Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 6 punktu, 10 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, skiriant įpareigojimus: per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba mokytis, per 6 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. M. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 19 d. apie 17.02 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,16 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia žodinio konflikto metu sugriebė savo sugyventinę J. K. už pečių ir pastūmė į durų staktą, tokiu būdų padarė nepatikslinto pobūdžio kaktos sužalojimą, padarytą galimai kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą J. K..

2. Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad R. M. kaltė dėl smurtavimo prieš J. K. yra įrodyta, R. M. veikė tiesiogine tyčia ir siekė sukelti jai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdyti sveikatą. Įvertinus tai, kad R. M. ir nukentėjusioji yra šeimos nariai, teismas sprendė, kad nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teismas skirdamas R. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į R. M. asmenybę, t. y., jog jis anksčiau yra teistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, dėl ko sprendė, jog R. M. skirtina terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtinas, paskiriant įpareigojimus.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas Jaroslav Los palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

5. Prokurorė Dalia Pangonienė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti, nurodė, kad BPK 51 straipsnyje yra numatytos sąlygos, kuomet yra privalomas gynėjo dalyvavimas, o apeliantas nepareiškė noro turėti gynėją. Apklausiant liudytoją J. B. pirmosios instancijos teisme, nekilo abejonių dėl pastarojo blaivumo, liudytojas išsamiai papasakojo visas aplinkybes. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. K. kreipėsi pagalbos. Nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs ir išsamūs, išskyrus tuo metu, kai ji buvo neblaivi. Patikimai įrodyta, kad nukentėjusiąją sužalojo būtent R. M.. Paskirta bausmė nėra per griežta, paskirta atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės į gynybą užtikrinimu ir R. M. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – esą bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

8. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių seką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors R. M. apeliaciniame skunde neigia, jog fiziškai smurtavo prieš sugyventinę, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo būtent įrodymų visuma. Tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių bei metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, vykstantis pagal BPK normų nustatytas ribas. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis 2022 m. sausio 19 d. apie 17.02 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,16 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia žodinio konflikto metu sugriebė savo sugyventinę J. K. už pečių ir pastūmė į durų staktą, tokiu būdų padarė nepatikslinto pobūdžio kaktos sužalojimą, padarytą galimai kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą J. K., patvirtina nukentėjusiosios J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje, numatyta tvarka, byloje esantis 2023 m. kovo 2 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame buvo užfiksuota tai, kad pranešėjas pranešė apie tai, jog prieš pažįstamą buvo smurtaujama. Liudytojų K. R., R. R., R. B., I. V. parodymais nuosekliai užfiksuota, kad sužalojimas ant J. K. kaktos buvo akivaizdžiai matomas, o pati nukentėjusioji iškart po įvykio nurodė, kad prieš ją smurtavo sugyventinis, kuris ją pastūmė.

10. Nors nukentėjusioji pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad krito lauke, tačiau nurodė nepamenanti, galbūt pati atsitrenkė į durų staktą, taip pat nurodė, kad viską prisimena kaip per miglą. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pagrindas netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais, kadangi, ji pati paaiškino, kad būdama silpnos sveikatos, yra priklausoma nuo kaltinamojo dėl jo teikiamos pagalbos buityje, todėl yra linkusi padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybę, kad nukentėjusioji susižalojo krisdama paneigia specialistės M. K. 2022 m. liepos 12 d. paaiškinimų protokolas, kuriame nurodyta, kad vertinant sužalojimo lokalizaciją yra mažai tikėtina, kad sužalojimas padarytas griuvimo ant asfalto arba ledo metu. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu specialistė M. K. paaiškino, kad tyrimas buvo atliktas pagal medicininius dokumentus. Duomenų apie griuvimą nėra. Nukentėjusiajai buvo nustatytas sužalojimas kaktoje, aiškino, kad ją mušė kumščiais. Griūnant ant asfalto gali būti sužaloti nosis, smakras, delnai, keliai. Po įvykio atvykę liudytojai K. R., R. R. ir I. V. aiškiai ir nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad matė sužalojimą ant nukentėjusiosios kaktos. Be to, pati nukentėjusioji, ikiteisminio tyrimo metu skambino liudytojai I. V. ir pasiskundė, kad ją sumušė R. M., šias aplinkybes nurodė pati liudytoja, o tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atlikus J. K. naudojamo telefono numerio įeinančių ir išeinančių skambučių analizę buvo nustatyta, kad J. K. iš tikrųjų skambino liudytojai I. V. 2022 m. sausio 19 d. 16.17 val. Liudytojai I. V. nekilo jokių abejonių, kad kaltinamasis R. M. sumušė nukentėjusiąją, nes pastaroji kalbėjo logiškai. Liudytojo R. B. parodymais, perskaitytais teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje, numatyta tvarka nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. B. paaiškino, kad jam išvykus namo, kartu su nukentėjusiąja liko jo sesuo I. V., kuri papasakojo, kad jam išvykus R. M. grįžo į namus, buvo agresyvus, bandant kviesti policiją išmušė telefoną sesei iš rankų. Liudytojo žiniomis, šiuo metu nukentėjusioji gyvena kartu su R. M.. Nukentėjusiosios parodymų pasikeitimą dar labiau paaiškina liudytojo J. B. parodymai, kuris pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kartu su J. K. ir R. M. kartu šventė, vartojo alkoholį. J. K. iš namų išėjo pati, jos vesti nereikėjo, o iš pasakojimų yra girdėjęs, kad J. K. bijo R. M., kuris valdo nukentėjusiąją. Vertinant tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji gyveno su R. M., manytina, kad savo parodymus ji pakeitė iš baimės. Nors skunde R. M. teigia, kad pati nukentėjusioji jam pasakė, kad būdama neblaivi galėjo kažko prikalbėti, todėl jam reikia pas tyrėją, tačiau šią aplinkybę paneigia J. B. parodymai, kadangi pati nukentėjusioji kitą dieną atvykusi pas liudytoją paaiškino, kad R. M. ją sumušė, vadinasi, nukentėjusioji iš esmės nemelavo dėl jai padarytų sužalojimų, tačiau vėliau iš baimės galėjo juos pakeisti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netikėti nukentėjusiosios parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kadangi parodymai kito, jos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai, o parodymų pasikeitimą pagrindžia nukentėjusiosios priklausomumas nuo kaltinamojo.

