Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-284-574/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-05-12
Bylos Nr.: 1A-284-574/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-50058-2020-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Jurgita Mačionytė
Nuteistasis: G. G.
Nukentėjusysis: R. D.
Advokatai: Andrius Baranskis

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
1.2.5.4.1Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 str. 1 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-284-574/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50058-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.2.4.6.2.2; 1.2.5.4.1; 2.4.6.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jolitai Žylienei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Pečkaitytei,nuteistajam G. G. (G. G.), jo gynėjui advokatui Andriui Baranskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 40 parų arešto bausmė; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 40 parų arešto bausmė; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 40 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, skirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę. Subendrinta 50 parų arešto bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir G. G. paskirta galutinė subendrinta 70 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesių laikotarpiui, paskiriant jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant jį viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Nukentėjusiojo R. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš nuteistojo G. G. priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistojo G. G. priteista 63,84 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai patirtai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. G. nuteistas už tai, kad jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y.: jis, 2020 m. gruodžio 24 d., apie 20.20 val., gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia papurškė R. D. ir šalia stovėjusiai mažametei A. D., gimusiai (duomenys neskelbtini)., į akis ašarinių dujų, bei sudavė R. D. iki 10 kartų kumščiais ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais jis (G. G.) sukėlė nukentėjusiesiems R. D. ir A. D. fizinį skausmą bei padarė nukentėjusiajam R. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį 1-o laipsnio cheminiu kairės akies junginės nudegimu, poodine kraujosruva nugaros kairėje pusėje, odos įbrėžimais dešiniame petyje, bei padarė nukentėjusiajai mažametei A. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kaklo ir abiejų skruostų nudegimais.

2. Taip pat G. G. grasino nužudyti, t. y.: jis, 2020 m. gruodžio 24 d., apie 20.20 val., gyvenamojo namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia papurškęs R. D. į akis ašarinių dujų, bei suduodamas R. D. iki 10 kartų kumščiais ir spirdamas kojomis į įvairias kūno vietas, grasino pastarąjį nužudyti, sakydamas grasinančius žodžius: „negyvas tu busi“, „negyvensi tu“, dėl ko nukentėjusiajam R. D. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, R. D. civilinį ieškinį atmesti.

3.1. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino aplinkybes ir įrodymus, lemiančius būtinosios ginties situacijos (ne)buvimą, o tai nulėmė kitų faktinių aplinkybių vertinimą. Cituoja būtinosios ginties teisėtumo sąlygas ir jų aiškinimą kasacinio teismo praktikoje, nurodant, jog būtinosios ginties atvejais privalo būti nustatytas ir tinkamai įvertintas kėsinimosi realumas ir pavojingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7- 313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018).

3.2. Jo paties fizinių veiksmų atsiradimas buvo sąlygotas išimtinai nukentėjusiojo provokuojančio ir neteisėto elgesio. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos ir teigė, kad dujas panaudojo būtinosios ginties sąlygomis, t. y siekdamas apginti savo šeimos narį ir šeimos būstą. Nukentėjusiojo pateiktas garso įrašas įrodo, kad būtent R. D. pradėjo naudoti fizinį smurtą ir pasikėsino į jo namų neliečiamybę. Minėto garso įrašo 41 sek. R. S. R. D. nurodė paleisti ranką – „nereikia man pasakų, ranką paleiskit“, „ranką paleiskit“. Tai reiškia, kad R. D. naudojo fizinio pobūdžio veiksmus. Ypatingai svarbu, kad šiuos veiksmus nukentėjusysis atliko ant namo slenksčio, siekdamas patekti į jo patėvio gyvenamąjį būstą. Todėl galima daryti vienareikšmišką ir abejonių nekeliančią išvadą, kad būtent nukentėjusysis pradėjo neteisėtus veiksmus, kurie toliau sąlygojo konflikto kilimą ir dinamiką. Be to, remiantis liudytojų P. ir R. S. parodymais, nukentėjusysis į namo kiemą pateko neteisėtai, kadangi iki jo atėjimo kiemo vartai buvo uždaryti.

