Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1156-565/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-15
Bylos Nr.: e2A-1156-565/2017
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rūta Burdulienė
Ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
Atsakovas: AB „Lietuvos draudimas“

Kategorijos

2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-1156-565/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28102-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 341,85 Eur žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. L.. Nurodė, kad 2014 m. vasario 7 d. R. D., vairuodamas sunkvežimį Mercedes-Benz Actros, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Schmitz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neįvertino sudėtingų eismo sąlygų ir nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė sunkvežimio ir šis slysdamas kirto kelio atitvarus ir įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kurioje susidūrė su R. G. vairuojamu vilkiku. Šio įvykio metu nukentėjo V. L., dėl šių sužeidimų V. L. nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. spalio 3 d. buvo laikinai nedarbingas ir ieškovas jam paskyrė 10 592,30 Lt (3 067,74 Eur) ligos pašalpą. Nelaimingas atsitikimas ieškovo 2014 m. birželio 5 d. sprendimu buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Atsakovas 2014 m. sausio 5 d. ieškovui žalą visiškai atlygino. 2015 m. vasario 6 d. V. L. kreipėsi į ieškovą dėl ligos pašalpos dėl nelaimingo atsitikimo darbe skyrimo nuo 2015 m. vasario 3 d. Ieškovas pažymėjo, kad V. L. jo nedarbingumo laikotarpiu (2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiu) paskyrė 341,85 Eur ligos pašalpą dėl 2014 m. vasario 7 d. įvykusio eismo įvykio pasekmių. Ieškovas 2015 m. kovo 27 d. kreipėsi į atsakovą dėl 341,85 Eur žalos atlyginimo. Atsakovas 2015 m. birželio 12 d. raštu atsisakė atlyginti žalą, nurodydamas, kad nepakanka pagrindžiančių duomenų, jog V. L. laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d. buvo nedarbingas dėl 2014 m. vasario 7 d. patirtos traumos. Ieškovas, pakartotinai patikrinęs V. L. medicininius dokumentus, nustatė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d. nukentėjusysis gydėsi ir buvo pripažintas laikinai nedarbingu dėl 2014 m. vasario 7 d. patirtos traumos pasekmių.

2. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. V. L. nedarbingumo laikotarpis nėra susijęs su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu patirtų jo sužalojimų gydymu. Atsakovo pavedimu gydytojai-ekspertai, susipažinę su V. L. medicininiais dokumentais, eismo įvykio metu patirtais sužalojimais ir išduotais nedarbingumo pažymėjimais, nustatė, kad nedarbingumo pažymėjimas, išduotas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d., yra skirtas ne eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydymui. Nutraukus nedarbingumo pažymėjimą 2014 m. spalio 3 d., V. L. galėjo pradėti dirbti, visi eismo įvykio metu padaryti sužalojimai išnyko. Atsakovo teigimu, V. L. dešiniojo peties skausmai gali būti laikomi ankstesnių lėtinių ligų pasekmėmis, ką patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio sudarytas papildomos ekspertizės aktas, kurio išvadoje nurodyta, kad V. L. dar iki eismo įvykio 2011 m. nustatyta aukšta dešinio žastikaulio padėtis, siauras sąnarinis tarpas, artrozė raktikaulio-mentės sąnaryje, kaklinės stuburo dalies diskų degeneracija, pradinė osteochondrozė, juosmeninės stuburo dalies pradinė diskų degeneracija; rentgenologiškai ir kliniškai nustatytas dešinio peties sąnario tarpo susiaurėjimas, dešinio peties sąnario ankštumo sindromas su skausminiu sindromu ir funkcijos apribojimu; kaklo, pečių juostos raumenų asimetrija; diagnozuota dešinio raktikaulio – peties artrozė; 2012 m. diagnozuota dešinio peties sąnario periartritas su ankštumo sindromu ir funkcijos sutrikimu; 2013 m. nustatytas dešinio peties sąnario ankštumo sindromas su funkcijos sutrikimu, sunku pakelti ranką. Taigi iki 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio V. L. nustatyti pokyčiai peties sąnaryje su sąnario funkcijos apribojimu, todėl būtent šios ligos lėmė V. L. patirtus skausmus dešiniajame petyje laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 730 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad 2014 m. vasario 7 d. apie 13.35 val. automagistralės A1 Vilnius-Klaipėda 146 kilometre, (duomenys neskelbtini), vairuodamas sunkvežimį Mercedes Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neįvertino sudėtingų eismo sąlygų ir nepasirinko saugaus greičio, ko pasėkoje nesuvaldė sunkvežimio ir šis slysdamas kirto kelio atitvarus ir įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su R. G. vairuojamu vilkiku Iveco LD 440E42 su puspriekabe Samro, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o P. A. vairuojamas vilkikas Man TG460A, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe Schmitz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl sudarytos avarinės situacijos, siekdamas išvengti susidūrimo ir iš to sekančių sunkių padarinių, nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies. Eismo įvykio metu be kitų asmenų buvo sužalotas sunkvežimio Mercedes Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keleivis, šioje byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujantis V. L.. V. L. šio eismo įvykio metu ėjo darbines pareigas, todėl 2014 m. kovo 25 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kuriame konstatuoti V. L. padaryti sužalojimai: krūtinės sumušimas, šonkaulių lūžiai, o 2014 m. birželio 5 d. ieškovo sprendimu šis įvykis pripažintas draudiminiu įvykiu, dėl kurio V. L. buvo nedarbingas nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 4 d., taip pat nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. spalio 3 d. Teismas taip pat nustatė, kad V. L. 2015 m. vasario 3 d. kreipėsi į gydymo įstaigą, kurioje jam chirurgo buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 4 d. (ligos kodas – T02.70), ir buvo diagnozuoti krūtinės ląstos ir nugaros kaulų lūžiai, dešinio peties sąnario kontraktūra po 2014 m. vasario 7 d. patirtos traumos pasekmių. V. L. 2015 m. vasario 4 d. dalyvavo gydytojų konsultacinės komisijos posėdyje, kurio metu jis buvo nukreiptas traumatologo, neurologo konsultacijai. 2015 m. vasario 17 d. atlikus rentgenogramą buvo aprašyti liekamieji reiškiniai po politraumos ir neurologas 2015 m. vasario 17 d. diagnozavo potrauminę deš. brachiopleksopatiją, vyraujant C6-C8 šaknelių pakenkimui, dešinės rankos lengvą parezę, skausminį sindromą FN II laipsnio; ortopedas-traumatologas 2015 m. vasario 17 d. diagnozuota: būklė po deš. žastikaulio ir mentės lūžių, dešinio peties sąnario ryški kontraktūra III-IV. Nedarbingumo pažymėjimai V. L. buvo tęsiami iki 2015 m. vasario 27 d., juose nedarbingumo priežastimi nurodant nelaimingą atsitikimą darbe 2014 m. vasario 7 d., o ligos kodą – T02.70. Pagal šiuos nedarbingumo pažymėjimus V. L. paskaičiuota išmokėti 341,85 Eur dydžio ligos pašalpa.

5. Teismas nurodė, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog dėl eismo įvykio, kuriame nukentėjo V. L., kaltu prisipažino R. D., vairavęs sunkvežimį Mercedes Benz Actros, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas 2014 m. lapkričio 13 d. pretenzija atsakovui prašė atlyginti 10 592,30 Lt žalą, kurią atsakovas atlygino. Ieškovas 2005 m. kovo 27 d. raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu taip pat atlyginti 341,85 Eur ligos pašalpą už V. L. nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d. Atsakovas 2015 m. birželio 12 d. raštu ieškovo prašymą atmetė, nurodydamas, kad įvertinus V. L. medicininius dokumentus, negalima daryti išvados, jog V. L. šiuo laikotarpiu buvo nedarbingas dėl 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti žalą, atsiradusią ieškovui išmokėjus V. L. ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d. Ieškovas, teigdamas, kad šis V. L. nedarbingumas buvo dėl 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, rėmėsi V. L. išduotais nedarbingumo pažymėjimais, gydytojų (neurologo, ortopedo) pateiktomis diagnozėmis 2015 m. vasario 17 d., 2015 m. vasario 19 d., kurios pagrįstos 2015 m. vasario 17 d. radiologo konsultacija, V. L. nusiskundimais. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo pozicija, nurodo, kad V. L. iki 2014 m. vasario 7 d. sirgo dešinio peties lėtinėmis, taip pat kitomis ligomis, kurios galėjo lemti dešinio peties skausmus, dėl kurių 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiu V. L. turėjo nedarbingumą, ir grindžia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio surašytu papildomos ekspertizės aktu Nr. GP 6/15(10)-G 133/15 (10), 2016 m. gegužės 21 d. ekspertizės aktu Nr. 0098/16, pateiktu šioje byloje paskirto teismo eksperto P. P., medicininiais dokumentais.