11. Vertinant nukentėjusiosios parodymų pasikeitimus ir jų priežastis, svarbu pažymėti, kad R. M. parodymai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, o sužalojimai atsirado J. K. nukritus, nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Priešingai, būtent nukentėjusioji, kurios parodymų pasikeitimo priežastys yra aptartos aukščiau, pakeitė savo parodymus, kad jie atitiktų apelianto. Šiuo atveju itin svarbu pažymėti, kad nuteistojo R. M. ir pasikeitusios nukentėjusiosios versijų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

12. Apeliantas skunde tai pat nurodo, kad liudytojai R. B. ir I. V. jį pažinojo, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė priešingai. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šios aplinkybės neturi esminės reikšmės, kadangi kaltinamojo pažinojimas asmeniškai ar bendrų švenčių šventimas nedaro įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad liudytojai iš tiesų pažinojo kaltinamąjį, o minėtų liudytojų parodymai dėl įvykio aplinkybių sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Skunde apeliantas taip pat nurodė, kad liudytoja I. V. girdėjo triukšmą, tarsi kažką dūžtant, tačiau paklausus, ar ji matė šukes, paaiškino, kad buvo tamsu. Šis R. M. argumentas taip pat atmestinas, kadangi liudytoja nurodė girdėjusi triukšmą ir dužimo garsą, tačiau tai savaime nereiškia, kad turėjo matyti šukes. Be to, sužalojimas J. K. buvo padarytas kietu buku daiktu, o ne šukėmis.

13. Skunde R. M. nurodo, kad J. K. parodymai buvo nuoseklūs išskyrus tada, kai ji buvo neblaivi. Vis dėl to, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo apklausta ne įvykio dieną, kuomet ji pati pripažino buvusi neblaivi. Ikiteisminio tyrimo metu J. K. buvo apklausta 2022 m. sausio 21 d., praėjus dviem dienoms po įvykio, šios apklausos metu aiškiai nurodė, kad R. M. ją stūmė į durų staktą, o atsitrenkus ji nukrito ant žemės, nusibrozdino kairės rankos krumplius, kairės kojos kelį ir nusilaužė nagą (1 t., b. l. 30). Taigi pirminės apklausos metu nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad prieš ją buvo smurtaujama, nuo įvykio buvo praėję dvi dienos, taigi, įvykius ji prisiminė geriau, nei vėlesnės apklausos metu ar duodama parodymus teisme, kadangi ir teisiamojo posėdžio pirmojoje instancijoje metu nurodė, kad viską prisimena kaip per miglą. Taigi atmestinas R. M. skundo teiginys, jog nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs tik tuomet, kai ji buvo blaivi, kadangi ir pirmosios apklausos metu ir iškart po įvykio, ji nurodė analogiškas aplinkybes, kad R. M. prieš ją smurtavo, o jos parodymai pasikeitė tik vėliau.

