Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir 2024 m. gruodžio 16 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. K. ir E. K. ieškinį atsakovui L. K. dėl skolos už prarastus daiktus priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

17. Nustatyta, kad atsakovas L. K. vykdo transporto priemonių remonto paslaugų teikimo veiklą automobilių servise, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovui A. K. priklausantis automobilis PORSCHE CAYENNE ir ieškovui E. K. priklausantis automobilis BMW X5 M50Xi buvo pristatyti atsakovui remonto darbams atlikti.

18. Ieškovams priklausantys automobiliai 2023 m. gegužės 31 d. apie 2.45 val. iš atsakovo valdomo autoserviso aptvertos teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), išlaužus įvažiavimo vartus, buvo pavogti. Dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-197204-23, tačiau, nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2023 m. gruodžio 6 d. nutarimu buvo sustabdytas.

19. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl atsakovo L. K. (rangovo) civilinės atsakomybės, pažeidus pareigą užtikrinti jam perduoto turto – ieškovų (užsakovų) automobilių – saugumą.

20. Apeliantas (atsakovas) L. K., nesutikdamas su skundžiamu sprendimu dėl nuostolių ieškovams priteisimo, visų pirma įrodinėja, kad tarp šalių susiklostė tik rangos teisiniai santykiai, todėl atsakovas neturėjo pareigos saugoti automobilių, be to, teismas nepagrįstai ieškovus pripažino vartotojais ir taikė jiems vartotojų apsaugą užtikrinančias CK normas, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas netinkamai informavo ieškovus apie baigtus automobilių remonto darbus bei priteisė nepagrįstas automobilių vertes, neatsižvelgė, kad byloje nėra dokumentų, kurie patvirtintų ieškovų nuosavybės teises į automobilius.

Dėl automobilių nuosavybės teisių

21. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu dėl ieškovams priteistų nuostolių už automobilių praradimą, apeliantas visų pirma kelia jų nuosavybės teisių klausimą, teigdamas, kad byloje nėra dokumentų, kurie patvirtintų, jog automobiliai iš tiesų priklausė ieškovams, nes jie nebuvo registruoti Lietuvoje, o pirmosios instancijos teismas neįsitikino automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių autentiškumu.

22. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto skundo argumentu ir pažymi, kad byloje esanti 2021 m. gruodžio 18 d. panaudoto automobilio pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, jog ieškovas A. K. įsigijo PORSCHE CAYENNE iš A. B. už 19 750 Eur, o 2022 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ieškovas E. K. įsigijo BMW X5 M50iX už 24 430 Eur iš M. I.. Įvertinęs paminėtus byloje esančius dokumentus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad šie duomenys yra pakankami konstatuoti, jog automobiliai nuosavybės teise priklausė ieškovams. Priešingai nei teigia apeliantas, tai, kad paminėti automobiliai nebuvo įregistruoti Lietuvoje, savaime nepaneigia ieškovų automobilių įsigijimo ir, atitinkamai, nuosavybės teisių fakto, kadangi turto registracija nėra skirta nuosavybės teisei patvirtinti, ji atlieka tik šios teisės išviešinimo funkciją. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas ne dėl automobilių nuosavybės teisių, todėl apelianto nurodomos aplinkybės dėl automobilių registracijos, keliamos abejonės dėl pirkimo–pardavimo sutarčių autentiškumo neturi reikšmės jo, kaip rangovo, sutartinės civilinės atsakomybės dėl jam patikėto turto (automobilių) praradimo (vagystės) klausimo išsprendimui.

Dėl rangovo pareigos užtikrinti jam užsakovų patikėtų daiktų (automobilių) saugumą

24. CK 6.644 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi pagal rangos sutartį pagrindinės rangovo pareigos yra darbo pagal užsakovo užduotį atlikimas ir darbo rezultato perdavimas užsakovui, o pagrindinės užsakovo pareigos – atlikto darbo priėmimas ir darbų kainos sumokėjimas. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialiąją išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas (atvejai, kai prievolių įvykdymas lemia in rem teisių atsiradimą), taip pat esamo daikto modifikavimas (remontas, patobulinimas, pakeitimas ar pan.) arba sunaikinimas (nugriovimas ir pan.). Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, turintį materialiąją išraišką, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 36 punktas).

