- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-27
- Bylos Nr.
- eI2-11142-983/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07706-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- V.R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,
žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V.R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 23S106308 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pažymi, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 11 d. sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 11 d. iki 2028 m. liepos 11 d., remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštu Nr. 18-7115 (toliau – ir Išvada, Raštas). Pareiškėjas nurodo, jog minėtoje Išvadoje jis buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes, pasak VSD, pareiškėjas tarnaudamas Baltarusijos Respublikos geležinkelių sukarintoje apsaugoje (nuo 2003 m. iki 2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos geležinkelių tarnybos sukarintos apsaugos šauliu) privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog dirbo Baltarusijos Respublikoje, tačiau mano, kad reikia atsižvelgti į jo darbo pareigas ir funkcijas Baltarusijos struktūrose, darbinių santykių pasibaigimo priežastis, socialinius ir kitus ryšius su Lietuva ir kt. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo Baltarusijos geležinkelių traukinių priėmėjas (apsaugos darbuotojas), kuris vykdė vagonų vientisumo patikrinimus, prižiūrėjo tinkamą krovinių išdėstymą ir tvirtinimą ant traukinio bėgių, lydėjo krovinius, vežamus geležinkeliu, atliko prevencinę geležinkelio krovininio parko objektų ir teritorijos apsaugą bei galimų pažeidimų stebėjimą (vagysčių, įsilaužimų, pašalinių asmenų buvimas) geležinkelio teritorijoje.
Nurodo, kad Baltarusijos Respublikos geležinkeliai yra valstybinė įmonė, vykdanti gabenamų krovinių apsaugą ir krovinių apsaugą geležinkelio stotyse. Pareiškėjas buvo eilinis Baltarusijos Respublikos geležinkelių įmonės darbuotojas, t. y. jis neturėjo jokio karinio (ar kito) laipsnio, nebuvo susijęs su žvalgybos institucijomis, neatliko jokių administracinių ar kitų funkcijų, neturėjo teisės duoti įsakymų kitiems darbuotojams, jis neturėjo galimybės išeiti į pensiją, kaip kiti statutiniai pareigūnai. Pažymi, kad ir atsakovas ir VSD formaliai įvertino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl jo darbinių teisinių santykių, neatsižvelgė į tai, kokias darbo funkcijas jis atliko. Taip pat neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas savo noru išėjo iš darbo.
Teigia, kad Baltarusijos Respublikos geležinkeliuose jis dirbo nuo 2003 m. iki 2011 m., t. y. prieš daugiau nei 12 metų. Pareiškėjui nėra aišku, kaip ir kokiomis priemonėmis Baltarusijos Respublika gali bandyti išnaudoti asmenį, kuris nuo 2019 m. gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje bei sieja savo ateitį su Lietuva. Pareiškėjas yra nusiteikęs prieš Baltarusijos Respublikoje vykstančius procesus bei prieš Baltarusijos Respublikoje vykdomą politiką. Jis nenori Baltarusijos Respublikoje nei gyventi, nei dirbti.
Pažymi, jog grėsmė valstybės saugumui neturėtų būti vertinama tik iš pareiškėjo pateikto atsakymo apie jo dirbtą darbą. Tam, kad būtų galima grėsmę patvirtinti arba paneigti, o taip pat atskleisti jos pobūdį, realumą ir pavojingumo lygį, būtina remtis visomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis ir įvertinti faktinį tokios veiklos poveikį. Jei pareiškėjas būtų lojalus Baltarusijos Respublikai, teikdamas dokumentus dėl nacionalinės vizos ir (ar) laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, nebūtų nurodęs faktų dėl darbo Baltarusijos Respublikos geležinkeliuose.
Tvirtina, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą neatliko jokio vertinimo, o tik rėmėsi VSD Išvada. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą. Pareiškėjas nurodo, jog nepanaikinus ginčijamo Sprendimo, jis negalės gyventi Lietuvoje bei privalės grįžti į Baltarusijos Respubliką, o to jis nenori.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nuomone, jis, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos geležinkelių sukarintoje apsaugoje (nuo 2003 iki 2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos geležinkelių tarnybos sukarintos apsaugos šauliu) privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, užsienietis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog priimant Sprendimą nebuvo atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, o jame padarytos išvados grįstos spėjimais. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Pažymi, kad užsienietis turėjo Lietuvos nacionalines vizas, galiojusias nuo 2019 m. gegužės 31 d. iki 2020 m. gegužės 29 d., ir nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d., nuo 2021 m. gruodžio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, kuris Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas. Pareiškėjas Lietuvos įmonėje įdarbintas nuo 2019 m. liepos 5 d., tačiau atsakovas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais ar turinčiais leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Visos šios aplinkybės tik dar labiau patvirtina aplinkybę, kad gavęs leidimą laikinai gyventi pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo, o tai pagrįstai vertinama kaip grėsmė Lietuvos saugumui, ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tarnyboje dirbo nuo 2003 m. iki 2011 m., t. y. 8 metus, o tai netrumpas laiko tarpas.
Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad ginčijamame Sprendime turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma, pagal jau suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai (nenustatyti) ir ekonominiai (tik nuo 2019 m. vidurio). Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuva iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimo į valstybės suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
Atsakant į pareiškėjo skundo teiginius, kad Migracijos departamentas nesilaikė suformuotos teismų praktikos dėl teisės būti išklausytam, atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame Sprendime nurodytas aplinkybes, kadangi tokios pareigos nenumato Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
Pažymi, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek atsakovas savo Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionaliniu saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD Išvadą dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.
