- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-187-260/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00167-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- K. A.
- Trečiasis asmuo
- J. P.
- Kategorijos
- 2.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui K. A. dėl turtinės žalos priteisimo, trečiasis asmuo J. P..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. sausio 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė teismo priteisti iš atsakovo K. A. 209,68 Eur turtinės žalos atlyginimą, 22,35 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2013 m. kovo 15 d. buvo užpiltas J. P. priklausantis ir apdraustas būsto draudimu butas (duomenys neskelbtini). Ieškovė draudimo sutarties pagrindu kompensavo draudėjai J. P. 731 Lt (211,71 Eur) nuostolius. Išmokėjus draudimo išmoką, ieškovei perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o atsakingu už minėtą įvykį buvo nustatytas atsakovas K. A., kuriam priklauso virš aplieto buto esančios gyvenamosios patalpos. Ieškovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – žala buvo patirta dėl atsakovo netinkamo naudojimosi savo turtu, nedarant žalos kitiems. Ieškovė pretenzija ragino atsakovą atlyginti žalą, tačiau turtinė žala nebuvo atlyginta.
Atsiliepimas
Atsakovas K. A. 2016 m. vasario 3 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame prašė atmesti ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo kaip nepagrįstą. Nurodė, kad name nėra bendrijos ar administratoriaus, viskuo rūpinasi patys gyventojai. Žala J. P. galimai atsirado dėl staigaus atodrėkio, o bendro naudojimo vandens nubėgimo vamzdyje esantis vanduo nešildomame rūsyje dar buvo užšalęs ir negalėjo nubėgti į kanalizaciją - buvo nenugalimos jėgos aplinkybės. Dėl trečiojo asmens buto užliejimo atsakovas savo kaltės neįžvelgė, kadangi vanduo bėgo ne iš jo buto, o nuo bendro naudojimo objekto – lietaus nubėgimo vamzdžio, kurio priežiūra niekam nepriklausė. Pažymėjo, kad dėl nurodytų priežasčių buvo užlietas ir jo butas. Laikė, kad butų savininkai bendro naudojimo objektais turi rūpintis bendrai, o civilinė atsakomybė neatsiranda, nesant visų jos atsiradimui būtinų sąlygų. Esant nenugalimos jėgos aplinkybėms atsakovas ir trečiasis asmuo turi būti atleidžiami nuo atsakomybės. Nurodė, kad trečiasis asmuo J. P. pati nežinojo kada atsirado užliejimas koridoriuje, kada atsirado skylė lubose, o draudiką išsikvietė po bendro lietaus nubėgimo vamzdžio užšalimo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo K. A. 104,84 Eur turtinės žalos atlyginimą, 11,17 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7,50 Eur žyminį mokestį ir 35,04 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti žalą už trečiojo asmens J. P. apdrausto buto sugadinimus. Ieškovė teigė, jog žala trečiojo asmens butui buvo padaryta dėl trijų įvykių – 2-jų užliejimų ir vamzdžio nupjovimo atsakovo bute, dėl ko atsirado skylė J. P. bute esančio kambario lubose. Teismas nustatė, kad trečiojo asmens butui padarytos žalos apimtis ir lokalizaciją patvirtina byloje pateiktos nuotraukos, tačiau atsakovas nesutinka, kad trečiojo asmens buto kambaryje lubose skylė atsirado dėl jo veiksmų, taip pat nesutiko atlyginti žalą, atsiradusią dėl trečiojo asmens buto užliejimo, užšalus bendram lietaus nubėgimo stovui, ir nesutiko, jog trečiojo asmens koridoriaus sienose - lubose esančios užliejimo žymės atsirado ne dėl užšalusio bendro stovo, bet dar kito įvykio metu.
Pasisakydamas dėl skylės lubose teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, kuriais jie neneigia, jog skylė lubose atsirado dėl kažkada name buvusios ir panaikintos bendros šildymo sistemos bei pateiktas nuotraukas, darė išvadą, kad atsakomybė dėl minėtos skylės atsiradimo J. P. lubose turi tekti abiem – ir atsakovui, ir trečiajam asmeniui, kadangi anksčiau buvusios namo bendros šildymo sistemos vamzdis yra nupjautas ir pas atsakovą ir pas trečiąjį asmenį, o dėl atsakovo bute buvusios vibracijos ir netinkamai trečiojo asmens bute atliktos skylės užtaisymo darbų, tinkas galėjo išbyrėti.