7. Teismas sutiko su atsakovu, kad V. L. iki 2014 m. vasario 7 d. skundėsi dešinio peties skausmu, todėl padarė išvadą, kad 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. nedarbingumas buvo sąlygotas jo 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ar jo pasekmių negalima. 2015 m. birželio 11 d. gydytojo eksperto surašytoje išvadoje nurodyta, kad nuo 2011 m. V. L. buvo gydytas dėl stuburo kaklinės dalies diskų degeneracijos, subchondrinės paviršių sklerozės, pradinės osteochondrozės, krūtininės stuburo dalies pokyčių Th 8-9 diske, juosmeninės stuburo dalies L4-5 susiaurėjimo, disko degeneracijos. Be to, V. L. nuo 2011 m. buvo gydytas dėl dešinio peties lėtinių ligų: 2011 m. gegužės 3 d. diagnozuota labai aukšta žastikaulio padėtis, siauras sąnarinis tarpas, nedidelė artrozė raktikaulio-menties sąnaryje, 2011 m. liepos 4 d. – dešinio peties periartritas, 2011 m. liepos 14 d. – dešinio peties artrozė, 2011 m. rugpjūčio 11 d. – dešinio peties ankštumo sindromas, 2013 m. lapkričio 14 d. – dešinio peties periartritas, 2013 m. lapkričio 19 d. – dešinio peties rotarių plyšimas, 2013 m. gruodžio 3 d. – žastikaulio galvoje degeneracinė cista, subakromialinio ankštumo požymiai. Šios V. L. dešinio peties lėtinės ligos, atspindėtos medicininiuose dokumentuose, nurodytos ir 2015 m. birželio 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio papildomame ekspertizės akte. Teismas pažymėjo, kad šiame akte nurodyti V. L. nusiskundimai ar objektyvūs gydytojų konstatuoti duomenys savo pobūdžiu nesiskiria nuo jo nusiskundimų, ginčo nedarbingumo laikotarpiu jo pateiktų gydytojams ar pačių gydytojų konstatuotų objektyvių duomenų.

8. Teismas nurodė, kad byloje yra vienintelė 2015 m. vasario 17 d. atlikta rentgenograma, kurioje yra konstatuoti ne tik liekamieji reiškiniai po politraumos (mentės sąnarinės srities deformacija, aiškios duobės, kaklelio vaizdo nebuvimas, likusios metalinės jungtys), bet ir ankšta žastikaulio padėtis, dešinio gumburo srities apkalkėjimas, raktikaulio petinio galo vidutinis panirimas, artrozė raktikaulio mentės sąnaryje. Teismas padarė išvadą, kad iki 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio pastarieji lėtiniai dešinio peties susirgimai V. L. kėlė tuos pačius simptomus, kuriuos jis nurodė ginčo nedarbingumo metu. Teismo ekspertas P. P. nurodė aplinkybę, kad tokie susirgimai kaip dešinės rankos parezė, dešinė brachiopleksopatija turi būti pagrįsti magnetinio rezonanso tyrimais, peties nervų tyrimais, pateikdamas ekspertizės aktą šioje byloje, ieškovo atstovės tam neprieštaravo bylos nagrinėjimo teisme metu. Todėl teismas sprendė, šiuo atveju byloje nepakanka įrodymų konstatuoti V. L. nedarbingumo ginčo laikotarpiu ryšį su jo patirtais sužalojimais 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu ar jo liekamaisiais reiškiniais (CPK 178, 185 str.).

9. Teismas pažymėjo, po 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio V. L. dar ilgą laiką skundėsi dešinės peties skausmu, tai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio 2015 m. birželio 8 d. papildomos ekspertizės aktas. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia jo nurodomų nusiskundimų, atsiradusių ginčo nedarbingumo laikotarpiu, susieti būtent su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykiu. Byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad V. L., atlikęs reabilitaciją, kurios metu dar 2014 m. rugsėjo 26 d. skundėsi dešinės rankos skausmu, ribotais judesiais, 2014 m. spalio 3 d. nedarbingumą baigė. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad 2015 m. vasario 3 d. vėl atsiradę V. L. nusiskundimai, susiję su dešinio peties ir jo sąnario skausmu, susiję su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykiu, o ne anksčiau turėtais susirgimais.

10. Teismas nurodė, kad nesivadovavo ieškovo į bylą pateiktais papildomais įrodymais – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus 2015 m. kovo 2 d. darbingumo lygio vertinimo aktu, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma DLN-2 Nr. 0028342, DLN- 2 Nr. 0025358, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2016- m. sausio 19 d. sprendimu, nes juose nenurodyta naujų faktinių aplinkybių, patvirtinančių V. L. nusiskundimų sveikata sąsają su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykiu.

