Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. J. ir jo gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 2 metų ir 6 mėnesių laidavimo terminą, laiduotoja paskiriant M. A..

Remiantis BK 68 ir 71 straipsniu V. J. uždrausta 2 metus naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones bei paskirta sumokėti 30 MGL (1 129,80 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis įpareigotas sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad 2017 m. spalio 30 d. apie 12.48 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,05 promilės etilo alkoholio.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pirmos instancijos teismo nuosprendį pakeisti: 1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei pripažinti jį kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą ir paskirti jam 75 MGL dydžio baudą, kurią, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinti iki 50 MGL dydžio baudos; 2) vadovaujantis BK 72 straipsnio 2-3 ir 6 dalimis, konfiskuoti V. J. priklausantį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), kaip nusikaltimo padarymo priemonę bei laikiną nuosavybės teisės apribojimą į šį turtą palikti galioti iki turto konfiskavimo vykdymo pradžios. Kitą nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.

Prokuroro įsitikinimu, teismo išvada, jog M. A. gali būti tinkama V. J. laiduotoja yra nepagrįsta, nes teismas formaliai vertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė į laiduotojos galimybes užtikrinti laidavimo tikslus, visapusiškai nevertino laiduotojos patikimumo bei jos galimybės daryti teigiamą įtaką kaltinamajam bei nepaisė šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos. Pirmiausia nuosprendyje pasigendama argumentų, kokiu būdu M. A. galės daryti teigiamą įtaką savo pažįstamam; tokių argumentų nenurodė ir pati laiduotoja. Pasak prokuroro, M. A. galimybė daryti teigiamą įtaką V. J. yra abejotina, kadangi nėra duomenų, kad pastaruosius sietų artimas, stiprus ryšys ir kad M. A. minėtam asmeniui būtų autoritetu. Tai, kad pastaruosius sieja draugiški santykiai, jie susitinka porą kartų per savaitę, dar nėra pagrindas išvadai, kad laiduotoja turi objektyvią galimybę daryti teigiamą poveikį kaltininkui. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos matyti, kad laiduotojui keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti būsimos savo teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamajam nuo atsakomybės. Pagal BK, laiduotoju gali būti tik asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Taigi, prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas ir asmenį atleido nuo atsakomybės, nesant tinkamo laiduotojo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal teismų praktiką BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų nusikaltimų prevencijai paprastai kartu skiriamas tiek teisės naudotis specialiąją teise atėmimas, tiek turto konfiskavimas. Pasak prokuroro, įvertinus, kad transporto priemonė, kuria buvo padarytas nusikaltimas priklauso V. J.; kad ji turi ekonominę vertę ir ja buvo apgadintas ir tretiesiems asmenims priklausantis turtas, siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikaltimų darymui, automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) būtina konfiskuoti. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kaltininko atžvilgiu BK 72 straipsnio nuostatų taikymas būtų išimtinai neproporcingu – jis veikė tiesiogine tyčia, žinojo, kad yra draudžiama vairuoti neblaiviam, suvokė pavojingą nusikaltimo pobūdį, galimas jo padarymo pasekmes ir norėjo taip elgtis. V. J. yra 2 kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, o dėl darbo pobūdžio, jo ar jo artimųjų sveikatos būklės automobilis nėra V. J. būtino poreikio objektu. Taigi nėra pagrindo teigti, kad minėta baudžiamojo poveikio priemonė, jei ji būtų taikoma V. J. atžvilgiu, būtų neproporcinga ar ją taikant būtų pažeistas teisingumo principas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. J. prašo netenkinti skundo bei palikti galioti skundžiamą nuosprendį nepakeistą. Pasak V. J., bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek laiduotoja, tiek kaltinamasis nurodė, kad jų tarpusavio ryšys yra pakankamai tvirtas, jie pakankamai dažnai susitinka. V. J. svarbi M. A. nuomonė, todėl įvairiose gyvenimo srityse jis su ja tariasi. Nagrinėjamas įvykis apskritai yra atsitiktinis, o pirmasis asmuo, kurį jis informavo apie jį, buvo būtent laiduotoja. Jis M. A. laiko autoritetu, atsižvelgia į jos pastabas, nuomonę ir patarimus, ji geba paveikti jo elgesį ir turi galimybes bei gebėjimus jį kontroliuoti. Dėl prokuroro prašomo taikyti automobilio konfiskavimo, V. J. pažymi, kad jo veika buvo padaryta stovėjimo aikštelėje, siekiant perstatyti automobilį; šia veika buvo padaryta nežymi žala kito asmens automobiliui, o šio savininkas pretenzijų niekam neturi. Atsižvelgiant į minėtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailėjosi dėl savo veiksmų, jo veika buvo atsitiktinio pobūdžio, teismas pagrįstai konstatavo, kad turto konfiskavimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų. Kitų priemonių kompleksas – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, įmoka į fondą – yra pakankamos pasiekti bausmės tikslus bei leido jam kritiškai įvertinti savo veiksmus, todėl prašoma turto konfiskavimo netaikyti.

