Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-06-18 · Civilinė byla Nr. e2-728-1120/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-06-18
Bylos Nr.
e2-728-1120/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00288-2020-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Agnė Tikniūtė
Advokatai
Linas Jakas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-728-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00288-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 18 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal Univers Acier Marocco atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas Maroko Karalystėje registruotas juridinis asmuo „Univers Acier Marocco“ (toliau – ir Maroko įmonė) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama areštuoti Rusijos Federacijoje registruotam juridiniam asmeniui „Murmansk Shipping Company“ (toliau – ir Rusijos įmonė) priklausančias pinigines lėšas, gautas pardavus iš varžytinių laivą „Ivan Lopatin“ (toliau – ir Laivas) ir esančias antstolės Vidos Daugirdienės depozitinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Maroko įmonė nurodė, kad su Rusijos įmone 2008 m. sausio 31 d. sudarė reisinę laivo „Viktor Tkachtov“ frachtavimo sutartį. Maroko įmonė paaiškino, kad ji 2018 m. rugsėjo 28 d. inicijavo arbitražą Abidžane (Dramblio Kaulo Kranto Respublika), pateikdama ieškinį Rusijos įmonei. 2018 m. gruodžio 20 d. Abidžano teismas atsisakė nagrinėti bylą. 2019 m. sausio 30 d. Rusijos įmonė inicijavo procesą arbitraže Londone (Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė), o šiame teisme Maroko įmonė pateikė Rusijos įmonei priešieškinį. Šis procesas dar nėra pasibaigęs. Maroko įmonė prašo laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti dalį Maroko įmonės reikalavimų, pareikštų Londono arbitraže.

3. Maroko įmonė atkreipė dėmesį į tai, kad jos reikalavimas jau buvo užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3948-852/2019. Ši nutartis apeliacinės instancijos teismo buvo panaikinta tik dėl to, kad Laivas buvo parduotas ir nebeliko arešto objekto. Pasak Maroko įmonės, vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes pati Rusijos įmonė viešai pripažįsta, kad jos finansinė padėtis yra sunki. Rusijos įmonė neatsiskaito su savo laivų įgula, kiti jos laivai taip pat areštuoti užsienio valstybėse. Rusijos įmonė atsisako bendradarbiauti ir vengia bet kokio kontakto, o tai sudaro pagrįstas prielaidas teigti apie šios įmonės nesąžiningumą. Be to, Rusijos įmonė vengia atsiskaityti su savo kreditoriais, vyksta teisminiai procesai ir priverstinis skolų išieškojimas. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2T-14-370/2020 pripažino Rusijos Federacijos Murmansko srities arbitražo teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą dėl skolos iš Rusijos įmonės priteisimo, kito šio teismo sprendimo pripažinimas bus nagrinėjamas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2T-12-943/2020. Rusijos įmonės turimo turto vertė sudaro 108,5 mln. JAV dolerių, o įsipareigojimai – 102,5 mln. JAV dolerių.

Atsiliepimas

4. Rusijos įmonė atsiliepime prašė netenkinti Maroko įmonės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5. Rusijos įmonė atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas dėl Maroko įmonės reikalavimų yra pasisakęs 2020 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-105-236/2020. Pasak Rusijos įmonės, tas pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negali būti vėl sprendžiamas. Be to, Maroko įmonė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių Rusijos įmonės nesąžiningumą.

Šalies argumentai

6. Rusijos įmonė atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1405/2009 pateiktus išaiškinimus, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būdamas šalutinis procesinis reikalavimas, palyginti su prašymu dėl užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje, gali būti paduotas taip pat tik Lietuvos apeliaciniam teismui, nepriklausomai nuo to, ar buvo pradėta užsienio (arbitražo) teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvoje procedūra ar ne. Maroko įmonės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pasak Rusijos įmonės, yra neteismingas Vilniaus apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjos Maroko įmonės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

8. Teismas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai byla yra teisminga ne Lietuvos Respublikos teismams, turi būti sprendžiamas Vilniaus apygardos teisme vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 3 dalimi. Teismas pastebėjo, kad civilinėje byloje Nr. e2-105-236/2020 Lietuvos apeliacinis teismas nesprendė dėl prašymo areštuoti Rusijos įmonės pinigines lėšas. Atsižvelgęs į tai, teismas nutarė iš esmės vertinti Maroko įmonės prašymo pagrįstumą.

9. Teismas konstatavo, kad Maroko įmonės nurodytos aplinkybės (Rusijos įmonės nebendradarbiavimas) nėra pakankamos išvadai, kad Rusijos įmonė yra nesąžininga.

10. Dėl didelės pareikštų reikalavimų sumos teismas pažymėjo, kad pardavus Laivą buvo atsiskaityta su visais kreditoriais bei dalis gautų lėšų liko nepanaudota. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo vertinti, kad Maroko įmonės pareikštas reikalavimas yra itin didelis Rusijos įmonei.

11. Remdamasis civilinės bylos Nr. e2-3948-852/2019 duomenimis, teismas nustatė, kad Rusijos įmonė pateikė duomenis, jog laivui „Viktor Tkachyov“ taikytas areštas 2019 m. gegužės 29 d. buvo panaikintas.