3.3. Neteisingą aplinkybių vertinimą dėl būtinosios ginties (ne)buvimo lėmė ir tai, kad teismas konfliktą analizavo tik nuo momento, kuomet R. D. įjungė garso įrašymo įrenginį. Akivaizdu, kad garso įrašas neatskleidžia viso konflikto eigos ir iš to sekusių jo veiksmų. Kaip matyti, R. D. garso įrašymo įrenginį įjungė tik nuo to momento, kai jis skambino į jo tėvų namų duris. Tuo tarpu, R. ir P. S. parodė, kad pirmiausia išgirdo garsų beldimą, trankymą į pirmajame aukšte esančias duris. Šiais veiksmais R. D. apgadino durų rankeną ir duris. Šią aplinkybę patvirtina į ikiteisminio tyrimo medžiagą pateiktas vaizdo įrašas ir nuotraukos, kuriose matyti apgadintos jo šeimos namų durys. Šie duomenys rodo, kad nukentėjusysis tiesiogiai kėsinosi į kaltinamojo šeimos būsto neliečiamybę dar iki skambučio į namų duris.

3.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas iškraipė ir nutylėjo liudytojo R. S. parodymus, skundžiamame nuosprendyje nenurodydamas, jog pastarasis minėjo, jog R. D. jau buvo patekęs į jo šeimos namus. Iš bylos duomenų matyti, kad R. D., neturėdamas jokios teisės, ne pirmą kartą pažeidė jo šeimos namų neliečiamumą. Be to, priešingai nei nurodo teismas, nukentėjusysis, sąmoningai suplanavęs sukelti konfliktą, atsivedė mažametį vaiką ir atliko neteisėtus veiksmus, o tai rodo nebent tik didelį R. D. abejingumą į vaiko saugumą.

3.5. Nuosprendyje daromas išvadas, kad jis smurtiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų kūno sužalojimą paneigia teisme apklausti tiesiogiai konfliktą matę liudytojai P. ir R. S., kurie nurodė, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto veiksmų nenaudojo. Nors minėti liudytojai ir yra susiję giminystės ryšiais su juo, tačiau jiems buvo išaiškinta atsakomybė už melagingą parodymų davimą. Teismas jo kaltę grindė asmenų, kurie konflikto nematė (R. D. ir A. L.) parodymais nurodęs, kad tai yra netiesioginiai kaltę patvirtinantys įrodymai.

3.6. R. D. 2021 m. kovo 8 d. apklausos metu nieko nenurodė apie neva panaudotus fizinio smurto veiksmus R. D. atžvilgiu ir tik apklausiama teisme nurodė naujas aplinkybes, dėl R. D. sumušimo. Tuo tarpu A. L. parodymus paneigia pats R. D. apklausos teisme metu nurodęs, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nieko apie fizinio smurto veiksmus neužsiminė. Be to, tai, kad jis pats nenaudojo fizinio smurto veiksmų R. D. atžvilgiu patvirtina ir byloje esantis garso įrašas, kuriame nėra jokių indikacijų apie fizinį smurtą R. D. atžvilgiu, garso įraše girdimas R. D. pokalbis su R. D., kuriame R. D. neužsimena apie neva prieš jį panaudotą fizinį smurtą. R. D. paklausus, kas įvyko, nurodė, kad „G. mums į akis papurškė dujų“.

3.7. Taip pat nesutinka, jog savo veiksmais padarė ir BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. A. D. teigė, kad jai ir jos tėčiui jis papurškė dujų į akis ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdžiai parodė, kokiu būdu ir kaip jai buvo purškiama. Tačiau šiais parodymais yra pagrindas abejoti, nes jos nurodytas aplinkybes paneigia R. D. į bylą pateiktas garso įrašas. Garso įraše girdėti, kad jis dujas papurškė staigiai, 1 kartą, purškė ne ilgiau nei 1 sek (garso įrašo 2 min. 8 sek.). Šis objektyvus įrodymas rodo, kad nukentėjusioji, tikėtina, apmokyta tėvo, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nes purškimo laikas, būdas ir nukentėjusiosios nurodytos purškimo aplinkybės nesutampa.

