Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

3. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 22 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad J. K., manytina, sistemingai ir piktybiškai nevykdo teismo sprendimu patvirtintoje taikos sutartyje nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos, nes neleidžia bendrauti su vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis ir neatveža vaikų į „Dienvidžio“ centrą bendravimui. Pažymėjo, kad J. K. atžvilgiu šiuo metu yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 02-2-00469-23 dėl piktnaudžiavimo tėvų pareigomis ir teismo sprendimo nevykdymo. Taip pat civilinėje byloje Nr. e2VP-2400-1157/2024 J. K. skirtas įspėjimas už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą. Paaiškino, kad nors konkretus bendravimo kartų per savaitę skaičius nustatomas remiantis Klaipėdos bendruomeninių šeimos namų paskirto tarpininko rekomendacija, kuri iki šiol nėra pateikta, tačiau bendravimas negali būti retesnis nei 2 kartai per mėnesį, o tarpininkas gali tik rekomenduoti bendravimą nuo 2 iki 4 kartų, tačiau dėl J. K. kaltės tiesioginis bendravimas nevyksta, kadangi į dienos centrą ji atvyksta vietoje vaikų, nors pačios J. K. dalyvavimas apskritai nėra numatytas. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo neužtikrina tėvo ir vaikų bendravimo nuotolinių ryšių priemonėmis. Pažymėjo, kad J. K. išgalvojo vaikų nenorą bendrauti, piktybiškai nesikooperuoja.

12. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartį ir išduoti vykdomąjį raštą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Išieškotojo kaip tėvo teisės savo apimtimi ir turiniu yra lygios ieškovės kaip motinos teisėms šalių vaiko atžvilgiu, tačiau skolininkė nepripažįsta išieškotojo kaip tėvų teisių ir todėl visais įmanomais teisėtais ir neteisėtais būdais riboja atsakovo bendravimą su vaiku. Išieškotojas tvirtina, kad skolininkė, sistemingai piktybiškai veikdama prieš vaiko geriausius interesus, nevykdo, todėl skyrium gyvenantis tėvas turi teisę ne tik prašyti išduoti vykdomąjį raštą, bet ir dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo kreiptis į teismą. Nors vaikų gyvenamoji vieta šiuo metu taikos sutartimi yra nustatyta su skolininke ir išieškotojas buvo sutikęs, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su skolininke, tačiau šiuo metu akivaizdu, jog tokia padėtis neatitinka vaikų prigimtinių interesų dėl jos elgesio. T.y. skolininkė, siekdama išvengti toliau piktybiškai arba net nusikalstamai trukdyti išieškotojui bendrauti su vaikai teismo nustatyta bendravimo tvarka, sąmoningai ir tyčia neatveda vaikų į bendravimo vietą „Dienvidžio“ centre. Analogiškai skolininkė elgėsi ir anksčiau, kai pagrobė vaikus į Turkiją, ten juos neteisėtai laikė, nusikalstamai neleido išieškotojui bendrauti su vaikais, ignoruodama vaikų prigimtinius interesus.

13.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad negalima daryti išvados, jog tarpininkas susitikimų skaičių privalo nurodyti tik 2-4 ribose, kadangi toks sutarties aiškinimas apskrita paneigia bendravimo su vaikais tvarką, nes bendravimas iš viso nevyksta, kadangi tarpininkas iki šiol nenustatė jokio bendravimo susitikimo skaičiaus. Jei šalys būtų iš tikro susitarusios, kad bendravimo kartų skaičių nustatytų tik tarpininkas, tuomet sutarties nuostata, kad susitikimai vyktų 2-4 kartus per mėnesį būtų beprasmis, tačiau būtent šios nuostatos buvimas ir reiškia, kad tarpininkas nustato konkretų bendravimo kartų skaičių, kuris negali būti mažesnis nei 2 kartai per mėnesį ir ne didesnis kaip 4 kartu per mėnesį. Nors šalys pasirašydamos Sutartį, suvokė ne tik pereinamojo laikotarpio poreikį vaikams, bet ir tikimybę, kad šiuo laikotarpiu, įvertinus vaikų interesus, gali iškilti būtinybė koreguoti bendravimo intensyvumą, tačiau susitarė, kad toks bendravimas negali būti mažesnis nei 2 kartai per mėnesį ir ne didesnis kaip 4 kartais per mėnesį, priešingai nei nustatė teismas, vadovaudamasis ne pirmenybiniais vaikų interesais ir elementaria logika bei teleologiniu sutarties aiškinimu, o feministinio neomarksizmo ideologija, kurios tikslas yra pašalinti tėvą iš vaikų gyvenimo ir taip sunaikinti prigimtinę šeimą. Išieškotojas niekada nesutiko, kad bendravimas su vaikais apskritai nevyktų, kaip nusprendė teismas, kurio ciniškos išvados nesuvokiamos sveiku protu ir logika.