12. Nenustatęs antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas), teismas netenkino Maroko įmonės prašymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Pareiškėja Maroko įmonė atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – Maroko įmonės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

13.1. Tas pats teismas (teisėjas A. Verikas) 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-3948-852/2019 jau buvo įvertinęs Rusijos įmonę, kaip nesąžiningą juridinį asmenį ir pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, o skundžiama nutartimi teismas prašymą atmetė, nors esminės faktinės aplinkybės (dėl Rusijos įmonės blogos finansinės padėties ir nesąžiningumo) nėra pasikeitusios.

13.2. Maroko įmonė neturi galimybės pateikti teismui tikslių Rusijos įmonės finansinių duomenų. Jei Rusijos įmonės finansinė padėtis būtų gera, Rusijos įmonė neabejotinai tai būtų atskleidusi teismui. Neaišku, kokiais duomenimis rėmėsi teismas skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, kad Rusijos įmonė yra atsiskaičiusi su visais savo kreditoriais, nes byloje tokie duomenys nebuvo pateikti. Priverstinis Rusijos įmonės turto pardavimas rodo, kad Rusijos įmonė geruoju su kreditoriais neatsiskaito. Vien faktas, kad pardavus Laivą iš varžytinių, dar liko pinigų, nereiškia, kad Rusijos įmonė daugiau jokių kreditorių neturi. Rusijos įmonė yra užsienio juridinis asmuo, todėl galimai kitiems kreditoriams apskritai nėra žinoma apie priverstinį Rusijos įmonės turto pardavimą Lietuvoje. Be to, teismui buvo nurodyti duomenys apie konkrečias Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamas (išnagrinėtas) bylas dėl užsienio arbitražo teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, t. y. buvo nurodyta apie Rusijos įmonės kreditoriaus jau inicijuotus procesus Lietuvoje siekiant patenkinti savo reikalavimus iš antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių Rusijos įmonės piniginių lėšų.

Atsiliepimas

13.3. Rusijos įmonė, teikdama atsiliepimą dėl piniginių lėšų arešto, neneigė aplinkybės, kad laivas „Viktor Tkachyov“ pažeidė areštą. Skundžiamoje nutartyje teismo padaryta išvada apie Rusijos įmonės sąžiningumą yra paremta įrodymais, kurie nebuvo pateikti šioje byloje. Jei teismas rėmėsi kitos bylos duomenimis, tai turėjo daryti tai nuosekliai ir turėjo įvertinti taip pat ir Abidžano prekybos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį, kuria buvo areštuotas minėtas laivas.

13.4. Advokatas Linas Jakas pateikė atstovavimo sutartį, kurioje jam nesuteikti įgaliojimai atstovauti Rusijos įmonę šioje byloje, todėl teismas neturėjo priimti jokių Rusijos įmonės teiktų dokumentų, nes juos pateikė neįgaliotas asmuo.

14. Advokatas Linas Jakas, kaip Rusijos įmonės atstovas, pateikė atsiliepimą, kuriame prašo Maroko įmonės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Rusijos įmonė turi itin didelius (daugiau nei 129 mln. rublių) uždelsto darbo užmokesčio įsiskolinimus itin dideliam skaičiui savo darbuotojų (603 darbuotojams). 2020 m. vasario 20 d. raštu Rusijos įmonė kreipėsi į antstolę Vidą Daugirdienę, prašydama grąžinti Rusijos įmonei priklausančias pinigines lėšas tam, kad Rusijos įmonė galėtų išmokėti savo darbuotojams uždelstą darbo užmokestį.

14.2. Rusijos įmonei Rusijos Federacijos Murmansko srities arbitražo teisme yra pradėtos bankroto procedūros. Minėtas teismas 2020 m. kovo 11 d. nutartimi paskyrė Rusijos įmonei laikinąjį administratorių (R. V. A.) ir numatė teismo posėdžio dėl Rusijos įmonės nemokumo (bankroto) datą (2020 m. liepos 23 d.).

14.3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai civilinėje byloje Nr. e2VP-3335-1032/2020 jau yra pritaikęs tam pačiam reikalavimui laikinąsias apsaugos priemones – draudimą antstolei grąžinti Rusijos įmonei pinigines lėšas. Be to, jei, pasak Maroko įmonės, 2020 m. vasario 28 d. turėjo būti priimtas Londono arbitražo teismo sprendimas, tai dabar apskritai nebegalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, nebent galėjo būti sprendžiama dėl sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje ir jo vykdymo.

14.4. Rusijos įmonės turtas yra valdomas ir paskirstomas valstybės įgaliotų subjektų (antstolės Lietuvoje ir administratoriaus Rusijoje), todėl nesąžiningi veiksmai su Rusijos įmonės turtu yra negalimi.

Žemesnės instancijos teismas

14.5. Maroko įmonė negali remtis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi, nes ji yra panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-105-236/2020.

