Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų (Šilutės rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės (AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Šilutės būstas“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, I. K. dėl turtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – gyvenamojo namo apžiūros aktus. Kadangi apeliantė šiais įrodymais grindžia apeliacinio skundo argumentus, minėti įrodymai pridėtini prie bylos. Ginčas šioje byloje kilo dėl ieškovės, kaip draudikės, pagal Būsto draudimo liudijimą išmokėjusios draudėjai draudimo išmoką už apgadintą turtą, subrogacijos teisės įgyvendinimo, reikalaujant išmokėtos sumos iš atsakingų už žalą asmenų.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso V. K. ir I. K.. Pagal Būsto draudimo liudijimą, minėtas nekilnojamasis turtas bei jame esantis turtas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 18 d. buvo apdraustas būsto draudimu. Ieškovės 2016 m. rugpjūčio 23 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte, jo priede nurodytos aplinkybės, jog apie 2016 m. rugpjūčio 1 d. vandeniui persiskverbus per namo stogo konstrukcijas buvo užlietas minėto buto lubos, spintos nugarinė dalis, pridėtos fotonuotraukos. Ieškovė trečiajam asmeniui iš viso išmokėjo 714,33 EUR draudimo išmoką. Atsakovė yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorė.CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojama subrogacija kaip draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp jo ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai).Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016).Jeigu užliejimo priežastis yra statinio ar įrenginių (pvz., vandentiekio tinklų ir sistemų) konstrukciniai trūkumai, taikytina atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį pastatų savininko (valdytojo) civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012). Apeliaciniame skunde vienu iš argumentų, atsakovė nurodo tai, kad ieškovė neįrodė, jog apliejimo židinys buvo stogo defektai. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ginčo turtas buvo aplietas pratekėjus vandeniui pro stogo konstrukcijas, įrodinėjo Turto sunaikinimo, sugadinimo aktu, jo priedu, fotonuotraukomis. 2016 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės sudarytame Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodyta, jog ginčo turtas aplietas dėl vandens pratekėjimo nuo stogo per konstrukcijas. Minėto akto priede nurodyta, kad ant spintos matyti nubėgusio vandens žymių, reikia keisti dalį galinės spintos dalies. Iš fotonuotraukų taip pat matyti, kad buto sienos ir lubos patamsėjusios, tapetai kai kuriose vietose atsilupę. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad namas, kuriame yra ginčo butas, yra keturių aukštų. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo butas yra ketvirtame daugiabučio aukšte. Taigi, nustatyta, kad butas, dėl kurio apliejimo kilo ginčas šioje byloje, yra paskutiniajame namo aukšte, virš ginčo buto yra tik stogas. Apeliantė nesutikdama su ieškove bei pirmosios instancijos teismo išvada, jog apliejimo šaltinis buvo stogo trūkumai, nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apliejimo šaltinis buvo kitas objektas, neprašė teismo skirti ekspertizę tiksliai buto užpylimo priežasčiai nustatyti (CPK 178 straipsnis). Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog buto remontas paskutinį kartą buvo atliktas 1991 metais, todėl nuotraukose užfiksuoti apgadinimai gali būti siejami tik su natūraliu buto nusidėvėjimu. Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, jog paskutinį kartą remontas bute atliktas apeliantės nurodytu laikotarpiu (CPK 178 straipsnis). Apeliacinio skundo argumentai apie pelėsio požymių atsiradimą laikytini deklaratyviais, kadangi nepagrįsti jokiais įrodymais. Su apeliaciniu skundu pateikti 2015 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. gyvenamojo namo apžiūros aktai neįrodo, jog buto apliejimo priežastis buvo ne vandens pratekėjimas per stogo konstrukcijas, kadangi matyti, jog aktuose nurodyta, jog stogo būklė yra tik patenkinama.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jog butas, dėl kurio apliejimo kilo ginčas šioje byloje, yra pastato viršutiniajame aukšte, iš fotonuotraukų matyti, jog nubėgusio vandens žymių, pelėsio požymių yra ant buto lubų, buto sienos yra patamsėjusios, tapetai vietomis atsilupę, nesant jokių įrodymų, jog apliejimo priežastis yra ne stogo konstrukcijų defektas, o kitos priežastys, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė įrodė, jog buto apliejimo priežastis buvo stogo konstrukcijų defektas.Apeliantė taip pat teigia, jog atsakovė tinkamai vykdė namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administravimo funkcijas ir laikėsi visų daugiabučių namų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Ieškovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad atsakovė nevykdė ar netinkamai vykdė namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu. Ginčo šioje byloje nėra, jog atsakovė yra daugiabučio, kuriame įvyko draudiminis įvykis administratorė. CK 4.84 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus.Pagal Daugiabučių namų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gruodžio 1 d.), reglamentavimą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (3 punktas). Vykdydamas pagrindinį uždavinį administratorius, be kitų funkcijų, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo žemės sklypo priežiūrą (4.3 punktas). Administratorius, be kitų pareigų, privalo nuostatuose nurodytas funkcijas ir pareigas atlikti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjų interesais (7.1 punktas), jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, privalo pagal teisės aktų reikalavimus imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė (7.7 punktas). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, reikšdama ieškinį, vadovavosi draudžiamojo įvykio atsitikimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji daugiabučių gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros reikalavimai“, kuris neteko galios nuo 2017 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymui Nr. D1-971 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“, 5, 7, 8 9 punktais. Pažymėtina, jog tiek draudžiamojo įvykio atsitikimo metu, tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu galiojusiuose teisės aktuose nurodyta privalomųjų reikalavimų gyvenamųjų namų administratoriui visuma yra identiška – išlaikyti daugiabučio gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinių reikalavimus, gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti, kad patalpų ir kitų pastato dalių naudojimas atitiktų jų naudojimo paskirtį, užtikrinti, kad nebūtų pažeisti esminiai architektūros, aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugos reikalavimai, nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Gyvenamojo namo būklė turi atitikti privalomųjų reikalavimų visumą per visą ekonomiškai pagrįstą gyvenamojo namo naudojimo trukmę (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio reglamento 5, 6 punktai, nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio reglamento 84, 85 punktai). Privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas, be kitų veiksmų atlikimo, užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu, tinkamu, saugos ir techninius reikalavimus atitinkančiu pagrindinių konstrukcijų ir inžinerinių sistemų eksploatavimu ir technine priežiūra, savalaikiu jų atnaujinimu (remontu) ir kitais prevenciniais darbais (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio reglamento 7 punktas, nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio reglamento 86 punktas). Gyvenamojo namo techninę priežiūrą organizuoja bendrojo naudojimo objektų valdytojas (daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų įsteigta bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, valdantys bendrojo naudojimo objektus), paskirdamas gyvenamojo namo techninį prižiūrėtoją (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio reglamento 19 punktas, nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio reglamento 98 punktas). Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio reglamento priede bei nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio reglamento 6 priede nurodytas daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašas, kurio 1.1.8 punkte nurodyta, kad vienas iš bendro pobūdžio organizacinių ir tvarkomųjų darbų yra stogo ir lietaus nuotekų sistemos priežiūra (stogų dangos pratekėjimų lokalizavimas, plokščių stogų prijungimų prie vertikalių paviršių sandarinimas, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų lietaus nuotekų sistemos dalių pralaidumo ir sandarumo tikrinimas ir profilaktinis valymas, ant stogo susikaupusių šiukšlių, vandens, sniego ir varveklių šalinimas). Be to, minėtame priede numatyta, kad namo būklės nuolatinis stebėjimas atliekamas periodiškai (ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, o gyvenamuosiuose namuose, kurie priskirti ypatingo statinio kategorijai, – ne rečiau kaip kartą per du mėnesius), o sezoninės apžiūros organizuojamos pasibaigus šildymo sezonui bei rudenį. Kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra ginčo, jog atsakovė yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorė, ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog buto apliejimas įvyko dėl stogo defektų, įrodymų, jog vandens išsiliejimo šaltinis buvo kitur, nepateikta. Todėl atsižvelgiant į tai, kad už stogo bei lietaus nuotekų sistemos priežiūrą atsakinga atsakovė, vadovaujantis anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, atsakovė turėjo pareigą vykdyti minėtų bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, užtikrinti jų sandarumą. Atsakovės pateikti namo apžiūros aktai neįrodo, jog atsakovė tinkamai atliko savo pareigas prižiūrėti ir rūpintis bendrojo naudojimo objektais, kadangi iš minėtų aktų matyti, jog namo apžiūra atlikta tik kartą per metus, nors teisės aktai įpareigoja apžiūras atlikti ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, taip pat atlikti sezonines apžiūras du kartus per metus. Be to, kaip jau nurodyta, minėtuose aktuose stogo būklė įvertinta tik patenkinamai, įrodymų, kokių veiksmų