Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės atstovams advokatui P. K., advokato padėjėjui S. Z., atsakovių atstovei advokatei V. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Aviavilsa“ ieškinį atsakovėms UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir AB „Šiaulių bankas“ dėl netesybų mažinimo ir nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

3. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo šalys 2008-12-22 sudarė nekilnojamojo turto finansinio lizingo sutartį Nr. M-5-155755, kurios 3.5 punkte susitarė skaičiuoti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo sumos, kurią ieškovė įsiskolins už kiekvieną uždelstą dieną. Tarp šalių nėra ginčo, jog sutarties galiojimo metu lizingo įmokos ne visada buvo mokamos pagal šalių nustatytą grafiką, nors ieškovė pagal lizingo sutartį su atsakovėmis visiškai atsiskaitė. Ieškovė nesavalaikį įmokų mokėjimą aiškina sunkia finansine būkle bei atsakovių nenoru tartis dėl delspinigių sumažinimo.

4. Liudytojai L. T., R. S. – J., bei A. S. patvirtino, jog pasitaikė atvejų, kai finansinio lizingo įmokos buvo mokamos praleidus jų mokėjimo terminus, o mokėjimų tvarka šalių susitarimu keletą kartų buvo keičiama. Taigi šie liudytojai patvirtino, jog ieškovė pati pažeidė lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus laiku nemokėdama grafike nustatytų įmokų.

5. Ieškovė teismui pateiktame dubike pripažįsta, jog buvo atleista nuo 28 184,78 Eur delspinigių mokėjimo, todėl šis faktas patvirtina nesavalaikį įmokų mokėjimą pagal lizingo sutartį bei paneigia ieškovės argumentus jog atsakovės vengė mažinti delspinigių mokėjimą. Ieškovės teiginius dėl atsakovių nenoro tartis su ja dėl delspinigių mažinimo paneigia ta aplinkybė, jog tarp šalių 2015-08-01 sudarytu susitarimu delspinigiai buvo sumažinti nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną (atsiliepimo į ieškinį 16 p., dubliko 2.3. p). Be to, ieškovė 2016-09-28 raštu patvirtino, jog neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų lizingo bendrovei dėl paskaičiuotų ir sumokėtų delspinigių.

6. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).

7. Šioje byloje nustatyta, kad 2008-12-22 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė pasiskolino iš atsakovų 3 096 376,63 Eur, įkeičiant UAB „Metaloidas“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - gamybines patalpas su priklausiniais, esančiais (adresu: duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovės, skolindamos ieškovei pinigus, ieškovės prievolės įvykdymą užtikrino nekilnojamojo turto įkeitimu savo naudai. Be to, ieškovės prievolės įvykdymui buvo pritaikyta dar viena prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – netesybos. Pagal 2008-12-22 sutartį, ieškovė paskolą privalėjo grąžinti iki 2017-12-28, o jos negrąžinusi, mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. Netesybų, taigi ir delspinigių, teisinė prigimtis yra dvejopa: tai yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.71, 6.258 straipsniai). Viena iš netesybų atliekamų funkcijų yra skatinamoji – skolininkas skatinamas tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę ir taip išvengti neigiamų turtinių padarinių; skolininkui neįvykdžius prievolės, netesybos padeda kompensuoti kreditoriaus interesą ir jam nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, taigi, netesybos atlieka ir kompensuojamąją funkciją. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jei netesybos akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan., jos gali būti sumažintos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012; kt.). Tinkamas netesybų dydis yra fakto klausimas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1094/2003).

8. Atsakovės nesutinka su ieškovės reikalavimu mažinti netesybas, ir teigia, kad klausimas pagal CK6.73 str. 2 d. dėl delspinigių sumažinimo negali būti sprendžiamas dėl jau sumokėtų delspinigių. Taigi, formaliai vertinant ieškovės sumokėtas įmokas, jomis buvo padengti tik šalių susitarimuose numatyti delspinigiai. Tačiau kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad net ir išieškojus netesybas ne ginčo tvarka, skolininkas, gali ginčyti išieškotų ne ginčo tvarka netesybų dydį, laikydamas jas neprotingai didelėmis, ir tokiu atveju CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005). Nagrinėjamu atveju susidarė būtent tokia situacija, t. y. skolininkė šioje ginčo teisenos civilinėje byloje pareiškė ieškinį, kuriuo ginčija sutartimi užtikrintos prievolės (netesybų) dydį.

9. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi. Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą.

10. Ieškovės reikalavimai mažinti netesybas, kadangi jos yra pernelyg didelės neturi pakankamo pagrindo. Byloje nėra paneigti atsakovių argumentai, jog ieškovės projektas, susijęs su orlaivių įsigijimo finansavimu, visą finansinio lizingo sutarties laikotarpį buvo vertinamas kaip padidintos rizikos - tiek dėl pastovių ilgalaikių atsiskaitymų vėlavimų, tiek dėl to, kad buvo lizinguojamas itin specifinis turtas - orlaiviai. Jų veiklai taikomas specifinis teisinis reglamentavimas, papildomą riziką kelia negalėjimas kontroliuoti orlaivių techninio stovio, taip pat komplikuotas turto atsiėmimas ir realizavimas to prireikus. Nežiūrint į nurodytas rizikas, orlaivių įsigijimo finansavimas buvo vykdomas ieškovei sudarant išskirtinai palankias sąlygas, lyginant su kitais atsakovių finansuotais projektais. Ieškovės projektui buvo taikoma 6 mėn. EURIBOR + 3 % banko marža kainodara, kai tuo tarpu 2008 - 2015 m. laikotarpiu standartinės atsakovės UAB "Šiaulių banko lizingas" lizingo sąlygos juridiniams verslo klientams buvo 5 - 6,5 % metinių palūkanų ribose. Todėl akivaizdu, jog atsakovės taikydamos ieškovei mažesnes negu standartinės, palūkanas, patyrė nuostolių ir neturėjo galimybės uždirbti tiek, kiek būtų galėjęs gauti pajamų taikant įprastą kainodarą tokiam projektui.

11. Taip pat nėra paneigti atsakovių argumentai, jog delspinigių dydis ieškovei buvo sumažintas iki 0.05 % 2015 m. antroje pusėje, tuo tarpu kitiems klientams ši delspinigių norma standartine tapo tik 2016-01-01 d. Delspinigių tarifas buvo mažinamas ne dėl to, kad jis buvo per didelis, o atsižvelgiant į pokyčius finansinių paslaugų rinkoje ir skolinimosi savikainos sumažėjimą.

12. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad situacija, kai skolininkas, sumokėjęs netesybas geruoju, sumokėtų netesybų dydį vėliau užginčija teisme, nesudaro pagrindo paneigti faktą, kad skolininkas netesybas sumokėjo geruoju, ir netaikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies draudimo mažinti jau sumokėtas netesybas. Esminis šių normų (ne)taikymo momentas yra tas, kokia buvo skolininko valia mokant netesybas, o vėlesnis skolininko valios pasikeitimas nebeturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017).Nagrinėjamu atveju ieškovė jai privalomus mokėti pagal finansinio lizingo sutartį delspinigius, įskaitant jos reikalaujamą 70 000,00 Eur sumą, jau yra sumokėjusi atsakovėms. Pažymėtina, kad atsakovės nesikreipė į teismą ar notarą dėl priverstinio skolos, įskaitant delspinigius, išieškojimo, o ieškovė delspinigius yra sumokėjusi gera valia, nesant tarp jos ir atsakovių jokio ginčo. Taigi, įvertinus aplinkybę, kad delspinigiai atsakovėms jau yra sumokėti, jie buvo sumokėti ieškovės gera valia, nesant tarp šalių ginčo, atsižvelgiant į galimybės mažinti delspinigių dydį, kai delspinigiai sumokėti, teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką, ieškovės ieškinio dalis dėl delspinigių mažinimo yra nepagrįsta ir netenkintina.

13. Ieškovė nurodo, kad byloje egzistuoja pagrindas priteisti jos naudai iš atsakovių 70 000,00 Eur dydžio nepagrįstai sumokėtas netesybas, kaip nepagrįstai įgytą turtą skaičiuojant nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d. vadovaujantis CK 6.237 str. dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes ginčo turtą atsakovės įgijo nepagrįstai. Su tokiais ieškovės argumentais negalima sutikti. Priešingai nei teigiama ieškinyje, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.237 straipsnio nuostatų, nes minėtame įstatyme įtvirtinta, jog be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti kito asmens sąskaita. Nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Nagrinėjamu atveju dėl aukščiau nurodytų motyvų ieškovė apskritai neįrodė, jog delspinigiai pagal lizingo sutartį buvo pernelyg dideli. Be to, delspinigiai pagrįstai jau yra sumokėti atsakovėms lizingo sutarties pagrindu. Todėl negalima daryti išvados, kad atsakovės vienu ar kitu būdu nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita ir ieškinys šiuo pagrindu negali būti tenkinamas.

14. Iš ieškovės priteistina atsakovėms po 490,00 Eur išlaidų už advokato darbą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Aviavilsa“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovėms akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ (į. k. (duomenys neskelbtini) po 490,00 Eur išlaidų už advokato darbą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.