11. Teismas nurodė, kad atsakovas patyrė 730 Eur ekspertizės ir pavedimų išlaidų šioje byloje, todėl ieškinį atmetus, jas priteisė atsakovui iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, t.y. priteisti iš ieškovo 341,85 Eur žalos atlyginimo ieškovo naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

12.1. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d. numato, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 str. ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 str. nuostatose VSDFV teritoriniams skyriams nustatyta prievolė išieškoti fondo biudžetui padalytą žalą iš kalto asmens. Todėl ieškovas, vadovaudamasis CK 6.290 str. 3 d. ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d. pateikė kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam atsakovui civilinį ieškinį 341,83 Eur sumai.

12.2. Byloje kilo ginčas dėl nukentėjusio eismo įvykio metu V. L. sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. priežastinio ryšio su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykiu, pripažinto nelaimingu atsitikimu darbe. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino ieškovo 2016 m. liepos 5 d. rašte nurodytų argumentų, paneigiančių gydytojo – eksperto P. P. išvadas. Teismas daugybės aukštąjį medicininį išsilavinimą turinčių darbuotojų teisės aktais įgaliotų spręsti (priimti sprendimus) nedarbingumo priežasties nustatymo klausimais, tarp jų ir GKK, NDNT kolegialiais (skundžiamais) sprendimais, ir teisės aktais įpareigotų įforminti (pasirašyti) teises aktais nustatytos formos privalomus vykdymui oficialiuosius rašytinus dokumentus, darbo rezultatus nevertino kaip pagrindžiančio ieškinio reikalavimą įrodymo, atsižvelgdamas tik į vieno asmens – eksperto nuomonę, nesuteikiant nurodytiems įgaliotiems gydytojams teisę apginti savo dalykinę (profesinę) reputaciją prieš galimai nepagrįstą eksperto išvadą. Teismo medicinos gydytojo – eksperto P. P. išvada nėra teisės aktas, o tik argumentuota nuomonė. Aplinkybė, kad jis savo išvadoje sukritikavo gydytojos – neurologės A. S. darbo metodus (neatliktas magnetinio rezonanso tyrimas, peties nervų tyrimas, diagnozė – dešinės rankos parezė ir dešinė brachiopleksopatija, nėra pagrįsta objektyviais ir pakankamais tyrimais ir t.t.), nepaneigia nukentėjusio asmens V. L. sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis buvo laikinai nedarbingas nurodytu laikotarpiu, priežastinio ryšio su eismo įvykiu, pripažinto nelaimingu atsitikimu darbe. Pažymi, kad šie eksperto išvadoje pateikti duomenys gali būti vertintini kaip žeminantys neurologės A. S. profesinę kvalifikaciją, kuriai net nesuteikta teisė šioje byloje apginti savo dalykinę (profesinę) reputaciją.

12.3. Atsakovas iki šiol neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka jam pateiktų privalomų vykdymui oficialių rašytinių įrodymų (t.y. nedarbingumo pažymėjimų EE1277402, EE1289563, EE 3 364157, EE1474248, Gydytojų konsultacinės komisijos išvadų, VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. L7-260 „Dėl V. L. teisės į ligos pašaipą“), nors šie dokumentai atsakovui buvo pateikti kartu su pretenzija ir ieškiniu, kuriuose nustatyta, kad V. L. laikinojo nedarbingumo priežastis laikotarpiu 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. yra ne nelaimingas atsitikimas buityje, ne liga, o būtent – nelaimingas atsitikimas darbe, t.y. 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykis. Pažymi, kad oficialieji rašytiniai įrodymai, kuriais remiasi viena iš šalių, laikomi visiškai įrodytais ir jų teismas neprivalo vertinti, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Administracinis teisės aktas – VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. L7-260 „Dėl V. L. teisės į ligos pašalpą sukelia atsakovui teisines pasekmes, o būtent, prievolę atlyginti ieškovui 341,85 Eur žalą.

Žemesnės instancijos teismas

12.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą skirti ekspertizę šioje byloje, nors ieškovas nesutiko, kadangi Raseinių rajono apylinkės teismas jau buvo paskyręs papildomą ekspertizę dėl sužalojimo mąsto nustatymo (patikslinimo) V. L., kuri teismui buvo pateikta su atsakovo atsiliepimu į ieškinį, be to, ekspertizės kaina (730 Eur) daugiau negu dvigubai viršija ieškinio sumą (341,85 Eur). Todėl ieškovo nuomone, teismas neturėjo skirti ekspertizės šioje byloje.

