Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-532-1043/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-01
Bylos Nr.: e2A-532-1043/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-05601-2022-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Edita Šliumpienė, Laima Kriaučiūnaitė, Anita Sereikienė
Atsakovas: R. M.
Ieškovas: A. K., K. K.

Civilinė byla Nr. e2A-532-1043/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05601-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.17; 2.6.8.8; 2.6.9.2; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.4; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11045-1164/2022 pagal ieškovų A. K. ir K. K. ieškinį atsakovei R. M. dėl negautų pajamų priteisimo ir atsakovės R. M. priešieškinį ieškovams A. K. ir K. K. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A. K. ir K. K. (toliau – ieškovai) ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės R. M. (toliau – atsakovė) 4 622,50 Eur negautų pajamų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovai nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių buvo sudaryta panaudos sutartis, kuria ieškovai perdavė atsakovei laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos). Šias patalpas atsakovė išnuomojo, t. y. su nuomininkais sudarė nuomos sutartis: 1) 2016 m. spalio 1 d. nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) nuomos sutartis tarp R. M. ir N. V.; 2) 2019 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) nuomos sutartis tarp R. M. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autohardas“; 3) 2016 m. spalio 1 d. nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) nuomos sutartis tarp R. M. ir R. D.. 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu ieškovai informavo atsakovę, kad tarp šalių sudaryta panaudos sutartis yra nutraukiama nuo 2020 m. sausio 2 d. dėl esminio sutarties pažeidimo – nesumokėtų valstybinės žemės nuomos bei nekilnojamojo turto mokesčių, taip pat dėl to, kad atsakovė neapdraudė patalpų, kaip to reikalauja panaudos sutarties sąlygos, bei daiktas yra skubiai reikalingas pačiam panaudos davėjui. 2020 m. sausio 22 d. atsakovei išsiuntė ikiteisminę pretenziją, tačiau atsakovė savo neteisėtų veiksmų nenutraukė ir toliau rinko nuomos mokestį po panaudos sutarties nutraukimo. Ieškovų paskaičiavimais, atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo nuo 2020 m. sausio 2 d. neteisėtai gavo 4 622,50 Eur nuomos mokesčio iš nuomininkų: N. V. – 1 912,50 Eur, iš UAB „Autohardas“ – 2 210 Eur, R. D. – 500 Eur. Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu nustatė, kad ieškovai teisėtai nutraukė su atsakove preliminarią ir panaudos sutartį. 2021m. gruodžio 9 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 31 d. Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė R. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovai už 60 000,00 Eur kainą įsigijo pastatus–esančius (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp atsakovės bei ieškovų buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – preliminari sutartis), pagal kurią ieškovai įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. už 70 000,00 Eur kainą parduoti pastatus atsakovei. 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp ieškovų ir atsakovės buvo sudaryta panaudos sutartis (toliau – panaudos sutartis), pagal kurią ieškovai perdavė atsakovei iki 2021 m. gruodžio 31 d., arba iki šalys visiškai įvykdys 2016 m. rugsėjo 19 d. tarp šalių sudaryta preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus neatlygintinai valdyti ir naudotis pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Preliminarios sutarties 2.5 punkte bei panaudos sutarties 2.2. punkte nurodyta, kad atsakovei leidžiama iki pagrindinės pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo be atskiro ieškovų leidimo ar sutikimo nuomoti pastatus tretiesiems asmenims. Atsakovė nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios bei panaudos sutarties pagrindu valdė pastatus bei juos teisėtai nuomojo tretiesiems asmenims, savo lėšomis mokėjo nekilnojamojo turto, valstybinės žemės nuomos bei visus komunalinius mokesčius, draudė pastatus, sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais bei įgyvendino kitas nekilnojamojo turto savininko teises bei pareigas. Ginčo dėl pastatų įsigijimo pagal tarp šalių sudarytą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį išspręsti taikiai nepavykus, atsakovė atsisakė toliau gauti pajamas iš pastatų nuomininkų ir pajamas pradėjo gauti ieškovai. Nei įstatymas, nei šalių sudaryta panaudos sutartis, nei ieškovų pateiktas pranešimas dėl panaudos sutarties nutraukimo nenumatė aiškaus ir konkretaus pastatų perdavimo ieškovams termino, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad yra atsakovės neteisėti veiksmai bei kaltė, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Reikalavimas nedelsiant perduoti patalpas yra visiškai neapibrėžtas reikalavimas, nenurodantis nei patalpų perdavimo termino, nei konkretaus momento (datos bei laiko), nei vietos, nei būdo, nei kitų aplinkybių, todėl atsakovei nebuvo aišku, kaip ir kada konkrečiai ši prievolė turi būti įvykdyta. Patalpų panaudos sutarties nutraukimą iniciavo ieškovai, todėl ieškovai turėjo inicijuoti ir patalpų perdavimą. Iš ieškovų pateikto ieškinio bei jo priedų visiškai neaišku, kaip ir už kokį laikotarpį apskaičiuota neva negautų pajamų suma. Ieškovai nepateikė dokumentų, pagrindžiančių nuomos mokesčio gavimą iš nuomininko R. D.. Atsakovė iki galutinio ginčo tarp šalių išsprendimo sąžiningai vykdė visus sutartinius įsipareigojimus ir, nepaisant to, kad panaudos sutartis tarp šalių buvo nutraukta nuo 2020 m. sausio 2 d., atsakovė savo lėšomis ieškovams priklausančius pastatus draudė ir draudimo įmokas mokėjo iki 2021 m. gruodžio mėnesio.