atsakovė ėmėsi pagerinti stogo būklę, užkirsti kelią žalos atsiradimui, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė netinkamai vykdė savo kaip administratorės pareigą tinkamai organizuoti namo techninę priežiūrą, todėl esant visų minėtų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad užliejimas įvyko dėl stogo defektų, atsakovė nevykdė pareigos užtikrinti tinkamą bendrojo naudojimo objekto – stogo priežiūrą, kad nekiltų žalą galintis padaryti įvykis, elgėsi nerūpestingai, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nesutinka su žalos dydžiu. Apeliantės vertinimu, ieškovės pateikta sąmata nėra pagrįsta jokia apžiūra ar apskaičiavimais. Nepagrįstai ir absoliučiai nesuprantamai sąmatoje priskaičiuoti ir tokie mokesčiai kaip: papildoma medžiagų vertė – 3 proc., papildomas darbo užmokestis – 8 proc., soc. draudimo išlaidos – 31 proc., statybvietės išlaidos – 9 proc., pridėtinės išlaidos – 30 proc., pelnas – 5 proc., pridėtinės vertės mokestis – 21 proc. Dėl šių nesuprantamų mokesčių darbų kaina nepagristai išaugo nuo 396,18 EUR iki 834,28 EUR, t. y. daugiau nei dvigubai. Byloje nėra duomenų, kad lokalinėje sąmatoje apskaičiuotos išlaidos ar jų dalis būtų realiai patirtos. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tai reiškia, kad spręsdamas ginčus dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį, nes kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė žalos dydį įrodinėjo lokaline sąmata, draudimo išmokos apskaičiavimais, mokėjimo nurodymais. Atsakant į apeliantės argumentą, jog į lokalinę sąmatą įtraukti papildomi mokesčiai, kurie darbų kainą nepagrįstai padidino nuo 396,18 iki 834,28 EUR, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo apeliantė, lokalinėje sąmatoje bendra darbų vertė nurodyta 834,28 EUR. Tačiau ieškovė, skaičiuodama draudimo išmokos dydį, apskaičiavo, jog trečiajam asmeniui yra pagrindas išmokėti tik 564,33 EUR sumą, kurią sudaro visos tiesioginės išlaidos. Mokėjimo nurodymas patvirtina, jog 2016 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė minėtą sumą pervedė trečiajam asmeniui. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog sąmata nėra pagrįsta jokia apžiūra ar apskaičiavimais, kadangi, kaip matyti iš byloje esančios lokalinės darbų sąmatos, ieškovė detaliai apskaičiavo ir nurodė, kokio kiekio, kokių medžiagų reikės nustatytiems nuostoliams pašalinti. Be to, lokalinėje sąmatoje nurodytas reikalingų atlikti darbų kiekis, apimtis nėra nuginčyti, kitų įrodymų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus žalos dydį patvirtinančius įrodymus, ar kitokio žalos dydžio apskaičiavimo nėra pateikta, ekspertizės žalos dydžiui nustatyti atsakovė neprašė skirti (CPK 178 straipsnis). Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog byloje nėra įrodymų, jog lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti ir išlaidos buvo realiai patirtos, pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis). Tais atvejais, kai sugadintas turtas neatkurtas ir dėl to nukentėjęs asmuo dar neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti apskaičiuojamas. Tokiu atveju svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių. Vienas tokių taikomų būdų – prarasto turto atkuriamosios vertės nustatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014). Kaip matyti, ieškovė lokalinėje sąmatoje išsamiai apskaičiavo reikalingų atlikti darbų, įsigyti medžiagų padarytiems nuostoliams ištaisyti sumą, nors byloje nėra pateikta įrodymų, jog lokalinėje sąmatoje nurodytos išlaidos buvo realiai patirtos, tačiau jos yra realiai tikėtinos, kadangi kiti byloje esantys įrodymai (fotonuotraukos, Turto sugadinimo, sunaikinimo aktas) patvirtina, jog žala buvo realiai patirta, minėtos išlaidos pagrįstos skaičiavimais, o atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių apskaičiuotų išlaidų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad žalos dydis įrodytas ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, o atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nenuginčijo. Už sugadintą turtą – spintą apskaičiuota 150 EUR draudimo išmoka, dėl šios draudimo išmokos dydžio nepagrįstumo apeliaciniame skunde apeliantė teisinių argumentų nenurodo. Tačiau pažymėtina, jog Turto sunaikinimo, sugadinimo akto priede detaliai aprašyta, kokius darbus reikės atlikti, siekiant padengti daiktui padarytą žalą. Esant visų minėtų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nustatė visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Įvertinus nurodytas aplinkybes, kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas padaryti išvadą, jog ieškovė įrodė atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (CK 6.1015, 6.263, 6.246–6.249 straipsniai), o atsakovė neįrodė, jog tinkamai atliko jai pavestas funkcijas, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 35,04 EUR bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, kurios priteistinos iš atsakovės ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų (Šilutės rajono apylinkės teismo) 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 35,04 EUR bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.