12.5. Teismas, priimdamas sprendimą, kaip įrodymu rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio papildomos ekspertizės aktu Nr. GP 6/15(10)-G 133/15(10) ir UAB „Unge“ eksperto P. P. 2016 m. gegužės 21 d. ekspertizės aktu. Tačiau šioje byloje ginčas kilo ne dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, bet dėl V. L. nedarbingumo priežasties laikotarpiu 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. Pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio papildomos ekspertizės akte ekspertas nurodė, kad vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 13 p. „Kūno sužalojimo ar susargdinimo bei sveikatos sutrikdymo masto įvertinimo neturi įtakoti“ ir 13.1 p. „ankstesnių ligų paūmėjimas“. Ekspertas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, negali nustatyti, kiek procentų pastovaus darbingumo V. L. neteko dėl išsivysčiusios potrauminės sąnario kontraktūros. Tačiau UAB „Unge“ eksperto P. P. išvadoje vienareikšmiškai teigiama, jog V. L. nedarbingumas laikotarpiu 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. nesusijęs su 2014 m. vasario 7 d. įvykusiu autoįvykiu. Taigi abiejų ekspertų nuomonės dėl V. L. nedarbingumo priežasties nesutampa, tačiau dėl šio prieštaringumo teismas nepasisakė.

12.6. Ieškovo nuomone, byloje esančių rašytinių įrodymų visetas leidžia konstatuoti, kad yra priežastinis ryšys tarp nukentėjusio V. L. sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis buvo laikinai nedarbingas 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiu su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykiu, pripažinto nelaimingu atsitikimu darbe ir iš to kylančios atsakovo, kaip atsakingo už žalą asmens draudiko, atsakomybės. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes skundžiamame sprendime yra neobjektyviai ir iš esmės neteisingai įvertinti byloje pateikti įrodymai, netinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės, dauguma ieškovo pateiktų įrodymų ir argumentų visiškai net nevertinti, o vadovautasi tik teismo medicinos gydytojo – eksperto P. P. išvada.

Atsiliepimas

13. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu nesutiko su apeliaciniu skundu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

13.1. Atsakovas yra atlyginęs ieškovo mokėtą ligos pašalpą laikotarpiu 2014 m. vasario 7 d. – 2014 m. spalio 3 d. (8 mėn. po eismo įvykio), pripažinęs šį nedarbingumo laikotarpį, kaip skirtą eismo įvykio padarinių gydymui. Tačiau išanalizavęs V. L. ligos istoriją, nustatė, kad po šio nedarbingumo laikotarpio, V. L. pasveiko, t.y. buvo išgydyti eismo įvykio padariniai, todėl, nustačius, jog 2014-10-03 V. L. niekuo nesiskundė ir galėjo pradėti dirbti, nedarbingumo laikotarpis buvo uždarytas. Praėjus net 4 mėn. po gydymo dėl eismo įvykio, V. L. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiu, t.y. ginčo laikotarpiu.

13.2. Draudimo įstatymo 98 str. 3 d. 1 p. nurodo imperatyvų draudimą draudimo bendrovėms mokėti draudimo išmoką, nenustačius, kad draudžiamasis įvykis įvyko bei neįvertinus padaryto tikslaus nuostolio dydžio, o šio straipsnio 2 d. įpareigoja tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Draudikas privalo tikrinti kiekvieną finansinį reikalavimą, įsitikindamas, kad jis yra susijęs su draudžiamuoju įvykiu ir gali būti atlygtinas, pagal prisiimtos rizikos apimtis. Atsakovo nuomone, jis tinkamai atliko žalos administravimo veiksmus, todėl priėmė pagrįstą sprendimą neatlyginti ieškovo reikalavimo. Žalos administravimo metu buvo nustatyta, kad iki 2014 m. vasario 7 d. įvykio V. L. nustatyta pokyčiai peties sąnaryje su sąnario funkcijos apribojimu.

13.3. Pažymi, kad vien faktas, jog V. L. išduotas nedarbingumo pažymėjimas, per se nereiškia, kad jis yra susijęs su eismo įvykio padarinių šalinimu. Ieškovas turėjo įrodyti, kad ginčo nedarbingumo laikotarpis yra susijęs su eismo įvykio padarinių šalinimu (CPK 178 str.), tačiau to nepadarė. Atsakovo nuomone, ieškovas formaliai vertina situaciją, nevertindamas individualių V. L. ligos istorijos aplinkybių, ir nepagrįstai siekia priskirti minėtą laikotarpį eismo įvykių padarinių šalinimui, t.y. ieškovas remiasi vien formaliu nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktu.