13.3. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turės įvertinti, kad skolininkė sistemingai ir ciniškai pažeidžia vaikų interesus, pirma pagrobdama vaikus nuolatiniam gyvenimui į Turkiją negavusi tėvo sutikimo, o vėliau priverstinai grąžinta į Lietuvą – blokuodama vaikų bendravimą su tėvu ir taip nepaisydama geriausių vaikų interesų ir negerbdama tėvų valdžios lygybės principo, pagal kurį sprendžiant svarbiausius vaiko gyvenimo klausimus, nes skolininkė sistemingai nevykdo bendravimo tvarkos, daugelį metų neleisdama atsakovui bendrauti su vaiku nei nuotoliniu būdu, nei tiesioginiuose susitikimuose.

13.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų įvertinti skolininkės patologiškai neigiamą nusistatymą išieškotojo atžvilgiu ir atsisakymą bendradarbiauti su vaikų tėvu sprendžiant su vaikais susijusius klausimus. Priešingai skolininkei, išieškotojas linkęs visus klausimus spręsti geranoriškai ir bendradarbiaudamas.

13.5. Esamomis aplinkybėmis yra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą, kad būtų suteiktos priemonės išieškotojo ir jo vaikų pažeistoms teisėms apginti, nes skolininkės veiksmai, kuriais yra blokuojamas išieškotojo bendravimas su vaikais prieštarauja vaiko interesams ir daro vaikui žalą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad skolininkė kelerius metus sistemingai ir iš esmės pažeidžia vaikų interesus – piktnaudžiaudama motinos valdžia, dėl ko yra pradėtas ir šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, trukdo vaikams bendrauti su tėvu, siekdama vaikams sukelti lojalumo konfliktą. Užuot užtikrinusi ir skatinusi vaikų bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu, artimais giminaičiais Lietuvoje, priešingai, motina blokuoja bet kokius ryšius tarp vaikų ir tėvo, taip pat vaikų ryšius su jo artimiausiais giminaičiais iš tėvo pusės, neleidžia tėvui realiai dalyvauti vaikų auklėjime.

13.6. Apeliacinis teismas turėtų įvertinti, kokios yra abiejų tėvų galimybės ir pastangos užtikrinti vaiko teisę gyventi ir sveikai vystytis, vaiko teisę į identiškumą ir jo išsaugojimą, teisę į asmeninį gyvenimą, teisę laisvai reikšti pažiūras visais su juo susijusiais klausimais. Apeliacinis teismas taip pat turi įvertinti, kad dėl skolininkės kaltės sąmoningai ir piktybiškai nevykdomos bendravimo su vaiku tvarkos nėra jokio būdo realiai užtikrinti per antstolį, nes teismas atsisako išduoti vykdomąjį raštą, manytina išimtinai ideologiniais sumetimais, nes bendravimo siekia tėvas, o ne motina. Tokia padėtis pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, nes neužtikrina išieškotojo ir jo vaikų teisės į šeimos gyvenimo apsaugą. Teismui atsisakant išduoti vykdomąjį raštą, nėra jokios vilties, kad vaikai galės bendrauti su tėvu, nes tam nuolat ir piktybiškai trukdys vaiko motina, siekianti pašalinti tėvą iš vaiko gyvenimo, nes pajus absoliutų nebaudžiamumą dėl teismo sprendimų nevykdymo. Šiuo atveju skolininkė nevykdo net minimalaus bendravimo – 2 kartų per mėnesį, nes skolininkei talkinančios ideologizuotos tarpininkės taip pat sabotuoja bendravimo tvarką nenustatydamos konkretaus bendravimo dažnio.

13.7. Pirmos instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, kodėl skolininkė neleidžia vaikui bendrauti su tėvu, pažeisdama vaiko teises. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo ir motinos galimybių auklėti ir auginti vaikus, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu ir padaryti išvadą, kuris iš tėvų trukdo tėvo bendravimui su vaikais. Teismas visiškai ignoravo, kad vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi, o motina, su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių svarbiausia, o neretai – sunkiausia užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena, tačiau skolininkė savo pareigos visiškai ir tyčia nevykdo.

13.8. Apeliacinis teismas turi įvertinti, kad byloje esantys įrodymai patvirtina netoleruotiną vaikų motinos elgesį su vaikais, nes būtent dėl motinos aktyvių veiksmų daugelį metų vaikams yra užkirstas kelias bendrauti su tėvu, kadangi motina patologiškai siekia iš vaiko gyvenimo pašalinti tėvą, neapsaugodama vaikų nuo jos pačios patologiškos neapykantos išieškotojui. Tai patvirtina ir motinos atsisakymas vykdyti įsiteisėjusį teismo nutartis dėl bendravimo tvarkos tiek tiesiogiai, tiek nuotoliniu būdu. Vykdomasis raštas turėjo būti išduotas išieškotojui, nes priešingu atveju išieškotojas bus priverstas kreiptis į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos pakeitimo ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų realų vaikų ir tėvo bendravimą, kuriam priešinasi feministinio neomarksizmo apologetai, dangstydamiesi vaikų teisėmis.

