Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-405-343/2008 pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovei R. Ž. , trečiajam asmeniui A. P. dėl sutarties sudarymo patvirtinimo ir atsakovės R. Ž. priešieškinį dėl sutarties pripažinimo preliminariąja sutartimi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė R. Ž. pareiškė priešieškinį ir prašė teismo pripažinti 2004 m. gruodžio 21 d. sutartį preliminaria sutartimi, kurios terminas pasibaigė 2006 m. gruodžio 31 d.

Teismas sprendime nurodė, kad tiek 2004 m. birželio 14 d., tiek 2004 m. gruodžio 21 d. šalių sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius. Iš jų turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti įvardintos sutartyje namų valdos pirkimo-pardavimo sutartį, šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis (CK 6.165 str. 1 d.); sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 str. 2 d.); joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (iki 2006 m. gruodžio 31 d.) (CK 6.165 str. 3 d.). Iki ginčo sutartyje nurodyto termino šalių įvardintos namų valdos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Iki 2006 m. gruodžio 31 d. šalims nesudarius pagrindinės sutarties, pasibaigė jų prievolė pagal 2004 m. gruodžio 21 d. sutartį (CK 6.165 str. 5 d.). Teismas nurodė, kad konstatavus, jog šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, ji negali būti patvirtina CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Pasak teismo, šalių veiksmai patvirtina, jog šios suvokė sudarančios preliminariąją sutartį ir jos padarinius: nesudariusios pagrindinės sutarties per šį terminą, šalys 2004 m. gruodžio 21 d. pasirašė naują, t. y. ginčo, sutartį. Teismas padarė išvadą, kad tokie ginčo šalių veiksmai patvirtina, jog jos suprato tik sutariančios ginčo namų valdos pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ateityje, taip pat suprato, kad, per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti ją pasibaigia, todėl 2004 m. gruodžio 21 d. pasirašė kitą preliminariąją sutartį, nustatydamos naują terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Ieškovė, sudarydama ginčo sutartį, žinojo, kad ginčo objektui yra įregistruotas areštas ir vyksta teisminiai ginčai, kad yra rizika, jog pagrindinė sutartis gali būti ir nesudaryta, ir dėl šios priežasties patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą nėra teisinių galimybių. Ieškovė, pareiškusi ieškinį CK 6.309 straipsnio pagrindu, neįrodinėjo aplinkybės, kad atsakovė būtų vengusi ar atsisakiusi įforminti pirkimo-pardavimo sutartį, nenurodė, kokia valdymo forma jai buvo perduotas ginčo objektas. Šalys negalėjo sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties vien dėl tos aplinkybės, kad ginčo turtas buvo areštuotas. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, o jos terminas pasibaigė 2006 m. gruodžio 31 d. Atsakovė visiškai įvykdė tarp šalių sudarytą šią sutartį, nes parduoti namų valdos neatsisakė, pasibaigus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, o vykdydama sutarties 4 punktą, ieškovės sumokėtą avansą jai grąžino.

1. Teismas nepagrįstai šalių veiksmus vertino kaip ketinimą sudaryti ne tikrąją pirkimo-pardavimo sutartį, o tik preliminariąją. 2004 m. gruodžio 21 d. sutartis visiškai atitinka visus pirkimo-pardavimo sutarties požymius. Ginčo namas buvo perduotas ieškovei valdyti, jame ji apsigyveno su savo šeima, deklaravo gyvenamąją vietą, sutarties sudarymo metu sumokėjo 35 000 Lt. Ieškovė turtą valdė kaip savo, atliko pagerinimus, investavo pinigus. Nurodo, kad pardavė jai ir jos sūnui priklausiusius butus. Teismas neanalizavo šių aplinkybių, jų nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti, yra to daikto pirkimas-pardavimas (CK 6.309 str. 1 d.).

2. Tai, kad R. Ž. norėjo parduoti ir per sutartyje nurodytą terminą galutinai įforminti sutartį, patvirtina byloje pateikti atsakovės įgaliojimai liudytojui K. R. Sprendime teismas iškraipė liudytojų parodymus ir juos susiaurino.