13.4. Pažymi, kad teismas bylą nagrinėjo itin išsamiai, žodinio proceso metu turėjo daug klausimų abiem ginčo šalims, siekdamas išsiaiškinti aplinkybes apie V. L. lėtines ligas, jų kvalifikavimą ir vertinimą, gilinosi į medicininę terminologiją, kas rodo aktyvų ir tinkamą teismo vaidmenį, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, taip pat paskyrė byloje teismo ekspertizę. Teismas taip pat siūlė svarstyti papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimą, tačiau ieškovas tokio prašymo nepareiškė. Teismas buvo nešališkas ir objektyvus, abiem ginčo šalims sudarė galimybę įrodinėti aplinkybes, kuriomis šalys rėmėsi (rungtyniškumo principas). Nors byloje buvo Jurbarko teismo ekspertų išvada, šios ekspertizės metu buvo vertinama asmens būklė, tačiau nebuvo vertinamas konkretus nedarbingumo laikotarpis ir jo priežastys, todėl teismas skyrė teisminę ekspertizę šioje byloje, siekiant nustatyti, ar ginčo nedarbingumo laikotarpis buvo skirtas eismo įvykio padarinių gydymui ar ne.

13.5. Teismo ekspertas dr. P. P. specializuojasi deontoliginių (gydymo/gydytojų klaidų) tyrimų sferoje, atlieka sveikatos sužalojimų nustatymą, nedarbingumo netekimo priežasčių vertinimą, todėl turi tinkamą kvalifikaciją ir patirtį tokiems tyrimams atlikti. Ieškovas nors ir priešinosi ekspertizės skyrimui, tačiau nepateikė kitų ekspertų kandidatūrų, neteikė paaiškinimų, kodėl šis ekspertas nėra tinkamas tyrimui atlikti. Pažymi, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar gydantis gydytojas pagrįstai išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Teismo ekspertas paneigė ne patį nedarbingumo pažymėjimo išdavimą, o jo sąsają su eismo įvykiu.

Šalies argumentai

13.6. Ieškovas nurodo, kad atsakovas turėjo pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir apskųsti ieškovo priimtą sprendimą mokėti ligos pašalpą, tačiau tai yra naujas ieškovo argumentas, kuris nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti nagrinėjamas ir apeliacinės instancijos teisme.

13.7. Sutinka, kad teismas neprivalo vadovautis teismo ekspertų išvadomis, tačiau nurodo, kad tai gali būti daroma išimtiniais atvejais, tinkamai argumentuojant savo sprendimą. Šiuo atveju teismo eksperto išvados sutapo su atsakovo gydytojų-ekspertų išvadomis, taip pat su Jurbarko teismo ekspertų nustatytomis aplinkybėmis, asmens ligos istorijos išrašais, faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismas, vertindamas įrodymų visumą, neturėjo pagrindo abejoti ekspertizės išvadomis. Ekspertizės aktas buvo išsamus, neprieštaringas, atitiko formos ir turinio reikalavimus. Teismo eksperto kvalifikacija taip pat nekėlė abejonių, o pats ieškovas nepateikė įrodymų dėl šios išvados klaidingumo. Taigi teismas teisingai vertino teismo ekspertizę su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai vadovavosi teismo eksperto išvadomis, todėl teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

13.8. Teismo sprendimas atitinka jam CPK ir teismų praktikos keliamus reikalavimus. Teismas analizavo prieštaringumą tarp išduotų nedarbingumo pažymėjimų ligos kodų. Teismo ekspertams buvo užduodami skirtingi klausimai, jų tyrimų tiksiąs buvo skirtingas, todėl jos nėra tapačios. Atsakovas paaiškina, kad praktikoje nedarbingumo pažymos yra išduodamos remiantis nukentėjusiojo pateikta informacija, t.y. pacientui nurodžius, kad skauda po eismo įvykio, taigi šios aplinkybės nėra tikrinamos ar kitaip nustatomos, o šeimos gydytojas nėra kompetentingas tikrinti ir nustatinėti skausmo priežasčių. Akivaizdu, kad ieškovas netikrinęs ligos istorijos, vien savo subjektyviu sprendimu, formaliai įvertinęs nedarbingumo pažymėjimo informaciją, jos netikrinęs, pareiškė nepagrįstą regresinį reikalavimą. Atsakovo nuomone, teismo eksperto išvada turi didesnę įrodomąją galią, nei gydančio gydytojo formaliai įrašyta nusiskundimų priežastis.