14.6. Maroko įmonės reikalavimams užtikrinti Abidžano prekybos teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartimi buvo areštuotas Rusijos įmonei priklausantis laivas „Viktor Tkachyov“ (daugiau nei 4 mln. Eur vertės), todėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės Maroko įmonės interesus užtikrintų dvigubai. Maroko įmonė nepateikė įrodymų, kad ginčijamos teismo nutarties priėmimo dieną minėtas areštas negaliojo ar buvo panaikintas.

14.7. Įrodinėdama Rusijos įmonės nesąžiningumą, Maroko įmonė pateikė privataus asmens elektroninį laišką dėl laivo „Viktor Tkachyov“ arešto pažeidimo, nors toks faktas turėtų būti formaliai užfiksuotas oficialių institucijų dokumentais.

15. Advokatas Linas Jakas 2020 m. birželio 17 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus bei šiuos paaiškinimus pagrindžiančius dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl Rusijos įmonės atstovo

17. Rusijos įmonės vardu atsiliepimą į Maroko įmonės atskirąjį skundą pateikė advokatas Linas Jakas. Atsiliepime nurodyta, kad byla bus vedama per advokatų profesinės bendrijos „Adlex“ advokatą Liną Jaką, taip pat nurodyta, kad byloje yra pateikta atstovavimo sutartis.

18. Nustatyta, kad advokatas Linas Jakas, Rusijos įmonės vardu teikdamas atsiliepimą į Maroko įmonės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pridėjo 2019 m. rugsėjo 19 d. atstovavimo sutartį Nr. 19-09-20/LJ, kuria Rusijos įmonė pavedė advokatui Linui Jakui atstovauti ją Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3948-852/2019 (CPK 58 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių advokato Lino Jako teisę atstovauti Rusijos įmonę Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo priimta 2020 m. kovo 2 d. nutartis (civilinė byla Nr. e2-2716-852/2020), laikytina, kad procesinius dokumentus šioje byloje Rusijos įmonės vardu pateikė asmuo, neturintis tokios teisės (CPK 57 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas minėto advokato šioje byloje pateiktų dokumentų nevertins.

Dėl atskirojo skundo esmės

19. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo. Dėl antrosios sąlygos teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

21. Maroko įmonė 2020 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama areštuoti Rusijos įmonei priklausančias pinigines lėšas, esančias antstolės Vidos Daugirdienės depozitinėje sąskaitoje. Taigi, šiuo atveju Maroko įmonei teko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės pagrindimo pareiga, ji turėjo pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų nustatyti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, neapribojus Rusijos įmonės galimybių disponuoti piniginėmis lėšomis, gautomis pardavus laivą „Ivan Lopatin“ (esančiomis antstolės Vidos Daugirdienės depozitinėje sąskaitoje).

22. Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti šį prašymą, konstatavęs, kad byloje nėra duomenų, jog nesiėmus prevencinių priemonių Maroko įmonei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Su tokia teismo išvada Maroko įmonė nesutinka, atskirajame skunde nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo klausimą, nepagrįstai sprendė, jog nėra duomenų apie Rusijos įmonės nesąžiningumą.

23. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2785-661/2020 uždraudė antstolei Vidai Daugirdienei paskirstyti bei išmokėti už laivą „Ivan Lopatin“ (IMO Nr. 9530319) gautas lėšas kitiems kreditoriams, išskyrus „Sberbank Rossii“ ir kreditoriams, turintiems jūrinius suvaržymus pagal 1993 m. tarptautinę konvenciją dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų. Antstolė Vida Daugirdienė, vykdydama minėtą nutartį, 2020 m. kovo 6 d. priėmė patvarkymą Nr. S-20-4-00221, kuriame nurodė, kad depozitinėje banko sąskaitoje Rusijos įmonei priklausančių lėšų iš viso yra 2 588 059,30 Eur, kurias antstolė Vida Daugirdienė skirstys tik griežtai vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo nutarties nurodymais – kreditoriams „Sberbank Rossii“ ir kreditoriams, turintiems jūrinius suvaržymus pagal 1993 m. tarptautinę konvenciją dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų.

24. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu galioja Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis ir jos pagrindu yra priimtas antstolės patvarkymas, kuriuo Rusijos įmonei priklausančios piniginės lėšos, esančios depozitinėje sąskaitoje, antstolės bus skirstomos tik pagal teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog šiuo metu nesiėmus prevencinių priemonių (neapsaugojus depozitinėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų) galbūt Maroko įmonei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, t. y. šiuo metu nėra grėsmės būsimo galimai Maroko įmonei palankaus sprendimo įvykdymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Maroko įmonė, kreipdamasi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti dalį Maroko įmonės reikalavimų, pareikštų Londono arbitraže, nepateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių Maroko įmonės prašyme nurodytas aplinkybes dėl arbitraže Londone vykstančio proceso pagal Rusijos įmonės ieškinį Maroko įmonei ir Maroko įmonės priešieškinį Rusijos įmonei.

25. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimas šioje byloje, Maroko įmonei nesudaro kliūčių pasikeitus padėčiai ir (ar) atsiradus kitų aplinkybių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Maroko įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutarties, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė Maroko įmonės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, bei nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Agnė Tikniūtė