Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-472-425/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas” ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dalyvaujant trečiajam asmeniui atsakovo pusėje uždarajai akcinei bendrovei „Automera“, dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas neteisingai aiškino ir taikė viešųjų pirkimų teisės normas, reglamentuojančias pasiūlymų atmetimą. Atsakovas pagrįstai pripažino UAB ,,Automera“ pasiūlymą laimėjusiu, nes nebuvo Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 39 straipsnio 2 dalyje nustatytų pasiūlymo atmetimo pagrindų. Priimdamas sprendimą teismas nenustatė, kad atsakovas būtų netinkamai taikęs konkurso sąlygas ar VPĮ reikalavimus. Teismas nepagrįstai sprendimą grindė ne VPĮ, bet KĮ normomis.Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendimą grindė prielaidomis, nepagrįstai pripažino, kad bendrovės derino veiksmus ir pažeidė KĮ 5 straipsnio reikalavimus, nevertino, ar UAB „Automera“, UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ yra laikytini konkurentais. Byloje nėra jokių duomenų apie bendrovių susitikimus, bendravimą ar veiksmų derinimą. Teismas nepagrįstai UAB ,,Automera“ sutapatino su jos akcininku. Bendrovė negalėjo daryti įtakos fiziniam asmeniui priklausančios aikštelės panaudos sutarčių sudarymui. Aikštelės, transporto priemonių panaudos sutartys UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ buvo sudarytos siekiant užtikrinti turto tolimesnį panaudojimą ir gauti ekonominę naudą, nes UAB ,,Automera“ nelaimėjus konkurso, turtas būtų buvęs jai nereikalingas. Panaudos sutartys būtų įsigaliojusios tik tuo atveju, jei UAB ,,Automera“ nebūtų laimėjusi konkurso. Šių argumentų teismas neįvertino. Teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonių susitarimą įrodo atsakovui teiktų pažymų formos. Ūkio subjektai, dalyvaujantys daugelyje panašių pirkimų, praktikoje taiko iš esmės analogiškas (standartines) pažymas dėl konfidencialios informacijos neatskleidimo. Pažymos dėl tiekėjų techninių galimybių buvo panašios, nes fizinis asmuo A. Petrauskas, UAB ,,Automera“ akcininkas, suteikė teisę konkurso laimėjimo atveju naudotis automobilių saugojimo aikštele. Teismas nevertino argumentų, kad UAB „Automera“, UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ nėra laikomi susiję ūkio subjektai pagal KĮ 3 straipsnio 14 dalį, UAB „Automera“ neturi galimybių daryti įtakos šioms įmonėms. Be to, įmonės pasiūlymus konkursui pateikė anksčiau nei ieškovė, taigi joms net nebuvo žinoma, kad ieškovė dalyvaus konkurse. Teismas pažeidė VPĮ 93 straipsnio 1 ir 3 dalis ir CPK 423³ straipsnio 2 ir 3 dalis, nes ieškovė nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos – nereiškė reikalavimo pripažinti, kad paminėtų bendrovių pasiūlymai realiai nekonkuravo. Ieškovės pareikštas reikalavimas nėra susijęs su atsakovo priimtais sprendimais, realiai nesukels ieškovei jokių teisinių pasekmių ir yra nenagrinėtinas teisme. Teismas pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, nes išimtinė teisė spręsti konkurencijos teisės ginčus priklauso Vilniaus apygardos teismui.Sprendimas neteisėtas, nes teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ teisių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d. ir 423¹,²,³,⁸ str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 423⁸ str.). Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai rėmėsi KĮ nuostatomis, kad panaikino atsakovės sprendimą nenustatęs jos neteisėtų veiksmų, nesivadovaudamas VPĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatytais pasiūlymo atmetimo pagrindais, kurių, apelianto teigimu, nebuvo nustatyta.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi KĮ nuostatomis. Viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja VPĮ. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvioji pareiga užtikrinti, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų, įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. VPĮ ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai tiek perkančiajai organizacijai, tiek ir tiekėjams tam, kad šiomis procedūromis būtų įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-969/2016, 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką kitų teisės aktų (ne VPĮ) nuostatos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia taikomos galiojančios VPĮ nuostatos, o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Negalima VPĮ nuostatų aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvas – iš VPĮ išplaukiantis reikalavimas. Jo kaip bendrojo imperatyvo neįtvirtinimas įstatyme nepaneigia šio perkančiajai organizacijai keliamo reikalavimo, nes pagrindinis viešųjų pirkimų procedūrų reglamentavimo siekis – užtikrinti tiekėjų konkurenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011 ir kt.). Sąžininga konkurencija reiškia, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti reikšmingą (neviešinamą) informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto derina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne sąžininga konkurencinė kova, o įstatymui prieštaraujantis išankstinis ūkio subjektų susitarimas, dėl kurio viešųjų pirkimų procedūra tampa neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016).