25. Kai rangos sutarties dalykas yra apibrėžiamas darbų atlikimu, kurių rezultatas turi lemti esamo užsakovui priklausančio kilnojamojo daikto modifikavimą (remontą, patobulinimą, pakeitimą ar pan.), tam, kad šalių sudarytą rangos sutartį būtų galima realiai įvykdyti, užsakovas rangos darbų atlikimo tikslu turi perduoti tokį daiktą rangovui. Kadangi perdavus daiktą rangovo žinion būtent rangovui paprastai pereina to daikto kontrolė, rangovas laikytinas esančiu geresnėje padėtyje, sprendžiant priemonių, kurių turi būti imtasi užtikrinant jam patikėjo daikto saugumą, klausimą. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas įtvirtino rangovui pareigą dėl jam užsakovo patikėto turto saugumo užtikrinimo, kurios pažeidimas lemia rangovo sutartinės atsakomybės už šio turto praradimą ar sužalojimą atsiradimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 37 punktas).

26. Vadovaujantis CK 6.657 straipsniu, rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą. Taigi rangovas šiuo atveju yra atsakingas ne tik už pagrindinių pareigų pagal rangos sutartį įvykdymą, bet ir už užsakovo daikto, kurio atžvilgiu atliekamas tam tikras darbas, saugumo užtikrinimą. Ši rangovo pareiga yra civiliniuose teisiniuose santykiuose galiojančios bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška rangos teisiniuose santykiuose ir ji tiesiogiai įtvirtinta rangos sutartinius santykius reglamentuojančiose normose. CK 6.657 straipsnyje įtvirtinta rangovo pareiga imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti galioja visą sutarties galiojimo laikotarpį, kol daiktas yra rangovo žinioje, t. y. iki to laiko, kai užsakovas priima atliktą darbą ir atsiima užsakovui rangos darbų atlikimo tikslu perduotą turtą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.657 straipsnyje įtvirtintos teisės normos nuostata „imtis visų įmanomų priemonių“ reiškia, jog paslaugos teikėjui tenkanti turto išsaugojimo pareiga apima visas jam prieinamas protingo žmogaus elgesio tokiomis pat aplinkybėmis standartą atitinkančias priemones, užtikrinančias turto saugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 38-39 punktai).

27. Taigi remdamasi tiek aptartu teisiniu reglamentavimu, tiek kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ieškovams perdavus automobilius atsakovui remontuoti, t. y. tarp šalių susiklosčius žodiniams rangos sutartiniams teisiniams santykiams, atsakovui, kaip rangovui, kilo pareiga užtikrinti jam užsakovų perduoto turto saugumą visą sutarties galiojimo laikotarpį, kol daiktas yra jo žinioje. Rangos sutarties galiojimo metu atsakovui perduoto turto sužalojimo, ar, kaip nagrinėjamu atveju, praradimo (vagystės) atveju, jam kyla civilinė atsakomybė už perduoto daikto praradimą.

28. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad, esant susiklosčiusiems rangos teisiniams santykiams, jis, kaip rangovas, negali būti laikomas atsakingu už perduotų automobilių saugumą.

29. Kita vertus, CK 6.662 straipsnio 7 dalis nustato, kad kai dėl užsakovo vengimo priimti atliktus darbus praleidžiamas darbo rezultato perdavimo terminas, darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina užsakovui nuo to momento, kada rezultatas pagal sutartį turėjo būti perduotas užsakovui.