3.8. Be to, nukentėjusiosios mažametės nurodytas aplinkybes paneigia ir specialisto išvada Nr. G3717/2020(01), kurioje nėra užfiksuota jokių akių pažeidimų. Akivaizdu, kad purškiant žmogui į akis dujas, akys būtų pažeistos. Tokios pačios nuomonės laikėsi ir Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-193-360/2018, nurodęs, kad akių pažeidimai nuo ašarinių dujų atsiranda į jas tiesiogiai purškiant minėtas dujas. A. D., medicininiuose dokumentuose užfiksuotus, sužalojimus galėjo patirti nuo apipurkšto dujomis savo tėvo R. D. jam liečiant dukrą, tai netiesiogiai patvirtina ir pačios A. D. patirtų sužalojimų pobūdis, dėl kurių manytina, kad R. D. nusivalęs rankomis apipurkštą dujomis veidą, cheminę medžiagą nuo savo rankų perdavė ant A. D. kaklo ir abiejų veido pusių žandų su ja kontaktuodamas.

3.9. Skunde cituoja teismų praktika dėl grasinimo realumo nustatymo BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos atveju (kasacinės nutartys Nr. 2K-26/2010; 2K-12/2011; 2K-347/2014; 2K-410-693/2015; 2K-238-699/2016; 2K-172-788/2017, 2K-96-489/2018, 2K-131-1073/2018, 2K-203-489/2018 ir kt.). Nurodo, jog teismas neteisingai sprendė, kad jis grasino nužudyti R. D., sakydamas jam „negyvas tu būsi“, „negyvensi tu“. Šie žodžiai buvo pasakyti dėl emocijos, kurią iššaukė R. D. sukeltas konfliktas ir neteisėti veiksmai. Be to, net lingvistiškai vertinant išsakyti žodžiai nėra grasinimas, o realybė, kurią patiria kiekvienas gyvas organizmas. Jis žodžius „negyvas tu būsi“ pasakė tuo metu, kai konfliktas jau buvo pasibaigęs ir R. D. buvo išvarytas iš namų teritorijos. Tai patvirtino tiek kaltinamasis, tiek liudytojai apklausti teisme, bei garso įrašas. Šiuo aspektu teismas netinkamai įvertino emocinį, buitinį išsireiškimą ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Garso įrašo 3 min. 12 sek. girdisi, kad R. D. buvo išvestas iš teritorijos ir uždaryti varteliai. Garso įrašo 3:18 min. R. D. buvo pasakyta – „eini lauk“. Nuo garso įrašo 3:12 min. iki 3:30 min., jau R. D. būnant už privataus namo teritorijos ribų toliau provokavo konfliktą ir įžeidinėjo jo šeimą bei ne mažiau kaip 4 kartus trenkė į vartelius. Tik po šių provokuojančių veiksmų (garso įrašo 3:30 min.) R. D. pasakė – „aš tave dar kartą čia pamatysiu, negyvas tu būsi“. Net ir po šių žodžių R. D. dar 15 sekundžių (iki garso įrašo 3 min. 45 sek.) įžeidinėjo jo šeimą.

3.10. Grasinimas turi būti realus ir asmuo sulaukęs tokio grasinimo turi turėti pagrindą manyti, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas. Šiuo atveju R. D. net ir po išsakytų žodžių nenusiramino ir toliau provokavo konfliktą, todėl akivaizdu, kad pasakyti žodžiai neturėjo jokios reikšmės ir dėl jų R. D. tikrai nejautė gyvybei gresiančio pavojaus.

3.11. Be to teisiamojo posėdžio metu R. D. melavo, kad su G. G. vystė bendrą automobilių verslą ir G. G. yra perdavęs 150 tūkst. eurų, tačiau absoliučiai jokių bendros veiklos ar verslo, ar pinigų perdavimo įrodymų į bylą nepateikė. Teismo išvados dėl neva tai R. D. negrąžintų skolų, nesant jokių tokias skolas pagrindžiančių duomenų, yra visiškai priešinga teisei teismo interpretacija, kuria grasinimo pobūdžio realumo grįsti negalima. Išdėstyti argumentai įrodo, kad teismas, vertindamas nukentėjusiųjų ir kitų konflikto nemačiusių asmenų parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, parodymus vertino itin selektyviai, neaiškumus, kilusius baudžiamojoje byloje aiškino ne kaltinamojo naudai.

