- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-10
- Bylos Nr.
- e2A-370-730/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08880-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- UAB „FET Contracting“
- Ieškovas
- H. J. N.
- Kategorijos
- 1.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „FET Contracting“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. J. N. ieškinį atsakovei UAB „FET Contracting“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas H. J. N. patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti jam iš atsakovės UAB ,,FET Contracting“ 16 904,76 EUR neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015-12-01 iki 2016-03-11, 2 mėnesių ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 140 straipsnio 3 dalį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, ieškovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016-03-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2014-11-11 ieškovas pradėjo dirbti UAB „FET Contracting“ (ankstesnis pavadinimas – UAB Hertel Services) (duomenys neskelbtini). Visą darbo santykių laikotarpį ieškovui nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl darbo kokybės. 2016-03-10 atsakovės stebėtojų taryba priėmė sprendimą atšaukti ieškovą iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų nuo 2016-03-10 ir paskirti naują atsakovės (duomenys neskelbtini) J. V. H.. Sprendime nėra nurodytos jokia ieškovo atšaukimo iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų priežastis. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovui atleidimo dieną nebuvo sumokėtas jam priklausantis darbo užmokestis. Ieškovui darbo užmokestis nebuvo mokėtas už laikotarpį nuo 2015-12-01 iki atleidimo dienos. Ieškovui taip pat nebuvo sumokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 3 dalį ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. 2016-05-03 laišku ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas su juo atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka. 2016-05-18 Ieškovas gavo atsakovės atsakymą, kuriuo atsakovė ieškovą informavo, kad jo darbo sutartis nutraukta nuo 2016-03-11 pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį. Atsakovė išdėstė abstrakčias, jokiais konkrečiais faktais nepagrįstas sprendimo priežastis esą ieškovas iš (duomenys neskelbtini) pareigų atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir atsisakė atsiskaityti su ieškovu teisės aktų nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-10-18 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. 11 904,76 EUR neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-03-10, priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. 1 581,14 EUR kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. 10 000 EUR išeitinę išmoką. Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. 10 000 EUR vidutinio darbo užmokesčio pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalį, 141 straipsnio 3 dalį už laikotarpį nuo 2016-03-11 iki 2016-05-10. Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. po 2 055,52 EUR darbo užmokesčio skirtumo už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2016-05-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį. Priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. 1 772,03 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įvertinus ieškovo ir atsakovės atstovo paaiškinimus, darytina išvada, kad nors tarp šalių egzistavo susitarimas dalies darbo užmokesčio (500 EUR) mokėjimą perkelti naujai bendrovei, tarp šalių nebuvo susitarimo, kad ieškovo darbo užmokestis būtų mažinamas. Teismui nebuvo teikiama įrodymų, kad 500 EUR darbo užmokesčio dalis būtų ieškovui išmokėta kitoje bendrovėje. Atsižvelgdamas į išdėstytų aplinkybių visumą, teismas pripažino, kad tiek pagal darbo sutarties sąlygas, tiek pagal šalių ketinimus ieškovui turėjo būti mokamas 5 000 EUR darbo užmokestis. Vadinasi, būtent pagal šį darbo užmokestį turi būti apskaičiuojamos visos su darbo santykiais susijusios išmokos. Todėl teismas rėmėsi ieškovo atstovės rašytiniuose paaiškinimuose apskaičiuotu vidutiniu darbo užmokesčiu (245,90 EUR), taip pat laikė, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis yra 5 000 EUR. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas nebeina bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigų nuo 2016-03-10. Todėl, teismo vertinimu, nuo 2016-01-01 iki 2016-03-10 priteistas ieškovui iš atsakovės pradiniame ieškinyje prašomas 11 904,76 EUR neišmokėtas darbo užmokestis. Ieškovas 2016-01-31 buvo sukaupęs 3,32 dienas kasmetinių atostogų. Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas pareigas ėjo iki 2016-03-10, teismas darė išvadą, iki atleidimo jis yra sukaupęs dar 2,33 atostogų dienas už 2016 m. vasario mėn. ir 0,78 už kovo mėn. Taigi ieškovui iš atsakovės priteista kompensacija už 6,43 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, iš viso 1 581,14 EUR. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 10 000 EUR išeitinę išmoką DK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu, konstatavęs, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių ar kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad darbdavys prieš atleisdamas ieškovą būtų tyręs, konstatavęs ieškovo kaltę, nustatęs esminių jo kaip (duomenys neskelbtini) pareigų pažeidimų. Teismo posėdyje ieškovo ir liudytojos paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad tarp ieškovo ir bendrovės akcininkų kilo nesutarimų dėl įmonės valdymo. Teismo vertinimu, nors tokiu atveju nekvestionuotina atsakovės teisė atšaukti bendrovės (duomenys neskelbtini), tačiau to nepakanka ieškovo kaltei konstatuoti. Teismas spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ieškovui iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, konstatavo, jog yra abi sąlygos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytai sankcijai taikyti. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad bylos šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte numatyta, jog pranešimo terminas apie šios darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva ne dėl darbuotojo kaltės nustatomas pagal DK 130 straipsnį. Pagal DK 130 straipsnį darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, kad šios pareigos atsakovė nepaisė. Minėtos normos nesilaikymas užtraukia įstatyme numatytus teisinius padarinius, sankciją darbdaviui. DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. Todėl, teismo nuomone, ieškovo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už du mėnesius po atleidimo yra nekvestionuotina ir proporcinga atsakovės padarytiems darbo santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimams. Todėl už laikotarpį nuo 2016-03-11 iki 2016-05-10 ieškovui priteisė 10 000 EUR vidutinio darbo užmokesčio. Vėlesniu laikotarpiu, t. y. nuo 2016-05-11, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismo vertinimu, protingumo, adekvatumo, proporcingumo reikalavimus atitiktų ieškovo gaunamų pajamų (2944,48 EUR) ir atsakovės mokėtino vidutinio darbo užmokesčio (5 000 EUR) skirtumo (2055,52 EUR) priteisimas ieškovui už kiekvieną tolesnio uždelsimo atsiskaityti su juo mėnesį. Iš atsakovės proporcingai patenkintai ieškinio daliai ieškovui priteista 1 772,03 EUR bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016-10-18 sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
5.1. Pirmos instancijos teismas nusprendė, jog ieškovo naudai turi būti priteistas darbo užmokestis už visą laikotarpį, iki ieškovo, kaip atsakovės (duomenys neskelbtini), išregistravimo iš Valstybės įmonės Registrų cento Juridinių asmenų registro. Atsakovės manymu, ieškovui nepriklauso darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. kovo 10 d., kadangi ieškovas minėtu laikotarpiu jokių darbo funkcijų numatytų darbo sutartyje nevykdė ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pats faktas, jog ieškovas minėtą laikotarpį buvo registruotas atsakovo (duomenys neskelbtini) yra pakankamas darbo užmokesčiui gauti.
5.2. Atsakovas darbo santykius su ieškove nutraukė, dėl ieškovo kaltės, todėl atsakovės manymu nebuvo jokio pagrindo taikyti dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpį, o atsižvelgiant į faktą, jog pats ieškovas neprašė taikyti tokio įspėjimo laikotarpio, atsakovės nuomone teismas nepagrįstai pritaikė DK 130 straipsnio nuostatas peržengdamas ieškinio reikalavimo ribas ir dėl to ši sprendimo dalis turėtų būti panaikinta.
5.3. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovui priklauso dviejų mėnesių išeitinė išmoka, kadangi darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta be ieškovo kaltės. Atsakovės manymu, tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi ieškovo negalėjimas atlikti reikalaujamų veiksmų, yra ieškovo sprendimų rezultatas ir dėl to ieškovas už tokį rezultatą turi būti atsakingas, atitinkamai, ieškovas laikytinas kaltu dėl darbo santykių pasibaigimo.