Šalies argumentai

4. Atsakovė patikslintu priešieškiniu (DOK-151814) prašė priteisti iš ieškovų 256,51 Eur, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

5. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių sudarytos panaudos sutarties 3.3. punktu atsakovė įsipareigojo savo lėšomis šios sutarties galiojimo laikotarpiu apdrausti patalpas, taip pat savo lėšomis mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį bei nekilnojamojo turto mokestį. Įsipareigojimą drausti patalpas atsakovė tinkamai vykdė iki bus išspręstas tarp šalių kilęs ginčas dėl panaudos sutarties nutraukimo teisėtumo bei kitų teisinių santykių. Atsakovė nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarios sutarties bei panaudos sutarties pagrindu valdė pastatus bei juos teisėtai nuomojo tretiesiems asmenims, savo lėšomis mokėjo nekilnojamojo turto, valstybinės žemės nuomos bei visus komunalinius mokesčius, savo lėšomis draudė pastatus. Ginčo pastatų verslo draudimo liudijimas buvo nutrauktas atsakovės iniciatyva tik gavus 2021 m. gruodžio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-620-330/2021. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d. patalpos buvo apdraustos du kartus (ieškovų ir atsakovės), susidariusią 390,01 Eur permoką atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ grąžino 2022 m. gruodžio 1 d. Nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 24 d. atsakovė savo lėšomis sumokėjo 256,51 Eur ieškovų pastatų draudimo įmokų, kurios jai nėra grąžintos, sudarė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais bei įgyvendino kitas nekilnojamojo turto savininko teises bei pareigas. 2019 m. spalio 2 d. atsakovei per notarą išsiuntus ieškovams pranešimą dėl pasirengimo sudaryti pastatų pirkimo–pardavimo sutartį anksčiau termino, buvo gautas 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimas apie pastatų panaudos sutarties nutraukimą. Ginčo nepavykus išspręsti taikiai, atsakovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi. Atsakovė iki galutinio ginčo tarp šalių išsprendimo, t. y. iki 2021 m. gruodžio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo, mokėjo ieškovams priklausančių pastatų draudimo įmokas, nors pajamas iš pastatų nuomos gavo ieškovai, tokiu būdu ieškovai nepagrįstai praturtėjo atsakovės sąskaita, draudimo įmokas teisminio ginčo metu už ieškovams priklausančius pastatus atsakovė mokėjo be teisinio pagrindo.

6. Ieškovai atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka. Atsakovė turėjo pareigą drausti patalpas ir mokėti už draudimą tik sutarties galiojimo laikotarpiu. Panaudos sutartis buvo nutraukta nuo 2020 m. sausio 2 d. dėl esminio sutarties pažeidimo, todėl atsakovei neliko pareigos drausti patalpas bei mokėti draudimo įmokas. Be ieškovų prašymo ir sutikimo drausdama patalpas atsakovė veikė savo rizika. Teismai pripažino panaudos sutarties nutraukimą teisėtu. Po sutarties nutraukimo ieškovai atsakovės neprašė drausti patalpų, o patys rūpinosi draudimu. Atsakovė nepagrindė, jog egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos prielaidos: 1) ieškovai iš atsakovės jokių pinigų ar turto negavo, to atsakovė net neįrodinėja, be to pagal draudimo sutartį ji ne ieškovus, o save buvo nurodžiusi kaip naudos gavėją; 2) ieškovai nepraturtėjo dėl atsakovės veiksmų, nebent AB „Lietuvos draudimas“; 3) nesant pirmų dviejų prielaidų nėra ir trečiosios prielaidos – priežastinio ryšio tarp atsakovės turto sumažėjimo ir ieškovų praturtėjimo; 4), 5) kadangi ieškovai nepraturtėjo atsakovės sąskaita, nėra ketvirtosios (praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.)) ir penktosios (nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį) prielaidos; 6) žinodama, jog panaudos sutartis nutraukta nuo 2020 m. sausio 2 d., atsakovė savo iniciatyva draudė patalpas, taip veikdama savo rizika. Atsakovė yra profesionali teisininkė, praktikuojanti daugiau kaip 10 metų, šiuo metu jau advokatė (tik neįrašyta į praktikuojančių advokatų sąrašą, todėl jai keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovams A. K. ir K. K. iš atsakovės R. M. 4 622,50 Eur negautų pajamų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (4 622,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. balandžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 097 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybės naudai iš atsakovės 13,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

8. Teismas nurodė, jog panaudos sutartis buvo nutraukta 2020 m. sausio 2 d., todėl šalys turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo turėjo pareigą per protingą terminą perduoti ieškovams panauda valdytas patalpas, o ieškovai jas priimti. 2020 m. gruodžio 31 d. atsakovė nebuvo perdavusi ieškovams pastatų ir su jais susijusių dokumentų, todėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje e2-1414-480/2020 atsakovė buvo įpareigota nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 10 dienų perduoti ieškovams pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir su jais susijusius dokumentus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir ieškovams perduoti po panaudos sutarties nutraukimo panauda valdytas patalpas, neturėdama teisinio pagrindo po panaudos sutarties nutraukimo rinko iš nuomininkų nuomos mokestį, kas reiškia, kad atsakovė iš nuomininkų nuomos mokestį gavo neteisėtai. Teismas pažymėjo, jog atsakovė yra teisininkė, ne vienerius metus užsiimanti pastatų nuoma, todėl jai taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai.

9. Teismas nurodė, jog atsakovė nesikreipė į ieškovus dėl patalpų perdavimo detalių pasitikslinimo, bet siekė toliau valdyti patalpas ir rinkti nuomos mokestį. Kadangi panaudos sutartis tarp šalių buvo nutraukta nuo 2020 sausio 2 d. ir teismas pripažino sutarties nutraukimą teisėtu, tai atsakovė patalpas su dokumentais ir raktais turėjo ieškovams perduoti 2020 m. sausio 2 d. Nagrinėjamos bylos kontekste konkretaus termino (datos bei laiko, vietos, būdo bei kitų patalpų perdavimui aktualių aplinkybių) patalpoms po panaudos sutarties nutraukimo perduoti nenustatymas įstatymu ar sutartimi neeliminuoja atsakovės pareigos perduoti ieškovams patalpas, juolab, kai tokia pareiga atsakovei buvo nustatyta Kauno apygardos teismo sprendimu, taip pat nepašalina atsakovės neteisėtų veiksmų fakto (nuomos mokesčio rinkimo po panaudos sutarties nutraukimo, neturint teisinio pagrindo), kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje nėra duomenų paneigiančių atsakovės kaltę.

10. Teismas nurodė, kad atsakovė nuo 2019 m. gruodžio pradžios, žinodama, kad panaudos sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d. nutraukiama, būdama įspėta dėl neteisėto nuomos mokesčio rinkimo, neturėdama teisėto pagrindo valdyti patalpas po panaudos sutarties nutraukimo, toliau neteisėtai rinko nuomos mokestį ir neteisėtai gavo 4 622,50 Eur nuomos mokestį: iš nuomininko N. V. 1 912,50 Eur, iš UAB „Autohardas“ 2 210 Eur ir iš R. D. 500 Eur. Gautų sumų iš nuomininkų N. V. ir UAB „Autohardas“ atsakovė neginčijo. Ginčas kilo dėl R. D. nuomos mokesčio. Ieškovai atsakovės gautus 500 Eur iš minėto nuomininko įrodinėjo liudytojų, t. y., R. D. ir prisistačiusio R. D. sūnumi P. D. parodymais. Teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad R. D. nuo 2020 m. sausio 2 d. atsakovei sumokėjo 500 Eur nuomos mokesčio, nei, kad nesumokėjo, todėl sprendė, jog ieškovai įrodė patirtos žalos dydį, kuris atitinka atsakovės neteisėtai iš nuomininkų gautus 4 622,50 Eur nuomos mokesčio.

