Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta viešo paskelbimo būdu. Atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Išvadą teikiančios institucijos atstovas ieškinį palaiko.

Motyvuojamoji dalis

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 121. Ieškovė prašė nutraukti santuoką esant atsakovo kaltei. LR CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (LR CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Įstatymo leidėjas LR CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Šioje byloje ieškovė nenurodė tokių santuokos iširimo priežasčių, kurios galėtų būti preziumuojamos pagal LR CK 3.60 straipsnio 3 dalį. LR CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įvardytos esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos – jie privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (LR CPK 178 straipsnis). Pagal LR CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis) Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šalys daugiau kaip trejus metus gyvena atskirai, netvarko bendro ūkio, jų santuokiniai ryšiai nutrūko. Šiuo metu tiek ieškovė, tiek atsakovas gyvena su kitais partneriais. Ieškovės teigimu santuokinis gyvenimas tapo neįmanomas dėl nuolatinių barnių, kurie susiję su atsakovo girtavimu, neprisidėjimu prie šeimos poreikių tenkinimo, jos įžeidinėjimu. Šias ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Teismo vertinimu, šiuo atveju negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės. Ieškovė 2015 m. rugsėjo mėn. su vaikais išėjo iš bendrų šeimos namų ir nuo tada šalių santuokinis gyvenimas nutrūko. Ieškovė teismo posėdžio metu teigė tikėjusi, jog atsakovas stengsis ją susigrąžinti, atsiprašyti ir susitaikyti, tačiau taip neįvyko. Šio aplinkybės rodo, jog santuokos iširimui įtakos turėjo abiejų šalių ambicijos, kompromisų ieškojimo stoka. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina tai, jog nė vienas iš sutuoktinių nedėjo maksimalių pastangų išsaugoti santuoką, atkurti šeiminius santykius, jie nepakankamai vienas kitu rūpinosi, nedemonstravo moralinės pagarbos, neturėjo bendro intereso dėl šeimos gerovės, konfliktavo. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, jog galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir toje dalyje ieškinys tenkintinas iš dalies (LR CK 3.26–3.30 straipsniai, 3.61 straipsnio 2 dalis). Santuoką nutraukus, ieškovei paliktina santuokinė pavardė (LR CK 3.69 straipsnio 1 dalis).

Šalys turi nepilnametę dukrą E. S., gim. (duomenys neskelbtini) , kuri gyvena su ieškove R. S.. Ieškovė prašo nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su ja, tvirtina, jog gali užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas vaikui, rūpinasi jo auklėjimu, ugdymo. Spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas vertina aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.; individualizuoti vaiko interesus; negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta, tačiau esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo – vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-269/2013).

Iš ieškovės paaiškinimų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugsėjo 11 d. išvados matyti, jog nepilnametė E. S. gyvena su motina nuo šalių gyvenimo atskirai pradžios. Tarp motinos ir dukros yra susiklostę artimi tarpusavio santykiai. Mergaitė nori gyventi su motina, su ja gerai sutaria, jaučiasi mylima. E. S. lanko Telšių (duomenys neskelbtini) progimnazijos 1 klasę, dalyvauja šokių studijos „D“ veikloje. Vaiko teisių apsaugos institucija neturi jokios informacijos, kad ieškovės šeimoje nevykdomi ar netinkamai vykdomi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatyme nustatyti reikalavimai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė užtikrina tinkamas vaiko gyvenimo sąlygas, auklėjimo, vystymosi sąlygas. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, su atsakovu vaikas bendrauja epizodiškai, atsakovas prieštaravimo dėl ieškovės reikalavimo neišreiškė, pats reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo nepateikė. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nepilnamečio vaiko E. S. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove (LR CK 3.169 straipsnio 1, 2 dalys). Iš atsakovo išlaikymas nepilnametei dukrai E. S. yra priteistas Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. teismo įsakymu, todėl dėl išlaikymo vaikui priteisimo šioje byloje nesprendžiama. Taip pat byloje nėra ginčo dėl atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos.

