Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transroad logistics“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-10915-949/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transroad logistics“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ( toliau –UAB) „Delamode Baltics“ prašo priteisti iš atsakovės UAB „Transroad logistics“ 2601,50 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 59,00 Eur žyminį mokestį bei 1000,00 Eur išlaidų už advokato suteiktas paslaugas. Nurodė, kad pagal 2015-11-18 tarp šalių sudarytą pervežimo sutartį ieškovė suteikė atsakovei krovinio pervežimo paslaugą ir pateikė atsakovei PVM sąskaitą – faktūrą, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti sutartą 2601,50 Eur sumą, tačiau atsakovė už suteiktą paslaugą neatsiskaitė. Taip pat paaiškino, kad ieškovė pristatė visą sutartyje sutarto svorio krovinį, o atsakovės argumentai, kad atsakovė neprivalo atsiskaityti su ieškove dėl to, kad ieškovė nėra atlyginusi dėl krovinio praradimo padarytus nuostolius nepagrįsti, nes reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ieškovei atsakovė nėra pareiškusi, pati atsakovė nuostolių nėra patyrusi ir nėra įrodžiusi jų dydžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš ieškinio reikalavimo ir šalių nurodytų faktinių aplinkybių galima spręsti, kad atsakovė nors ir neteikė teismui sutarties su UAB „Osvalda“ įsipareigojo UAB „Osvalda“ pervežti krovinį. Atsakovė iš esmės yra tarpinis vežėjas, kuri sudarė sutartį, kaip užsakovė su kitu vežėju, šioje byloje ieškove UAB „Delamonde Baltics“. Konkrečiu atveju byloje nesprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas, pagal bylos aplinkybes ieškovė UAB „Delamode Baltics“ įsipareigojusi pervežti sutartyje nurodytą krovinį, ir jį pervežusi pagal sutarties sąlygas turi teisę reikalauti atlyginimo už krovinio pervežimą. Iš esmės šioje byloje ginčas yra kilęs tarp šių sutarties šalių, vežėjų tarpusavio atsiskaitymo, dėl krovinio pervežimo ir apmokėjimo už krovinį. Apelianto vertinimu neįtraukus trečiųjų asmenų UAB „Osvalda“ ir UAB „Donkis“ į bylos nagrinėjimą pažeistos jų teisės bei priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, atsižvelgiant į tarp šalių, konkrečiu atveju tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį dėl krovinio pervežimo, priimtas teismo sprendimas dėl skolos priteisimo turi įtakos UAB „Osvalda“ ir UAB „Donkis“ teisėms ir pareigoms. Be to byloje nėra duomenų, kad UAB „Osvalda“, ar UAB „Donkis“ būtų nurodę apie suinteresuotumą dėl bylos baigties bei teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmos instancijos teismas nėra pagrindo spręsti, kad pasisakė dėl trečiojo asmens UAB „Osvalda“ teisių ir pareigų, kad teismo sprendimas kaip teigia atsakovė gali turėti įtakos materialinėms teisėms ir pareigoms reiškiant regresinį ieškinį. Nors atsakovė nurodo, kad UAB „Osvalda“ reiškė priekaištus atsakovei dėl neįtraukimo į bylos nagrinėjimą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Atsakovės teigimu atsakovė būdama tarpininkė neturėjo gintis nuo ieškinio reikalavimų, kadangi žala padaryta UAB „Osvalda“. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, atsakovės teigimu byla gražintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, sprendžia, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdami pateikti įrodymų, kuriais remiasi, asmenys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 178–179 straipsniai, 199 straipsnio 1 dalis, 205 straipsnis). Tokį prašymą teismui privaloma ne tik motyvuoti, bet ir paremti pridedamais įrodymais. Šaliai, prašančiai išreikalauti rašytinius, daiktinius bei kitus įrodymus, sutikus, teismas gali išduoti jai liudijimą apie teisę gauti tuos įrodymus, kad jie būtų pateikti teismui (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 199 straipsnio 4 dalis, 206 straipsnio 2 dalis). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali atsisakyti tenkinti byloje dalyvaujančių asmenų prašymus išreikalauti įrodymus, nustačius, kad jie patys galėjo juos gauti ir pateikti teismui, o prašymą išreikalauti įrodymus pateikė piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis. Šios nuostatos taikomos ne tik ieškovei, tačiau atsižvelgiant į įrodinėjimo pareigą ir atsakovei. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas apribojo atsakovei galimybes pateikti visus įrodymus. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad šalims nebendradarbiaujant , o atsakovei faktiškai nedalyvaujant pervežime atsakovei buvo apribotos įrodymų teikimo ir rinkimo galimybes. Byloje nenustatyta, kad atsakovė neturėjo galimybės teikti savo argumentus patvirtinančių įrodymų, o jų negalėdama pateikti, prašyti CPK nustatyta tvarka ir savalaikiai išreikalauti.