5.4. Teismas spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį nurodė, jog vadovaujasi protingumo, adekvatumo, proporcingumo principais, nepaisant to pirmosios instancijos teismas vis tiek nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant klausimą dėl minėtos sankcijos taikymo, kadangi atsakovė neatsiskaitė tik už vieną, tai yra, sausio mėnesį, dėl atsiskaitymo į atsakovę ieškovas kreipėsi tik gegužės mėnesį, beveik iš karto po darbo santykių nutrūkimo, ieškovas užsitikrino pajamas, kurios siekia 60 procentų buvusio atlyginimo, todėl suma už uždelsimo atsiskaityti laiką turėtų būti mažinama.
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
6.1. Ieškovo darbo užmokestis turi būti sumokėtas už laikotarpį iki atleidimo dienos (2016-03-10). Ieškovas ėjo atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas. Pagal galiojančius teisės aktus ieškovui galiojo (duomenys neskelbtini) pareigos ir atsakomybė prieš trečiuosius asmenis iki tos dienos, kurią atsakovės stebėtojų taryba atšaukė jį iš pareigų, t. y. 2016-03-10. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas faktiškai vykdė darbo funkcijas ir 2016 m. vasarį ir kovą. Darbdavys nebuvo priėmęs jokio sprendimo sustabdyti ieškovo pareigų vykdymą ar jas apriboti. Darbdavys turi prisiimti riziką ir pasekmes už tai, kaip ir kada įformino ieškovo darbo sutarties nutraukimą.
6.2. Darbdavys į bylą nepateikė jokių įrodymų ir net nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad darbo sutartis buvo nutraukta dėl darbuotojo kaltės. Todėl darbuotojui priklauso išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 3 dalį. Vien abstraktūs darbdavio teisininkų suformuluoti pareiškimai apie pasitikėjimo paradimą negali būti pagrindas riboti darbuotojo garantijas ar pripažinti, kad darbuotojas atleistas dėl jo kaltės.
6.3. Nėra pagrindo mažinti darbuotojui priteistą kompensaciją pagal DK 141 straipsnio 3 dalį. Darbdavys piktybiškai pažeidinėjo savo pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, nereagavo į darbuotojo rašytinį pasiūlymą spręsti situaciją taikiai, nesikreipiant į teismą. Prasidėjus teismo procesui, darbdavys atsisakė net svarstyti taikos sutarties sudarymo galimybę, vėliau beprasmiškai ir neatsakingai vilkino patį teismo procesą. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, atsižvelgė į darbuotojo byloje pateiktus argumentus apie tai, kad jam pagal darbo sutartį priklausė ir dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpis iki atleidimo dienos, kuris nebuvo taikytas. Nėra jokio pagrindo teigti, kad taip buvo peržengtos ieškovo reikalavimų ribos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.Ginčas iškilo dėl neišmokėto darbo užmokesčio, išeitinės išmokos DK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu, vidutinio darbo užmokesčio DK 141 straipsnio 3 dalies, 130 straipsnio pagrindu priteisimo.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir UAB „Hertel services“ (dabartinis pavadinimas – UAB ,,FET Contracting“) 2014-12-01 buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas nuo 2014-12-01 pradėjo eiti šios bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas, numatytas 5000 EUR mėnesinis atlyginimas. Darbo sutartis nutraukta nuo 2016-03-10 pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalis.