11. Teismas nurodė, jog tarp atsakovės neteisėtų veiksmų – nuomos mokesčio be teisinio pagrindo rinkimo ir žalos – nuomos mokesčio negavimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jeigu atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo nebūtų iš nuomininkų ėmusi nuomos mokesčio, žala, negautų pajamų forma, ieškovams nebūtų atsiradusi, nes tą nuomos mokestį būtų gavę ieškovai. Teismas nenustatė, kad ieškovai pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, ir, kad atsakovės prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį būtų atsakingi ieškovai. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad ieškovai ragino atsakovę nutraukti nuomos įmokų rinkimą iš nuomininkų po panaudos sutarties nutraukimo, taip pat ragino nuomininkus nuomos įmokų nemokėti atsakovei. Teismas laikė, kad ieškovai įrodė esant visas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti ir priteisė iš atsakovės 4 622,50 Eur negautų pajamų.

12. Dėl nepagrįsto praturtėjimo teismas nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą drausti patalpas ir mokėti už draudimą tik panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu. Po sutarties nutraukimo, be ieškovų prašymo ir sutikimo, drausdama patalpas atsakovė veikė savo rizika, t. y. atsakovė žinodama, kad panaudos sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d. yra nutraukta vis vien mokėjo draudimo įmokas ir tokiu būdu pati prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Nors atsakovė draudimo įmokas mokėjo AB „Lietuvos draudimas“, apdraudusi ieškovų turtą, tačiau pagal draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės verslo turto draudimo sutartį Nr. 569145120 (laikotarpiu 2019 m. rugsėjo 24 d. – 2021 m. gruodžio 20 d.) naudos gavėjas buvo R. M., todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai praturtėjo dėl atsakovės veiksmų. Teismas nesutiko su atsakove, kad galutinis naudos gavėjas pagal įstatymą yra apdraustų patalpų savininkai. Šiuo atveju tiek draudėja, tiek naudos gavėja buvo nurodyta atsakovė. Kadangi nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios, todėl bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti, todėl teismas nevertino ir nepasisakė dėl visų kitų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų ir atsakovės priešieškinį atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą.

13. Teismas patenkinęs ieškinio reikalavimus ir atmetęs atsakovės priešieškinį, atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas ieškovams, teismas atsižvelgė į ieškovų sumokėtą žyminį mokestį, į ieškovams suteiktų teisinių paslaugų visetą, į tai, kad prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, yra pagrįstos ir protingo dydžio, o atsakovė jų neginčijo, todėl ieškovams iš atsakovės priteisė visas ieškovų patirtas 4 097 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė R. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovų ieškinį kaip nepagrįstą, tenkinti atsakovės pareikštą priešieškinį ir priteisti iš ieškovų atsakovės naudai 256,51 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas 4 619,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas nevertino, kad ieškovai, inicijavę panaudos sutarties nutraukimą, taip pat turėjo atitinkamas pareigas organizuoti panauda valdytų patalpų priėmimą–perdavimą. Būtent patalpų savininkai buvo suinteresuoti, kad patalpos jiems būtų perduotos, tačiau to nedarė. Tai, kad atsakovė yra teisininkė ir supranta atsakomybę dėl patalpų priėmimo–perdavimo (ne)tinkamumo ir tai, kad vien perduoti patalpų raktus negana, nes patalpas reikia apžiūrėti kartu su savininku, įvertinti perduodamų patalpų būklę, išvežti savo įrangą bei kitus daiktus, patalpas atlaisvinti, užfiksuoti vandens bei elektros skaitiklių parodymus ir t.t., todėl ieškovų dalyvavimas patalpų perdavime buvo būtinas, o organizuoti patalpų perdavimą, buvo pačių ieškovų pareiga, kurios jie nevykdė.

14.2. Ieškovai panaudos sutartį nutraukė CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau įstatymas nenumato, per kokį terminą daiktas turi būti perduotas panaudos davėjui, jeigu panaudos sutartis yra nutraukiama. Daikto perdavimo panaudos davėjui terminas nebuvo nustatytas ir tarp šalių sudarytoje panaudos sutartyje, nei ieškovų pateiktas pranešime dėl panaudos sutarties nutraukimo ar ikiteisminėje pretenzijoje. 2019 m. gruodžio 2 d. pranešime apie panaudos sutarties nutraukimą ieškovai nenurodė termino iki kurio reikalauja perduoti jiems patalpas, negana to, net nereiškė atsakovei reikalavimo perduoti patalpas. Ieškovai nėra sudarę patalpų priėmimo–perdavimo akto su atsakove, nors patalpos faktiškai valdo nuo 2020 m. kovo mėnesio, todėl atsakovė negali būti kaltinama prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu.

14.3. CK 6.200 straipsnio 2 dalis įtvirtina abiejų sutartį vykdančių šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, tačiau priimant skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai vertino tik atsakovės pareigas, tuo tarpu ieškovų pareigos organizuoti patalpų perdavimą, tiksliai ir aiškiai nurodyti patalpų perdavimo terminą, bendradarbiauti ir kooperuotis su atsakove ar bent susisiekti su ja telefonu ar kt. būdu dėl patalpų priėmimo–perdavimo detalių patikslinimo nevertino. Teismas sprendime visas su patalpų perdavimu susijusias pareigas visiškai nepagrįstai perkėlė tik atsakovei. Tai, kad atsakovė 2011 m. yra įgijusi teisinį išsilavinimą, dar nereiškia, kad atsakovei turi būti perkelta pareiga organizuoti patalpų priėmimą–perdavimą. Patalpos ieškovams faktiškai buvo perduotos per protingą terminą (nuo 2020 m. kovo mėnesio patalpas valdė bei jas nuomojo jau patys ieškovai, nors rašytinis patalpų priėmimo–perdavimo aktas ir šiol nėra pasirašytas).

