Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko B roniaus Zalagos,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. Č. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo M. Č. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Č. nuteistas už tai, kad 2015-12-31 apie 18.30 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiojo V. J. striukės kišenės pagrobė 30 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, su jame įdėta SIM kortele ir 10 eurų vertės atminties kortele, o nukentėjusiajam V. J. pareikalavus gražinti telefoną, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. J., t.y. suduodamas nukentėjusiajam V. J. vieną smūgį kumščiu į veido sritį, po ko nukentėjusiajam V. J. nugriuvus, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš jo kelnių kišenės pagrobė 10 eurų vertės piniginę su joje buvusiais 5 eurais, darbo pažymėjimu, asmens tapatybės kortele, išduota V. J. vardu, banko „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortele, o iš striukės kišenės pagrobė 10 eurų vertės buto raktus, po ko tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir spirdamas kojomis į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, taip padarė nukentėjusiajam V. J. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. J. priklausantį, 65 eurų vertės turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Č. prašo jį išteisinti pagal BK 180 str. 1 d. ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino dėl telefono paėmimo.

Skunde nurodo, kad jo parodymai yra užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu bylos medžiagoje, taip pat ir teisme ir jis su pareikštu kaltinimu sutiko ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo. Teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nevertino jo parodymų ir neleido užduoti klausimų nukentėjusiajam, kurie galėtų patvirtinti jo nekaltumą dėl nukentėjusiojo sumušimo ir kitų daiktų paėmimo. Pažymi, kad jis pilnai pripažįsta tik savo kaltę dėl paimto telefono. Nurodo, kad nukentėjusysis negalėjo apibūdinti jį užpuolusių ir jo daiktus paėmusių asmenų, taip pat negalėjo nurodyti, kaip jis (nuteistasis) tą vakarą atrodė, kaip buvo paimtas jo telefonas. Nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusysis pats jam padavė telefoną.

Nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, jog būtent jis (nuteistasis) sumušė nukentėjusįjį ir paėmė iš jo piniginę ir raktus. Tvirtina, kad byloje neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltumą pagal LR BK 180 str. 1 d., nėra surinkta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir nuteistojo veiksmus perkvalifikuoti į paprastą vagystę, prokurorė ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmestas.

Apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai M. Č. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., nes jis, panaudodami fizinį smurtą ir tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą, V. J. priklausantį 65 eurų vertės turtą.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis M. Č. nenaudojo smurto siekdamas pagrobti svetimą turtą iš nukentėjusiojo.

Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Būtini šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai ir priežastinis ryšys. Veikai būdinga tai, kad kaltininkas padaro ją aktyviais veiksmais: fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pati jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Svetimo turto pagrobimas paprastai yra susijęs su staigiu turto turėtojo užpuolimu. Užpuolimu suprantamas staigus, agresyvus savininko arba kito valdytojo antpuolis. Užpuolimas gali būti slaptas ir netikėtas arba atviras, akivaizdus, turto turėtojui ar kitiems asmenims. Visais atvejais tai priemonė, kuria siekiama palaužti užpulto asmens pasipriešinimą arbe neleisti jam šauktis pagalbos.

Subjektyviosios plėšimo pusės požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį pagrobti neteisėtomis priemonėmis: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis.

