- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-30
- Bylos Nr.
- e2S-587-777/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02134-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Trečiasis asmuo
- A. M., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“
- Atsakovas
- Klaipėdos rajono savivaldybei
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens A. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“ ieškinį atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybei dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos dėl 2019 m, gegužės 16 d. pažymos Nr. V4-83 pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnija, A. M., Nacionalinė žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos ir Valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos (toliau – ir Priekulės seniūnija) 2019 m. gegužės 16 d. pažymą Nr. V4-83 (toliau – ir Pažyma Nr. V4-83, Ginčijama pažyma) negaliojančia ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
2.1. Ginčijama pažyma yra parengta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes seniūnams nėra suteikti įgaliojimai konstatuoti nuosavybės teisės pripažinimo faktus. Teigia, kad tai gali konstatuoti tik teismas, kadangi pažymoje Nr. V4-83 nurodyti statiniai nebuvo inventorizuoti ir privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka.
2.2. Pažymoje nepagrįstai nurodyta, kad ūkinis pastatas 3I1p ir ūkinis pastatas 2I1ž neva yra 1863 m. statybos ir neva priklauso J. M., gim. (duomenys neskelbtini) (jau miręs). Teigia, kad pažyma yra išrašyta remiantis D. kaimo 1991–2012 metų ūkinėmis knygomis, namų ūkio Nr. 641 įrašais ir Priekulės seniūnijos turimomis žiniomis apie faktiškai naudotas patalpas ūkinei veiklai. Atkreipė dėmesį, kad VĮ Registrų centro duomenimis nustatyta, jog 1992 m. spalio 14 d. sutartimi buvo parduotos 54/100 dalys gyvenamojo namo, žymėjimas plane 1A1m, t. y. 131,52 kv. m naudingojo ploto, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal 1993 m. vasario 10 d. sutartį, B. M. nupirko 46/100 dalis gyvenamojo namo, plane žymima 1A1m; o 1999 m. kovo 29 d. sutartis patvirtina, kad R. B. nupirko minėtu adresu 44/100 dalis nurodyto gyvenamojo namo. Pažymėjo, kad statiniai nebuvo įregistruoti namų ūkio knygoje iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. kada Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija (įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais būtent iki minėtos instrukcijos įsigaliojimo).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. kovo 22 d. nutartimi prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo tenkino – patvirtino tarp ieškovės ir atsakovė 2024 m. vasario 29 d. sudarytą rašytinę taikos sutartį, pagal kurią šalys susitarė: 1) atsakovė pripažįsta negaliojančia Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. išduotą pažymą Nr. V4-83 nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos; 2) ieškovė atsisako visų byloje pareikštų materialių ir procesinių reikalavimų; 3) šalys viena iš kitos nereikalauja bylinėjimosi išlaidų. Taip pat nutraukė civilinę bylą Nr. e2-2604867/2024 pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl pažymos pripažinimo negaliojančia.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:
4.1. Nurodė, kad atsakovė, kuri išdavė ginčijamą pažymą su ieškove, kuri ginčija pažymą sudarė taikos sutartį, kuria susitarė, kad atsakovė pripažįsta negaliojančia Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. išduotą pažymą Nr. V4-83 nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos, o ieškovė atsisako visų byloje pareikštų materialių ir procesinių reikalavimų. Pažymėjo, kad institucija, kuri išdavė pažymą turi teisę ją atšaukti, todėl laikė, kad taikos sutartis tvirtintina, civilinė byla nutrauktina. Teismas vertino, kad vien tai, jog trečiasis asmuo nesutinka, kad būtų patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir būtų panaikinta ginčijama pažyma, nesudaro pagrindo, netvirtintini taikos sutarties, todėl teismui pateiktą šalių sudaryta taikos sutartį tvirtino.
4.2. Nurodė, kad trečiasis asmuo nuo 2019 m. iki šiol nėra įregistravęs šios pažymos pagrindu nuosavybės teisių į ginčo statinius, todėl mano, kad tikėtina dėl to, jog šios pažymos nepakanka, daiktines teises įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad teismui patvirtinus taikos sutartį sudarytą tarp ginčo šalių, trečiasis asmuo turi teisę iš naujo kreiptis į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūniją, kad jam būtų išduota nauja pažyma pagal Ūkines knygas arba savo pažeistas teises ginti teisme pareikšdamas ieškinį dėl nekilnojamojo turto daiktinių teisių.