3. Teismas neanalizavo šalių sąžiningumo (CK 6.193 str. 1 d.). Tai, kad R. Ž. nebuvo sąžininga, patvirtina jos rašyti raštai, iškeldinimo byla. Teismo posėdžių metu ji nurodė, kad nesigilino į sutartį, vėliau - jog ją įkalbėjo liudytojas K. R. , kad tai iš viso ne pirkimo-pardavimo sutartis, o paskola, finansinė parama. Tačiau priešieškinyje atsakovė neginčijo sutarties kaip apsimestinės ar kokiais kitais sandorių negaliojimo pagrindais.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog atsakovė vengė ar atsisakė įforminti pirkimo-pardavimo sutartį. Tai paneigia R. Ž. 2006 m. gruodžio 29 d. pareiškimas, kuriuo ji vienašališkai pakeitė esminę sutarties sąlygą ir nurodė, kad nesutinka pasirašyti sutarties tokios, kokia ji buvo sudaryta 2004 m. gruodžio 21 d.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovės kaltės ir kad atsakovė visiškai įvykdė sutartį. Sutarties 2 punktu R. Ž. įsipareigojo pateikti visus šiam sandoriui įforminti reikalingus dokumentus. Dėl turto arešto, taikyto byloje, susijusioje su atsakovės buvusiu sutuoktiniu, nebuvo galima įforminti sutarties. Apie arešto turtui nuėmimą tapo žinoma 2005 m. spalio viduryje, tad realiai nebuvo įmanoma surinkti dokumentų. 2005 m. lapkričio 14 d. turtas vėl buvo areštuotas.

6. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą. Atsakovė nepateikė teismui nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog sutartis yra preliminarioji.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.162 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių jos sąlygų yra atidėtas (CK 6.162 str. 2 d.). Taigi, pagal minėtas įstatymo nuostatas, sutartis laikoma sudaryta tada, kai jos šalys susitarė dėl visų esminių jos sąlygų, o įstatymo nustatytais atvejais šį susitarimą išreiškė atitinkama forma (CK 6.159 str.).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatą pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta nekilnojamojo daikto kaina. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta (CK 6.397 str. 1 d.). Taigi, esminės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra šalių susitarimas dėl konkretaus daikto (sutarties dalykas) perdavimo pirkėjo nuosavybėn bei parduodamo daikto kainos. Tik nustačius, kad šalys susitarė dėl šių sąlygų, galima konstatuoti, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta.

Ieškovė G. P. šioje byloje pareikštu ieškiniu, vadovaudamasi CK 6.309 straipsniu, prašė patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, kuria atsakovė R. Ž. pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 230 000 Lt.

Pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pagal to paties straipsnio 1 dalies nuostatą laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas.

Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Tai reiškia, kad tokį ieškinį pareiškusi ieškovė privalo įrodyti, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, t.y. kad ieškovė ir atsakovė susitarė dėl esminių šios sutarties sąlygų - ieškovo nurodytų nekilnojamųjų daiktų perdavimo jos nuosavybėn, konkrečios šių daiktų kainos ir kad kartu šie daiktai jai, kaip būsimajai pirkėjai, buvo perduoti valdyti. Pažymėtina, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai įstatymas nustato privalomą rašytinę notarinę forma, kuri yra vienas iš šios rūšies sutarčių elementų, kurie privalomi sutarties galiojimui (CK 6.159 str., 6.393 str. 1, 2 d.). Todėl ieškovė, siekdama įrodyti tokios sutarties sudarymo faktą, gali remtis tik rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ji su atsakove susitarė dėl visų esminių tokios sutarties sąlygų, tačiau atsakovė vengia sutartį įforminti (CK 1.93 str. 2, 3 d.).

Atsakovė R. Ž. šioje byloje pareikštu priešieškiniu, vadovaudamasi CPK 6.165 straipsniu, prašė pripažinti 2004 m. gruodžio 21 d. sutartį preliminaria sutartimi, kurios terminas pasibaigė 2006 m. gruodžio 31 d.

Taigi, esminiai nagrinėjamos bylos klausimai yra tai, kokie yra pagrindiniai preliminariosios sutarties, reglamentuojamos CK 6.165 straipsnyje, požymiai ir kokios šios bylos šalių sutarties turinio sąlygos būtų pagrindas kvalifikuoti šią sutartį preliminariąja ar pagrindine nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi, pagal kokius kriterijus galima atskirti preliminariąją sutartį nuo kitos, ateityje numatomos sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, numatytos CK normose (CK 6.305 str., 6.393 str., CK 6.309 str.).

Preliminariosios sutarties samprata įtvirtinta CK 6.165 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. CK 6.165 straipsnyje išskiriami šie pagrindiniai bruožai, būdingi preliminariajai sutarčiai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių tokios sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, pažymėjo, jog tuo atveju, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas.

Sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esminės ir teisinės reikšmės, svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys, pagal kurį galima nuspręsti, pripažinti šią sutartį preliminariąja sutartimi ar kvalifikuoti joje įtvirtintą susitarimą kaip pagrindinę sutartį.