3.12. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad jis nuo 2020 metų gyvena užsienyje — (duomenys neskelbtini), dirba įmonėje (duomenys neskelbtini) ir moka mokesčius, šioje šalyje kuria savo interesų centrą. Į Lietuvos Respubliką grįžta tik aplankyti čia gyvenančią šeimą. Dėl šių priežasčių jis negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų, nes probacija būtų vykdoma Lietuvos Respublikoje, kurioje jis net neturi gyvenamosios vietos. Remiantis šiais argumentais, mano, kad teismas šioje byloje neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę ir paskyrė neproporcingai varžančią bausmę. Tokiu būdu neindividualizavo paskirtos bausmės ir netinkamai taikė BK 54 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. G. ir jo gynėjas, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Skundžiamu nuosprendžiu G. G. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad jis tyčia papurškė nukentėjusiajam R. D. į akis ašarinių dujų, bei sudavė R. D. iki 10 kartų į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija papurškęs ašarinių dujų nukentėjusiajam į akis, tačiau nurodo, jog tokius veiksmus atliko dėl paties nukentėjusiojo išprovokuotos būtinosios ginties situacijos.

8. Būtinosios ginties aplinkybių egzistavimui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog asmuo padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtintos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020).

9. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis pirmasis panaudojo fizinį smurtą prieš jo patėvį R. S., bei pasikėsino į jo namų neliečiamybę, neteisėtai pateko į uždarą kiemą, tai patvirtina byloje esantis garso įrašas, būtent šie nukentėjusiojo veiksmai, apelianto teigimu, jo paties veiksmus leidžia laikyti atitinkančiais būtinosios ginties sąlygas. Byloje esančių, bei pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų visetas paneigia nurodytus apelianto argumentus.

10. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, garso įraše girdėti, kaip R. S. kelis kartus pakartoja – „Ranką paleiskit“ (1 t., b. l. 34-35), tačiau iš 2021 m. kovo 9 d. apklausos metu R. S. duotų parodymų, matyti, jog tuo metu nukentėjusysis naudojo ne smurtinio pobūdžio veiksmus prieš R. S., tačiau savo ranka laikė lauko duris – „Jis bandė uždaryti duris, bet jis griebė ranka už durų, kiek prisimena, ir jis negalėjo uždaryti durų“ (1 t., b. l. 88). Kokių nors smurtinio pobūdžio fizinių veiksmų, nukreiptų prieš nuteistąjį ar jo šeimos narius nematė ir kiti įvykį stebėję liudytojai (pats nuteistasis, R. S., A. D., P. S.). Vis tik apelianto teigimu, nukentėjusysis elgėsi agresyviai, kėsinosi į jo šeimos būsto neliečiamybę, tačiau 2020 m. gruodžio 25 d., t.y., kitą dieną po aptariamo įvykio nukentėjusysis R. D., nurodė, kad „adresu (duomenys neskelbtini), pro langą pamatė, kad viduje yra G. G., ir jis nusprendė eiti ir ramiai pasikalbėti dėl tų pinigų, namo teritorijos vartai buvo atidaryti, jie priėjo prie durų, jis paskambino į durų skambutį, duris atidarė G. G., kiek žino patėvis, pavarde S., jis jam pasakė, kad nori pasikalbėti su G., bet jis jam pasakė, kad nieko nepakvies ir uždarė duris“ (1 t., b. l. 22). Iš esmės nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantis garso įrašas, nors įraše girdėti, kad nukentėjusysis prašo pakviesti vagį (omenyje turima G. G.), tačiau, kaip teisingai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis kalba ramiu tonu, nebuvo pakėlęs balso, nėra girdimi durų laužymo ar panašūs garsai. Be kita ko, taip pat ir R. bei P. S. nurodė išgirdę triukšmą, tačiau neįvardino konkrečių nukentėjusiojo agresyvumą patvirtinančių veiksmų, išskyrus tai, jog nukentėjusysis visus vadino „vagimis“. Taip pat pastebėtina, jog nukentėjusysis nurodo, bei tai girdėti ir garso įraše, jog R. S. buvo uždaręs lauko duris, tačiau nukentėjusiajam toliau laukiant ir beldžiant, tačiau nesiimant jokių agresyvių fizinio pobūdžio veiksmų (nespardė durų ar panašiai), duris atidarė pats nuteistasis ir nukentėjusiajam į akis papurškė ašarinių dujų. Vis tik šiuo atveju svarbu tai, jog pirmąjį kartą uždarius lauko duris, nukentėjusiojo, neva bandymas patekti į S. namus, buvo sustabdytas, tačiau net ir po to nuteistasis dar kartą atidarė duris, bei atliko jau nurodytus veiksmus, tokios aplinkybės taip pat šalina bet kokias abejones dėl galimos būtinosios ginties situacijos. Taigi, aptartų aplinkybių kontekste galima spręsti, jog vien dėl nukentėjusiojo išsakytų frazių (vadinimo „vagimi“), atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo veiksmai nebuvo didelio intensyvumo, pastarasis kalbėjo ramiu tonu, be kita ko, buvo kartu su mažamete dukra, nuteistasis neturėjo pagrindo nukentėjusiojo veiksmų laikyti tokiais pavojingais, jog būtų būtina pačiam imtis fizinio pobūdžio veiksmų pavojingam kėsinimuisi sulaikyti.