Atsiliepimas

14.4. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovai neva negavo pajamų, kurias būtų gavę, jeigu atsakovė būtų nerinkusi nuomos mokesčio. Teismas nepagrįstai sprendė, kad jeigu atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo nebūtų iš nuomininkų ėmusi nuomos mokesčio, žala, negautų pajamų forma, ieškovams nebūtų atsiradusi, nes tą nuomos mokestį neva būtų gavę ieškovai. Ieškovai neieškojo nuomininkų, neketino sudaryti ir iki 2020 m. kovo mėnesio net nesudarė su jais patalpų nuomos sutarčių, nesirūpino patalpomis, nesiėmė jokių veiksmų siekiant patalpas pritaikyti tam tikrai veiklai nuomoti, nedėjo kitokių pastangų, kad gautų pajamas iš patalpų nuomos ir t.t. Teismas nevertino, kad nuomos sutartis su atsakovės surastais nuomininkais, ieškovai sudarė tik 2020 m. kovo pradžioje, kas reiškia, kad tik nuo šio momento ieškovai ir galėjo būti pasiruošę gauti pajamas iš patalpų nuomos, todėl net ir esant pagrindui tenkinti ieškinį, nebūtų teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės 2020 m. sausio–vasario mėnesį pastarosios iš patalpų nuomos gautas pajamas. Ieškovai neįrodė esant visų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovės priteista 4 622,50 Eur negautų pajamų, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

14.5. Ieškovai nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių nuomos mokesčio gavimą iš nuomininko R. D., o pastarojo teismui teikti parodymai laikytini nepatikimais, todėl šios aplinkybės priimant sprendimą teismo net neturėjo būti vertinamos. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. D. neatsiminė jokių aktualių aplinkybių, išskyrus tai, kad mokėjo nuomos mokestį atsakovei, arba pasisakydamas dėl jų klydo, t. y. nurodė, kad atsakovė visada reikalaudavo jo pasirašyti pinigų priėmimo kvitą, bei patvirtino, kad buvo gavęs patalpų savininkų raginimą nemokėti atsakovei nuomos mokesčio ir, kad ieškovams 2020 m. kovo mėnesį nuomos mokestį mokėjo jau už „panaudotą“ mėnesį, bei, kad buvo apie mėnesio laiko tarpas, kai nuomos mokestis niekam nebuvo mokamas. Pagrįstų abejonių atsakovei kelia ir liudytojo P. D. apklausa, bei jos metu liudytų aplinkybių patikimumas, kurie buvo prieštaringi, be to jis yra R. D. sūnus, o tai sudaro pagrindą teismui vertinti šio liudytojo parodymus kaip nepatikimus.

14.6. Atsakovė įrodė, kad ieškovai praturtėjo jos sąskaita (nors ir netiesiogiai gaunant pinigines lėšas ar kt. turtą), o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka priešieškinio atsakovui, t. y. ieškovams. Ieškovai net neįrodinėjo egzistuojant turto gavimo teisiniam pagrindui, todėl teismas sprendimu visiškai nepagrįstai nusprendė atsakovės priešieškinį atmesti. Atsakovė tarp šalių susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius vertina kaip ieškovų nepagrįstą praturtėjimą atsakovės sąskaita. Nors ieškovai piniginių lėšų iš atsakovės tiesiogiai negavo, tačiau atitinkamą pinigų sumą sutaupė nemokėdami draudimo įmokų už savo turtą ir atsakovės sąskaita gavo savo turto apsaugą nuo nelaimingų atsitikimų. Todėl yra teisinis pagrindas atsakovės už ieškovų pastatų draudimą sumokėtą draudimo įmokų sumą pripažinti ieškovų nepagrįstu praturtėjimu.

14.7. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, jog ji kreipėsi į teismą su priešieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo neišnaudojusi kitų teisinių gynybos būdų. Atsakovei pareiškiant priešieškinį nebuvo žinoma, kad ieškovai taip pat buvo apdraudę tas pačias patalpas už tą patį laikotarpį. Atsakovei sužinojus apie susidariusią verslo draudimo įmokų permoką, atsakovei atsirado teisinis pagrindas kreiptis į draudimo bendrovę su prašymu grąžinti susidariusią draudimo įmokų permoką, tačiau tik susidariusią už tą laikotarpį, kai patalpos buvo apdraustos du kartus, o 256,51 Eur atsakovė neturėjo teisinio pagrindo prašyti grąžinti.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai A. K. ir K. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės ieškovų naudai patirtas 1 270,50 Eur teisines išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė teisėto pagrindo valdyti patalpas ir rinkti už jas nuomos mokestį po 2020 m. sausio 2 d. Atsakovė patalpas su dokumentais ir raktais turėjo perduoti 2020 m. sausio 2 d., tačiau to nepadarė, ir toliau neteisėtai rinko nuomos mokestį. 2020 m. sausio 22 d. atsakovei siųstoje ikiteisminėje pretenzijoje, buvo nurodytas ieškovų reikalavimas „nedelsiant perduoti A. K. ir K. K. negyvenamąsias patalpas ir šių patalpų raktus ir su jomis susijusius dokumentus“. Atsakovės argumentai dėl termino nebuvimo, prieštarauja atsakovės elgesiui 2020 m. sausio, vasario mėn., kai ji ne tik neketino perduoti patalpų, bet ir grasino ieškovams.

15.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovų reikalavimu nuomininkai tiesiogiai sudarė sutartis su pastatų savininkais. Ieškovai buvo pasiruošę gauti pajamas iš nuomos ir tą padarė. Ieškovai savo lėšomis draudė patalpas ir tokiu būdu jomis rūpinosi. Ieškovai buvo pasiruošę pajamas iš nuomos gauti iš karto po sutarčių su atsakove nutraukimo, tačiau dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – nuomos mokesčio rinkimo neturint tam teisėto pagrindo, ieškovai savo teise pasinaudoti iš karto negalėjo. Atsakovė iš patalpų nuomininkų gavo nuomos pajamų apie 42 450 Eur, t. y. beveik 10 kartų daugiau, nei ieškinio suma šioje byloje.