Taigi nors VPĮ nereglamentuoja konkurenciją ribojančių susitarimų, jų draudimas įtvirtintas KĮ, kurio nuostatomis taip pat privaloma vadovautis. KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje pateikta susitarimo sąvoka, t. y. nurodyta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai. Taigi griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti reikšmingą (neviešinamą) informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Teismų praktikoje susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas itin plačiai, nekeliant esminių reikalavimų tokio susitarimo išraiškos būdui ar formai. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka tik nustatyti net ir aiškiai neišreikštos šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti atitinkamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia konkrečia elgesio taisyklę nustatančia teisės norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pareiga identifikuoti, nustatyti ir ištirti konkurse dalyvaujančių ūkio subjektų nekonkuravimo apraiškas pirmiausia tenka perkančiajai organizacijai kaip subjektui, atsakingam už pirkimo proceso skaidrumo užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-415/2016). Esant bent mažiausiai abejonei, kad pirkime pasiūlymus pateikusios įmonės veikė neskaidriai, perkančiosios organizacijos sprendimas dėl pasiūlymų eilės nustatymo laikomas neteisėtu ir naikinamas, nes būtent perkančioji organizacija yra atsakinga už lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principų įgyvendinimą vykdant pirkimo procedūras.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas galėjo panaikinti ginčijamą atsakovo viešojo pirkimo komisijos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimą patvirtinti pasiūlymų eilę pirmojoje pirkimo dalyje tik remdamasis VPĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais (VPĮ 3 str.).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių suderintus UAB „Automera“, UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ veiksmus, t. y. byloje nėra įrodyta, kad prieš įvykstant pirkimui bendrovės keitėsi informacija tuo tikslu, kad vėliau, visiems dalyvaujant pirkime, būtų užtikrinta tiekėjo UAB „Automera“ pergalė. Apeliantės įsitikinimu, pirkimo dokumentų panašumas, tų pačių subtiekėjų siūlymas neįrodo tiekėjų veiksmų pirkime derinimo.

Visų pirma įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia prieiti prie išvados, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014 ir kt.).

Teismų praktikoje laikomasis pozicijos, kad tokios, kaip nagrinėjama, kategorijos bylose, ieškovė ir kiti tiekėjai nėra susiję tokiuose santykiuose, kurie leistų ieškovei santykinai nesudėtingai tiesioginiais įrodymais pagrįsti kitų tiekėjų suderintus veiksmus, rengiant pasiūlymus, bendradarbiaujant tarpusavyje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-997-302/2015 ir kt.). Tokiose bylose atitinkamoms išvadoms padaryti itin reikšmingomis tampa paminėtos įrodymų vertinimo nuostatos, susijusios su logikos dėsnių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų taikymu.

Kaip matyti iš bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas detaliai išvardino byloje esančius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo ir padarė pagrįstą išvadą dėl UAB „Automera“, UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ suderintų veiksmų. Nors byloje iš esmės pateikti tik netiesioginiai įrodymai, jų visetas neleidžia daryti priešingos išvados (CPK 185 str.).