Pasisakydamas dėl užliejimų teismas, remdamasis šalių ir liudytojos A. J. paaiškinimais nustatė, jog žala atsirado ne tik dėl atsakovo, tačiau ir dėl trečiojo asmens neveikimo – bendro naudojimo objekto netinkamos priežiūros, todėl sprendė, kad atsakomybė už žalą dėl šio įvykio taip pat tenka ir atsakovui, ir trečiajam asmeniui, kurie neginčijo abipusės pareigos jį prižiūrėti. Dėl ieškovės teiginio, kuriuo prašoma iš atsakovo priteisti žalą dėl ankstesnio trečiojo asmens buvo užliejimo – teismas laikė, jog ieškovė ankstesnio užliejimo aplinkybių neįrodė, vertino, jog ieškovės nurodomos aplinkybės dėl dar vieno buvusio užliejimo nepagrįstos ir labiau susijusios su anksčiau minėtu užliejimu iš bendro lietaus stovo.
Atsižvelgdamas į nustatytą, teismas sprendė, kad žala trečiojo asmens J. P. butui, kurią atlygino ieškovė, atsirado ne tik dėl atsakovo, bet ir dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų – abu vienodai nevykdė įstatymuose numatytų pareigų dėl bendrų objektų priežiūros bei netinkamai vykdė remontus savo butuose. Todėl teismas ieškovei priteisė ½ dalį ieškovės atlygintos žalos, kuri atsirado tiek dėl užliejimo, tiek dėl skylės trečiojo asmens kambario lubose.
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad už žalos atsiradimą yra atsakingas ir atsakovas, ir trečiasis asmuo, turėjo pareigą analizuoti kiekvieno iš šių asmenų kaltės laipsnį dėl dviejų užpylimų ir skylės lubose atsiradimo ir tik nustatęs šias aplinkybes galėjo spręsti dėl ieškovei priteistinos žalos dydžio. Šiuo atveju Kauno apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neanalizavo šių aplinkybių ir formaliai nurodė, kad priteistina žala mažintina ½ dalimi, nes atsakingi yra ir atsakovas, ir trečiasis asmuo. Tokiu būdu teismas ne tik netinkamai taikė materialinės teisės normas, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Taip jis padarė spręsdamas, jog lubų tinkas trečiajam asmeniui priklausančio buto patalpoje galėjo iškristi ne tik dėl vibracijos, atsakovui savo bute remonto metu pjaunant vamzdį, bet ir dėl nekokybiško užtaisymo atlikimo jos pačios bute bei trečiojo asmens bute buvusio nekokybiško tinko ar nekokybiško skylės užtaisymo.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesines teisės normas, kadangi nepagrįstai sprendė, jog trečiojo asmens butas buvo užpiltas ne du kartus, kaip nurodyta ieškovės pateiktuose dokumentuose, o vieną kartą užšalus lietaus kanalizacijos vamzdžiui.
Atsiliepimas
Atsakovas K. A. ir trečiasis asmuo J. P. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, atsiradusios dėl buto užliejimo, atlyginimą, taip pat proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys atsakovui dėl turtinės žalos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Taigi draudikas turėtų vengti situacijų, kai draudimo išmoka mokama dėl draudimo sutartimi neprisiimtos rizikos, nesant tam teisinio pagrindo. Tokios ex gratia išmokos atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to, siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje, draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir trečiasis asmuo J. P. 2012 m. gruodžio 12 d. sudarė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiui nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. 2013 m. kovo 29 d. buvo aplietas draudėjos J. P. butas. 2013 m. kovo 29 d. dėl įvykusio įvykio ieškovė surašė turto sugadinimo, sunaikinimo aktą, kuriame užfiksavo, jog 2013 m. kovo 15 d. buvo aplietas draudėjai priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini), jos bute remontas darytas 2009 metais, 6-2 patalpose lubose yra iškritus dangai susiformavusi skylė, matosi vandens žymės, ant sienų vandens nubėgimai, 6-1 patalpoje lubose matosi vandens žymės. Akte užfiksuoti draudėjos paaiškinimai, jog 2013 metų sausio mėnesį ir 2013 m. kovo 15 d. bute Nr. (duomenys neskelbtini) buvo remontuojamos patalpos ir vamzdynas, 2013 m. vasario mėnesį buvo užšalęs bendrastovinis lietaus nutekėjimo vamzdis. 2013 m. balandžio 2 d. lokalinėje sąmatoje nurodyta, kad minėto įvykio tiesioginės išlaidos sudaro 209,68 Eur (731 Lt). 2013 m. balandžio 3 d. mokėjimo nurodymu ieškovė pervedė draudėjai 209,68 Eur (731 Lt). 2013 m. lapkričio 13 d. pretenzija Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo. Nustatyta, kad ieškovės surašytame turto sugadinimo, sunaikinimo akte nurodytas atsakovo butas Nr. (duomenys neskelbtini) iš tiesų yra butas Nr. (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl ieškovės akte nurodyto netikslumo byloje nėra, todėl laikytina, kad ieškovės 2013 m. kovo 29 d. turto sugadinimo, sunaikinimo akte nurodytas butas Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pagal byloje esančius duomenis, jame atsakovas K. A. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Atsakovas nesutiko, kad žala trečiojo asmens butui atsirado dėl jo veiksmų. Nurodė, kad jo butas ir trečiojo asmens butas buvo užlieti užšalus bendram lietaus nubėgimo stovui, kurio priežiūra turėjo rūpintis kartu su trečiuoju asmeniu. Jam nežinomos aplinkybės dėl trečiojo asmens buto koridoriaus lubų ir sienų užliejimo bei skylės jos buto lubose atsiradimo. Nurodė, kad jokių pretenzijų iš trečiojo asmens dėl minėtų įvykių nebuvo sulaukęs. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodomas aplinkybes, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojų paaiškinimus, nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog žala atsirado dėl atsakovo kaltės, laikė, jog žala atsirado tiek dėl atsakovo, tiek dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, t. y. netinkamos lietvamzdžio priežiūros bei netinkamai atliktų remonto darbų, todėl sprendė, kad atsakovui tenka ½ dalis atsakomybės už žalą tiek dėl užliejimo, tiek dėl skylės trečiojo asmens kambario lubose.
Apeliantė su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu iš esmės nesutinka dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė defektų atsiradimo priežasties ir laiko, kad tokiu būdu teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus.
Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamu atveju apeliantė, siekdama žalos atlyginimo, privalėjo įrodyti šias deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Apeliantės teigimu, pateikti įrodymai: defektinis aktas, fotografijos, šalių paaiškinimai patvirtina, kad žala trečiojo asmens butui buvo padaryta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų du kartus užliejus trečiojo asmens butą bei vykdant savo buto remonto darbus, t. y. pjaunant vamzdį. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad , kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, dėl žalos trečiojo asmens butui yra kaltas ir atsakovas ir trečiasis asmuo, kadangi trečiojo asmens butas buvo aplietas dėl atsakovo ir trečiojo asmens neteisėtų veiksmų – neveikimo – prižiūrint bendro naudojimo objektus.
Daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame įvyko trečiajam asmeniui priklausančio turto užliejimas, bendrojo naudojimo objektai, dėl kurių netinkamos priežiūros ieškovas šioje byloje kelia subrogacinį reikalavimą atlyginti žalą, priklauso visiems butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisę ir teisinį bendraturčių tarpusavio santykių sureguliavimo režimą reglamentuoja CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ V skyriaus „Nuosavybės teisė“ IV skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ normos. Jos reglamentuoja ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą.
Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 6 dalis). Daugiabučio namo savininkų bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų (CK 4.83 straipsnio 3 dalis, DNSBĮ 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Šių bendraturčių pareigų, kaip pirmiau nurodyta, nagrinėjamu atveju neeliminuoja nei daugiabučiame name įsteigta bendrija, nei namo techninę priežiūrą pagal sutartį vykdantis administratorius.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad asmens neteisėti veiksmai užliejimo atveju turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y. netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2014-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014; 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014).
Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog žala trečiojo asmens butui atsirado dėl užšalusio lietaus nutekėjimo vamzdžio, kurio priežiūra priklauso tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui, o ieškovei neįrodžius, jog žala trečiojo asmens butui atsirado tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ieškovės ieškinį tenkindamas iš dalies, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei materialines teisės normas. Pažymėtina, jog įstatymas draudžia draudikui mokėti draudimo išmoką, neįsitikinus draudžiamo įvykio buvimu. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju būtent ieškovė trečiajam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką nesurinkusi visų su draudžiamo įvykio buvimu susijusių įrodymu, nenustačiusi visų reikšmingų faktinių aplinkybių bei nesurinkusi pakankamai įrodymų, kurių pagrindų būtų galima spręsti, kad dėl atsiradusios žalos yra kaltas tik atsakovas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo atmeta kaip nepagrįstus, laiko, kad savo pareigos įrodyti, jog dėl atsiradusios žalos yra kaltas tik atsakovas, neįvykdė pati ieškovė.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė tinkamas ir pagrįstas išvadas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.