15.3. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovai negavo pajamų, kurias būtų gavę, jeigu atsakovė būtų nerinkusi nuomos mokesčio. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų – nuomos mokesčio rinkimo ir žalos – nuompinigių negavimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jeigu atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo nebūtų iš nuomininkų ėmusi nuomos mokesčio, žala, negautų pajamų forma, ieškovams nebūtų atsiradusi, nes tuos nuompinigius būtų gavę ieškovai. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai 2020 m. kovo mėnesį sudarė nuomos sutartis su tais pačiais nuomininkais ir jų pagrindu gavo nuomos mokestį.

15.4. Nuomos mokesčio gavimą iš nuomininko R. D. ieškovai įrodinėjo liudytojų R. D. ir P. D. parodymais. Atsakovės nurodyti teiginiai, jog nereikia vadovautis liudytojų parodymais yra nepagrįsti. Tai, kad liudytojas neatsiminė atsakovės automobilio modelio, nepaneigia aplinkybės, kad atsakovė gavo 500 Eur iš nuomininko R. D. už patalpų nuomą.

15.5. Atsakovė būdama profesionali teisininkė turėjo suprasti, kad nuo 2020 m. sausio 2 d. pasibaigus panaudos sutarčiai ji neturi pareigos apdrausti patalpas. Ieškovai neturėjo prievolės informuoti atsakovę apie jiems priklausančių pastatų draudimą. Ieškovė žinodama, jog patalpų panaudos bei preliminari sutartis yra nutraukta, turėjo suprasti, kad neturi pareigos mokėti draudimo įmokų. Atsakovė nenurodė ir nepagrindė, jog egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos prielaidos. Bent vienos prielaidos neįrodymas yra pakankamas pagrindas priešieškiniui atmesti. Pati atsakovė savo rizika pervedė pinigus AB „Lietuvos draudimas“, tuo tarpu ieškovai patys draudė savo patalpas, todėl jeigu kas ir praturtėjo dėl atsakovės veiksmų, tai nebent AB „Lietuvos draudimas“.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai ir atsakovė 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarė preliminarią nekilnojamųjų daiktų (pastatų, remonto dirbtuvių), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo– pardavimo sutartį, kuria šalys susitarė ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d. sudaryti patalpų pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovai su atsakove 2016 m. rugsėjo 19 d. sudarė panaudos sutartį (toliau – panaudos sutartis), kuria ieškovai, kaip panaudos davėjai, perdavė atsakovei, kaip panaudos gavėjai, laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 7-11). Atsakovė patalpas 2016 m. spalio 1 d. išnuomojo N. V. ir R. D., o 2019 m. rugpjūčio 2 d. UAB „Autohardas“, sudarydama su nuomininkais nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) nuomos sutartis (el. b. 1 t., b. l. 12-29). Ieškovai 2019 m. rugsėjo 24 d. pranešimu preliminarią sutartį nutraukė ir pareikalavo atsakovės grąžinti su patalpomis susijusius dokumentus. Ieškovai 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu informavo atsakovę, kad šalių sudaryta panaudos sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d. yra nutraukiama, bei pareikalavo grąžinti dokumentus ir patalpų raktus (el. b. 1 t., b. l. 30-31). Atsakovei 2020 m. sausio 22 d. buvo išsiųsta ikiteisminė pretenzija, nurodanti, kad atsakovė nuo 2020 m. sausio 2 d. neturi teisėto pagrindo naudotis patalpomis, rinkti už patalpas nuomos mokesčio, bei buvo pareikalauta nedelsiant perduoti patalpas, raktus ir su jomis susijusius dokumentus; grąžinti po 2020 m. sausio 2 d. gautą iš patalpų nuomos mokestį; nebereikalauti nuomos mokesčio iš patalpų nuomininkų (el. b. 1 t., 32-33).

17. Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1414-480/2020 R. M. patikslintą ieškinį atsakovams A. K. ir K. K. dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, ir atsakovų A. K. ir K. K. ieškinį ieškovei R. M. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo tenkino iš dalies ir priteisė R. M. iš A. K. ir K. K. 20 000 Eur. Įpareigojo R. M. per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti A. K. ir K. K. pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir su jais susijusius dokumentus: patalpų (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos registro Nr. (duomenys neskelbtini) originalą, segtuvą: (duomenys neskelbtini)) ir jame esančius dokumentus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 8VĮ-1198-(14.8.2.) „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo ir vertės paskaičiavimo“; 2016 m. spalio 20 d. Nr. 8SŽN-354-(14.8.55) Susitarimą „Dėl 2004 m. vasario 12 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2004-0025 pakeitimo“, pasirašant perdavimo–priėmimo aktą. Kauno apygardos teismas sprendime konstatavo, jog šalių sudarytos preliminarioji ir panaudos sutartys nutrauktos teisėtai, taip pat nurodė, kad ieškovė neteko teisėto pagrindo valdyti pastatus, todėl jos pareiga grąžinti A. K. ir K. K. minėtų sutarčių pagrindu jai perduotus pastatus, dokumentus. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-620-330/2021 paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimą (el. b. 1 t., b. l. 34-60).

Dėl šalių bendradarbiavimo

18. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovų pareigos organizuoti patalpų perdavimą, tiksliai ir aiškiai nurodyti patalpų perdavimo terminą, bendradarbiauti ir kooperuotis su atsakove, ir visas su patalpų perdavimu susijusias pareigas nepagrįstai perkėlė tik atsakovei.

19. CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, vykdant sutartį dėti maksimalias pastangas, atitinkančias tokiose pat aplinkybėse esančio protingo asmens standartą. Dėl sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos turinio kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai universalus prievolių teisės principas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Bendradarbiavimo pareiga, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo kitai sutarties šaliai, reikšminga įvertinant tai, ar nuostolių patyrusi šalis neprisidėjo savo veiksmais ar neveikimu prie jų atsiradimo ir (ar) padidėjimo, o nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas konstatuoti jo kaltę, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2014). Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį kasacinio teismo išskirti tokie elementai: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti, priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovai 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu apie panaudos sutarties nutraukimą informavo atsakovę, kad tarp šalių sudaryta panaudos sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d. yra nutraukiama ir nutraukus sutartį pareikalavo atsakovę grąžinti visus perduotus dokumentus, raktus. Ieškovai 2020 m. sausio 22 d. išsiuntė atsakovei ikiteisminę pretenziją, kurioje nurodė, kad atsakovė nuo 2020 m. sausio 2 d. neturi teisėto pagrindo naudotis patalpomis ir rinkti už patalpas nuomos mokesčio, todėl ieškovai pareikalavo: 1) nedelsiant perduoti ieškovams negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); šių patalpų raktus ir su jomis susijusius dokumentus; 2) nedelsiant grąžinti ieškovams nuomos mokestį, gautą iš negyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkų po 2020 m. sausio 2 d.; 3) nereikalauti nuomos mokesčio negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininkų (el. b. l t., b. l. 30-33). Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1414-480/2020 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė 2020 m. gruodžio 31 d. nebuvo perdavusi ieškovams pastatų ir su jais susijusių dokumentų, todėl teismas įpareigojo R. M. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 10 dienų perduoti A. K. ir K. K. pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), ir su jais susijusius dokumentus (el. b., 1 t., b. l. 34-46). CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Taigi nustatyti prejudiciniai faktai ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-620-330/2021, kurioje teismas konstatavo, jog R. M. tinkamai neįvykdė pareigos perduoti patalpas ir su jais susijusius dokumentus ieškovams (nutarties 60 punktas, el. b. 1 t., b. l. 59). Visi šie įrodymai patvirtina, jog ne ieškovai, o atsakovė nebendradarbiavo ir nesikooperavo su ieškovais dėl patalpų perdavimo. Ieškovai ėmėsi visų priemonių, jog po panaudos sutarties nutraukimo nuomininkai nemokėtų atsakovei nuomos mokesčio, nes atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo rinkti nuomos mokestį po 2020 m. sausio 2 d., t. y. panaudos sutarties nutraukimo. 2020 m. vasario 4 d. pranešimu ieškovų atstovas informavo pastatų patalpose įsikūrusius nuomininkus N. V., R. D. ir UAB „Autohardas“ apie nutrauktas preliminariąją ir panaudos sutartis, panaikintą R. M. išduotą perįgaliojimą atstovauti A. K., ir tai jog atsakovė neturėjo teisės rinkti nuomos mokesčio iš patalpose įsikūrusių nuomininkų, bei ieškovų pasirengimą sudaryti patalpų nuomos sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai patvirtina, jog atsakovė buvo informuota ieškovų apie patalpų perdavimą nedelsiant po panaudos sutarties nutraukimo, tačiau atsakovė jokių veiksmų dėl patalpų perdavimo nesiėmė, nes ir po panaudos sutarties nutraukimo toliau patalpas valdė neturėdama tam teisinio pagrindo, bei iki 2020 m. kovo 1 d. rinko nuomos mokestį iš nuomininkų. Tai, jog atsakovė neketino ieškovams grąžinti patalpų, patvirtina ir pačios atsakovės 2020 m. vasario 11 d. raštas ieškovams, kuriame ji nurodė, jog sulaukus dar vieno nepagrįsto pranešimo, reikalaujančio jos nuomininkų mokėti nuomos mokestį ne jai, kaip teisėtai patalpų nuomotojai, o ieškovams, vykdantiems savavaldžiavimo požymių turinčius nusikalstamus veiksmus, ji savo ruožtu šią informaciją nedelsiant perduos teisėsaugos institucijoms (e. b. 2 t., b. l. 121-124). Visiškai nepagrįstas atsakovės argumentas, jog ieškovai nenustatė termino atsakovei dėl patalpų perdavimo, o reikalavimas nedelsiant perduoti patalpas yra visiškai neapibrėžtas reikalavimas. Atsižvelgiant į atsakovės išsilavinimą, nurodytą jos teisinio darbo trukmę, atsakovei gali būti taikomas aukštesnis rūpestingumo ir atidumo pareigos standartas (pater bonus familias), todėl apeliacinio teismo vertinimu, atsakovė pati nesiekė bendradarbiauti su ieškovais dėl patalpų perdavimo, nes siekė toliau valdyti patalpas ir rinkti nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog konkretaus termino patalpoms po panaudos sutarties nutraukimo perduoti nenustatymas įstatymu ar sutartimi neeliminuoja atsakovės pareigos perduoti ieškovams patalpas, taip pat nepašalina atsakovės neteisėtų veiksmų fakto (nuomos mokesčio rinkimo po panaudos sutarties nutraukimo, neturint teisinio pagrindo), kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė nepakankamai bendradarbiavo su ieškovais dėl patalpų perdavimo, todėl pačios atsakovės netinkamas bendradarbiavimo pareigos vykdymas lėmė neigiamų padarinių ieškovams atsiradimą.

Dėl negautų pajamų (nuostolių)

22. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė priteisti iš atsakovės negautas pajamas, kurių ieškovai negavo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo (2020 m. sausio 2 d.) neteisėtai rinko nuomos mokestį iš nuomininkų už ieškovams priklausančių patalpų nuomą. Ieškovai nurodė, kad atsakovė neteisėtai iš viso gavo 4 622,50 Eur nuomos mokesčio, t. y. iš N. V. 1 912,50 Eur, iš UAB „Autohardas“ 2 210 Eur, iš R. D. 500 Eur.

23. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo, toliau neteisėtai naudojo panaudos sutartimi gautas patalpas ir rinko nuomos mokestį iš nuomininkų. Dėl tokių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovai negavo pajamų, kurias būtų gavę, jeigu atsakovė būtų nerinkusi nuomos mokesčio. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų – nuomos mokesčio be teisinio pagrindo rinkimo ir žalos – nuomos mokesčio negavimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. jeigu atsakovė po panaudos sutarties nutraukimo nebūtų iš nuomininkų ėmusi nuomos mokesčio, žala, negautų pajamų forma, ieškovams nebūtų atsiradusi, nes tą nuomos mokestį būtų gavę ieškovai, todėl priteisė iš atsakovės ieškovų naudai 4 622,50 Eur negautų pajamų.

24. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog būtent dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovai neva negavo pajamų, kurias būtų gavę, jeigu atsakovė būtų nerinkusi nuomos mokesčio. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, jog ieškovai neieškojo nuomininkų, neketino sudaryti ir iki 2020 m. kovo mėnesio net nesudarė su jais patalpų nuomos sutarčių, nesiėmė jokių veiksmų siekiant patalpas pritaikyti tam tikrai veiklai nuomoti, nedėjo kitokių pastangų, kad gautų pajamas iš patalpų nuomos ir t.t. Teismas nevertino, kad nuomos sutartis su atsakovės surastais nuomininkais, ieškovai sudarė tik 2020 m. kovo pradžioje, kas reiškia, kad tik nuo šio momento ieškovai ir galėjo būti pasiruošę gauti pajamas iš patalpų nuomos, todėl net ir esant pagrindui tenkinti ieškinį, nebūtų teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės 2020 m. sausio–vasario mėnesį pastarosios iš patalpų nuomos gautas pajamas.

25. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui įtvirtinus galimybę žalos patyrusiam asmeniui reikalauti ne tik tiesioginių nuostolių, bet ir negautų pajamų atlyginimo, sudaromos prielaidos visiškam nuostolių atlyginimui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis iš tikro asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022).

27. Po panaudos sutarties nutraukimo (2020 m. sausio 2 d.), atsakovė patalpų ieškovams nebuvo grąžinusi ir už patalpas iš nuomininkų iki 2020 m. kovo 1 d. rinko nuomos mokestį, o tai apeliacinės instancijos teismo vertinimu patvirtina, jog atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, patalpas valdė ir po panaudos sutarties nutraukimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė iš nuomininko N. V. už 2020 m. sausio-kovo mėnesiais gavo 1 912,50 Eur (el. b. 1 t., b. l. 61-65), už tą patį laikotarpį iš UAB „Autohardas“ atsakovė gavo 2 210 Eur (el. b. 1 t., b. l. 66-67). Šių aplinkybių atsakovė byloje neginčijo, tačiau atsakovė nesutiko, jog iš nuomininko R. D. yra gavusi 500 Eur nuomos mokesčio. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių nuomos gavimą iš nuomininko R. D., o R. D. parodymai bei liudytojo P. D. parodymai laikytini nepatikimais ir neturėjo būti pirmosios instancijos teismo vertinami.

28. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis), be kita ko, šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai (tiesiogiai ar per atstovus), liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, nuotraukos (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022 50 punktas).

29. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas R. D. patvirtino, jog atsakovei už 2020 m. sausio ir vasario mėnesio patalpų nuomą sumokėjo iš viso 500 Eur. Už 2020 m. kovo mėnesį nemokėjo, nes jau buvo sudaręs patalpų nuomos sutartį su ieškovais. Nuomos mokestį R. D. atsakovei mokėjo grynais pinigais. Pinigų perdavimą atsakovei matė jo sūnus P. D., kuris buvo atvykęs į darbovietę, ir iš kurio R. D. pasiskolino tuo metu 100 Eur nuomos mokesčiui sumokėti (2020 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 59 min. 43 s. – 1 val. 16 min.). Byloje apklaustas liudytojas P. D. patvirtino, jog skolino savo tėvui R. D. 100 Eur nuomos mokesčiui už patalpas, bei matė atvykusią atsakovę pasiimti pinigų už patalpų nuomą (2022 m. spalio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: 18 min. 28 s. – 26 min. 17 d.). Tai, jog liudytojai neprisiminė tokių aplinkybių kaip savaitės diena ar valandos, kada buvo perduoti pinigai už nuomą atsakovei, ar atsakovės automobilio modelio, nesudaro pagrindo abejoti liudytojų duotais parodymais. Tai, jog nuomininkas R. D. atsakovei per mėnesį mokėdavo po 250 Eur nuomos mokestį, patvirtina ir byloje pateikta 2016 m. spalio 10 d. nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) nuomos sutartis, iš kurios matyti, jog patalpų nuomos mokestis per mėnesį, kurį turėdavo sumokėti R. D. yra 250 Eur (sutarties 4.1 punktas) (e. b. 1 t., b. l. 24-29). Aplinkybė, kad nuomininką R. D. ir liudytoją P. D. sieja giminystės ryšiai, pati savaime neteikia pagrindo vertinti liudytojų parodymų kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių pateiktus įrodymus, rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo padarė pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymo vertinimo ir įrodinėjimo taisyklų pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti.

30. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog ieškovai buvo pasiruošę ir galėjo gauti pajamas iš patalpų nuomos tik nuo 2020 m. kovo pradžios. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovai buvo pasiruošę pajamas iš nuomos gauti iš karto po panaudos sutarties su atsakove nutraukimo. 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu apie panaudos sutarties nutraukimą ieškovai informavo atsakovę, jog nutraukus sutartį neliko jokio pagrindo atsakovei naudotis nekilnojamuoju daiktu, o daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui (el. b. 1 t., b. l. 30-31). 2020 m. sausio 22 d. ikiteisminėje pretenzijoje ieškovai aiškiai nurodė atsakovei, jog po panaudos sutarties nutraukimo atsakovė neturi teisinio pagrindo rinkti nuomos mokestį už patalpas ir pareikalavo atsakovę grąžinti patalpas, bei nurodė, jog nepavykus ginčo išspręsti gera valia, reikalaus iš atsakovės neteisėtai gauto nuomos mokesčio grąžinimo, bet ir palūkanų, nuostolių atlyginimo (el. b. 1 t., b. l. 32-33). Ieškovai 2020 m. vasario 4 d. pranešimu informavo patalpų nuomininkus apie tai, jog atsakovė neturi tesės gauti nuomos mokesčio už ieškovams priklausančias patalpas, todėl atsakovė neteisėtai renka nuomos mokestį ir pareikalavo nuomininkų nuomos mokestį mokėti ne atsakovei, o patalpų savininkams – ieškovams, priešingu atveju prievolės vykdymas netinkamam kreditoriui ir pareiga mokėti už patalpų naudojimą toliau išliktų ir nuomininką mokėtų du kartus (el. b. 2 t., b. l. 60-61). Be to, ieškovai 2020 m. kovo 5 d. pranešimu pakartotinai pareikalavo patalpų nuomininkų nuomos mokestį mokėti ne atsakovei, o ieškovams (el. b. 2 t. b. l. 62-63). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai 2020 m. kovo 13 d. su nuomininkais R. D. ir N. V., o 2020 m. kovo 5 d. su UAB „Autohardas“ sudarė Nekilnojamojo daikto (pastatų, remonto dirbtuvių) nuomos sutartis, t. y. su tais pačiai nuomininkais, ir jų pagrindu gavo nuomos mokestį (el. b. 2 t., b. l. 63-74). Visi šie pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovai buvo pasiruošę gauti pajamas iš patalpų nuomos po panaudos sutarties nutraukimo, ir aktyviai siekė šias pajamas gauti, tačiau dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – nuomos mokesčio rinkimo iš nuomininkų, neturint tam teisėto pagrindo, ieškovai savo teise pasinaudoti iš karto negalėjo. Pažymėtina ir tai, jog ieškovai savo lėšomis apdraudė patalpas ir tokiu būdu jomis rūpinosi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovai įrodė, jog pajamas už patalpų nuomą ieškovai numatė gauti iškart po panaudos sutarties su atsakove nutraukimo, ir pagrįstai tikėjosi jas gauti, tačiau šios pajamos nebuvo gautos dėl atsakovės neteisėtų veiksmų renkant nuomą iš patalpų nuomininkų, neturint tam teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovai įrodė visas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti, ir pagrįstai iš atsakovės priteisė 4 622,50 Eur negautų pajamų.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

31. Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovų 256,51 Eur kaip nepagrįstą praturtėjimą už ieškovams nuosavybės teise priklausančių patalpų draudimą, t. y. už ieškovų patalpų draudimą nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 24 d., kurias atsakovė savo lėšomis sumokėjo ir kurios jai nėra grąžintos (646,52 Eur – 390,01 Eur = 256,51 Eur). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovė turėjo pareigą drausti patalpas ir mokėti už draudimą tik panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu. Nuo 2020 m. sausio 2 d. nutraukus minėtą panaudos sutartį atsakovei neliko pareigos apdrausti patalpas bei mokėti draudimo įmokų. Todėl atsakovė drausdama patalpas po panaudos sutarties nutraukimo veikė savo rizika ir pati prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką.

32. Byloje nustatyta, jog ieškovai nuo 2020 m. rugsėjo 30 d. apdraudė patalpas verslo turto draudimu (verslo draudimo liudijimas Nr. 653527098) ir mokėjo draudimo įmokas. Tačiau nutraukus panaudos sutartį nuo 2020 m. sausio 2 d., atsakovė taip pat savo lėšomis iki 2021 m. gruodžio mėnesio draudė ir mokėjo už ieškovams priklausančias patalpas draudimo įmokas AB „Lietuvos draudimas“. Draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ atsakovė turėjo galiojančią verslo turto draudimo sutartį, adresu (duomenys neskelbtini), draudimo sutartis Nr. 569145120, laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. – 2021 m. gruodžio 20 d. Draudimo sutartis buvo nutraukta, gavus atsakovės prašymą. Ieškovai taip pat buvo apdraudė patalpas laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d., todėl patalpos šiuo laikotarpiu buvo apdraustos du kartus, tačiau susidariusi permoka atsakovei buvo grąžinta, AB „Lietuvos draudimas“ 2022 m. gruodžio 1 d. grąžino atsakovei nepanaudotų įmokų likutį 390,01 Eur (el. b. 2 t., b. l. 83-86, el. b. 3 t., b. l. 19-22, 28-29, 41-45).

33. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog ji įrodė, kad ieškovai praturtėjo jos sąskaita (nors ir netiesiogiai gaunant pinigines lėšas ar kt. turtą), o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka priešieškinio atsakovui, t. y. ieškovams. Atsakovei sužinojus apie susidariusią verslo draudimo įmokų permoką, atsirado teisinis pagrindas kreiptis į draudimo bendrovę su prašymu grąžinti susidariusią draudimo įmokų permoką, tačiau tik susidariusią už tą laikotarpį, kai patalpos buvo apdraustos du kartus, o 256,51 Eur atsakovė neturėjo teisinio pagrindo prašyti grąžinti.

34. Šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra tai, ar ieškovai yra nepagrįstai praturtėję (sutaupę) atsakovės sąskaita, kitaip tariant, įrodinėtinos CK 6.242 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo sąlygos. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taigi atsakovė privalo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į atsakovės priešieškinį, turi įrodyti ieškovai. Šios kategorijos bylose šalis turi įrodyti turto įgijimo be teisinio pagrindo aplinkybes, o kita šalis, priešingai, teigdama, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu.

35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).

36. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 straipsnis), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

37. Teisėjų kolegija, įvertinus ginčo pobūdį, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovė įrodė nepagrįsto praturtėjimo būtinąsias sąlygas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios, todėl bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Atsakovė 2016 m. rugsėjo 19 d. su ieškovais sudarydama panaudos sutartį įsipareigojo savo lėšomis sutarties galiojimo laikotarpiu apdrausti patalpas (panaudos sutarties 3.3. punktas). Ieškovams nutraukus panaudos sutartį nuo 2020 m. sausio 2 d., šalių nebesiejo sutartiniai santykiai, todėl atsakovei nekilo pareigos ir toliau drausti ieškovams priklausančias patalpas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, po panaudos sutarties nutraukimo, atsakovė be ieškovų prašymo ir sutikimo drausdama patalpas veikė savo rizika, t. y. žinodama, kad panaudos sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d. yra nutraukta, vis tiek mokėjo draudimo įmokas ir tokiu būdu pati prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. O tai reiškia, jog atsakovė neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, jog šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Be to, teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, jog ieškovai tiesiogiai piniginių lėšų negavo, nes draudimo įmokos buvo mokamos AB „Lietuvos draudimas“ (2022 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 54 min. 36 s. – 55 min. 12 s.). Iš byloje pateiktos 2022 m. gegužės 12 d. pažymos Nr. 9.2.3-503 nustatyta, jog nors atsakovė draudimo įmokas mokėjo AB „Lietuvos draudimas“, tačiau pagal draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės verslo turto draudimo sutartį Nr. 569145120 (laikotarpiu 2019 m. rugsėjo 24 d. – 2021 m. gruodžio 20 d.) naudos gavėjas buvo nurodyta R. M. (el. b. 2 t., b. l. 13). Įrodymų, jog AB „Lietuvos draudimas“ būtų išmokėjęs draudimo išmoką ieškovams, byloje taip pat nėra pateikta. O tai reiškia, jog atsakovė neįrodė, jog ieškovai yra praturtėję dėl atsakovės veiksmų ir, kad ieškovai praturtėjo atsakovės sąskaita. Kaip minėta, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios, todėl bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl visų kitų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovės priešieškinį ir tenkindamas ieškinį įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

40. Ieškovai teikdami atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 270,50 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovų patirtos advokato išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), todėl ieškovams iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos – po 635,25 kiekvienam ieškovui (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovams A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 635,25 (šešis šimtus trisdešimt penkis eurus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų kiekvienam ieškovui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Laima Kriaučiūnaitė Anita Sereikienė Edita Šliumpienė