13.9. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas šališkai, netinkamai, neįsigilinęs ar neobjektyviai išnagrinėjo bylą. Atsakovo nuomone, šie ieškovo teiginiai nėra pagrįsti ir neteisingi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinis skundas dėl skundžiamo teismo sprendimo atmestinas.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 341,85 Eur žalos atlyginimo dėl 2014 m. vasario 7 d. įvykusio eismo įvykio (traumos) pasekmių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui V. L., dėl kurių ieškovas išmokėjo trečiajam asmeniui 341,85 Eur nedarbingumo išmoką už 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpį. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 730 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

16. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti žalą, atsiradusią ieškovui išmokėjus V. L. ligos pašalpą už jo nedarbingumo laikotarpį nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d. Apeliaciniu skundu kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovas neįrodė 2014 m. vasario 7 d. įvykusio eismo įvykio metu nekentėjusiojo V. L. patirtų traumų priežastinio ryšio su sveikatos sutrikimais 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiu, kurio metu buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, taip pat kvestionuojamas bylinėjimosi išlaidų (už atliktą ekspertizę byloje) pagrįstumas.

17. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2014 m. vasario 7 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė du sunkvežimiai ir vilkikas, kaltu dėl įvykio pripažintas sunkvežimio Mercedes Benz Actros vairuotojas R. D., kurio civilinė atsakomybė buvo drausta pas atsakovą. Šio eismo įvykio metu nukentėjo trečiasis asmuo V. L.. 2014 m. birželio 5 d. ieškovo sprendimu šis įvykis buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, dėl kurio V. L. buvo nedarbingas nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 4 d., taip pat nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. spalio 3 d., už šiuos laikotarpius ieškovas paskyrė 3 067,74 Eur (10 592,30 Lt) ligos pašalpą, kurią atsakovas visiškai atlygino ieškovui. V. L. 2015 m. vasario 6 d. kreipėsi į ieškovą dėl ligos pašalpos dėl nelaimingo atsitikimo darbe skyrimo nuo 2015 m. vasario 3 d. ir ieškovas, patikrinęs V. L. medicininius dokumentus, kurių pagrindu išduoti nedarbingumo pažymėjimai nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 27 d., nustatė, jog laikinas nedarbingumas šiuo laikotarpiu išduotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2014 m. vasario 7 d., patirtos traumos pasekmių. Ieškovas už nurodytą nedarbingumo laikotarpį išmokėjo 341,85 Eur ligos pašalpą, kurią prašė priteisti iš atsakovo šioje byloje.

18. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016).

Žemesnės instancijos teismas

19. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į ieškovo pateiktus įrodymus (nedarbingumo pažymėjimus EE1277402, EE1289563, EE 3 364157, EE1474248, Gydytojų konsultacinės komisijos išvadas, VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. L7-260 „Dėl V. L. teisės į ligos pašaipą“), kuriais ieškovas grindė savo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvavo skundžiamame sprendime, kodėl ieškovo pateikti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyriaus 2015-03-02 darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. NA-869, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma DLN-2 Nr. 0028342, DLN-2 Nr. 0025358, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2016-01-19 sprendimas Nr. SS-204 nepatvirtina priežastinio ryšio tarp V. L. nusiskundimų sveikata ginčo nedarbingumo laikotarpiu su 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykiu. Pažymėtina, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad siekiant nustatyti asmens nedarbingumo laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nėra pagrindo vadovautis vien tik asmens sveikatos priežiūros įstaigų išduotais nedarbingumo pažymėjimais (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2013-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Pažymėtina, kad kaip matyti iš bylos duomenų, teismas išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes ir vertino visus į bylą pateiktus įrodomus, tačiau aplinkybė, jog priėmė nepalankų ieškovui teismo sprendimą, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad šių įrodymų nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus ir faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 str.), t.y. pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, tinkamai ir teisingai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, bei atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir atsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 str. taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 str. išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016). Turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje iškilus abejonių dėl V. L. nedarbingumo sąsajų su eismo anksčiau įvykusiu eismo įvykiu, teismas skyrė ekspertizę šioje byloje, tačiau, kaip pats pirmosios instancijos teismas nurodė, vertino šį ekspertizės aktą visumoje kartu su kitais į bylą pateiktais duomenimis. UAB „Unge“ eksperto P. P. 2016 m. gegužės 21 d. ekspertizės akte buvo konstatuota, kad 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu V. L. patirtas mentės lūžis trumpalaikiai suaktyvino lėtinių degeneracinių ligų, kurios pagrįstos medicininiais dokumentais, vystymąsi, peties kontraktūra buvo lėtinių ligų progresavimas, o dešinės rankos parezė ir dešinė brachiopleksopatija – stuburo osteochondrozės išraiška. Taip pat šioje byloje teismas rėmėsi ir anksčiau atliktu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio 2015 m. birželio 8 d. papildomos ekspertizės aktu Nr. GP 6/15(10)-G 133/15(10), kurio išvadoje nurodyta, kad V. L. dar iki eismo įvykio 2011 m. nustatyta aukšta dešinio žastikaulio padėtis, siauras sąnarinis tarpas, artrozė raktikaulio-mentės sąnaryje, kaklinės stuburo dalies diskų degeneracija, pradinė osteochondrozė, juosmeninės stuburo dalies pradinė diskų degeneracija; rentgenologiškai ir kliniškai nustatytas dešinio peties sąnario tarpo susiaurėjimas, dešinio peties sąnario ankštumo sindromas su skausminiu sindromu ir funkcijos apribojimu; kaklo, pečių juostos raumenų asimetrija; diagnozuota dešinio raktikaulio – peties artrozė; 2012 m. diagnozuota dešinio peties sąnario periartritas su ankštumo sindromu ir funkcijos sutrikimu/negali atvesti rankos; 2013 m. nustatytas dešinio peties sąnario ankštumo sindromas su funkcijos sutrikimu/sunku pakelti ranką. Taigi byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad V. L. iki 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio V. L. buvo nustatyti pokyčiai peties sąnaryje su sąnario funkcijos apribojimu. Todėl šiuo atveju padaryta pagrįsta ir teisinga išvada, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti V. L. nedarbingumo ginčo laikotarpiu (t.y. 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d.) ryšį su jo patirtais sužalojimais 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu ar jo liekamaisiais reiškiniais ir ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šią išvadą (CPK 178, 185 str.), o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko poskyrio 2015 m. birželio 8 d. papildomos ekspertizės akte nurodyti V. L. nusiskundimai ir objektyvūs gydytojų konstatuoti duomenys savo pobūdžiu nesiskiria nuo jo nusiskundimų, ginčo nedarbingumo laikotarpiu pateiktų gydytojams ar pačių gydytojų konstatuotų objektyvių duomenų. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, ekspertizės aktą, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio metu V. L. patirtų traumų ir jo sveikatos sutrikimų 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. vasario 27 d. laikotarpiu priežastinio ryšio, t.y. ieškovas neįrodė visų delikto požymių (CK 6.245-6.255 str., CPK 12, 178 str.).

22. Nesutiktina su ieškovu, kad buvo šioje byloje buvo paneigti ar nuvertinti aukštąjį medicininį išsilavinimą turinčių gydytojų darbo rezultatai, nurodytiems įgaliotiems gydytojams nebuvo suteikta teisė apginti savo dalykinę (profesinę) reputaciją prieš galimai nepagrįstą eksperto išvadą, o eksperto išvadoje pateikti duomenys gali būti vertintini kaip žeminantys neurologės A. S. profesinę kvalifikaciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl nurodytų gydytojų kompetencijos, jų surašytų dokumentų galiojimo, taip pat nebuvo paneigta gydytojų kompetencija ir pateikti į bylą dokumentai nekonkuravo vienas su kitu, o buvo vertinami kartu su kitais įrodymais byloje. Be to, sutiktina su atsakovu, kad V. L. nedarbingumo pažymėjimus ginčo laikotarpiu išdavę gydytojai nevertino jo turėtų susirgimų iki 2014 m. vasario 7 d. eismo įvykio, o vertino esamuoju metu sveikatos sutrikimus, kuriais skundėsi V. L.. Todėl ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, pažymint, kad ieškovas neginčijo ekspertizės išvadų ir neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės (CPK 219 str.), todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad eksperto P. P. išvados, padarytos 2016 m. gegužės 21 d. ekspertizės akte, yra neteisingos (CPK 216, 218 str.).

23. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistomis atsakovui iš ieškovo 730 Eur ekspertizės ir pavedimų atlikimo išlaidomis, nurodo, kad teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą skirti ekspertizę šioje byloje, nors ieškovas su tuo nesutiko, kadangi Raseinių rajono apylinkės teismas jau buvo paskyręs papildomą ekspertizę dėl sužalojimo mąsto nustatymo (patikslinimo) V. L., be to, ekspertizės kaina (730 Eur) daugiau negu dvigubai viršija ieškinio sumą (341,85 Eur). Pažymėtina, kad pagal CPK 88 str. 1 d. 1 p. prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra. Bylinėjimosi išlaidomis yra pripažįstamos tik ekspertizės, kurią paskyrė teismas po civilinės bylos iškėlimo, darymo išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi šioje byloje atsakovas patyrė 730 Eur ekspertizės ir pavedimų atlikimo išlaidas, šios išlaidos pagrįstai ir teisėtai priteistos atsakovo naudai iš ieškovo, kurio ieškinys yra atmestas (CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p.). Dėl kitų ieškovo argumentų, neturinčių teisinės reikšmės siekiant teisingai išnagrinėti bylą ir neturinčių įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

24. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamos teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Rūta Burdulienė