Šalies argumentai

14.1. Apelianto teiginiai, kad suinteresuotas asmuo nevykdo taikos sutarties neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokį jos elgesį. Priešingai, Labdaros ir paramos fondo „Dienvidis“ atsakyme nurodyta, kad santuokos nutraukimo pasekmių Sutarties 6.3.1. p. numatytas Pareiškėjo bendravimas su nepilnamečiais vaikais buvo vykdomas per šios įstaigos paskirtą tarpininką – konsultantę M. B.. Kaip nurodyta minėtame atsakyme, pareiškėjo ir vaikų susitikimai nevyko dėl to, kad nei paskirta tarpininkė – šeimos konsultantė, nei paskirta psichologė jų nerekomendavo, o J. K. tas rekomendacijas vykdė. Tą patį patvirtino ir byloje liudytojomis apklaustos M. B. bei I. M..

14.2. Nors pareiškėjas laiko, kad jis turėjo bendrauti su vaikais ne mažiau kaip 2 kartus per mėnesį, tačiau sistemiškai aiškinant 6.2., 6.3.1. p. ir 6.3.3. p., matyti, kad nuo šio skaičiaus gali būti nukrypstama, jeigu šalys susitaria kitaip ir/ar kitokį susitikimų skaičių rekomenduoja paskirtas tarpininkas. Tai, kad paskirtas tarpininkas rekomendavo nevykdyti pareiškėjo ir vaikų susitikimų, o Pareiškėjas su tuo sutiko, patvirtina byloje esantys įrodymai, todėl Sprendimu patvirtinta Sutartis buvo vykdoma, vadovaujantis Sutarties 6.2., 6.3.1. ir 6.3.3. p., dėl ko nėra pagrindo laikyti, kad J. K. nevykdo Sprendimo ir dėl to turi būti išduotas vykdomasis raštas.

14.3. Pareiškėjo dėstomi teiginiai apie tai, jog J. K. su vaikais buvo išvykusi į Turkijos Respubliką, neturi teisinės reikšmės ir jos praeityje atlikti veiksmai ar neveikimas nėra niekaip susiję su sprendimo vykdymu ar nevykdymu bei atitinkamai pagrindo išduoti vykdomąjį raštą egzistavimu. Taip pat nepagrįsti ir teiginiai apie J. K. patologiškai neigiamą nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu bei atsisakymą bendradarbiauti su juo sprendžiant su vaikais susijusius klausimus. J. K. kaip tik deda pastangas, kad būtų atkurtas pareiškėjo ir vaikų ryšys. Nors Sprendimu tokia pareiga J. K. nenustatyta, bet ji geranoriškai, siekdama bendradarbiauti (kooperuotis) su pareiškėju, vykdė (ir šiuo metu tebevykdo) specialistų rekomendacijas, dalyvavo visuose rekomenduotuose susitikimuose bei atliko kitus rekomenduotus veiksmus. Toliau pareiškėjo dėstomi teiginiai apie sistemingą vaikų interesų pažeidinėjimą, vykdomą ikiteisminį tyrimą, neturi jokios teisinės reikšmės.

14.4. Pirmosios instancijos teismas vykdomojo rašto neišdavė ne ideologiniais sumetimais, o dėl to, kad nėra pagrindo konstatuoti sprendimo nevykdymą iš J. K. pusės. Pareiškėjas tokių įrodymų teismui nepateikė, o byloje esantys įrodymai liudija, kad pareiškėjo ir vaikų susitikimai neįvyko ne dėl to, jog J. K. nevykdė sprendimo, o dėl to, kad tokį pareiškėjo ir vaikų ryšio atkūrimo planą, kuriam pareiškėjas pritarė, rekomendavo paskirtas tarpininkas.

14.5. Sprendžiant klausimą dėl vykdomojo rašto, teismas vertina, ar teismo sprendimas yra vykdomas, ar ne. Vykdomasis raštas yra išduodamas tik tada, kai konstatuojama, kad teismo sprendimas nėra vykdomas, tačiau vykdomasis raštas nėra prevencinė priemonė ir nėra išduodamas, siekiant prevencinių tikslų, kurių, panašu, kad pareiškėjas ir siekia. Be to, J. K. netrukdo pareiškėjo bei vaikų susitikimams ir nesiruošia tam trukdyti ateityje.