Nukentėjusysis V. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka nuosekliai nurodė 2015 m. gruodžio 31 d. įvykio aplinkybes (15-16, 137 b. l.), atpažino jį apiplėšusį asmenį iš jam pateiktų nuotraukų (21-26 b. l.). Nors jis buvo apiplėštas tamsiu paros metu ir tuo metu nuteistasis buvo su kepure, tačiau nukentėjusysis paaiškino, jog būtent dėl nuteistojo dėvimo kepurės jis galėjo ir nematyti rando. Kaip minėta anksčiau, 2015 m. kovo 4 d., buvo atliktas asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką veiksmas. Nukentėjusysis iš jam pateiktų atpažinti keturių asmenų atpažino M. Č., kaip asmenį, kuris 2015-12-31 apie 18.30 val. prie (duomenys neskelbtini), jį sumušė ir iš rankų pagrobė mobilaus ryšio telefoną, iš kelnių ištraukė piniginę, iš striukės kišenės ištraukė buto raktus. Jis M. Č. atpažino iš bendrų veido bruožų (21-26 b. l.). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, jog M. Č. iš jo atėmė telefoną, o paprašius grąžinti, trenkė į nosį, o jam (nukentėjusiajam) nugriuvus ant žemės iškraustė kišenes, paėmė dar piniginę ir raktus, gulinčiam dar įspyrė, jis nebuvo labai sužalotas, tačiau iš nosie bėgo kraujas, po ko nuėjo į ,,Lukoil“ degalinę kviestis pagalbos (137 b. l.). Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą patvirtino, kad jį sužalojo ir apiplėšė būtent M. Č.. Iš liudytojos degalinės darbuotojos L. J. parodymų apylinkės teismo posėdyje matyti, kad apie 19.00 val. į degalinę įvedė sumuštą žmogų, sakė, kad rado gulintį prie kolonėlės, jis atrodė kaip suspardytas, buvo iškviesti medikai, atvestas asmuo pasakė, kad jis buvo sumuštas, nurodė, kad iš jo buvo atimti raktai, telefonas ir piniginė, sužalojimai liudytojai pasirodė stiprūs (153 b. l.). Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų tarnybinių pranešimų, surašytų iš karto po įvykio, matyti, jog buvo gautas pranešimas iš degalinės operatorės, kad į degalinę atėjo asmuo, kuris nurodė, jog buvo užpultas ir iš jo buvo atimtas telefonas bei dokumentai, asmuo nesmarkia kraujavo (27, 28 b. l.).

Kolegija sprendžia, jog netikėti nukentėjusiojo V. J. parodymais apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo, nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir iš esmės sutampantys. Jokių aplinkybių, kurios duotų pargrindą įtarti, kad nukentėjusysis siekia melagingai apkalbėti nuteistąjį, nenustatyta. Juolab, kad ir byloje esantys liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai esminėse aplinkybėse sutampa su nukentėjusiojo V. J. parodymais.

Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Č. nusikalstama veika yra visiškai įrodyta ir teisingai buvo kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d.

Apeliantas taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą. Toks apelianto prašymas atmestinas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016, 2K-238-699/2016).

Nuteistasis M. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykdyto nusikaltimo aplinkybių papasakoti negali, nes šventiniu laikotarpiu buvo įvykdęs dar kelis nusikaltimus (76-79 b. l.), teisminio nagrinėjimo metu kaltę pripažino iš dalies ir tvirtino, kad nukentėjusysis jam telefoną paskambinimui davė pats, o jis telefono vėliau negrąžino, tvirtino, kad jokio smurto nebuvo ir nukentėjusysis nebuvo sužalotas (136 b. l.). Pasibaigus bylos nagrinėjimui ir kaltinamajam suteikus paskutinį žodį, jis taip pat neigė nukentėjusįjį mušęs, prašė jo veiksmus perkvalifikuoti (156 b. l.). Atsižvelgiant į tai, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė kaltinamojo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Č. bausmę pagal BK 180 str. 1 d., BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Teismas, skirdamas nuteistajam M. Č. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas apysunkis, tyčinis smurtinis nusikaltimas, taip pat į M. Č. asmenybę apibūdinančius duomenis (teistas, teistumas neišnykęs, naują nusikaltimą padarė netrukus po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, baustas administracine tvarka), į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 13 p. – nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad kaltinamasis nedirba ir neregistruotas darbo biržoje. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė M. Č. bausmę, mažesnę, nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio nuteistajam M. Č. paskirta bausmė nėra per griežta ir švelninti ją nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.