sąžiningu vežėju pripažintinas tik toks asmuo, kuris geba užtikrinti protingą (minimalų) krovinio praradimo rizikos laipsnį. Įrodinėjimo, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, našta tenka vežėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 97/2013). Vežėjui nepakanka įrodyti, kad aplinkybės buvo neišvengiamos, jis taip pat turi įrodyti ir aplinkybių bei žalos priežastinį ryšį. Pažymėtina, kad neišvengiamos turi būti tiek aplinkybės, tiek jų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 392/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-916/2015).
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nurodytų aplinkybių atsakovė neįrodė ir net neįrodinėjo, nepateikė jokių įrodymų apie jos atsakomybę šalinančias aplinkybes, todėl pagrįstai konstatavo, jog atsakovė yra atsakinga už kroviniui padarytą žalą ir privalo ją atlyginti.
Atsakovė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog ji taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atlygintinos žalos dydžiu, kurį teismas nustatė remdamasis eksperto J. A. atlikta lengvojo automobilio vertės nustatymo bei automobilio nuvertėjimo sumos nustatymo ekspertize, kurios atlikimo metodai netinkami ir nepatikimi.
CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kai vežėjas, praradus dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti.
Aiškindamas šią CMR konvencijos nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Praradus dalį ar visą krovinį, žala apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, - pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, - pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje- faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-64/2008).
CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. Taigi krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą. Pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalį krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).
Teismų praktikoje nurodyta, jog nustatant krovinio vertės sumažėjimą vienu iš įrodymų gali būti eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185, 212, 218 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007). Būtent tokiu būdu šioje byloje ir buvo įrodinėjamas krovinio vertės sumažėjimas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir nustatinėdamas ieškovei ir atsakovės priteistiną žalos dydį, pagrįstai rėmėsi byloje esančia ekspertizės išvada, kurioje nustatyta krovinio kaina tuo laiku ir būtent toje vietoje kur krovinys buvo pakrautas vežti bei krovinio vertė pagal PVM sąskaitą faktūrą. Ekspertas apskaičiuodamas tokias sumas vadovavosi CMR konvencija bei atsakovės nurodyta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija. Ekspertizės akte aiškiai nurodytos formulės ir visi reikalingi skaičiavimams duomenys. Visos formulės ir visi naudojami duomenys atitinka Instrukcijoje bei CMR konvencijoje nurodytus skaičius ir duomenis, o ekspertas naudojo tinkamą metodiką, kuri nustatyta minėtuose teisės aktuose.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis). Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinį skundą atmetus atsakovės patirtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 98 str.).
Ieškovė UAB „Gelgotos transportas“ pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės UAB „Hertransus“ 525,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovei UAB „Gelgotos transportas“ iš apeliantės priteisiamos 525,70 Eur bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str., 98 str. 2 d.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos (1,16 Eur) sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovės UAB „Gelgotos transportas“ (įmonės kodas 300016057, adresas Aleksandravo k., Marijampolės sav.) naudai iš atsakovės UAB „Hertransus“ (įmonės kodas 185300064, adresas Rytų g. 9-2, Kybartai, Vilkaviškio r.) 525,70 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis eurus, 70 euro centų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.