30. Apeliantas, nesutikdamas, kad yra atsakingas už ieškovams priklausiusių automobilių praradimą, įrodinėja, jog jis tinkamai informavo ieškovus apie baigtus automobilių remonto darbus, todėl automobiliai atsakovo veiklos teritorijoje buvo laikomi pačių ieškovų rizika ir atsakomybe. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovų atžvilgiu taikė vartotojų teisių apsaugos institutą reglamentuojančias CK normas, kurios lemia griežtesnes taisykles, susijusias su informavimu ir atliktų rangos darbų rezultato priėmimu.

31. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad CK normos, reglamentuojančios vartotojų teisinę apsaugą, iš tiesų nustato griežtesnes taisykles, kiek tai susiję su informavimu apie atliktus rangos darbus ir darbų rezultato perdavimu, todėl, prieš vertinant, ar apeliantas tinkamai informavo ieškovus apie atliktus automobilių remonto darbus ir jų atsiėmimą bei sprendžiant klausimą, ar dėl atsakovui perduoto turto (automobilių) praradimo (vagystės) iš tiesų yra atsakingas rangovas (atsakovas), ar patys užsakovai (ieškovai), kurie, apelianto teigimu, vengė laiku atsiimti jam perduotą turtą, pirmiausia būtina įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovus pripažino vartotojais bei taikė jiems vartotojų apsaugą užtikrinančias CK normas.

Dėl vartotojų apsaugą užtikrinančių CK normų taikymo

32. Kaip jau buvo minėta, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti ieškovus vartotojais bei taikyti jiems vartotojų apsaugą užtikrinančias CK normas, įrodinėja, kad ieškovai neketino automobilių naudoti savo reikmėms, o planavo juos parduoti, nes abu yra verslininkai – UAB „Moderautus“, vykdančios transporto priemonių dalių pardavimą, akcininkai, o ieškovas A. K. – dar ir UAB „Baltijos automobilių priežiūros centras“, kuri vykdo autoserviso veiklą, akcininkas.

33. CK 6.672 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėt.

34. Vartojimo rangos teisės normomis (CK 6.672–6.680 straipsniai) reglamentuojami tie vartojimo rangos santykių ypatumai, kurie susiję su šių santykių, kaip vartojimo, pobūdžiu, t. y. vartotojo ir verslininko padėties nelygiavertiškumu. Vartojimo sutartinių santykių reglamentavimas, visų pirma, grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, doktrina; specialiuoju vartojimo sutartinių santykių reglamentavimu siekiama atkurti sutarties šalių interesų pusiausvyrą, suteikiant vartotojui papildomas teisių apsaugos garantijas, kompensuojančias jo padėties, esant sutartiniams santykiams, nelygiavertiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2014).

35. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 29 punktas; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 19 punktas).

36. Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Minėta, kad specialios taisyklės, skirtos vartotojui kaip silpnesniajai šaliai apsaugoti, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios nėra susijusios su jo verslu ar profesija.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, jog ieškovai, perdavę jam ginčo automobilius remontui, būtų veikę ne kaip vartotojai, o kaip verslininkai, ketinę paminėtus automobilius parduoti. Visų pirmą, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokius apelianto teiginius. Tai, kad abu ieškovai yra verslininkai, turintys įmonių, užsiimančių su automobilių dalių pardavimu ir autoservisu, akcijų, savaime nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju santykyje su atsakovu dėl ginčo automobilių rangos teisinių santykių (remonto darbų) jie veikė kaip verslininkai, ketinę parduoti suremontuotus automobilius, o ne kaip vartotojai. Laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nepaisant ieškovų turimo verslo, jie automobilius gali turėti ir santykiuose su kitais asmenimis veikti ne tik kaip verslininkai, bet ir kaip vartotojai. Tai, kad vienas iš ieškovų A. K., apelianto teigimu, svarstė, ar automobilį parduoti, ar pasilikti sau (tokius paaiškinimus apie svarstymus dėl automobilio pardavimo arba pasilikimo A. K. buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, kuris yra sustabdytas), taip pat nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jis veikė ne kaip vartotojas, o kaip verslininkas.

38. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas (rangovas) yra transporto priemonių remonto paslaugų teikimo verslu užsiimantis asmuo, ieškovai (užsakovai) – fiziniai asmenys, perdavę jiems priklausiusius automobilius remontuoti atsakovui. Duomenų, paneigiančių, kad automobilių remonto darbų rezultatas buvo skirtas ne užsakovų asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslui, siekiant suremontuotus automobilius parduoti ir gauti pelno, byloje nepateikta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė, jog vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios CK normos ieškovams buvo taikytos pagrįstai.

Dėl darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo užsakovui vartojimo rangos atveju

39. Kaip jau buvo minėta, CK 6.657 straipsnyje yra įtvirtinta rangovo pareiga imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti, kuri galioja visą sutarties galiojimo laikotarpį, kol daiktas yra rangovo žinioje. Dėl to rangovas yra suinteresuotas, kad daiktas būtų atsiimtas jam pabaigus rangos sutarties dalyku buvusius darbus. Šio rangovo intereso apsaugą, be kita ko, užtikrina teisės normos, reglamentuojančios atliktų darbų rezultato priėmimą (CK 6.662 straipsnis) bei darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimą užsakovui, kai dėl užsakovo vengimo priimti atliktus darbus praleidžiamas rangos sutartyje nustatytas darbo rezultato perdavimo terminas (CK 6.649 straipsnio 2 dalis, 6.662 straipsnio 7 dalis).

40. Pagal bendrąją CK 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą taisyklę, darbų rezultato ar tarpinio darbų etapo rezultato, iki užsakovas jį priima, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka rangovui. Vadovaujantis CK 6.649 straipsnio 2 dalimi, praleidus darbų rezultato perdavimo ar priėmimo terminą, rizika, nustatyta šio straipsnio 1 dalyje, tenka terminą praleidusiai šaliai. Tai reiškia, kad darbų rezultato perdavimo ar priėmimo termino praleidimo atveju atsakomybė už daikto (darbų rezultato) atsitiktinį žuvimą ar sugedimą tenka tai rangos sutarties šaliai (rangovui ar užsakovui), dėl kurios kaltės tas terminas buvo praleistas.

41. Minėta, kad vadovaujantis CK 6.662 straipsnio 7 dalimi, kai dėl užsakovo vengimo priimti atliktus darbus praleidžiamas darbo rezultato perdavimo terminas, darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina užsakovui nuo to momento, kada rezultatas pagal sutartį turėjo būti perduotas užsakovui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši CK 6.662 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma laikytina specialiąja teisės norma CK 6.649 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos atžvilgiu, kadangi reglamentuoja tuos atvejus, kai darbo rezultato perdavimo terminas praleidžiamas dėl užsakovo kaltės – jo vengimo priimti atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 44 punktas).

42. Taigi, remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad būtina darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo užsakovui sąlyga yra užsakovo pareigos dėl darbų rezultato priėmimo įvykdymo termino pažeidimas, kuris, be kita ko, gali būti nulemtas užsakovo vengimo priimti atliktus darbus. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar už ieškovams priklausiusių automobilių praradimą iš tiesų yra atsakingas rangovas (atsakovas), būtina nustatyti, ar atsakovas, kaip jis įrodinėja apeliaciniame skunde, iš tiesų tinkamai pranešė apie baigtus rangos darbus, o darbų rezultatas laiku nebuvo priimtas dėl pačių užsakovų (ieškovų) kaltės ir vengimo darbus priimti.

43. Remiantis CK 6.652 straipsnio 1 dalimi, užsakovas privalo rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą). Taigi rangos sutarties atveju rangos sutarties šalis sieja abipusė prievolė dėl atliktų darbų perdavimo ir priėmimo.