Kaip matyti iš šios bylos šalių – ieškovės G. P. ir atsakovės R. Ž. 2004 m. gruodžio 21 d. sudarytos sutarties turinio (t. 1, b.l. 16), šia sutartimi ieškovė G. P. įsipareigojo nupirkti pastatus ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. gruodžio 31 d., o atsakovė R. Ž. įsipareigojo minėtą turtą parduoti ieškovei G. P. už 230 000 Lt, pateikti reikiamus žemės sklypo ir pastatų nuosavybės dokumentus, pažymas apie mokesčių sumokėjimą bei sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo-priėmimo aktą iki 2006 m. gruodžio 31 d. Taigi, šioje šalių sudarytoje sutartyje, nors ir neįvardintoje preliminariąja sutartimi, yra visi pagrindiniai bruožai, būdingi preliminariajai sutarčiai: aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį; susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių tokios sutarties sąlygų aptarimas (t.y. susitarimas dėl konkrečių daiktų (sutarties dalyko) perdavimo pirkėjo nuosavybėn bei parduodamų daiktų kainos); terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (2006 m. gruodžio 31 d.); o taip pat ir tas faktas, kad šalių susitarimas įformintas rašytine forma. Būtina pažymėti, kad aptariamoje šalių sutartyje yra vienintelis bruožas, kuris nenurodytas CK 6.165 straipsnyje kaip bruožas, išskiriantis preliminariąją sutartį iš kitų sutarčių: sutartyje šalys pažymėjo, kad G. P. (ieškovė), prieš pasirašant šią sutartį, R. Ž. (atsakovei) sumokėjo 35 000 Lt ir kad ši pinigų suma pripažįstama dalies kainos už žemės sklypą ir pastatus sumokėjimu. Tačiau, kaip pripažįstama teismų praktikoje, tokia aplinkybė kaip dalies kainos sumokėjimas nenulemia sutarties vertinimo kaip pirkimo-pardavimo. Preliminariojoje sutartyje mokėjimas iš tiesų nėra sutarties sąlyga, tačiau sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų (taip pat ir dėl mokėjimo), neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2006).

Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Kaip jau minėta, aptariamoje šios bylos šalių sutartyje yra aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį: ieškovė įsipareigojo nupirkti pastatus ir žemės sklypą iki 2006 m. gruodžio 31 d., o atsakovė įsipareigojo minėtą turtą parduoti ieškovei bei sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo-priėmimo aktą iki 2006 m. gruodžio 31 d. Tai esminis bruožas, skiriantis šią sutartį nuo pirkimo paradavimo sutarties, kurios objektas yra ne kitos sutarties sudarymas, o konkretus turtas.

Savo apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šalių veiksmus vertino kaip ketinimą sudaryti ne tikrąją pirkimo-pardavimo sutartį, o tik preliminariąją, nes, jos teigimu, 2004 m. gruodžio 21 d. sutartis visiškai atitinka visus pirkimo-pardavimo sutarties požymius: ginčo namas buvo perduotas jai valdyti, jame ji apsigyveno su savo šeima, deklaravo gyvenamąją vietą, sutarties sudarymo metu sumokėjo 35 000 Lt.

Kaip jau minėta, aplinkybė, jog preliminarios sutarties sudarymo metu buvo sumokėta dalis kainos, nenulemia sutarties vertinimo kaip pirkimo-pardavimo. Aptariamos sutarties 4 punkte nustatyta, kad jeigu G. P. (ieškovė) neįvykdo įsipareigojimo, nurodyto sutarties 1-ajame punkte – atsisako nupirkti žemės sklypą ir pastatus, sumokėtas avansas jai grąžinamas. Taigi, šalys numatė galimybę, kad pirkimo-pardavimo sutartis ateityje gali būti nesudaryta ir numatė įmokėtos pinigų sumos gražinimą tokiu atveju.