Dėl išeitinės išmokos priteisimo
Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 2 mėnesių dydžio (10 000 EUR) išeitinę išmoką DK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui priklauso dviejų mėnesių išeitinė išmoka, kadangi darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta be ieškovo kaltės, yra nepagrįsta, kadangi ieškovo negalėjimas atlikti reikalaujamų veiksmų, yra ieškovo sprendimų rezultatas ir dėl to ieškovas už tokį rezultatą turi būti atsakingas, atitinkamai, ieškovas laikytinas kaltu dėl darbo santykių pasibaigimo. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2007; 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010).Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovės 2016-03-10 Stebėtojų tarybos sprendimu ieškovas buvo atšautas iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų. Atsakyme į ieškovo 2016-05-03 pretenziją dėl atšaukimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų bei su darbo santykiais susijusių sumų sumokėjimo, atsakovė nurodė, kad ieškovas atšauktas Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 ir 4 dalies bei DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip (DK 140 straipsnio 3 dalis). Stebėtojų tarybos 2016-03-10 sprendime, kuriuo ieškovas atšauktas iš (duomenys neskelbtini) pareigų nenurodytos tokio sprendimo priežastys. Atsiliepime į ieškinį bei apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovo kaltė dėl darbo santykių nutraukimo pasireiškė tuo, jog ieškovui būdavo iškeliami tikslai ir uždaviniai susiję su atsakovės veikla ir ieškovas minėtų uždavinių nevykdydavo ar vykdydavo nepilnai. Šių ieškovo veiksmų pasekoje atsakovės akcininkai prarado pasitikėjimą ieškovu. Minėtame atsakovės atsakyme į ieškovo pretenziją dėl atšaukimo iš pareigų ir su darbo santykiais susijusių sumų sumokėjimo, atsakovė nurodė, kad ieškovas buvo atleistas dėl prarasto pasitikėjimo bei netinkamai vykdomų pareigų, neatvykstant į darbovietę bei dėl to, kad nuo 2016-02-04 ieškovas neatliko darbo funkcijų. Taigi, matyti, kad atsakovė ieškovo kaip (duomenys neskelbtini) kaltę sieja su pasitikėjimo praradimu, netinkamu pareigų vykdymu bei darbo funkcijų neatlikimu nuo 2016-02-04.Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus daro išvadą, kad nenustatyta nė viena atsakyme į pretenziją nurodyta aplinkybė, dėl kurios atsakovės teigimu pasireiškė ieškovo kaltė.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007; 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010; kt.). Kaltės buvimas ar nebuvimas sprendžiant bendrovės vadovo atšaukimo iš pareigų bei darbo sutarties nutraukimo klausimus yra fakto klausimai. Kita vertus, kasacinis teismas formuoja teismų praktiką ta linkme, kad bendrovės vadovo teisinės padėties ypatumai lemia tai, jog jam keliami aukštesnio standarto reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams, todėl vadovo kaltės klausimas turi būti sprendžiamas pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į vadovo teisinį statusą, o ne vertinant jo veiksmus drausminių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu. Bendrovės vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę bei jos savininkus sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Šių santykių pagrindo – pasitikėjimo – praradimui gali turėti įtakos net ir mažiausi bendrovės vadovo veiklos ir elgesio nukrypimai nuo jam taikomų ypač aukštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008).Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, jog bendrovės vadovas bet kuriuo metu ir dėl bet kokių aplinkybių gali būti atšauktas iš pareigų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo atšaukimas iš pareigų deklaruojant, jog buvo prarastas pasitikėjimas juo, neįrodo ieškovo kaltės dėl darbo santykių nutrūkimo. Tokia išvada darytina dėl to, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kaip konkrečiai pasireiškė ieškovo kaltė, kokių konkrečių užduočių, tikslų ir uždavinių ieškovas neįvykdė, per kokį terminą juos turėjo įvykdyti (CPK 178 straipsnis). Išklausius teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad 2016-09-30 teismo posėdžio metu, ieškovas duodamas paaiškinimus teismui paaiškino, jog kaip Lietuvos kompanijos (duomenys neskelbtini) dirbo