- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-10
- Bylos Nr.
- eI1-4349-1029/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00457-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- J. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. Z. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovės atstovas), priteisti 5000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) (po reorganizacijos Lietuvos kalėjimų tarnyba) laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. spalio 14 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. Pravieniškių PN-AK dušuose nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to, pataisos įstaiga nesudarė jam galimybės lankyti koplyčią. Dėl tokių neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, depresiją, nepatogumus.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino savo skunde išdėstytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, pertvaros dušuose įrengtos nuo 2022 m. spalio 14 d. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Paaiškina, kad koplyčia Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje buvo įrengta 2021 m. gruodžio 23 d. Iki 2021 m. gruodžio 23 d. nuteistieji religines apeigas galėjo atlikti laisvalaikio kambaryje arba klubo patalpose, kuriuose buvo pastatytas kryžius, kita religinė atributika. Pabrėžia, kad užtikrinant nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas į Pravieniškių PN-AK buvo kviečiami Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai. Karantino paskelbimo laikotarpiu dėl COVID-19 protrūkių religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu. Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis Pravieniškių PN-AK patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl mano, jog pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas.
Lietuvos kalėjimų tarnybos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu patirtą Pravieniškių PN-AK (po reorganizacijos Lietuvos kalėjimų tarnyba) dėl neužtikrintų tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. spalio 14 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose, nesant dušo patalpose įrengtų pertvarų.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Tačiau šioje teisės normoje nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 17.5 papunktyje (nuostata galiojusi nuo 2021 m. gegužės 26 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) numatė, kad nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Taisyklės), dušų kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Taisyklėse reikalavimai dėl dušų kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.
LVAT ne kartą konstatavo, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Remiantis LVAT praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Kita vertus, neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2699-415/2020).
Lietuvos kalėjimų tarnybos pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 10 d. iki 2021 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, o nuo 2021 m. balandžio 14 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę – todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjas skunde patirtą žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, šie laikotarpiai nevertintini. O nuo 2021 m. balandžio 16 d. iki 2022 m. spalio 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 1-jame ir 2-jame sektoriuose, kuriuose buvo įrengtos pertvaros dušinėse, todėl spręstina, kad nuo 2021 m. balandžio 16 d. pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas maudantis duše.
Atsakovė neginčija, kad laikotarpiais nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. vasario 10 d., nuo 2021 m. vasario 17 d. iki 2021 m. balandžio 14 d., nuo 2022 m. spalio 12 d. iki 2022 m. spalio 14 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje, kuriame dušo patalpose matomumą ribojančių pertvarų nebuvo, jos įrengtos tik 2022 m. spalio 14 d. Darytina išvada, kad nurodytais laikotarpiais, nesant įrengtų pertvarų tarp atskirų maudymosi vietų, pareiškėjas maudydamasis kartu su kitais nuteistaisiais galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, t. y. buvo pažeista jo teisė į privatumą.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, o nuo 2021 m. gegužės 26 d. duše praustis du kartus per savaitę (Vidaus tvarkos taisyklių, 17.5 papunktis), nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiais (2020 m. gruodžio 29 d. – 2021 m. vasario 10 d., 2021 m. vasario 17 d. – 2021 m. balandžio 14 d., 2022 m. spalio 12 d. – 2022 m. spalio 14 d.) turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 15 kartų, todėl, teismo vertinimu, apie 15 kartų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengta koplyčia.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 106 straipsnio 1 dalyje (galiojo iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo reglamentuota, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 straipsnio 4 dalis).
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 113 punktą, pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vidaus tvarkos taisyklių 114 punktas nustato, kad pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje. Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pataisos namai turi pareigą nuteistiesiems įrengti patalpas religinėms apeigoms atlikti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui laisvės atėmimo bausmę atlikus Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Pravieniškių PN-AK 1-jame ir 2-jame sektoriuose, buvo užtikrinta teisė atlikti religines apeigas. Tačiau 2020 m. gruodžio 29 d. – 2021 m. vasario 10 d., 2021 m. vasario 17 d. – 2021 m. balandžio 14 d., 2022 m. spalio 12 d. – 2022 m. spalio 14 d. laikotarpiais Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų. Spręstina, kad nurodytais laikotarpiais atsakovės atstovas neužtikrino pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas.
Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę bei remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi aukščiau nurodytais laikotarpiais jam nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose ir nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis dušu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 5000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, išgyvenimais, nepatogumais.
Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį (privatumo dušo patalpose neužtikrinimas, teisės atlikti religines apeigas neužtikrinimas) ir pažeidimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, byloje nenustačius, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
Remiantis LVAT praktika bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).
CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2023 m. vasario 24 d., administracinė byla teisme iškelta 2023 m. kovo 2 d. nutartimi. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2023 m. kovo 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. Z. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.