Iš VĮ „Regitra“ Telšių filialo pažymų matyti, kad šalys savo vardu nėra įregistravusios transporto priemonių. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 805 Eur. Byloje nėra duomenų apie kitą šalių santuokos metu įgytą turtą. Ieškovė nurodė, kad bendrų kreditorinių įsipareigojimų šalys neturi, šiuo teiginiu netikėti nėra pagrindo. Atsakovas turi asmeninių prievolių kreditoriams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, dėl kurių vykdymo yra atliekami išieškojimai antstolių kontorose. Atsakovo kreditoriams apie bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimą buvo pranešta. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsakovo turimus įsipareigojimus valstybei.

Ieškovė prašo padalinti santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą turtą ir jos asmeninėn nuosavybėn priteisti žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini) , nepriteisiant iš jos atsakovui piniginės kompensacijos. LR CK 3.117 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik LR CK numatytais atvejais. LR CK 3.123 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad taikant LR CK 3.123 straipsnio 1 dalies normą neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-479/2009; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis Nr. 3K-3-243-969/2017, 51 punktas; kt.). LR CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kokia dalimi gali būti nukrypstama nuo lygių dalių principo, įtvirtinto LR CK 3.117 straipsnio 1 dalyje. Nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-479/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas nustato kiekvienam sutuoktiniui tenkančio bendro turto dalis atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytus teisiškai reikšmingus faktus ir toks padalijimas turi atitikti sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus, nustatytus LR CK 1.5 straipsnio 4 dalyje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti jai visą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise šalims priklausantį žemės sklypą dėl to, jog ji viena augina ir išlaiko nepilnametę dukrą. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu taip pat pažymėjo, jog atsakovui liko visi santuokos metu bendrai įgyti daiktai, išeidama gyventi atskirai ieškovė pasiėmė tik asmeninius daiktus, tačiau į bylą ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių nukrypimo nuo lygių dalių principo būtinumą. Žemės sklypą šalys įgijo santuokos metu, į jį investavo pinigines lėšas iš atsakovo darbo užmokesčio, taip pat galimai ieškovei mamos dovanotas lėšas (duomenų apie mamos dovanotus pinigus žemės sklypo pirkimui ieškovė nepateikė), jų tikslas buvo įgyti žemės sklypą būtent bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Šalių nepilnametei dukrai išlaikymas iš atsakovo yra priteistas teismo įsakymu, ieškovė, jos pačios teigimu, tik 2018 m. kreipėsi dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo. Teismo vertinimu ieškovės nurodytos aplinkybės nėra pakankamos nustatyti pagrindui nukrypti nuo lygių dalių principo ir dar išvengti kompensacijos atsakovui mokėjimo. Šioje byloje nukrypimas nuo lygių dalių principo, siekiant apsaugoti ieškovės interesus, nėra būtinas. Be to, kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sprendžiant santuokinio turto padalijimo klausimą, teismas turėtų atsižvelgti į viešąjį interesą ir šalims palikti po santuokoje įgyto turto dalį, į kurią būtų galima nukreipti išieškojimą, atsakovui neįvykdžius prievolių valstybei. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, žemės sklypas dalintinas natūra, todėl ieškinys dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo tenkintinas iš dalies, priteisiant šalims po ½ dalį žemės sklypo (LR CK 3.117 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Ieškovė patyrė 293 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 93 Eur žyminis mokestis ir 200 Eur išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo ieškovei priteistinos 146,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (46,50 Eur žyminis mokestis ir 100 Eur išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą (LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260, 263 - 268, 270, 385 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Santuoką, sudarytą tarp R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. S. (Ž), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 121, nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo R. S. palikti santuokinę pavardę.

Nutraukus santuoką nustatyti nepilnamečio vaiko E. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina R. S. jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn priteisti ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 805 Eur.

R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn priteisti ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 805 Eur.

Priteisti iš R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas 146,50 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt šešis Eur 50 ct) R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.