11. Taip pat nukentėjusiojo veiksmai neatitinka ir galimo kėsinimosi realumo požymio. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog dar iki to momento, kai buvo pradėtas daryti garso įrašas, nukentėjusysis garsiai beldė, trankė į lauko duris, ir šiais savo veiksmais apgadino durų rankeną bei duris, tą patvirtina jo, dar ikiteisminio tyrimo metu pateikta filmuota medžiaga. Nukentėjusysis ir pats nurodo beldęs į duris, tačiau atidarius duris kalbėjo ramiu tonu, neatliko jokių kitų fizinio pobūdžio veiksmų, bei nebuvo įėjęs į namus – tą patvirtina tiek P. S., tie R. S. parodymai, jiems nurodant, jog „R. stovėjo už durų iš lauko pusės“, taigi namų neliečiamumas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepažeistas. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusysis ir ankščiau yra atėjęs į jo namus, klausinėjo kur jis yra, taigi ne pirmą kartą kėsinosi į jo namų neliečiamumą. Iš bylos duomenų matyti, jog P. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. D. ir ankščiau ieškojo G. G., norėjo su juo pasikalbėti „jis brovėsi į namus, norėjo pasikalbėti su G.“ (1 t., b. l. 92), tačiau nenurodoma, jog pastarasis būtų grasinęs nuteistajam, ar iki aptariamo įvykio ėmęsis fizinio pobūdžio veiksmų, prieš jį. Atitinkamai ne pirmą kartą susitikdami su nukentėjusiuoju, ankščiau nesant iš jo grasinimų, bei atsižvelgiant į jau nurodytas įvykio aplinkybes, tai, jog jis nebuvo fiziškai įėjęs pro duris į namo vidų, nukentėjusiojo veiksmai pagrįstai nelaikyti realiu akivaizdžiu kėsinimusi į nuteistojo šeimos narį ar šeimos būsto neliečiamybę, kuris yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė. Nukentėjusiojo veiksmais nuteistajam žala nepadaryta, o atsižvelgiant į jo veiksmų dinamiką, negalima teigti, jog nuteistasis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog tokios žalos grėsmė yra visiškai reali ir dėl to pradėti fizinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį.

12. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog jis smurtiniais veiksmais, t. y., iki 10 kartų trenkė kumščiais ir spyrė kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, teigdamas, jog tokias teismo išvadas paneigia R. ir P. S. parodymai, jų nepatvirtina ir byloje esantis garso įrašas.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tik vienas kitą patvirtinančiais įrodymais, bei teisingai jungdamas juos į nuoseklią visumą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, bei nustatydamas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių, iš esmės vadovavosi nukentėjusiojo, kartu buvusios dukros, taip pat sutuoktinės, bei kitų, netiesioginių liudytojų parodymais, bei objektyviais byloje esančiais įrodymais. Liudytojai P. ir R. S., duodami parodymus teigė, jog G. G., išėjęs pro duris vieną kartą papurškė ašarinių dujų nukentėjusiajam R. D. į akis, tačiau smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nurodytas aplinkybes paneigia, įrodymai, kuriais skundžiamame nuosprendyje vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas.