44. Pažymėtina, kad įprastai praktikoje, sudarant rangos sutartis dėl automobilių remonto darbų atlikimo, rangos sutarties šalys sutartimi neapibrėžia nei darbų atlikimo, nei darbų rezultato perdavimo–priėmimo terminų. Tačiau, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, šalių susitarimo dėl šio prievolės įvykdymo termino tinkamas kvalifikavimas, kurį atlieka teismas, turi esminę reikšmę CK 6.649 straipsnio 1 dalyje ir 6.662 straipsnio 7 dalyje nurodytų pasekmių atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 49 punktas).

45. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, tarp šalių buvo sudaryta žodinė rangos sutartis dėl automobilių remonto darbų atlikimo pagal užsakovų (ieškovų) užduotį. Byloje nėra duomenų, kad ginčo šalys, sudarydamos žodinę rangos sutartį, buvo susitarusios dėl konkrečių darbų atlikimo ir jų perdavimo terminų. Apeliantas, įrodinėdamas, kad jis tinkamai informavo ieškovus apie atliktus automobilių remonto darbus, paaiškino, jog apie automobilio PORSCHE CAYENNE remonto pabaigą 2023 m. gegužės 19 d. informavo A. K., kuris buvo ieškovo A. K. įgaliotinis, nes kelis kartus nurodė atsakovui ką remontuoti, buvo atvežęs detales, o apie automobilio BMW X5 M50iX remonto pabaigą 2023 m. gegužės 29 d. informavo patį E. K., nusiųsdamas automobilio nuotraukas.

46. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad šalys neneigia to, jog tiek jos, tiek liudytojas A. K. buvo pažįstami, A. K., paprašytas ieškovo A. K., kelis kartus buvo nuvežęs atsakovui detales, tačiau tiek pats ieškovas A. K., tiek pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas A. K. neigė, kad pastarasis veikė kaip ieškovo įgaliotinis, sprendžiant klausimus, susijusius su automobilio PORSCHE CAYENNE remontu ir pan. Pažymėtina, kad įrodymų, jog apie automobilio PORSCHE CAYENNE remonto darbų pabaigą atsakovas būtų informavęs patį savininką – ieškovą A. K. – byloje nėra. Įvertinusi paminėtus bylos duomenis, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aplinkybė, jog A. K., kaip tvirtina apeliantas, kelis kartus atvežė detales, buvo nurodęs atsakovui ką remontuoti, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad jis buvo automobilio PORSCHE CAYENNE savininko (ieškovo A. K.) įgaliotinis, kuris turėjo būti informuotas apie darbų pabaigą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad informavimas apie automobilio remonto darbų pabaigą ne tikrąjį automobilio savininką, o tik šalių bendrą pažįstamą, nelaikytinas tinkamu pranešimu.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė, jog apie remonto darbų pabaigą būtų tinkamai informavęs ir kito automobilio BMW X5 M50iX savininką E. K.. Byloje esantis šalių susirašinėjimas patvirtina, kad L. K. 2023 m. gegužės 29 d. nusiuntė ieškovui E. K. automobilio BMW X5 M50iX nuotraukas. Nors, apelianto teigimu, nuotraukų nusiuntimas, kaip informavimas apie baigtus automobilio remonto darbus, buvo normali tarp šalių susiklosčiusi praktika, tačiau pažymėtina, kad pats ieškovas E. K. tokią aplinkybę neigė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškinęs, jog tuo metu automobilio remonto darbai dar nebuvo baigti, trūko žibintų, o nuotraukas atsakovas jam atsiuntė paprašius, nes norėjo pamatyti uždėtą bamperį. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad šalių paaiškinimai dėl nuotraukų atsiuntimo, kaip remonto darbų užbaigimą patvirtinančios aplinkybės, yra skirtingi bei atsižvelgęs į tai, jog kartu su ieškovui E. K. nusiųstomis nuotraukomis nėra jokio konkretaus teksto, iš kurio būtų aišku, kad jis buvo informuotas apie automobilio BMW X5 M50iX remonto darbų pabaigą ir galimybę jį atsiimti, konstatuoja, jog toks pranešimas (nuotraukų atsiuntimas) nelaikytinas tinkamu informavimu apie atliktų darbų pabaigą.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog tinkamai informavo ieškovus apie atliktus rangos darbus ir atliktų darbų rezultato perdavimą–priėmimą. Apeliantui neįrodžius, kad ieškovai buvo tinkamai informuoti apie atliktų darbų pabaigą ir darbų rezultatų perdavimą–priėmimą, nėra pagrindo sutikti, jog rangos objektu buvusio turto (automobilių) praradimo rizika perėjo užsakovams (ieškovams).