nuotoliniu būdu iš (duomenys neskelbtini), didžiąją dalį laiko dirbo biure, esančiame (duomenys neskelbtini), tokia darbo praktika buvo įprasta. Paaiškino, jog ieškovo darbo funkcijas sudarė bendravimas su Lietuvoje esančios kompanijos darbuotojais elektroniniais laiškais, telefonu, skype programa, taip pat bendravimas su klientais. Ieškovo paaiškinimus patvirtina byloje pateikti įrodymai, tai yra, elektroninių laiškų kopijos. Ieškovas taip pat paaiškino, kad po 2016-02-04 biure (duomenys neskelbtini) nebedirbo, kadangi jautėsi nepageidaujamas, tačiau savo funkcijas atliko. Jo paaiškinimus pagrindžia byloje pateikti įrodymai, tai yra, ieškovo susirašinėjimai elektroniniu paštu 2016 m. vasario, kovo mėnesiais – 2016-02-03, 2016-02-04 ieškovas su atsakovės finansų kontrolieriumi derino naujos įmonės įsigijimo klausimus (b. l. 88-92, 93, I tomas), 2016-02-10 ieškovui atsakovės finansų kontrolierius persiuntė elektroninį laišką dėl informacijos apie įmonės patikrinimą (b. l. 94-95, I tomas), 2016-02-23 elektroninis laiškas patvirtina, kad minėtas patikrinimas buvo atliktas, ieškovui atsiųsta patikrinimo ataskaita, kurią jis persiuntė atsakovės darbuotojui (b. l. 96-97, I tomas), 2016-03-05 ieškovas su atsakovės finansų kontrolieriumi derino klausimus, susijusius su darbo sutarčių pasirašymu (b. l. 66, I tomas) 2016-09-30 teismo posėdžio metu ieškovas dėl šio elektroninio laiško paaiškino, kad nors tuo metu, jis buvo negavęs atlyginimo kelintą mėnesį, vis tiek dirbo ir teikė konsultacijas atsakovei. Liudytoja S. E. M. 2016-10-05 teismo posėdyje parodė, jog po 2016-02-04 buvo susitikusi su ieškovu jo namuose, kadangi jis turėjo pasirašyti dokumentus, kurių vienas buvo dėl įmonės pavadinimo keitimo. Visos šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsižvelgiant į ieškovo įprastą darbo praktiką, jis atliko savo funkcijas laikotarpiu nuo 2016-02-04 iki 2016-03-10. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovė neįrodė esminių ieškovo kaip (duomenys neskelbtini) privalomų atlikti pareigų pažeidimų, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turi teisę gauti 2 mėnesių išeitinę išmoką DK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi darbo santykiai nutraukti nesant darbuotojo kaltės.
Dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo
Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-03-10 11 904,76 EUR neišmokėto darbo užmokesčio ir 1 581,14 EUR kompensaciją už 6,43 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovui nepriklauso darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. kovo 10 d., kadangi ieškovas minėtu laikotarpiu jokių darbo funkcijų numatytų darbo sutartyje nevykdė ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pats faktas, jog ieškovas minėtą laikotarpį buvo registruotas atsakovo (duomenys neskelbtini) yra pakankamas darbo užmokesčiui gauti. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, jog ieškovui turėjo būti mokamas 5 000 EUR darbo užmokestis, vienos dienos vidutinį darbo užmokestį sudarė 245,90 EUR. Iš apeliacinio skundo teisinių argumentų matyti, kad ginčo dėl to, jog ieškovui priklauso 5000 EUR vidutinis darbo užmokestis už 2016 m. sausio mėnesį nėra, taip pat nėra ginčo, jog atsakovas atliko savo pareigas iki 2016-02-04. Šioje byloje jau yra konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2016-02-04 iki 2016-03-10 ieškovas atliko savo darbo funkcijas (20 punktas). Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Stebėtojų tarybos sprendimas, kuriame nuspręsta ieškovą atšaukti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų priimtas tik 2016-03-10. Vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenimis, ieškovo įgaliojimų pabaiga taip pat nurodyta tik 2016-03-10. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas iki 2016-03-10 turėjo pareigą atlikti savo darbines funkcijas, įrodymų, jog 2016 m. vasario mėnesį ar kuriuo nors kitu laiku ieškovo kaip atsakovės (duomenys neskelbtini) įgaliojimai būtų sustabdyti, atšaukti, apriboti ar ieškovas kokia nors forma būtų informuotas apie jo įgaliojimų stabdymą, nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).Esant šių aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui darbo užmokesti turėjo būti mokamas iki 2016-03-10, tai yra, atšaukimo iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų. Kadangi teisinių argumentų apeliaciniame skunde dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas nėra pateikta, dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu bei DK 130 straipsnio taikymo
Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016-03-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, DK 130 straipsniu, priteisė iš atsakovės už laikotarpį nuo 2016-03-11 iki 2016-05-10 10 000 EUR vidutinio darbo užmokesčio. Vėlesniu laikotarpiu, t. y. nuo 2016-05-11, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2055,52 EUR už kiekvieną tolesnio uždelsimo atsiskaityti su juo mėnesį.Apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuria priteistas ieškovui 10 000 EUR vidutinis darbo užmokestis DK 130 straipsnio pagrindu, motyvuojamas tuo, kad atsakovas darbo santykius su ieškove nutraukė, dėl ieškovo kaltės, todėl atsakovės manymu nebuvo jokio pagrindo taikyti dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpį, o atsižvelgiant į faktą, jog pats ieškovas neprašė taikyti tokio įspėjimo laikotarpio, atsakovės nuomone teismas nepagrįstai pritaikė DK 130 straipsnio nuostatas peržengdamas ieškinio reikalavimo ribas. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Atsakant į argumentą, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimo ribas, pažymėtina, kad darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011). Be kitų veiksmų, teismas savo iniciatyva gali byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis). Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, nors ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl DK 130 straipsnyje numatyto sankcijos atsakovei taikymo, tačiau apie tai, kad ieškovas nebuvo gavęs įspėjimo apie atleidimą, kaip tai numatyta darbo sutarties 11 punkte, ieškovas rašė 2016-05-03 pretenzijoje atsakovei, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso normų taikydamas šiam ginčui DK 130 straipsnio nuostatas.Pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog tai, kas darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2010). Ieškovo darbo sutarties 11 punkte numatyta, kad jog darbdavio iniciatyva nutraukiant darbo sutartį ne dėl darbuotojo kaltės, pranešimo terminas apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nustatomas, vadovaujantis DK 130 straipsniu. DK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas (DK 130 straipsnio 5 dalis). Esant konstatuotoms aplinkybėms, kad darbo sutartis su ieškovu 2016-03-10 nutraukta ne dėl ieškovo kaltės, nesant įrodymų, jog ieškovas buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog už laikotarpį nuo 2016-03-11 iki 2016-05-11 ieškovui yra pagrindas priteisti vidutinį darbo užmokestį. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį nurodė, jog vadovaujasi protingumo, adekvatumo, proporcingumo principais, nepaisant to pirmosios instancijos teismas vis tiek nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sprendžiant klausimą dėl minėtos sankcijos taikymo, kadangi atsakovė neatsiskaitė tik už vieną sausio mėnesį, dėl atsiskaitymo į atsakovę ieškovas kreipėsi tik gegužės mėnesį, beveik iš karto po darbo santykių nutrūkimo, ieškovas užsitikrino pajamas, kurios siekia 60 procentų buvusio atlyginimo, todėl suma už uždelsimo atsiskaityti laiką turėtų būti mažinama. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu. DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-686/2016).Apeliaciniame skunde nekeliamas ginčas dėl to, kad egzistuoja visos sąlygos vidutiniam darbo užmokesčiui priteisti už uždelsimą atsiskaityti, tačiau kyla ginčas dėl priteistos sumos. Aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos kompensacijos prigimtį ir taikymo taisykles kasacinis teismas yra nurodęs, ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Sprendžiant dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos dydžio būtina vadovautis DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų, todėl priteistina darbuotojui kompensacija ne visais atvejais turi sutapti su vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką suma. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl kompensacijos, mokamos DK 141 straipsnio pagrindu, pasisakyta, kad, vadovaujantis aptartais darbo santykių reglamentavimo principais, ji gali būti mažinama atsižvelgiant į darbuotojui priklausančio laiku neišmokėto darbo užmokesčio dalį, į itin trumpą darbuotojo darbo įmonėje trukmę ir per šį laikotarpį gauto darbo užmokesčio santykį su reikalaujama kompensacijos suma, į įmonės turtinę padėtį ir galimą kitų darbuotojų interesų pažeidimą ir kad reikšmingų kompensacijos mažinimui aplinkybių sąrašas nebaigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Teisėjų kolegija vertina kompensacijos dydžiui reikšmingas šios konkrečios bylos aplinkybes. Tai yra, ieškovo trumpą darbo laikotarpį atsakovės įmonėje (nuo 2014-12-01 iki 2016-03-10), tai, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė tik už šiek tiek daugiau nei su mėnesius, tai, kad į atsakovę dėl atsiskaitymo ieškovas kreipėsi tik po dviejų mėnesių nuo darbo santykių pasibaigimo, kas kolegijos vertinimu, laikytina nepagrįstai ilgu laikotarpiu, į pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, jog ieškovas dirba kitoje darbovietėje ir jo pajamas sudaro 2944,48 EUR, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelstą atsiskaityti laiką priteisimas būtų neproporcingas, pažeistų DK santykių tvarkymo bei bendrąjį proporcingumo principą, todėl kompensacijos suma už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį mažintina iki vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio – 5000 EUR, įvertinus dar ir tą aplinkybę, jog teismas priteisė ieškovui 10 000 EUR vidutinio darbo užmokesčio, vadovaudamasis DK 130 straipsniu. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, išeitinės išmokos DK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu, vidutinio darbo užmokesčio DK 130 straipsnio pagrindu priteisimo, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tačiau netinkamai paskaičiavo vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išmokos dydį (DK 141 straipsnio 3 dalis), nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotų aplinkybių, reikšmingų išmokos už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį dydžio vertinimui. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.Pirmosios instancijos teismas paskaičiavo, jog ieškovas patyrė 2452,52 EUR bylinėjimosi išlaidų (ikiteisminei advokato pagalbai, ieškinio parengimui, vertimams pagal 2016-08-09 detalizaciją), 1495,15 EUR bylinėjimosi išlaidų (atstovavimui teismo posėdžiuose, ieškinio tikslinimui ir kt. pagal 2016-10-05 detalizaciją), taip pat ieškovas prašo priteisti 224,71 EUR kelionės ir apgyvendinimo išlaidų. Vadinasi, ieškovas iš viso patyrė 4172,38 EUR išlaidų. Atsakovė rašytiniais įrodymais pagrindė 3 028,67 EUR bylinėjimosi išlaidų. Ginčo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir pagrįstumo nėra. Todėl atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 60 procentai ieškovo reikalavimų, iš atsakovės ieškovui priteistina 2503,43 EUR, atsakovei iš ieškovo priteistina 1211,47 EUR. Atlikus įskaitymą iš atsakovės ieškovui priteistina 1291,96 EUR.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pateikė įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 267,75 EUR žyminis mokestis. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 968 EUR už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Patenkinus apeliacinį skundą 20 procentų, iš ieškovo atsakovei priteistina 53,55 EUR bylinėjimosi išlaidų, ieškovui iš atsakovės priteistina 774,40 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atlikus tarpusavio įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 720,85 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. po 2 055,52 EUR darbo užmokesčio skirtumo už kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2016-05-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ ieškovui H. J. N. iš viso 5000 EUR vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo atsiskaityti su ieškovu H. J. N. laiką.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ 1291,96 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovui H. J. N., patirtų pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,FET Contracting“ 720,85 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovui H. J. N, patirtų apeliacinės instancijos teisme.