Teismo posėdyje V. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje prokuroro ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teisingas ir pagrįstas, visgi, teisėjų kolegija sutinka su prokuroru, jog nuosprendis keistinas dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo ir atsisakymo konfiskuoti V. J. automobilį.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

BK 40 straipsnyje numatytos formaliosios sąlygos, kurias nustačius, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Viena iš šių sąlygų – byloje turi būti pateiktas asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Prokuroras abejoja M. A. ryšiu su V. J. ir jos tinkamumu būti laiduotoja, tačiau be keliamų abejonių, aiškių ir konkrečių duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl M. A. kaip laiduotojos tinkamumo nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 40 straipsnio 3 dalį, laiduotoju gali būti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Baudžiamasis įstatymas numato, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl laiduotojo patikimumo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Pabrėžtina, jog teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjantis teisėjas ir proceso dalyviai apklausė M. A. ir teismui nekilo abejonių dėl šio asmens patikimumo, t. y. ji buvo pripažinta teismo pasitikėjimo vertu asmeniu.

Tiek M. A., tiek V. J. byloje nurodė, kad juos sieja tvirtas ir artimas ryšys. Prašyme V. J. pabrėžė, kad po įvykio būtent M. A. jam išaiškino neigiamas alkoholio vartojimo pasekmes ir įtraukė į veiklą, skirtą sveikai gyvensenai. V. J. teigimu, M. A. gali daryti jam tik teigiamą įtaką. Šias aplinkybes teisme patvirtino ir M. A., teismui nurodydama, kad ji V. J. po aptariamo įvykio pabrėžė, kad jiems reikia būti kartu ir V. J. su ja sutinka, niekada neprieštarauja ir klauso jos patarimų, todėl ji jaučiasi galinti daryti įtaką jo sprendimams. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų asmenų pozicijos dėl teigiamos laiduotojos įtakos V. J. iš esmės sutapo. Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad vien aplinkybė, jog asmuo prisiima atsakomybę už asmenį, su kuriuo jo nesieja šeiminiai, darbiniai (pavaldumo) santykiai ir giminiški ryšiai, rodo, kad pastaruosius išties sieja faktinis artimas ryšys. Laiduotoju gali būti ir asmuo, nesusijęs giminystės, šeimos ar darbiniais ryšiais. Sprendžiant asmenų tarpusavio ryšio klausimą teismui svarbus tokių santykių turinys, o ne formali jų tarpusavio sąsaja. M. A. charakterizuojama teigiamai – neteista ir nebausta administracine tvarka; pateikta charakteristika rodo vien teigiamus jos asmenybės bruožus, tačiau ypač atkreiptinas dėmesys į jos veiklos pobūdį – pastaroji dirba apsaugos darbuotoja, kurios pareigos yra palaikyti viešąją tvarką, sulaikyti galimus pažeidėjus, todėl jos asmeninės savybės ir veiklos pobūdis, leidžia laikyti ją asmeniu, galinčiu daryti teigiamą įtaką V. J.. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai pripažino M. A. tinkama laiduotoja ir įžvelgė esant nustatytas visas BK 40 straipsnio taikymo sąlygas.

Dėl turto konfiskavimo

BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 3 dalyje apibrėžiama, kad būtent kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Visgi apylinkės teismas, nors ir pripažinęs, kad V. J. automobilis buvo nusikaltimo padarymo priemone, įvertinęs padarytos veikos aplinkybes; tai, kad kitai transporto priemonei buvo padaryti nežymūs apgadinimai; kad A. K. pretenzijų dėl žalos niekam neturi; V. J. asmenybę; tai, kad nustatytas pagrindas pastarąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, konstatavo, kad turto konfiskavimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų bei bausmės paskirties, todėl netaikytinas. Šioje apeliacinio skundo dalyje, apygardos teismas sutinka su prokuroro pozicija, kad tokiais argumentais grindžiant V. J. transporto priemonės konfiskavimo negalimumą, buvo netinkamai pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas, ar V. J. transporto priemonės konfiskavimas būtų proporcingas, pabrėžė aplinkybes, kurios tik iš dalies svarbios sprendžiant šį klausimą – dauguma iš jų, teismo įsitikinimu, buvo įvertintos sprendžiant klausimą dėl šio asmens atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą.