Byloje nustatyta, kad visų trijų paminėtų tiekėjų pažymos dėl jų techninių galimybių, atsakymai perkančiajai organizacijai dėl jų pasiūlymų konfidencialumo yra analogiški; visi trys tiekėjai sudarė neatlygintines autotransporto saugojimo aikštelės panaudos sutartis su vieno iš jų, t. y. konkursą laimėjusios apeliantės UAB ,,Automera“, akcininku. Dėl tokios panaudos sutarties UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ tapo atitinkantys pirkimų sąlygose nustatytus techninių galimybių reikalavimus. Neturi reikšmės apelianto teiginys, kad panaudos sutartys būtų įsigaliojusios tik tuo atveju, jei UAB ,,Automera“ nebūtų laimėjusi konkurso. Aplinkybė, kad visi trys tiekėjai sudarė paminėtas sutartis dėl tos pačios aikštelės, jau leidžia teigti, kad tarp jų buvo betarpiškas ryšys ir bendradarbiavimas. Pagal konkurso sąlygas tiekėjas privalėjo turėti aikštelę, kitaip jis neatitiks sąlygų. Nelogiškas ir neekonomiškas veiksmas suteikti aikštelės panaudą konkurso konkurentams, dėl ko jie tampa atitinkantys konkurso sąlygas, taip rizikuojant pačiam (aikštelės panaudos davėjui) nelaimėti konkurso, jei paaiškėtų, kad konkurentų pasiūlytos kainos būtų mažesnės. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad konkurentų kainos buvo tikrai mažesnės, ir jas buvo reikalaujama pagrįsti. UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ veiksmai visiškai neteikiant atsakovui pasiūlymuose pateiktų neįprastai mažų kainų pagrindimo, dėl ko buvo pašalinti iš pirkimo, užleidžiant vietą pirkimą laimėjusiam tiekėjui UAB ,, Automera“, leidžia situaciją vertinti ne kitaip kaip paminėtų tiekėjų ir potencialaus laimėtojo išankstinį susitarimą sudaryti sąlygas UAB ,,Automera“ laimėti pirkimą. Išvadą, kad tiekėjai bendradarbiavo ir iš anksto tarėsi dėl dalyvavimo konkurse pozicijų, patvirtina ir tai, kad visi trys tiekėjai pasiūlymuose nurodė ir tuos pačius subtiekėjus, kuriuos ketino pasitelkti vykdant viešojo pirkimo sutartį – UAB „Panevėžio kranai“ ir A. Povilausko įmonę „Kadex“.

Sutiktina su apeliantės pozicija, kad pirkimo dokumentai, jų užpildymo formos iš esmės gali būti panašios, tačiau šiuo atveju perkančiajai organizacijai buvo pateiktos identiško turinio laisvos formos pažymos, kuriose ne tik turinys, teksto išdėstymas yra tapatūs, bet analogišku šriftu ir šrifto dydžiu pavaizduoti tiekėjų pavadinimai (3 t., b. l. 13, 2 t., 130 b. l.). Apeliantė teigdama, kad panaudos sutartys buvo sudarytos siekiant užtikrinti turto tolimesnį panaudojimą ir gauti ekonominę naudą, niekaip šių teiginių nepaaiškina ir nepagrindžia, nes panaudos sutartys buvo sudarytos neatlygintinai. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų ar kitų įtikinamų argumentų, kuriais remiantis konkursinių pasiūlymų formų ir kitų pirkimo dokumentų panašumą ar vienodumą būtų galima paaiškinti kitaip nei suderintų veiksmų egzistavimu (CPK 178 str.). Akivaizdu, kad ginčo pasiūlymuose nustatyta per daug sutapimų, kuriuos būtų galima pavadinti atsitiktinais, neiškreipiančiais sąžiningos konkurencijos.

Apeliantė be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ar tiekėjai yra konkurentai, kad neįvertino jos argumentų, dėl UAB „Automera“, UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ sąsajų, ir UAB „Automera“ galimybių daryti įtaką paminėtoms įmonėms. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybės ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas (CPK 185 str.). Apeliantė to nepaneigė (CPK 177, 178 str.), teiginius grindė prielaidomis. Be to, pagal viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą iš principo nedraudžiama konkurse dalyvauti ūkio subjektams, kurie susieti tam tikrais ekonominiais, pavaldumo ar kitais ryšiais, tačiau tokiu atveju svarbu nustatyti, ar jie veikia savarankiškai kaip konkurentai, ar toks susietumas buvo išviešintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2014).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso taisyklių ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad UAB „Automera“, UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ derindami savo veiksmus šiame pirkime pažeidė sąžiningos konkurencijos imperatyvą (VPĮ 3 str.). Perkančioji organizacija, neatmesdama šių tiekėjų pasiūlymų, pažeidė konkurencijos skatinimo tikslą, neužtikrino pirkimo procedūrų skaidrumo, todėl jos sprendimas dėl pasiūlymų eilės nustatymo pagrįstai pripažinti neteisėtu ir panaikintas.

Dėl pareikšto reikalavimo ir privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos – nereiškė reikalavimo pripažinti, kad paminėtų bendrovių pasiūlymai realiai nekonkuravo.