Savo ir savo šeimos apsigyvenimą ginčo name ieškovė vertina kaip perdavimą jai namų valdą valdyti kaip būsimajam pirkėjui, t.y. pirkimą-pardavimą CK 6.309 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tiesų, CK 6.309 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas. Tačiau būtina pažymėti, kad ne bet koks turto perdavimas gali būti vertinamas kaip turto perdavimas valdyti būsimajam pirkėjui. Atsakovė neigia, kad turtas buvo perduotas valdyti ieškovei, kaip būsimajam pirkėjui, ir nurodo, kad ji tik leido ieškovei apsigyventi, siekdama apsaugoti ir prižiūrėti namų valdą, o pats apsigyvenimo faktas negali būti traktuojamas kaip pirkimo-pardavimo sutarties požymis. Šiuos atsakovės teiginius iš dalies patvirtina faktas, kad atsakovė po ginčo sutarties sudarymo išvyko gyventi į užsienį, todėl suprantama, kad buvo būtina namo priežiūra. Teigdama, kad namas buvo perduotas valdyti kaip būsimajam pirkėjui, kartu įsipareigojant parduoti, kas faktiškai reiškia perdavimą nuosavybėn, ieškovė privalėjo įrodyti, kad, perduodant namą, jai faktiškai buvo suteiktos savininkės teisės. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovė, apsigyvenusi ginčo name, jame su savo šeima deklaravo gyvenamąją vietą, negali reikšti perdavimo valdyti fakto, nes ši aplinkybė tik patvirtina apsigyvenimo faktą, o apsigyventi galima ir kitais pagrindais, pvz. nuomos, panaudos teise. Ieškovė šioje byloje taip pat įrodinėjo aplinkybes, kad ji ginčo name atliko pagerinimus, tačiau byloje nėra nustatyta, kad tokių pagerinimų atlikimas buvo derinamas su atsakove, kaip namo savininke.

Byloje pateiktas įgaliojimas, kuriuo atsakovė R. Ž. įgaliojo K. R. atstovauti jai dėl arešto ginčo turtui išregistravimo ir šio turto pardavimo ieškovei už 230 000 Lt (t. 1, b.l. 26), negali būti tinkamas įrodymas, patvirtinantis įvykusį pirkimo pardavimo sandorį, nes jis tik patvirtina atsakovės ketinimus parduoti turtą ateityje 2004 m. gruodžio 21 d. sutartyje nurodytomis sąlygomis, kas faktiškai reiškia sudaryti pagrindinę sutartį - pirkimo-pardavimo sutartį.

Byloje apklausti liudytojai B. P. , V. P. ir W. P. (t. 1 b.l. 166-167) taip pat patvirtino apie atsakovės ketinimus parduoti namų valdą. Tačiau byloje iš esmės ir nėra ginčo, kad atsakovė tokius ketinimus turėjo, tai patvirtina ir pats 2004 m. gruodžio 21 d. sutarties turinys. Tuo tarpu iš liudytojų parodymų negalima spręsti apie tai, kokia buvo šalių tikroji valia ir kokią sutartį jos ketino sudaryti bei sudarė: ar pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, ar tik preliminarią - dėl tokios sutarties sudarymo ateityje.

Kaip pažymėta minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimas, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šioje byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ginčo namų valdoje esantys pastatai buvo areštuoti ir jokių sandorių su šiais pastatais nebuvo galima sudaryti. Tokią teismo išvadą patvirtina byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. 1, b.l. 78). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šalims, tarp jų ir ieškovei, apie tai buvo žinoma. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad ieškovė pati pateikė teismui nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su įrašu apie turto areštą (t. 1, b.l. 8). Apie tai, kad ieškovei buvo žinoma apie ginčo turto areštą, matyti ir iš paties šioje byloje pareikšto ieškinio turinio, byloje esančių ieškovės pareiškimų, kuriuose ji nurodo turto areštą kaip kliūtį sudaryti pirkimo-paradavimo sutartį (t. 1, b.l. 73, 81). Šie ieškovės pareiškimai iš esmės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2004 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta dėl objektyvios priežasties – objekto, kurį šalys ketino pirkti ir parduoti, arešto, todėl jos susitarė dėl tokios sutarties sudarymo ateityje.

CK 6.165 straipsnio penktoje dalyje nustatyta, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, nagrinėjamos bylos šalims iki 2006 m. gruodžio 31 d. nesudarius pagrindinės sutarties, pasibaigė jų prievolė pagal 2004 m. gruodžio 21 d. sutartį. Šioje byloje nėra pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, atlyginimo. Todėl atsakovės sąžiningumo, jos vengimo sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį klausimai šioje byloje esminės reikšmės neturi, o su šiais klausimais susiję apeliacinio skundo argumentai negali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės G. P. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei priteisiamos jos patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, iš viso 620 Lt (t. 2, b.l. 43, 44, 50, 51, CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.18 ir 9 punktais, atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme viename teismo posėdyje, trukusiame 1 valandą, į advokato darbo ir laiko faktines sąnaudas, į tai, kad nėra pagrindo nukrypti nuo rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių, atsakovei priteistinos išlaidos už atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme, lyginant su reikalaujama suma, mažinamos.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės taip pat priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (t. 2, b.l. 47, CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. P. atsakovei R. Ž. 620 Lt išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš ieškovės G. P. 10,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.