4.3. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog dėl to pačio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių tarp šalių yra kilęs ginčas, šiuo atveju ir užvesta kita civilinė byla, todėl savarankiškas reikalavimas turėtų būti reiškiamas toje byloje ir šalys turėtų įrodinėti nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijimą visais leistinais rašytiniais įrodymais. Atkreipė dėmesį, kad teismui pateiktas savarankiškas reikalavimas yra netinkamai suformuluotas, nes prašoma modifikuoti seniūnijos išduotą pažymą nustatant kokias dalis paveldėjo trečiojo asmens mama po savo sutuoktinio mirties, o seniūnijoms tokia kompetencija nėra priskirta, nes seniūnija gali tik išduoti pažymas pagal Ūkines knygas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis buvo nutarta panaikinti dokumentą, kuris tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis. Teigia, kad minėtas dokumentas, kurį teismas tenkindamas ieškovės prašymą patvirtinti taikos sutartį, pripažino negaliojančiu yra svarbus įrodymas kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2457-904/2024, kurioje siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
6.2. Nurodė, kad 2024 m. kovo 6 d. trečiasis asmuo į civilinę bylą pateikė savarankišką reikalavimą, kurį teismas tvirtindamas taikos sutartį atsisakė priimti. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad teismui pateiktas savarankiškas reikalavimas yra netinkamai suformuluotas, nes prašoma modifikuoti seniūnijos išduotą pažymą nustatant kokias dalis paveldėjo trečiojo asmens mama po savo sutuoktinio mirties, o seniūnijoms tokia kompetencija nėra priskirta, nes seniūnija gali tik išduoti pažymas pagal ūkines knygas. Apeliantas su šia pozicija nesutinka, nes savarankišku reikalavimu neprašoma nustatinėti turto dalių, bet pagal ūkinių knygų išrašus, kurie buvo pateikti į civilinę bylą, modifikuoti ginčijamos pažymos turinį, nurodant tikslius duomenis esančius Ūkinėse knygose. Mano, kad teismui pripažinus negaliojančia Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. pažymą Nr. V4-83, trečiasis asmuo nebeturės teisės kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2457-904/2024 naudotis ja kaip įrodymu, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ginčo statiniai nuosavybės teise priklausė M.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo atmesti trečiojo asmens atskirąjį skundą, kaip nepagrįstą ir priteisti iš jo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad A. M. subjektyvi nuomonė, kad Priekulės seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. V4-83 neva yra teisėta, nesudaro pagrindo pripažinti, jog savivaldybė nebuvo kompetentinga pripažinti šią pažymą negaliojančia. Teigia, kad esmė ta, jog įstatymai seniūnijoms nesuteikė teisės savo nuožiūra konstatuoti nuosavybės teisę ar konkretaus turto priklausymą asmeniui, t. y. galėjo būti daromi tik įrašai ūkinėse knygose apie asmenų sudarytus sandorius dėl nekilnojamojo turto įgijimo ir tik tiek, kiek tokie įrašai atitinka sandorių turinį. Mano, kad visi kiti įrašai, neatitinkantys sandorių turinio, kaip ir pažymos yra neteisėti, nes tokiu atveju veikiama ultra vires.
8.2. Teigia, kad A. M. pirmos instancijos teisme su procesiniais dokumentais ir net su atskiruoju skundu nepateikė jokių dokumentų apie tai, kad pažymoje nurodytas J. M. iki 1991 m. liepos 25 d. neva kokiu nors sandoriu buvo įgijęs nuosavybėn pažymoje nurodytą turtą ir kad toks sandoris iki 1991 m. liepos 25 d. buvo įregistruotas ūkio knygoje. Pažymėjo, kad nesant tokių sandorių, pažymoje padaryti įrašai yra akivaizdžiai neteisėti. Be to, įrašai ūkinėje knygoje apie ūkinius pastatus neteisėti, nes padaryti pažeidžiant teisinį reglamentavimą ir jau po 1991 m. liepos 25 d.. Todėl akivaizdu, kad savivaldybė įvertinusi teisinį reglamentavimą pagrįstai sutiko naikinti iš esmės neteisėtą seniūnijos pažymą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė mano, kad trečiasis asmuo A. M. skųsdamas teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo piktnaudžiauja teise.