49. Kita vertus, kaip jau buvo nustatyta, tarp šalių – ieškovų ir atsakovo – buvo susiklostę vartojimo rangos teisiniai santykiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo rangos atveju įstatymų leidėjas suteikia papildomų garantijų užsakovui. Vadovaujantis CK 6.679 straipsnio 1 dalimi, jeigu užsakovas neatvyksta atsiimti darbų rezultato arba kitaip vengia priimti atliktą darbą, tai rangovas privalo raštu įspėti užsakovą apie jo pareigą atsiimti darbų rezultatą. Savo esme ši teisės norma vartojimo rangos teisiniuose santykiuose yra bendrosios šalių bendradarbiavimo pareigos išraiška, reiškianti rangovo pareigą papildomai informuoti užsakovą apie atliktus darbus, paraginant pastarąjį atsiimti darbų rezultatą. Tokios pareigos informuoti vartotoją reikšmė yra ta, kad vartotojui suteikiama papildoma galimybė įvykdyti pareigą atsiimti darbų rezultatą, be to, vartotojas įspėjamas dėl galimybės taikyti CK 6.679 straipsnio 2 dalyje nustatytas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 51 punktas).

50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.679 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos rangovo pareigos raštu įspėti užsakovą apie jo pareigą atsiimti darbų rezultatą tinkamas įvykdymas reiškia papildomo prievolės įvykdymo termino dėl darbų rezultato atsiėmimo užsakovui nustatymą. Tokį aiškinimą lemia įstatymų leidėjo siekis užtikrinti vartotojų teisinę apsaugą, nustatant šalių bendradarbiavimo pareigą, ir poreikis užtikrinti tokios apsaugos apibrėžtumą. Nors papildomo prievolės įvykdymo termino nustatymą reglamentuojanti CK 6.209 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra dispozityvioji, suteikianti dėl sutarties neįvykdymo nukentėjusiai šaliai teisę raštu nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, pranešant apie tai kitai šaliai, tačiau, aiškinant ją sistemiškai su vartotojų teisinę apsaugą vartojimo rangos atveju užtikrinančia CK 6.679 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, darytina išvada, kad, užsakovui nustatytu terminu nepriėmus atlikto darbo, rangovui kyla įstatymo nustatyta pareiga nustatyti užsakovui papildomą prievolės priimti darbų rezultatą įvykdymo terminą. Kadangi rangovo pagal įstatymą nustatytas papildomas terminas užsakovo prievolei įvykdyti turi atitikti protingumo kriterijų, tai lemia, kad toks terminas turi būti realus, atitikti prievolės prigimtį ir esmę, sudaryti sąlygas užsakovui tinkamai įvykdyti prievolę dėl atliktų darbų priėmimo. Rangovas, įgyvendindamas jam CK 6.679 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, gali nustatyti konkrečia kalendorine data ar laikotarpiu apibrėžtą papildomą prievolės įvykdymo terminą. Tačiau jei rangovas, įgyvendindamas jam CK 6.679 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, neapibrėžia papildomo prievolės įvykdymo termino, užsakovui tokiu atveju atsiranda pareiga priimti atliktų darbų rezultatą per protingą terminą nuo įspėjimo apie užsakovo pareigą atsiimti darbų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 52 punktas).