CPK 423² straipsnio 1 dalis nustato tiekėjo pareigą prieš kreipiantis į teismą laikytis VPĮ nustatytos privalomos išankstinių ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Tokia pareiga įtvirtinta ir VPĮ 93 straipsnyje. Išsamiai perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų apskundimo tvarką reglamentuoja VPĮ V skyrius. VPĮ 93 straipsnio 3 dalis nustato, kad tiekėjas, norėdamas iki pirkimo sutarties sudarymo ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus ar veiksmus, pirmiausia turi pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai. CPK 423³ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškinio pagrindas turi sutapti su tiekėjo kreipimesi, pareikštame išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo grindžiamas tas kreipimasis.

Iš 2016 m. gegužės 10 d. ieškovės pretenzijos atsakovui turinio (1 t., 140-145 b. l.) akivaizdu, kad ieškovė nesutiko su 2016 m. balandžio 20 d. atsakovės sprendimu sudaryti pasiūlymų eilę, reikalaudama pripažinti jos (apeliantės) pasiūlymą tinkamu ir leisti dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, o taip pat atmesti UAB ,,Automera“, UAB ,,Irolanas“ ir UAB ,,Svalex“ pasiūlymus. Pretenzija buvo grindžiama tuo, kad teikėjai naudojasi tų pačių subtiekėjų pajėgumais, kad šių tiekėjų pasiūlymai realiai nekonkuruoja, kad tiekėjai derino tarpusavyje veiksmus, siekiant užtikrinti UAB ,,Automera“ pasiūlymo laimėjimą ir t. t. Nors atskiro reikalavimo pripažinti šių tiekėjų pasiūlymus nekonkurencingus ieškovė ir nebuvo pareiškusi, tai tik išvestinis prašymas, tiesiogiai kylantis iš pagrindinio reikalavimo – atmesti šiuos tris pasiūlymus. Pretenzija buvo atmesta. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis buvo grindžiamas iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 423³ str. 3 d.). Taigi priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė pasinaudojo išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl tokį atsakovės sprendimą turėjo teisę apskųsti teismui, ką ir padarė.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovės pareikštas reikalavimas nėra susijęs su atsakovo priimtais sprendimais, realiai nesukels ieškovei jokių teisinių pasekmių ir yra nenagrinėtinas teisme.

Kiekvieną perkančiosios organizacijos veiksmą, ne tik dėl pasiūlymų eilės nustatymo, turi teisę ginčyti kiekvienas suinteresuotas pirkimu asmuo – potencialus tiekėjas, net neturėdamas formalaus dalyvio statuso (VPĮ 93 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė turi tiesioginį interesą byloje, jos pasiūlymas buvo antras pasiūlymų eilėje, ji pasinaudojo VPĮ nustatyta išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, pateikdamas pretenziją (VPĮ 94 str.), o ieškinio faktinis pagrindas sutampa su pretenzijos perkančiajai organizacijai faktinėmis aplinkybėmis. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgdamas į byloje egzistuojantį viešąjį interesą (viešųjų pirkimų bylose toks elementas egzistuoja), turi teisę spręsti dėl viešo pirkimo konkurso teisėtumo ir savo iniciatyva.

Dėl procesinių pažeidimų, padarytų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, nes išimtinė teisė spręsti konkurencijos teisės ginčus priklauso Vilniaus apygardos teismui.

Pagal CPK 27 straipsnio 1 dalies 3 punktą apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja civilines bylas dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių. Šiuo atveju ginčas yra kilęs iš viešo konkurso teisinių santykių, civilinės bylos pagrindas yra sąžiningas konkuravimas viešajame konkurse, todėl nėra pagrindo išvadai dėl rūšinio teismingumo pažeidimo (CPK 25, 27 str. 1 d. 3 p., 185 str.).

Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ teisių. Byloje nustatyta, kad UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“ nepagrindė neįprastai mažų kainų, jų pasiūlymai buvo atmesti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės neturės jokios teisinės reikšmės jų teisėms ir pareigoms (CPK 37 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismo sprendimą motyvavo.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus trečiojo asmens skundą, ieškovei iš jo turėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė už teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 721,89 Eur teisines paslaugas teikiančiai įmonei. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).

Atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nepriteisia ieškovei išlaidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbą, atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.