Atsakovė savo prievolę atsiskaityti su ieškove už suteiktas pervežimo paslaugas ginčija argumentais, kad neprivalo mokėti už pervežimą, nes krovinio gavėjas UAB „Osvalda“ pasak atsakovės pateikė pretenziją atsakovei dėl ieškovės gabento krovinio dalies sugadinimo ir dėl UAB „Osvalda“ patirtų nuostolių. Todėl atsakovės vertinimu ieškovė privalo atlyginti UAB „Osvalda“ patirtus nuostolius, o atsakovė, kaip minėta neturi pareigos mokėti ieškovei už netinkamai atliktą pervežimą. Sutiktina iš dalies su ieškovės vertinimu, kad vienintelis atsakovės argumentas atsisakant mokėti užmokestį ieškovei yra tai, kad UAB „Osvalda“ pareiškė atsakovei pretenziją dėl gabento krovinio sugadinimo, praradimo. Tačiau vien fakto nurodymas apie UAB „Osvalda“ pareikštą pretenziją nepašalina atsakovės pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Pažymėtina, kad CPK 143 straipsnis numato, kad teismas priima priešieškinį, jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Atsakovės vertinimu nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovė šioje byloje nereiškė priešieškinio todėl nuo ieškinio reikalavimo apsiginti negali. Atsakovės teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir atsakovė pasirinko gintis nuo pareikšto ieškinio atsikirtimais į ieškinį atsiliepimo forma. Atsakovė atsikirtimais siekė įrodyti, kad ieškovė neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų. Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį, priešieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio, priešieškinio dalyką, t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Toks teisės į teisinę gynybą įgyvendinimas atitinka dispozityviškumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu vien galimai pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienaip ar kitaip pašalinti dėl galimai padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nereiškė priešieškinio šioje byloje taip pat su atsiliepimu į ieškinį bei nagrinėjant bylą iš esmės nepateikė duomenų patvirtinančių patirtus nuostolius, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė aplinkybių, jog dėl ieškovės galimai neteisėtų veiksmų ir netinkamo sutarties vykdymo sprendimo priėmimo metu yra patyrusi nuostolių neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo padarytoms išvadomis. Sutiktina ir su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad remiantis CMR konvencijos nuostatomis, reikalavimus vežėjui gali reikšti krovinio siuntėjas, gavėjas, arba asmuo, kuris nors ir nėra nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino pastariesiems nuostolius ir įgijo reikalavimo teisę į vežėją. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl ieškovės, kaip vežėjo kaltės prarasto krovinio ar sugadinto krovinio dalies, patyrė realių išlaidų, todėl atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis remtis minėta CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata atsakovė neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai, nepatikrinęs ieškinio reikalavimo, pagrįstumo, priteisė 2601,50 Eur skolą, nes šalių sudarytoje pervežimo sutartyje nenurodyta, jog pervežimo suma yra be valstybei mokėtinų mokesčių. Bylos duomenimis atsakovė skolos už pervežimo paslaugas dydžio, nurodyto jai pateiktoje PVM sąskaitoje - faktūroje, klausimo bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nekėlė. Pažymėtina, kad CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovės nurodomos aplinkybės dėl užmokesčio už pervežimą dydžio, nurodyto PVM sąskaitoje - faktūroje, negali būti apeliacijos dalyku. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs faktines aplinkybes, tai, kad ieškovė išrašė atsakovei 2016-02-05 PVM sąskaitą – faktūrą serija DB Nr. 1046404 2601,50 Eur (2150,00 Eur + 451,50 Eur (21 proc. PVM)) sumai, tačiau atsakovė už pervežimo paslaugas su ieškove visiškai neatsiskaitė nors ir buvo raginama sumokėti susidariusią skolą, neginčijo skolos dydžio, sutarties sąlygų, todėl teismas pagrįstai ieškinį tenkino priteisdamas 2601,50 Eur.

Atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovės reikalavimai dėl naujų įrodymų priėmimo ir prijungimo. Atsakovė prašo priimti rašytinius įrodymus - krovinio įsigijimo sąskaitą, mokėjimo pavedimą ir krovinio utilizavimą patvirtinantį dokumentą, kurie pagal atsakovę pateikti kitoje byloje, kur sprendžiamas klausimas dėl nuostolių už sugadintą krovinį atlyginimo ir atsakovei tapo žinomi po sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama nes apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą ( CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog konkrečiu atveju atsakovė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių minėtų rašytinių įrodymų negalėjo pateikti pirmos instancijos teismui, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju minėti papildomi duomenys galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme, todėl vadovaujantis CPK 314 straipsniu atsisako juos priimti ir vertinti.

Apeliacinės instancijos teismas dėl aukščiau nurodytų argumentų, kad atsakovė turėjo galimybes pasinaudoti jai CPK suteiktomis teisėmis teikti įrodymus, sprendžia, kad nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas nustatęs, kad atsakovė negali apsiginti nuo nepagrįsto reikalavimo, privalėjo sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta byla Nr. e2-9134-1003/2016 nes pasak apeliantės nustatyti faktai turės teisinę reikšmę šioje byloje sprendžiant dėl reikalavimo apimties. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytas vienas privalomų civilinės bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016). Pažymėtina, kad LITEKO duomenimis atsakovės nurodomoje civilinėje byloje pareikštas ieškovės UAB „Osvalda“ ieškinys dėl nuostolių už sugadintą krovinį atlyginimo, bei atsakovės UAB „Transroad logistics“ priešieškinys dėl skolos už vežimo paslaugas priteisimo, kurioje atsakovais taip pat yra UAB „Delamode Baltics“ ir UAB „Donkis“ . Byloje reiškiami reikalavimai nurodomos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti, kad šioje civilinėje byloje, jos nesustabdžius, atsižvelgiant į tarp šalių kilusį ginčą nėra galimybės nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, ir dėl to reikalinga ją stabdyti (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Apeliacinio teismo vertinimu pirmos instancijos teismo sprendimas atsakovei neatima galimybės spręsti įstatymo numatyta tvarka klausimus dėl nuostolių atlyginimo, kelti su tuo susijusius klausimus vykdymo procese ir kita. Iš esmės atsižvelgiant į jau išdėstytus argumentus nepagrįstas apeliantės prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-227-1003/2017 (e2-9134-1003/2016).

Apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas, prašo 50 procentų sumažinti pirmos instancijos teismo sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas. Pagal bylos duomenis matyti, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktą sąskaitą faktūrą sudaro ieškinio ir jo priedų dėl skolos priteisimo iš atsakovės parengimas ir pateikimas teismui - 600,00 Eur, atsiliepimo į atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo parengimas ir pateikimas teismui - 200,00 Eur, kitų procesinių dokumentų rengimas, atstovavimas teismo posėdyje, kelionės išlaidos 200,00 Eur. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinus bylos duomenis, galimas laiko sąnaudas, procesinių dokumentų turinį, teisinius klausimus, kitas aplinkybes pagrįstai priteisė iš atsakovės 1000,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visumą byloje esančių duomenų bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmos instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė objektyviai – tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė pareiškė teismui prašymą priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kaip minėta išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, daro išvadą, kad išlaidos nėra nepagrįstai didelės, iš esmės pagrįstos, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 700,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ( CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Transroad logistics“, į. k. 302699235, ieškovei UAB „Delamode Baltics“, į. k. 300614485, 700 Eur ( septynis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.