14. Nors apeliantas skunde nurodo, kad liudytojas J. B. parodymus davė būdamas neblaivus, tačiau kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apklausdamas liudytoją teisiamojo posėdžio metu, vertino liudytojo galimybę duoti parodymus, liudytojo apklausos metu metu nei pats kaltinamasis, nei kiti dalyviai neatkreipė teismo dėmesio į tai, kad liudytojas galimai yra neblaivus. Liudytojo J. B. parodymai yra nuoseklūs, aiškūs ir sutampa su baudžiamosios bylos medžiaga, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

15. R. M. skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis neturėjo gynėjo, nes jam neturėjo lėšų, ko pasėkoje jam turėjo būti paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjas. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Ikiteisminio tyrimo metu R. M. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau šia savo teisę apeliantas nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teisme, nutartimi perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, taip pat buvo išaiškinta teisė pasirinkti ar pasikviesti sau tinkamą gynėją, tačiau R. M. šia savo teise nepasinaudojo, kaip nurodė skunde, nes neturėjo pinigų. Vis dėl to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, R. M. turėjo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtą gynėją, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę aktyviai įgyvendinti savo teises ir kreiptis dėl gynėjo paskyrimo. Tai jis turėjo padaryti savo iniciatyva, kadangi byloje nebuvo nustatyta BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų privalomam gynėjo dalyvavimui. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. teisė į gynybą šiame procese nebuvo pažeista.

16. R. M. ginčija, kad specialisto išvada buvo padaryta neapžiūrint J. K., todėl nebuvo įvertinti nubrozdinimai, esantys ant rankų ir kelių. Bylos duomenimis nustatyta, kad specialisto išvada buvo pateikta 2022 m. balandžio 20 d., taigi praėjus trims mėnesiams po įvykio. Vertinant tai, kad apeliantas kalba apie padarytus nubrozdinimus, praėjus tiek laiko ir apžiūrint nukentėjusiąją jų galėjo ne tik nebūti, tačiau lygiai taip pat galėjo atsirasti ir nauji sužalojimai, todėl vertinant J. K. patirtus sužalojimus buvo analizuojami greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje esantys duomenys, kuriuose užfiksuota, kad buvo stebimas minkštųjų audinių sužalojimas dešinėje kaktos pusėje, dėl kelių ar rankų nubrozdinimų nukentėjusioji nesiskundė, tokios aplinkybės nebuvo užfiksuotos greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, todėl nebuvo tirtos ir specialisto išvadoje. Teisėjų kolegijos nuomone, teisingai konstatuota, jog J. K. buvo padarytas nepatikslinto pobūdžio kaktos sužalojimas, kuris padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Specialisto išvada pateikta remiantis iškart po įvykio užfiksuotais medicininiais duomenimis, kurie buvo užrašyti medicinos darbuotojų. Tai, kad po apžiūros buvo užklijuotas pleistras, savaime nereiškia, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta netinkamai ar, kad specialistas pagal turimus duomenis pateikė netinkamą išvadą, dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Duomenų apie tai, kad J. K. susižalojo nukritusi, byloje nėra. R. M. argumentas, kad specialisto išvadoje nebuvo tirti nubrozdinimai ant rankų ir kelių, atmestinas kaip nepagrįstas.

17. Nors apeliantas R. M. neigia padaręs nusikalstamą veiką, tačiau aukščiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad jis smurtavo prieš savo sugyventinę J. K.: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu sugriebė nukentėjusiąją už pečių ir stūmė ją į durų staktą. Stumdamas savo sugyventinę į durų staktą suvokė, kad padarys jai vienokį ar kitokį sveikatos sutrikdymą ir tokių padarinių siekė. Jį tenkino bet kokie kilsiantys padariniai, taigi, jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

18. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

19. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. M. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. R. M. padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta, nusikaltimas padarytas esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai. Nuteistasis praeityje teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei smurtą prieš tą patį asmenį, tačiau jam paskirtas bausmes yra atlikęs (2 t., b. l. 1-16), administracine tvarka baustas, baudos nesumokėtos (1 t., b. l. 183-188). Teismas įvertino ir tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 17 d. nuosprendžiu, R. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo atlikta 2021 m. rugsėjo 6 d. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. To paties straipsnio 3 dalies 3 dalies a papunktyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Taigi R. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistu už tyčinį nusikaltimą, todėl jis laikytinas recidyvistu BK 27 straipsnio prasme ir tai taip pat turi būti laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali šios aplinkybės pripažinti atsakomybę sunkinančia, kadangi dėl to nėra paduota apeliacinių skundų. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo ir nors nenustatė aukščiau minėtos R. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau vertinant nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, aiškiai nurodė, kad jis yra teistas, o teistumas yra neišnykęs, taigi, įvertino R. M. teistumus, nors ir neįvardino jo kaip recidyvisto. Apylinkės teismas atsižvelgė taip pat ir į tai, kad jo pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, pasireiškė vienu pastūmimu, bei į tai, kad R. M. yra atlikęs jam anksčiau paskirtas bausmes ir skyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą 1 metams 6 mėnesiams bei paskiriant įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam R. M.. Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 106,67 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nors apeliacinis procesas šiuo atveju vyko nuteistojo R. M. iniciatyva ir jo apeliacinis skundas atmetamas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad gynėjo privalomas dalyvavimas apeliaciniame procese yra įtvirtintas įstatymu. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Antrinė teisinė pagalba R. M. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. M. neišieškotinos.

21. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog R. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo neišieškoti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.