Teigia, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika tėra jo darbo santykiai su Lietuvos Respublikos įmonėmis nuo 2019 metų (Lietuvoje dirba apie 4 metus), pareiškėjo šeimos nariai Lietuvoje negyvena. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VSD nuomone, pareiškėjo asmeninis interesas užtikrinti savo patogų rezidavimą Lietuvoje (atitinkamai, ir ES), negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta ABTĮ nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 23S106308, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.
VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą (VSD 2023 m. birželio 29 d. raštas Nr. 18-7115). VSD nuomone, jis, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos geležinkelių sukarintoje apsaugoje (nuo 2003 m. iki 2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos geležinkelių tarnybos sukarintos apsaugos šauliu) privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, užsienietis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas 2023 m. liepos 11 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, 2023 m. liepos 24 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, o pagal to paties straipsnio 5 dalį, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo turėtus darbinius santykius, kurie gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog dirbo Baltarusijos Respublikoje, tačiau teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kokias darbo funkcijas jis atliko dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybinėje įmonėje, t. y. tai, kad pareiškėjas neturėjo jokio karinio (ar kito) laipsnio, nebuvo susijęs su žvalgybos institucijomis, neatliko jokių administracinių ar kitų funkcijų, neturėjo teisės duoti įsakymų kitiems darbuotojams. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Sprendime neatsižvelgta į tai, kad Baltarusijos Respublikos geležinkeliuose jis dirbo prieš daugiau nei 12 metų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas taip pat nevertino jo socialinių ryšių su Lietuva.
Pažymėtina, jog Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.
Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2003 m. iki 2011 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos geležinkelių sukarintoje apsaugoje, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo eilinis darbuotojas, neturėjo jokio karinio (ar kito) laipsnio, nebuvo susijęs su žvalgybos institucijomis, neatliko jokių administracinių ar kitų funkcijų, neturėjo teisės duoti įsakymų kitiems darbuotojams, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nors sukarinta apsaugos institucija nėra reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų dalis, bet pagal savo struktūrą, tikslus ir atliekamas funkcijas yra priskiriama nereguliariajai kariuomenei.
Pabrėžtina, jog iš byloje esančių 2020 m. sausio 31 d. valstybinės įmonės „Baltarusijos geležinkelis“ atskiro struktūrinio sukarintos apsaugos padalinio (filialo) nuostatų turinio matyti, kad Baltarusijos geležinkeliai yra valstybinė įmonė, turinti atskirą struktūrinį padalinį (filialą), kuris vykdo gabenamų krovinių ir krovinių apsaugą geležinkelio stotyse, bendrojo naudojimo geležinkelio transporto organizacijų objektų apsaugą. Šios valstybinės įmonės darbuotojai atlieka įvairias administracinio pobūdžio funkcijas: dalyvauja saugant viešąją tvarką bendrojo naudojimo geležinkelio transporte, bendradarbiauja su vidaus reikalų organų pareigūnais, įskaitant vaizdo stebėjimo priemonių kontrolę (15.12 papunktis), laikydamiesi įstatymų užtikrina ginklų ir jų amunicijos, specialių filialo priemonių apyvartą, (15.18 papunktis), bendradarbiauja su vidaus reikalų organais, prokuratūra, organizacijomis, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, visuomeniniais junginiais ir piliečiais visais klausimais, susijusiais su filialo vykdomomis užduotimis ir funkcijomis (15.22 papunktis). Taigi, iš minėtų nuostatų turinio matyti, jog pareiškėjas nuo 2003 m. iki 2011 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos geležinkelių tarnybos sukarintos apsaugos padalinyje šauliu, pagal jam suteiktas teises ir atliekamas funkcijas buvo nereguliarios kariuomenės dalimi, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią.
Šiuo aspektu, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos geležinkelių sukarintoje apsaugoje dirbo prieš 12 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Tuo tarpui Lietuvos vyriausias administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Be to, LVAT suformuotoje praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.
Teismas pažymi, jog iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Vertindamas pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje atsakovas nustatė, kad pareiškėjas turėjo 2 nacionalines vizas, galiojusias nuo 2019 m. gegužės 31 d. iki 2020 m. gegužės 29 d., ir nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. 2020 m. kovo 6 d. darbo pagrindu jam buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi. Antras leidimas laikinai gyventi nuo 2021 m. gruodžio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d., buvo panaikintas Migracijos departamento sprendimu, nustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad atsakovas taip pat vertino SODROS informacinėje sistemoje esančius duomenis, susijusiu su pareiškėju, t. y. kad pareiškėjas nuo 2019 m. liepos 5 d. iki 2021 m. spalio 31 d. buvo įdarbintas UAB „Me transportas“, nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki šiol įdarbintas UAB ,,Nord trans“. Migracijos departamentas nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Be kita ko, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime rėmėsi tik VSD pateikta Išvada bei nevertino jo situacijos individuliai, atmetami kaip nepagrįsti.
Aplinkybė, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, jis dirbo legaliai ir mokėjo Lietuvos valstybei mokesčius, savaime nėra reikšmingesnė nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama, kad būtų konstatuotas Sprendimo neproporcingumas.
Šiuo aspektu paminėtina, jog atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri nustatyta remiantis surinkta informacija apie pareiškėją.
Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo Sprendimo naikinti. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Nustačius, kad Migracijos departamento Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V.R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.