8.3. Pažymėjo, kad trečiojo asmens A. M. pateiktas savarankiškas reikalavimas teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartimi nepriimtas. Atkreipia dėmesį, kad teismo nutartis nesuvaržė A. M. teisių, nes jis savo teises įrodinėja savarankišku reikalavimu kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2457-904/2024. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog šioje dalyje (dėl atsisakymo priimti savarankišką reikalavimą) teismo nutartys neskundžiamos (CPK 46 straipsnio 3 dalis), A. M. argumentai ir atskirasis skundas šioje dalyje paliktini nenagrinėtais, o apeliacinis procesas nutrauktinas.
8.4. Nurodė, kad trečiasis asmuo teigė, jog panaikinus pažymą, trečiasis asmuo nebeturės teisės ja įrodinėti, kad nuosavybės teisė į ūkinius pastatus neva priklausė M.. Mano, kad šis apelianto argumentas taip pat yra atmestinas, nes įrodinėjimo tikslas šioje byloje yra visai kitas – ar pažyma atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju iš paminėtos kasacinio teismo praktikos ir joje pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad ginčo pažyma yra akivaizdžiai neteisėta ir savivaldybės pagrįstai nuo 2024 m. kovo 22 d. panaikinta.
8.5. Teigia, kad jau minėta, kad A. M. kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2457-904/2024 yra pateikęs savarankišką reikalavimą ir eilę kitų dokumentų, kuriais įrodinėja savo teisę į ūkinius statinius ir ši teisė kitoje civilinėje byloje nėra niekaip apribota. Akcentavo, kad A. M., šioje byloje nurodyta pažyma visiškai nepagrįstai bando įteigti, kad pažymoje nurodytas J. M. neva yra ūkinių statinių savininkas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos teigia, kad dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nutarties pagrįstumo palieka teismui teisę spręsti savo nuožiūra.
10. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
10.1. Nurodė, kad įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Pažymėjo, kad jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, tai jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra registruota namų valda, susidedanti iš tam tikrų pastatų. Mano, jog iš to išplaukia, kad sukeliančiais teisines pasekmes ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą laikomi įrašai namų ūkio knygose, jei jie padaryti iki instrukcijos įsigaliojimo. Tik tokių, o ne vėlesnių įrašų pagrindu seniūnas ar meras gali išduoti pažymą, patvirtinančią namų valdos registravimo faktą.
10.2. Nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės Priekulės seniūnijos išduota J. M. pažyma yra pakankamas pagrindas nekilnojamąjį turtą įregistruoti nekilnojamojo turto registre, tačiau atkreipia dėmesį, kad šie ūkiniai pastatai šiai dienai nėra registruoti, kadangi nėra baigta žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūra dėl užsitęsusių ginčų teismuose. Mano, kad Klaipėdos apylinkės teismo ginčijama nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp UAB „Kuršių marios“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, pažeidžia trečiojo asmens A. M. interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas netenkintinas.
11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtina šalių pasirašyta taikos sutartis teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad buvo pareikštas reikalavimas pripažinti negaliojančia atsakovės 2019 m. gegužės 16 d. pažymą Nr. V4-83, kurioje yra nurodyta, kad pil. J. M., gyv. (duomenys neskelbtini), priklauso ūkinis pastatas 2I1Ž statybos metai 1863, ūkinis pastatas 311p statybos metai 1863, esantys adresu (duomenys neskelbtini), registruoti D. ūkio knygoje, namo ūkio Nr. 641. Atsakovė su ieškove sudarė taikos sutartį, kuria susitarė, kad atsakovė pripažįsta negaliojančia Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. išduotą pažymą Nr. V4-83 nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos, o ieškovė atsisako visų byloje pareikštų materialių ir procesinių reikalavimų.
14. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Akcentuotina, jog šioje byloje yra sprendžiamas tik klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tvirtino šalių pasirašytą taikos sutartį. Klausimas dėl atsakovės 2019 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. V4-83, išduotos apeliantui teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. ieškinio dalyko) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to papildomai nepasisako.
15. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Remiantis CPK 140 straipsnio 3 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi.
16. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-403/2023 19 punktas).
17. Kita vertus, dispozityvumo principas bei iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties, susijusios su teisminiu ginču, sąlygų nėra absoliuti, o šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai. Kitaip tariant, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitikimą imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas turi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutartį, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės varžomos ir tokia sutartis pažeidžia trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020 57 punktas).
18. Vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti. Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi aiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Pažeidžiant kitų asmenų teises, pažeidžiama ir nustatyta teisės tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019 59 punktas). Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad teisė sudaryti legitimuotiną (teismo nutartimi tvirtintiną) taikos sutartį gali būti realizuota tik tuomet, kai teismas patikrina (ir įsitikina), jog pateikta taikos sutartis atitinka jai keliamus reikalavimus.
19. Atskiruoju skundu apeliantas iš esmės teigia, kad skundžiama teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi buvo nutarta panaikinti dokumentą, kuris tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis, tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teises. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog atsakovė, panaikindama Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m, gegužės 16 d. pažymą Nr. V4-83 iš esmės nepaneigė apelianto teisės į nuosavybę. Iš ginčijamos taikos sutarties turiniu suprantama, kad atsakovė, dar kartą įvertinusi 2019 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. V4-83 teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės konstatavo, jog pažyma išduota neteisėtai ir tuo pagrindu iš esmės sutiko su ieškinio reikalavimais, o tokią atsakovės teisę numato CPK 42 straipsnio 1 dalis.
20. Apeliantas be kita ko teigia, kad minėtas dokumentas, kurį teismas tenkindamas ieškovės prašymą patvirtinti taikos sutartį, pripažino negaliojančiu yra svarbus įrodymas kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2457-904/2024, kurioje siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįsta. Akcentuotina, kad bylos nagrinėjimas nėra savitikslis, o teisminis procesas negali būti organizuojamas vien tam, kad surinkti įrodymus, reikalingus išspręsti kitą bylą. Bylos nagrinėjimo tikslas yra ginčų sprendimas ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas.
21. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apylinkės teisme yra nagrinėjam civilinė byla Nr. e2YT-2457-904/2024, kurioje ieškovė prašo tikslu įregistruoti nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto kadastre ir registre, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ūkinis pastatas – 19,48 kv. m. užstatyto ploto 3I1p ir ūkinis pastatas 52,25kv. m užstatyto ploto 2I1Ž, esantys (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso įmonei UAB „Kuršių marios“. Šioje byloje suinteresuotu asmeniu yra įtrauktas ir apeliantas, kuris atstovaujamas profesionalaus teisininko gina savo nuosavybės teises dėl ginčo objekto. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo taikos sutartis nepažeidžia apelianto teisių ir teisėtų interesų, o savo nuosavybės teises jis turi teisę ginti ir gina Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-2457-904/2024.
22. Atskiruoju skundu apeliantas taip pat teigia, kad 2024 m. kovo 6 d. jis į civilinę bylą pateikė savarankišką reikalavimą – pagal ūkinių knygų išrašus, kurie buvo pateikti į civilinę bylą, modifikuoti ginčijamos pažymos turinį, nurodant tikslius duomenis esančius Ūkinėse knygose, kurį teismas tvirtindamas taikos sutartį atsisakė priimti. Akcentuotina, kad šalių pasirašyta ir pirmosios instancijos teismo patvirtinta taikos sutartimi buvo panaikinta Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m, gegužės 16 d. pažyma Nr. V4-83, kurią apeliantas iš esmės ir prašo modifikuoti. Akivaizdu, jog konstatavus, kad minėta pažyma yra panaikinta, jos modifikavimas praranda bet kokią prasmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai savarankišką reikalavimą atsisakė priimti.
23. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas susijusias su taikos sutarties tvirtinimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
26. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė priteisti iš apelianto jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tiek patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, tiek jų dydį, todėl ieškovės šioje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
27. Apelianto atskirojo skundo netenkinus, jo turėto bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.