51. Taigi, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, papildomo prievolės įvykdymo termino nustatymo atveju prievolės įvykdymo termino pažeidimu laikomas ne pirminio prievolės įvykdymo termino, bet kreditoriaus nustatyto papildomo prievolės įvykdymo termino pažeidimas: vadovaujantis CK 6.63 straipsnio 1 dalies 4 punktu, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai kreditorius pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė protingą jos įvykdymo terminą, o skolininkas prievolės per šį terminą neįvykdė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad CK 6.662 straipsnio 7 dalyje nustatytos darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimas užsakovui, kai jis yra vartotojas, galimas tik užsakovui pažeidus papildomą prievolės įvykdymo terminą.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, net jei ir būtų nustatyta, jog atsakovas tinkamai įspėjo ieškovus apie atliktus rangos darbus, darbų rezultato žuvimo ar sugedimo (nagrinėjamu atveju – vagystės) rizikos parėjimas užsakovams (ieškovams), atsižvelgiant į tai, kad jie yra vartotojai, būtų galimas tik užsakovams pažeidus papildomą rangovo nustatytą prievolės įvykdymo terminą dėl darbų rezultato atsiėmimo. Apeliantas L. K. nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, o iš žodinio šalių susitarimo (žodinės rangos sutarties) turinio, byloje nustatytų aplinkybių, šalių paaiškinimų ir prievolės pobūdžio nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantas tinkamai įgyvendino CK 6.679 straipsnio 1 dalyje jam įstatymo nustatytą pareigą, kuri, kaip minėta, yra būtina darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo (vagystės) rizikos perėjimo užsakovams pagal CK 6.662 straipsnio 7 dalį. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas L. K. (rangovas) yra atsakingas už jam perduoto turto (ieškovų automobilių) praradimą.

Dėl priteistų nuostolių dydžio

53. Ginčas byloje kilo ir dėl pirmosios instancijos teismo ieškovams priteistų nuostolių (ieškovui A. K. – 34 750 Eur, ieškovui E. K. – 49 430 Eur) dydžio. Apelianto teigimu, tokios skundžiamu sprendimu priteistos automobilių vertės yra nepagrįstos.

54. Nustatyta, kad ieškovai prarastų automobilių vertėms (patirtiems nuostoliams) pagrįsti pirmosios instancijos pateikė (nurodė) tokius duomenis: automobilių pirkimo kainas (PORSCHE CAYENNE – 19 750 Eur, BMW X5 M50Xi – 24 430 Eur), remonto kaštus (PORSCHE CAYENNE – 18 271,93 Eur, BMW X5 M50Xi – 37 402,13 Eur), faktiškai patirtus remonto kaštus (PORSCHE CAYENNE – 15 000 Eur, BMW X5 M50Xi – 25 000 Eur), taip pat pateikė UAB „Turto valdymas“ 2023 m. gegužės 30 d. kilnojamojo turto vertinimo išvadas dėl automobilio PORSCHE CAYENNE, pagaminto 2018 m., vertės (rinkos kainos) ir dėl automobilio BMW X5 M50Xi, pagaminto 2021 m., vertės (rinkos kainos). Paminėtose turto vertinimo konsultacinėse išvadose nurodyta, kad automobilio PORSCHE CAYENNE rinkos kaina – 48 200 Eur, o BMW X5 M50Xi – 68 900 Eur (79 100 Eur).

55. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtus duomenis, tai, kad ieškovai reikalautus priteisti nuostolius apskaičiavo sudėję faktiškai jų patirtus remonto kaštus ir automobilių prikimo kainas (atitinkamai už PORSCHE CAYENNE 15 000 Eur ir 19 750 Eur, o už BMW X5 M50Xi 25 000 Eur ir 24 430 Eur), konstatavo, kad tokios prašomos priteisti automobilių vertės yra pagrįstos ir įrodytos.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtus bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo įvertintomis ir ieškovams priteistomis automobilių vertėmis (nuostoliais). Byloje esančios pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina, už kokias kainas ginčo automobiliai buvo įsigyti, atsakovas neginčija, kad automobiliai buvo remontuoti (tame tarpe ir pas jį), o ieškovų nurodytos faktinės remonto išlaidos iš tiesų buvo patirtos. Pažymėtina, kad ieškovų reikalauti ir pirmosios instancijos teismo priteisti nuostoliai už prarastus automobilius yra mažesni, nei vertintojo nustatytos rinkos vertės bei vertintojo nustatyti remonto kaštai (sąmatos). Savo ruožtu apeliantas, teigdamas, kad priteistos automobilių vertės vis tik buvo nepagrįstos, nepateikė visiškai jokių rašytinių įrodymų (pvz., vertinimo išvadų ir pan.), kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytų ir priteistų verčių teisingumą (CPK 178 straipsnis). Apeliantui tokių įrodymų nepateikus, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu priteistų automobilio verčių (nuostolių), remiantis vien L. K. išsakytais deklaratyviais teiginiais ir nesutikimu, mažinti ar išvis nepriteisti.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino vartojimo rangą bei sutartine civilinę atsakomybę, kai žūsta arba yra sugadinamas rangovo žinioje esantis užsakovui priklausantis daiktas, taip pat darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo užsakovui vartojimo rangos atveju, reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl patenkinęs ieškovų ieškinį ir priteisęs jų patirtus nuostolius už rangovui perduoto kilnojamojo turto (automobilių) praradimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ir papildomu sprendimu iš viso priteisė ieškovui A. K. iš atsakovo 7 423,70 Eur bylinėjimosi išlaidų (advokato pagalbos išlaidos, vertimo išlaidos, remonto kainos ir rinkos kainos nustatymo išlaidos, žyminis mokestis už ieškinį). Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo ieškovui A. K. priteistų advokato pagalbos išlaidų, kurios, apelianto teigimu, sudarė 5 082 Eur.

59. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas valstybės įmonės Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors, apelianto teigimu, ginčas šioje byloje nebuvo išskirtinis ir (ar) sudėtingas, byloje nagrinėti klausimai nebuvo nauji, todėl pirmosios instancijos teismo ieškovui A. K. priteistos advokato pagalbos išlaidos yra nepagrįstai didelės, tačiau pažymėtina, jog apeliaciniame skunde detaliau neargumentavo ir nenurodė, kurios konkrečiai ieškovo patirtos advokato išlaidos buvo per didelės ir neatitiko Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Priešingai, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus (sąskaitas faktūras, jų apmokėjimą patvirtinančius duomenis), patvirtinančius ieškovo A. K. pirmosios instancijos teisme patirtas advokato pagalbos išlaidas už ieškinio, dubliko parengimą, konsultacijas, atstovavimą teisme ir kitas paslaugas, konstatuoja, kad jos neviršijo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių ir yra pagrįstos. Atsižvelgiant į tai, tenkinti apelianto skundo ir mažinti pirmosios instancijos teismo priteistų ieškovo A. K. patirtų advokato pagalbos išlaidų nėra jokio pagrindo.

61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

62. Apelianto L. K. apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

63. Ieškovai A. K. ir E. K., pateikę atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esanti 2025 m. balandžio 14 d. sąskaita faktūra ir pinigų paėmimo kvitas patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovų patirtos advokato pagalbos išlaidos sudarė 3 025 Eur, kurias prašo priteisti iš atsakovo lygiomis dalimis.

64. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, buvo patirtos 2025 m. balandžio mėn. (išrašyta ir apmokėta sąskaita faktūra), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2024 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 335,90 Eur. Rekomendacijų 8.11 papunktis nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 3 036,67 Eur (1,3 x 2 335,90 Eur). Ieškovų prašomos priteisti 3 025 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, apeliacinį skundą atmetus, priteistinos iš atsakovo L. K..

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovams A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo L. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 3 025 Eur (tris tūkstančius dvidešimt penkis eurus) advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisiant ieškovams lygiomis dalimis po 1 512,50 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika eurų ir 50 ct).