14. Kartu su nukentėjusiuoju buvusi nukentėjusiojo dukra A. D., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė, jog „Tas žmogus jos tėčiui grasino, kad jį nužudys, spardė su kojomis, daužė, padarė mėlynes“ (1 t., b. l. 58-60). Taip pat aplinkybes dėl suduotų smūgių patvirtina nukentėjusiojo sutuoktinė, kuri bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad „Dukra minėjo, kad jie buvo užėję pas G., sakė, kad tėtį mušė“. Nors liudytoja R. D. šias aplinkybes nurodė tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau pats nukentėjusysis parodymų dėl šių faktinių aplinkybių nekeitė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis tiek atvykus policijos pareigūnams (vyriausiojo patrulio tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 13), tiek rašydamas pareiškimą, kitą dieną po nagrinėjamo įvykio, (1 t., b. l. 7), nurodė, jog G. G. sudavė jam smūgius rankomis, tapačias aplinkybes nurodė papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 27, 152), bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu „Tuo metu, kai jis užsidengė akis ir susilenkė, pasipylė kruša smūgių, kaltinamasis jį pradėjo iš nugaros daužyti, spardyti“. Taigi priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis apie jam suduotus smūgius policijos pareigūnams pasakojo iš karto jiems atvykus ir savo parodymų nekeitė viso proceso metu. Be kita ko, fizinio smurto požymius patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. 6 3716/2020 (01), iš kurios matyti, kad ant nukentėjusiojo kūno, nugaros srityje, kairėje pusėje, nustatyta esanti viena poodinė kraujosruva, kuri galėjo būti padaryta kietu buku daiktu, bei odos įbrėžimai dešiniame petyje, taip pat padaryti kietu buku daiktu (1 t., b. l. 63-64).

15. Taigi, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik jo šeimos narių parodymai, kurie dėl santykio su nukentėjusiuoju vertinami tiek, kiek juos patvirtina kiti duomenys, taip pat byloje esanti specialisto išvada bei pareigūno A. L. tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 13). Be kita ko, ir pats liudytojas R. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 88), bei teisme nurodė, jog „Tuomet jis su G. abejomis rankomis pastūmė R., kad jis išeitų iš jų kiemo, tik tada R. išėjo, o jis uždarė kiemo vartelius“, taigi neneigia, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusio buvo fizinis kontaktas. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės dėl smurtinių veiksmų panaudojimo prieš nukentėjusįjį, suduodant jam smūgius į nugaros sritį, yra įrodytos byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintų įrodymų visuma.

16. Nuteistasis taip pat nesutinka, jog savo veiksmais padarė ir BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y., papurškė ašarinių dujų mažametei A. D. į akis ir tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Teisėjų kolegija su nuteistojo pateikiamu aplinkybių vertinimu šioje dalyje nesutinka.

17. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog nuteistasis nesunkiai sutrikdydamas mažametės nukentėjusiosios sveikatą veikė netiesiogine tyčia, t. y., dujų balionėlį nukreipdamas tiesiogiai į nukentėjusįjį R. D., suvokė, jog šios dujos išsisklaidydamos gali sukelti tam tikrus padarinius ir šalia jo esančiai mažametei jo dukrai A. D., todėl numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistasis dar prieš papurkšdamas ašarinių dujų R. D. į akis matė, jog pastarasis yra su mažamete savo dukra, kuri stovėjo šalia jo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. G. nurodė, kad „Dukra tuo metu verkė ir prašė tėvo, kad išeitų. Jis iš koridoriaus spintelės paėmė dujų balionėlį ir, būdamas namuose, per durų slenkstį papurškė R. D. dujų“ (1 t., b. l. 106), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad „Purškimas buvo skirtas R. D.. R. D. dukra stovėjo kažkur nuošaliau, apie porą metrų nuo jo“. Taigi G. G. matė ir suvokė, jog šalia nukentėjusiojo yra jo mažametė dukra, todėl nors ir sutiktina, jog tiesioginis dujų purškimas buvo nukreiptas į R. D., tačiau nuteistasis suvokdamas dujų veikimo lauką ir, matydamas šalia stovinčią mažametę, suprato, jog dėl jo veiksmų pavojingi padariniai gali atsirasti ir mažametei.