Pagal besiformuojančią LAT praktiką aptariamu klausimu, taikant BK 67 straipsnio 2 dalį, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais, taigi ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, asmeniui gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Toks sprendimas yra teismo teisė, jis be kita ko gali būti grindžiamas įvertinant teisinių padarinių, kylančių dėl neteisėtos veikos visumą, taip pat taikomų poveikio priemonių tikslus. Tarp jų yra ir siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, t. y. užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją (teismų praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas)). Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-719/2018, 2K-114-1073/2018).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. J. paskyrė 2 baudžiamojo poveikio priemones: teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pabrėžtina, jog šios baudžiamojo poveikio priemonės taikytos ne maksimalia apimtimi: V. J. skirto teisės vairuoti atėmimo trukmė lygi BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytam vidurkiui, o skirta įmoka į minėtą fondą yra artima galimam skirti minimumui – 2017 m. spalio 6 d. įsigaliojusi BK 71 straipsnio redakcija (t. y. įsigaliojusi iki V. J. inkriminuojamos veikos padarymo) numato galimybę skirti įmoką, kurios dydis svyruoja nuo 5 iki 125 MGL. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad V. J. anksčiau jau yra baustas už kitos rūšies administracinį teisės pažeidimą, kurio padarymo metu jis buvo sunkaus girtumo laipsnio (2,92 prom.) (b. l. 75). Taigi akivaizdu, jog V. J. tam tikrais atvejais piktnaudžiauja alkoholiu, o tai taip pat svarbu sprendžiant dėl ginčijamos teisinio poveikio priemonės tinkamumo ir suderinamumo su kitomis, jau pritaikytomis poveikio priemonėmis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. J. būdamas neblaivus tuo pačiu padarė žalos ir kito automobilio savininkui (nepaisant to, kad pastarasis nereiškė pretenzijų, pripažinta, jog buvo padaryta 100 eurų dydžio žala). Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 3 dalį, už neblaivaus, kai nustatytas neblaivumo laipsnis žemesnis nei 1,5 promilės, asmens padarytus KET pažeidimus, kurie sukėlė kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą yra numatyta bauda nuo 1200 iki 1400 eurų, taip pat privalomas skirti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas nuo 3 iki 5 metų (ANK 423 straipsnio 4 dalis) bei galimybė konfiskuoti transporto priemonę (ANK 423 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas minėta, šioje baudžiamojoje byloje V. J. paskyrus tik teisės vairuoti transporto priemonės atėmimą 2 metams bei 30 MGL (1 129,80 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, paskirtos poveikio priemonės būtų aiškiai švelnesnės nei taikoma administracinė atsakomybė už mažiau pavojingą teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas negali pritarti tokiai teismų praktikai, nes, nesant jokių išimtinių aplinkybių, švelnesnių nei administracinės atsakomybės teisinių poveikio priemonių skyrimas už didesnio masto ir aiškiai pavojingesnę veiką, prieštarauja ne tik įstatymų leidėjo ketinimams, diferencijuojant atsakomybę už skirtingo pavojingumo veikas, bet ir teisingumo principui. Šioje byloje V. J. paskirtos turtinio pobūdžio poveikio priemonės buvo parinktos nevertinant šių principų, todėl jos formuotų klaidingą įsitikinimą, kad už pavojingesnę veiką, galima sulaukti švelnesnių teisinių padarinių, o tai nesulaikytų asmenų nuo nusikalstamų veikų darymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog V. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jam nebuvo paskirta bausmė ir jis neturi teistumo. Taigi minėtas baudžiamojo poveikio priemonių kompleksas, t. y. įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, teisių atėmimas ir turto konfiskavimas šioje situacijoje, neskiriant V. J. bausmės ir jo nepripažinus kaltu padarius nusikaltimą, yra proporcinga poveikio priemone (LAT praktikoje minėtas trijų baudžiamojo poveikio priemonių komplekso taikymas, įvertinus faktines bylos aplinkybes, remiantis iš esmės analogiškais argumentais taip pat yra pateisinamas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018 ir 2K-136-699/2018)).

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad turto konfiskavimas galėtų iš esmės pakenkti V. J. interesams. Taigi, įvertinus V. J. automobilio vertę (remiantis Emprekis išrašu – 1 230 EUR su PVM (b. l. 11)), V. J. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas, siekiant paskirti tinkamą teisinių poveikių priemonių visumą ir užtikrinti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją tarpusavyje suderinama su kitomis V. J. paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir yra būtina bei proporcinga poveikio priemonė.

Atsižvelgdama į visus aukščiau minėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalis, kuria iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. J. nebuvo konfiskuotas automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėta bei nepagrįsta. Minėta nuosprendžio dalis keistina – iš V. J. konfiskuotinas automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės V. J. konfiskuoti automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.