- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-668-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00241-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,AVIAVILSA“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių banko lizingas“, akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,AVIAVILSA“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,AVIAVILSA“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių banko lizingas“ ir akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl netesybų sumažinimo ir nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ginčas kilo dėl netesybų sumažinimo ir nepagrįsto praturtėjimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė sumažinti 2008 m. gruodžio 22 d. nekilnojamojo turto finansinio lizingo sutartyje Nr. M-5-155755 (toliau – finansinio lizingo sutartis) įtvirtintų netesybų dydį nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, priteisti iš atsakovių nepagrįstai įgytų 70 000 Eur, priteisti iš atsakovių 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d., bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad finansinio lizingo sutartyje įtvirtintos netesybos yra pernelyg didelės ir negali tapti atsakovių pasipelnymo šaltiniu. Ieškovės teigimu, jos sumokėtos 208 553,66 Eur dydžio netesybos yra nepagrįstai ir neprotingai didelės, todėl byloje egzistuoja pagrindas priteisti ieškovės naudai 70 000 Eur dydžio nuostolius vadovaujantis nepagrįsto praturtėjimo institutu.
Atsiliepimas
4. Atsakovės prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės argumentai dėl netesybų sumažinimo ir nepagrįstai įgyto turto yra teisiškai nepagrįsti. Ieškovė finansinio lizingo sutarties sąlygų nesilaikė, vėlavo mokėti lizingo įmokas, tai motyvuodama sunkia finansine padėtimi. Dėl to ne kartą buvo keičiamas skolos mokėjimo grafikas. Be to, finansinio lizingo sutarties galiojimo metu atsakovės geranoriškai atleido ieškovę nuo 28 184,78 Eur sumos delspinigių sumokėjimo. Kadangi finansinio lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė delspinigius mokėjo geranoriškai ir nesikreipė į teismą dėl jų sumažinimo, jos vėliau pareikšti reikalavimai dėl delspinigių sumažinimo yra nepagrįsti.
5. Šiuo atveju nėra jokių prielaidų ir įstatyme nustatytų sąlygų, kurios leistų teigti, kad atsakovės galėjo praturtėti ieškovės sąskaita ir šis praturtėjimas nesąžiningas, nes delspinigiai buvo skaičiuojami ir mokami teisėtai sudarytos finansinio lizingo sutarties pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys sudarė finansinio lizingo sutartį, kurios 3.5 punktu susitarė skaičiuoti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo sumos, kurią ieškovė įsiskolins už kiekvieną pradelstą dieną. Nėra ginčo, kad sutarties galiojimo metu lizingo įmokos ne visada buvo mokamos pagal šalių nustatytą grafiką, nors ieškovė pagal finansinio lizingo sutartį su atsakovėmis visiškai atsiskaitė.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė pripažino, jog buvo atleista nuo 28 184,78 Eur delspinigių mokėjimo. Teismo vertinimu, šis faktas patvirtina nesavalaikį įmokų mokėjimą pagal finansinio lizingo sutartį bei paneigia ieškovės argumentus, kad atsakovės vengė mažinti delspinigių mokėjimą. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės teiginius apie atsakovių nenorą bendradarbiauti dėl delspinigių sumažinimo paneigia ta aplinkybė, jog šalys 2015 m. rugpjūčio 1 d. sudarytu susitarimu delspinigių dydį sumažino nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną. Be to, ieškovė 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu patvirtino, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų lizingo bendrovei dėl paskaičiuotų ir sumokėtų delspinigių.
9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės reikalavimai mažinti netesybas, kadangi jos yra pernelyg didelės, neturi pakankamo pagrindo. Byloje nėra paneigti atsakovių argumentai, kad atsakovės, taikydamos ieškovei mažesnes negu standartinės palūkanas, patyrė nuostolių ir neturėjo galimybės uždirbti tiek, kiek būtų galėjusios gauti pajamų taikant įprastą kainodarą tokiam projektui. Taip pat nėra paneigti atsakovių argumentai, kad delspinigių dydis ieškovei buvo sumažintas iki 0,05 proc., nors kitiems klientams ši delspinigių norma standartine tapo tik vėliau. Delspinigių dydis buvo sumažintas ne todėl, kad jis buvo per didelis, o atsižvelgiant į pokyčius finansinių paslaugų rinkoje ir skolinimosi savikainos sumažėjimą.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė jai privalomus mokėti pagal sutartį delspinigius, įskaitant jos reikalaujamą 70 000 Eur sumą, jau yra sumokėjusi atsakovėms. Atsakovės nesikreipė į teismą ar notarą dėl priverstinio skolos, įskaitant delspinigius, išieškojimo, o ieškovė delspinigius yra sumokėjusi gera valia, nesant tarp jos ir atsakovių jokio ginčo. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad delspinigiai atsakovėms jau yra sumokėti, jie buvo sumokėti ieškovės gera valia, nesant tarp šalių ginčo, atsižvelgęs į galimybės mažinti delspinigių dydį, kai delspinigiai sumokėti, teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką, konstatavo, kad ieškovės ieškinio dalis dėl delspinigių mažinimo yra nepagrįsta. Kadangi ieškovė neįrodė, kad delspinigiai pagal sutartį buvo pernelyg dideli, jie pagrįstai yra sumokėti atsakovėms sutarties pagrindu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės vienu ar kitu būdu nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita, todėl ieškinys ir šiuo pagrindu negali būti patenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų mažinimo, neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų praktiką, pagal kurią būtent kreditoriui tenka pareiga įrodyti, jog netesybos atitinka nuostolių dydį. Aptariamoje situacijoje, kai atsakovių gautas pelnas sudaro iš esmės 1/3 visos sandorio vertės (ir nepaisant delspinigių skaičiavimo, atsakovai ir toliau būtų gavę pelną palūkanų forma), būtent kreditoriai (t. y. atsakovės) turėjo pateikti įtikinamus įrodymus, kad netesybos iš esmės atitinka nuostolių dydį ir todėl neturėtų būti mažinamos. Atsakovės tokių duomenų nepateikė.
11.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad netesybas ieškovė sumokėjo savanoriškai. Natūralu, kad siekdama mažinti įsiskolinimą, ieškovė siekė padengti mokėjimus – kaip buvo nurodyta teismo posėdžio metu, tai buvo daroma norint, visų pirma, padengti pagrindinę skolą. Tačiau bylos duomenys aiškiai rodo, kad didžiąją sandorio vykdymo dalį ieškovė ne kartą prašė sumažinti netesybų dydį, o tai patvirtina, kad ieškovė nesutiko su taikomu netesybų dydžiu. Tai, kad atsakovės nurašydavo sąskaitoje esančias ieškovės lėšas, taipogi niekaip nepatvirtina, kad ieškovė nelaikė netesybų dydžio per dideliu.
11.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovės argumentus, kad iš finansinio lizingo sutarties kylančioms prievolėms užtikrinti ieškovė, be kita ko, buvo pateikusi ir įkeitimą (pagal teismų praktiką vien jau toks užtikrinimas yra pakankamas kreditoriaus teisių ir interesų apsaugai). Be to, atsakovėms visuomet buvo prieinami ieškovės finansinės apskaitos dokumentai, iš kurių aiškiai matėsi, kad ieškovė investavo į orlaivius, nuolat palaikė gerą jų būklę (atitinkančią labai aukštus techninius reikalavimus, keliamus tokioms transporto priemonėms), tačiau teismas šio aspekto neįvertino.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
12.1. Byloje liudytoju apklaustas A. S. nurodė, kad UAB „Šiaulių banko lizingas“ daugiausiai vykdė transporto priemonių lizingo veiklą, nes šio turto finansavimas yra mažiau rizikingas, kadangi turtas yra registruotas Lietuvoje, todėl bet kada galima patikrinti jo būklę, o nutraukus sutartį – turtą susigrąžinti. Orlaivių finansavimas turi savo ypatumus, dėl to kitos lizingo bendrovės lizingo paslaugų neteikia – orlaivių veiklai taikomas specifinis teisinis reglamentavimas, o papildomą riziką kelia negalėjimas kontroliuoti orlaivių techninio stovio ir komplikuotas turto atsiėmimas bei realizavimas to prireikus, kai orlaiviai yra užsienio valstybėje.
12.2. Ieškovė savo apeliaciniame skunde pasisakydama dėl delspinigių dydžio mažinimo, vadovaujasi teismų praktika, kuri taikytina sprendžiant delspinigių dydžio mažinimo klausimą, kai delspinigiai dar nėra sumokėti ir vyksta ginčas dėl jų priteisimo. Tokia teismų praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali – delspinigiai yra sumokėti, todėl negali būti sumažinti.
12.3. Argumentai dėl turto įkeitimo yra teisiškai nereikšmingi ir neturi sąryšio su byla, nes delspinigiai už neįvykdytas prievoles skaičiuojami nepriklausomai nuo to, ar prievolė užtikrinta įkeistu turtu, ar ne.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl delspinigių sumažinimo, kai delspinigiai yra sumokėti
14. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, be kita ko, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
15. Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jų ginčyti, išskyrus CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus – kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
16. Šiuo aspektu, ieškovei reikalaujant sumažinti finansinio lizingo sutartyje nustatytas netesybas, pirmiausia turi būti įvertinta, ar netesybos nėra sumokėtos – tokiu atveju jos negali būti mažinamos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios įstatyme nustatytos taisyklės taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas. Jeigu skolininkas sumoka netesybas geruoju, tai nurodyti CK straipsniai taikytini, tačiau jei jis atsisako mokėti netesybas, tai rodo, kad dėl jų yra kilęs ginčas, kuris sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011).
17. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. laikoma, jog netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Ginčo nėra, kad delspinigiai, kuriuos ieškovė siekia šioje byloje sumažinti, atsakovei jau yra sumokėti. Teismų praktikoje yra plačiau išaiškinta, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis nebūtų taikoma, jeigu netesybos yra ne sumokėtos, o išieškotos, skolininkui jas ginčijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017). Pirmosios instancijos teismas pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika rėmėsi vertindamas ar netesybos nėra neprotingos, akivaizdžiai per didelės (skundžiamo sprendimo 8 punktas). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi ir tuo, kad delspinigiai jau yra sumokėti (skundžiamo sprendimo 11 punktas).
18. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tiesiogiai nurodė, kad delspinigių sumokėjimo faktas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ir, nors ieškovė apeliaciniame skunde pirmiau nurodytų teismo išvadų tiesiogiai neginčija, įvertinant tai, kad atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi tuo, jog netesybos negali būti mažinamos, kai jos jau yra sumokėtos (atsiliepimo į apeliacinį skundą 18–19 punktai), teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, turi pagrindą šias aplinkybes patikrinti iš esmės (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-701/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė teigė, kad delspinigius atsakovė nurašė nuo jos sąskaitos (ieškinio 4 lapas). Atsakovė UAB „Šiaulių banko lizingas“ šiuos ieškovės teiginius neigė, nurodydama, kad ji neturėjo techninių galimybių nurašyti įmokas nuo ieškovės sąskaitos; įmokas ieškovė mokėjo pati (atsakovės UAB „Šiaulių banko lizingas“ atsiliepimo į ieškinį 20 punktas). Ieškovė, be deklaratyvių teiginių, nei su ieškiniu, nei su dubliku nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad atsakovė UAB „Šiaulių banko lizingas“ delspinigius nuo jos sąskaitos nurašydavo. Priešingai, iš byloje pateiktų duomenų (2015 m. rugsėjo 30 d. UAB „Šiaulių banko lizingas“ rašto ir ieškovės 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymo) matyti, kad ieškovei buvo išrašomos sąskaitos ir pastaroji atliko atsakovei mokėjimus. Nors vėliau ieškovė 2016 m. vasario 15 d. rašte nurodė atsakovei, kad ši delspinigius nurašė nuo jos sąskaitos, atsakovė 2016 m. kovo 14 d. raštu šiuos teiginius vėlgi paneigė. Galiausiai, vertinant faktą ar delspinigiai buvo sumokėti geranoriškai, tiesioginis to įrodymas yra ieškovės 2016 m. rugsėjo 28 d. raštas atsakovei, kuriuo ieškovė patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų dėl sumokėtų delspinigių. Taigi akivaizdu, kad delspinigiai atsakovei buvo sumokėti ir jie buvo sumokėti geruoju, atsakovei nesiėmus jokių priverstinio išieškojimo veiksmų. Vėliau pakitusi ieškovės valia ir šio ginčo inicijavimas teisme nesudaro pagrindo nukrypti nuo CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad sumokėti delspinigiai negali būti sumažinti.
20. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė, prašydama sumažinti netesybas, neįrodė įstatyme ir teismų praktikoje apibrėžtų pagrindų, pagal kuriuos netesybos gali būti sumažintos (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo panaikinti, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą sprendimą palikus nepakeistą, atsakovės įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Pagal atsakovės AB „Šiaulių bankas“ pateiktus duomenis, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 460 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos nurodytos advokatų pagalbos išlaidos yra pagrįstos, atitinka jų darbo apimtį byloje, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytų maksimalių dydžių, atitinka bylos sudėtingumą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus, todėl priteistinos iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ (juridinio asmens kodas 112025254) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AVIAVILSA“ (juridinio asmens kodas 124581045) 460 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.