18. Taigi byloje nustatyti visi BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Iš specialisto išvados Nr. G3717/2020 (01) matyti, kad nukentėjusiajai A. D. nustatyti kaklo ir abiejų skruostų nudegimai, vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 67- 68). Nors, apelianto teigimu, sužalojimai galėjo atsirasti dėl R. D. veiksmų pačiam palietus dukros veidą, tačiau tokių nuteistojo versijų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, bei nurodoma teismų praktika, be kita ko, pats nukentėjusysis nesiskundė „deginimo jausmu“ delnuose, todėl vien tai, jog sužalojimai A. D. atsirado ne akių srityje, nepaneigia fakto, jog nustatyti sužalojimai yra nuteistojo veiksmų (purškiant ašarines dujas R. D. į akis), pasekmės, kurias jis suvokė, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

19. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pagrindų panaikinti teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nėra jokio pagrindo.

20. Vis tik, remiantis teismo medicinos specialisto išvada, jog nukentėjusiajam R. D. buvo padaryti poodinė kraujosruva nugaros kairėje pusėje ir odos įbrėžimai dešiniame petyje, teisėjų kolegija iš dalies tenkina nuteistojo apeliacinį skundą ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje mažina teismo nustatytą nukentėjusiajai suduotų smūgių skaičių. Skundžiamame nuosprendyje teismas nemotyvavo ir nieko nepagrindė išvados, kad G. G. sudavė nukentėjusiajam iki 10 kartų kumščiais ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas. Iš tikrųjų byloje nustatyta, kad tokių smūgių buvo ne mažiau kaip du. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad toks nuosprendžio pakeitimas neturi jokios reikšmės G. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir jam paskirtos bausmės dydžiui.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

21. BK 145 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje, buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad šis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo spontaniškai pasakyti žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti ir tokios nukentėjusiosios būsenos nori (kasacinės nutartys Nr. 2K-219/2014, 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-410-693/2015). Pagal formuojamą teisminę praktiką, tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose reikia vertinti aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes.

22. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, bei to neneigia pats nuteistasis, jog jis konflikto su nukentėjusiuoju metu pasakė frazes – „negyvas tu busi“, „negyvensi tu“, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusysis turėjo pagrindo išsakytus grasinimus vertinti kaip realius, bei jų išsigando.

23. Iš byloje esančio garso įrašo girdėti, jog priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, grasinamojo pobūdžio frazės nukentėjusiajam pasakytos jam jau išėjus pro vartus, o ne smurtinių veiksmų prieš jį naudojimo metu, be to į šias frazes nukentėjusysis reagavo ramiai ir nieko konkretaus neatsakė (1 t., b. l. 34-35), grįžęs iš karto po įvykio sutuoktinei nenurodė sulaukęs grasinimų nužudyti, to nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, šias aplinkybes nurodė tik pateikdamas civilinį ieškinį 2022 m. kovo 8 d. (1 t., b. l. 36) ir 2021 m. balandžio 26 d. papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 152). Nurodytos aplinkybes leidžia manyti, jog nukentėjusiojo jam išsakytos grasinimo pobūdžio frazės įvykio metu nebuvo suprastos kaip realios ar tokios, kurias nuteistasis galėtų įgyvendinti, dėl jam išsakytų grasinimų jis nebuvo išsigandęs, iš karto net nepranešė apie tai policijos pareigūnams.

24. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino nukentėjusiojo ir nuteistojo santykius dar iki įvykio, bei to pagrindu padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius BK 145 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyravusius skolinius santykius, dokumentų, patvirtinančių, jog nuteistasis būtų skolingas nukentėjusiajam ar kitų tai patvirtinančių duomenų, išskyrus nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. Taigi, nėra jokio pagrindo nurodyti, jog nukentėjusysis žinojo, kad G. G. vengia jam grąžinti skolą, slapstosi nuo jo, todėl tai patvirtina, kad nukentėjusysis nuteistojo grasinimus vertino kaip realius bei jų išsigando. Atitinkamai šios aplinkybės taip pat šalintinos iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies.

25. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog grasinimai buvo išsakyti po smurtinių veiksmų, nukentėjusiajam išeinant iš nuteistojo kiemo nukentėjusysis iš karto po įvykio nebuvo išsigandęs dėl jam išsakytų grasinimų ir apie juos niekam nepranešė, be kita ko pats dar iki nagrinėjamo įvykio ieškojo nuteistojo, tačiau ankščiau nėra su juo susitikęs ar sulaukęs iš jo grasinimų, spręstina, jog G. G. nukentėjusiam išsakytos frazės neatitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto grasinimo realumo ir pavojingumo požymio. Nurodytų aplinkybių kontekste, taip pat nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusiojo įbauginimo lygis yra pakankamas asmens baudžiamajai atsakomybei kilti.

26. Taigi nenustačius vieno iš BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, t. y., išreikšto grasinimo realumo bei pakankamo įbauginimo masto, nėra pagrindo pripažinti G. G. kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką, todėl G. G. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

27. BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisė 2 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti. Nustatydamas šią sumą, teismas atsižvelgė į tai, jog dėl įvykusio konflikto, dėl panaudoto fizinio smurto ir dujų purškimo į akis, jam padarytas nežymaus sveikatos sutrikdymas, taip pat neturtinę žalą dėl sužalojimų patyrė ir jo mažametė dukra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog dėl sveikatos sutrikdymo, nukentėjusysis neabejotinai patyrė išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, buvo sužalota jo mažametė dukra. Teismų praktikoje dėl tokių sukeltų pasekmių koks yra nustatytas nukentėjusiajam R. D. – nežymaus sveikatos sutrikdymas, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 150 Eur iki 1 500 Eur, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pagal BK 145 straipsnio 1 dalį G. G. išteisinamas, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 1000 Eur. Kaip matyti iš civilinio ieškinio bei kitos bylos medžiagos, nukentėjusiosios A. D. vardu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, civiliniu ieškovu byloje pripažintas tik R. D..

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

28. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta subendrinta 70 parų arešto bausmė, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi atidėtas 6 mėnesių laikotarpiui, paskiriant jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant jį viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino tai, jog jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, G. G. charakterizuojamas teigiamai, ankščiau nėra teistas, dirba, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 131-132). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog G. G. pagal BK 140 straipsnio 1 ir 3 dalis paskirtos bausmės būtų aiškiai per griežtos.

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nuo 2020 metų gyvena užsienyje – (duomenys neskelbtini), dirba įmonėje (duomenys neskelbtini)ir moka mokesčius, šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti duomenys.

30. Nuteistojo G. G. asmenybė, jo gyvenimo socialiniai pokyčiai nepašalina padarytų veikų pavojingumo, sunkumo ir nesumažina jo kaltės, tačiau, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog G. G. teisiamas pirmą kartą, į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jo elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, taip pat ir nukentėjusiųjų interesus, galimybę atlyginti padarytą žalą, kaip teisinga sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

31. Kolegijos nuomone, taikant G. G. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, skirti jam intensyvią priežiūrą netikslinga, kadangi, kaip minėta, nuteistasis negalėtų dirbti pakankamai ilgą laiką ir atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos, taip būtų pažeisti būtent jo interesai, o veiksmingiausiai bausmės tikslai, nagrinėjamu atveju, gali būti pasiekti paskyrus nuteistajam įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo G. G. (G. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį, kuria G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje bei bausmių subendrinimo ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, kad G. G. sudavė kumščiu ir spyrė koja ne mažiau kai du kartus R. D. į įvairias kūno vietas.

G. G. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, skirtas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti G. G. galutinę subendrintą bausmę – 50 (penkiasdešimties) parų areštą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, G. G. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam R. D. nusikaltimu padarytą žalą.

Iš G. G. nukentėjusiajam R. D. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1000 Eur.

Nuteistajam G. G. išaiškinti, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, bausmės atidėjimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė