- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-09
- Bylos Nr.
- e2-1313-302/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01100-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BRP Invest“
- Ieškovas
- S. R.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BRP Invest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 1 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BRP Invest“ dėl nekilnojamųjų daiktų ir skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „BRP Invest“ negyvenamąją patalpą–administracinę patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 2/126 dalis patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), taip pat 96 833,68 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti administracinę patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 2/126 dalis patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), taip pat 96 833,68 Eur vertės atsakovei priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises, o šio turto nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas banko sąskaitose.
3. Ieškovas nurodė, kad administracinė patalpa ir 2/126 dalys patalpos yra tiesioginis bylos dalykas. Atsakovei realizavus šį turtą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, objektyviai nebus įmanoma įvykdyti teismo sprendimą. Taip pat ieškinio suma atsakovei yra didelė, kadangi neturi daug turto. Atsakovė yra nesąžininga, nes vengia prievolių įvykdymo ieškovui, kaip akcininkui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Nustatęs, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimą, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė tas aplinkybes patvirtinančius duomenis, teismas sprendė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas.
6. Teismas vertino, kad atsakovė nesąžiningumą pagrindžia aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėta ieškovo ir atsakovės byla dėl netinkamo 2010 m. lapkričio 22 d. sutarties dėl investicinės veiklos vykdymo ir 526 284,35 Eur dydžio skolos priteisimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-3109-431/2020), kurioje teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, o Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-189-330/2021 minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad minėtais teismų sprendimais buvo pripažinta, jog atsakovė nepagrįstai suteikė pirmenybę vienam iš akcininkų, tokiu būdu pažeisdama sutartinius įsipareigojimus.
7. Teismo vertinimu, pakartotinis panašaus pobūdžio šalių ginčas šioje pradinėje teismo proceso stadijoje leidžia daryti išvadą, kad atsakovė gali būti nesąžininga ir vengti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė UAB „BRP Invest“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo S. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Byloje nepateikta duomenų, kad iškeliant šią civilinę bylą atsakovė ėmėsi kokių nors veiksmų, kurie sąlygotų atsakovės turimo turto slėpimą, įkeitimą ar jo apsunkinimą.
8.2. Vien aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėtas ieškovo ir atsakovės ginčas dėl netinkamo 2010 m. lapkričio 22 d. sutarties dėl investicinės veiklos vykdymo ir 526 284,35 Eur dydžio skolos priteisimo, nesudaro jokio pagrindo preziumuoti atsakovės nesąžiningumą dabartinėje byloje.
8.3. Ieškovas, teikdamas ieškinį šioje byloje, nuslėpė faktą, kad iš atsakovės pusės neegzistuoja Investavimo sutarties 3.7 punkto ir, atitinkamai, ieškovo (kaip akcininko) teisių pažeidimo.
8.4. Ieškovas nesąžiningai nutyli, kad 2013 m. liepos 9 d. tarp Y. B., ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta papildoma akcininkų įnašų grąžinimo sutartis, pagal kurią atsakovė ir jos akcininkai susitarė, jog, nepadidinus atsakovės įstatinio kapitalo akcininkų į bendrovę atliktų investicijų (įnašų) pagrindu, akcininkų įnašai bus jiems grąžinti Įnašų grąžinimo sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. 2021 m. abu atsakovės akcininkai yra pateikę prašymus grąžinti įmokas pagal 2013 m. liepos 9 d. Įnašų grąžinimo sutartį, kurių bendra negrąžinta suma ženkliai viršija atsakovės turimo turto sudėtį.
8.5. Taip pat, 2021 m. rugsėjo 23 d. buvo sušauktas neeilinis atsakovės akcininkų susirinkimas (dalyvavo ir ieškovas), kuriame buvo priimti sprendimai dėl akcininkų įnašų gražinimo bendrovės nekilnojamu turtu. Pažymėjo, kad dabartiniu ieškiniu ieškovas prašo priteisti jam asmeniškai turtą ir sumas kitaip, nei buvo nuspręsta minėtame akcininkų susirinkime.
8.6. Atsakovės 2020 m. finansinės atskaitomybės duomenis patvirtina, kad bendrovė turėjo turto, kurio vertė sudarė 1 583 244 Eur, o įsiskolinimai – 2 195 733 Eur ir beveik visa bendrovės skola akcininkams. 2013 m. liepos 9 d. Įnašų grąžinimo sutarties 4 punktas nustato, kad akcininkai atsisako teisės reikšti savarankiškus reikalavimus bendrovei dėl įnašų grąžinimo kiekvienas individualiai, o 5.2 punktas numato, jog įnašai grąžinami atsižvelgiant į bendrovės finansinę būklę, bei kad bendrovė negali akcininkams grąžinti įnašų, jeigu po grąžinimo ji taptų nemoki arba negalėtų tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų darbuotojams ir/ar kreditoriams.
8.7. Atsakovė vertinimu, turi būti įvertintas ir ieškovo nesąžiningumas, kadangi 2021 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Ruskata“, kurioje ieškovas yra vienintelis savininkas ir vadovas, kreipėsi į atsakovę su prašymu gražinti UAB „Ruskata“ 290 433,68 Eur sumą, kurią nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti jam asmeniškai. Taigi, atsakovė yra gavusi tiek ieškovo (kaip bendrovės akcininko), tiek UAB „Ruskata“, kurioje ieškovas yra vienintelis savininkas ir vadovas, reikalavimus dėl identiškos sumos gražinimo.
Atsiliepimas
9. Ieškovas S. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
9.1. Nors atskiruoju skundu prašoma panaikinti visą skundžiamą nutartį, tačiau skunde nenurodoma argumentų, susijusių su uždraudimu disponuoti ginčo nekilnojamuoju turtu.
9.2. Atsakovė nepaneigė grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui, nes nepaneigė aplinkybės, kad diferencijuoja mokėjimus savo akcininkams, t. y. ieškovą, kaip mažąjį akcininką, diskriminuoja.
9.3. Šiuo atveju, laukti antro ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo, netaikant arešto, nėra pagrindo, kadangi vykdant teismo sprendimą neliks pakankamai atsakovės turto prievolėms užtikrinti. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad pagal 2020 metų finansinės atskaitomybės duomenis jos turto vertė sudarė 1 583 24 Eur, o įsiskolinimai sudarė 2 195 733 Eur, t. y. beveik visą skolą sudaro įsipareigojimai atsakovės akcininkams.
9.4. Ieškovo teigimu, esant įrodytam ieškovo kaip akcininko diskriminavimo faktui, kai visi mokėjimai ne teismo sprendimų pagrindu atliekami išimtinai tik Y. B., patvirtina laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinybę, nes realizavus atsakovės turtą (vertė 1 583 244 Eur), visa gauta lėšų suma būtų skirta tik Y. B. reikalavimo (1 905 299,32 Eur) tenkinimui.
9.5. Taip pat grėsmę būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui patvirtina atsakovės pateiktas 2021 m. rugsėjo 23 d. neeilinio akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame nurodoma, kad didysis akcininkas Y. B. vienašališkai yra nusprendęs visą likvidžiausią bendrovės turtą perimti sau, ieškovui paliekant tik mažo likvidumo žemės sklypą Klaipėdoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
12. Atsakovė kartu su skundu pateikė Mokėjimų pagal Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą sąvadą; 2013 m. liepos 9 d. įnašų grąžinimo sutartį; 2021 m. rugsėjo 23 d. UAB „BRP Invest“ neeilinio akcininkų susirinkimo protokolą; 2020 metų UAB „BRP Invest“ finansinės atskaitomybės rinkinį; 2021 m. rugpjūčio 11 d. UAB „Ruskata“ pranešimą. Atsakovė pateiktais įrodymai siekia pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą.
13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus ir byloje nagrinėjamą klausimą, sprendžia atsisakyti priimti pateiktus atsakovės įrodymus, kadangi jais įrodinėjamos aplinkybės nėra susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, o su nagrinėjamu iš esmės bylos dalyku.
14. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kasacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra priemonių kompleksas, teismo taikomų po vieną ar kelias dėl atsakovui (skolininkui) priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ir kartu išvengti teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkinimo arba neįmanomumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir pagrindinė funkcija – tai siekis užtikrinti, kad teismo priimtas ieškovui galbūt palankus sprendimas būtų realiai įvykdytas ir jo vykdymas nebūtų apsunkintas.
15. Įstatyme nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis apibrėžia ir aplinkybes, kurias ieškovas turi įrodyti siekdamas, kad byloje būtų taikomos laikinosios apaugos priemonės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Tokia grėsmė paprastai pripažįstama, kai laikinųjų apsaugos priemonių prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018). Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – sudaro privalomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.
16. Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) egzistavimo, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau šiuo klausimu nepasisakys ir iškart vertins ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nustatė, kad egzistuoja reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
18. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, teigia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą, t. y. kad ji ėmėsi veiksmų, siekdama slėpti, įkeisti ar kitaip apsunkinti jai priklausantį turtą. Taip pat, atsakovės vertinimu, aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėtas ieškovo ir atsakovės ginčas dėl netinkamo 2010 m. lapkričio 22 d. sutarties dėl investicinės veiklos vykdymo ir skolos priteisimo, nesudaro pagrindo preziumuoti atsakovės nesąžiningumą nagrinėjamoje byloje. Be to, teismas turėjo įvertinti ir pateis ieškovo nesąžiningumą reiškiant reikalavimą atsakovei.
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovės atžvilgiu buvo pritaikytos dviejų rūšių laikinosios apsaugos priemonės, t. y. nekilnojamojo turto areštas (ginčo patalpų areštas) ir piniginių lėšų areštas ieškinio reikalavimo ribose (96 833,68 Eur). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, yra pagrindas pasisakyti dėl kiekvienos pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies atskirai.
20. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui gali būti reikšminga ir ieškinio suma, ir atsakovo turtinė padėtis bei jos pokyčių perspektyvos, ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu, ir kitos panašios aplinkybės. Tačiau kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
21. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nesąžiningumą konstatavo iš esmės remdamasis vien Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3109-431/2020, kurioje buvo sprendžiamas tarp ieškovo ir atsakovės panašaus pobūdžio ginčas dėl netinkamo 2010 m. lapkričio 22 d. sutarties dėl investicinės veiklos vykdymo ir skolos priteisimo, nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštuojant atsakovei priklausančias pinigines lėšas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė egzistuojant atsakovės nesąžiningumui. Ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių objektyvių duomenų ar aplinkybių, liudijančių apie atsakovės UAB „BRP Invest“ galimą nesąžiningumą, t. y. apie jos ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje iš šio turto ar piniginių lėšų įvykdyti ieškovo naudai priimtą teismo sprendimą. Pažymėtina, kad norint taikyti laikinąsias apsaugos priemones, asmens nesąžiningumas turi būti vertinamas ir įrodytas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo metu. Todėl aplinkybės dėl atsakovės veiksmų netinkamo 2010 m. lapkričio 22 d. sutarties dėl investicinės veiklos vykdymo, nustatytos Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3109-431/2020, neturi įtakos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovės nesąžiningumo aspektu nagrinėjamoje byloje.
22. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepagrįsti leistinais įrodymais, nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
23. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingu atveju (t. y. pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018).
24. Be kita ko, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Taigi aplinkybė, kad atsakovė galimai neturi turto, kuriuo būtų galima užtikrinti visą ieškinio reikalavimą, nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
25. Vertinant aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo turto areštu – taikymu, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo ieškinį ir vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 6 dalimi, 2021 m. spalio 1 d. pranešimu informavo VĮ „Registrų centras“ apie civilinės bylos dėl daiktinių teisių iškėlimo.
26. Teismų praktikoje nurodoma, kad nors fakto dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo įregistravimas nevaržo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisių į šį daiktą ir neužkerta disponavimo šiuo daiktu galimybių, tačiau tai reiškia informacijos paviešinimą apie teisme nagrinėjamą ginčą, todėl tretieji asmenys, kuriems galimai bus perleistas ginčo turtas, negalės remtis nežinojimu apie priimtą galimai ieškovei palankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-560-790/2021; 2021 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-747-790/2021).
27. Įvertinus aplinkybę, kad ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės negyvenamąją patalpą–administracinę patalpą, o pirmosios instancijos teismui 2021 m. spalio 1 d. pranešimu informavus VĮ „Registrų centras“ apie civilinės bylos dėl daiktinių teisių iškėlimo, spręstina, jog šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, areštuojant ginčo turto areštą, byloje būtų perteklinis, o draudimas atsakovei dėl šio ginčo disponuoti ginčo turtu neproporcingai ir nepagrįstai apribotų jos nuosavybės teises.
28. Taigi, taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
29. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas yra tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama išsprendžiant klausimą iš esmės – ieškovo S. R. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo S. R. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.