Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo M. A. ir jo gynėjo Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. kovo 5 d. laikas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 str., iš M. A. priteista Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 3409 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiųjų A. S. ir A. A. pareikšti civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2004 m. balandžio 18 d., nuo 8 val. iki 9 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su E. A., iš anksto susitaręs sumušti bute buvusius M. Z. ir M. P., tyčia rankomis ir kojomis bei atsineštu pagaliu suduodant M. Z. ne mažiau 12 smūgių į veidą, nugarą, dešinį dilbį, juosmenį, dešinę šlaunį, dešinį kelį, kairę blauzdą, kairės plaštakos III pirštą, kaktą, pakaušį, padarant jam odos nubrozdinimus veide, nugaroje, dešiniame dilbyje, juosmens dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, poodinę kraujosruvą kairės plaštakos III piršte, kraujosruvas kaktos ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, nežymiai sutrikdė M. Z. sveikatą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad tuo pat metu ir toje pat vietoje, veikdamas bendrininkų grupe su E. A., iš anksto susitaręs sumušti bute buvusius M. Z. ir M. P., tyčia suduodant M. P. rankomis ir kojomis bei atsineštu pagaliu ne mažiau 10 smūgių į galvą ir abi rankas, padarant jam odos nubrozdinimus galvoje, kairėje rankoje, poodines kraujosruvas abejose rankose, dvi muštines žaizdas galvoje su viršutinio kairio kandžio išmušimu bei apatinio žandikaulio lūžimu, nesunkiai sutrikdė M. P. sveikatą.

M. A. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui už tai, kad 2004 m. balandžio 18 d., nuo 8 val. iki 9 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su broliu E. A., iš anksto susitaręs nužudyti bute buvusius M. Z. ir M. P., tyčia rankomis, kojomis ir atsineštu pagaliu sudavė M. Z. ne mažiau kaip 12 smūgių į veidą, nugarą, dešinį dilbį, juosmenį, dešinę šlaunį, dešinį kelį, kairę blauzdą, kairės plaštakos III pirštą, kaktą, pakaušį, tuo padarė jam odos nubrozdinimus veide, nugaroje, dešiniame dilbyje, juosmens dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, poodinę kraujosruvą kairės plaštakos III piršte, kraujosruvas kaktos ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, šiais veiksmais M.A. palaužus M. Z. pasipriešinimą, E. A. peiliu smogė M. Z. nemažiau kaip keturis kartus į kaktą, kaklą, padarė tris durtines – pjautines žaizdas kaktoje ir kakle su stemplės pažeidimu, durtinę – pjautinę kiauryminę kaklo kairės pusės žaizdą su kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę ir ūmia vidaus organų mažakraujyste, be to, M. A. atsineštu pagaliu sudavė M. P. nemažiau kaip 10 smūgių į galvą ir abi rankas, padarydamas odos nubrozdinimus galvoje, kairėje rankoje, poodines kraujosruvas abejose rankose, dvi muštines žaizdas galvoje su viršutinio kairio kandžio išmušimu bei apatinio žandikaulio lūžimu, šiais veiksmais M. A. palaužus M. P. pasipriešinimą, E. A. sudavė M. P. nulaužto peilio geležte nemažiau kaip dvidešimt devynis smūgius į galvą, kaklą, pečius, rankas, nugarą, padarydamas durtines – kirstines galvos, kaklo, abiejų pečių ir rankų bei nugaros žaizdas, taip pat E. A. sudavė M. P. nulaužto peilio geležte vieną kartą į kaklą, padarydamas kirstinį-durtinį dešinės pusės kaklo-krūtinės ląstos sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, nuo paminėtų sužalojimų M. Z. ir M. P. mirė įvykio vietoje, t. y. tyčia nužudė du žmones.

Kauno apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad teisiamajame posėdyje ištirti ir šiame nuosprendyje bei Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nuosprendyje, kuriuo nuteistas E.A. pagal BK 129 str. 2 d. 5 p., aptarti įrodymai patvirtina, kad šioje byloje tik vienas E. A. padarė nukentėjusiesiems M. Z. ir M. P. sužalojimus, nuo kurių šie mirė įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog M. A. veikė kaip bendrininkas nužudant M. P. ir M. Z., jo (M. A.) veika kvalifikuotina pagal teisminio nagrinėjimo metu nustatytus jo atliktus nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiuosius bei šių veiksmų pasekmes t. y. kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d. bei 140 str. 1d.

Teismas visapusiškai ir išsamiai nustatė nuteistojo M. A. veiksmų faktinę pusę, tačiau netiksliai nustatė šio nuteistojo nusikalstamų veiksmų motyvaciją, tyčios kryptingumą,dėl ko nepagrįstai perkvalifikavo jo (M. A.) veiksmus iš nužudymo bendrininkų grupe į sveikatos sutrikdymą pagal sukeltas pasekmes.

Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 nuostatomis, teigia, kad šioje byloje nuteistasis M. A. veikė būtent neapibrėžta tyčia - jis, veikdamas bendrai su broliu E. A., iš anksto su juo susitaręs, tyčia smarkiai žalojo atsineštu pagaliu nukentėjusiuosius M. P. ir M. Z., siekė tokiais savo veiksmais sutrikdyti jų sveikatą ir nors numatė, kad neišvengiamai tokiais veiksmais nukentėjusiesiems gali padaryti gyvybei pavojingus sužalojimus, tačiau buvo visiškai abejingas pasekmių atžvilgiu, jų nedetalizavo, vienodai norėdamas bet kokių padarinių - ar sutrikdyti sveikatą, ar nužudyti.

Tai, kad šiai nusikalstamai veikai, dar prieš pradedant ją vykdyti, buvo pasiruošti įrankiai - mediniai pagaliai, patvirtina buvusį susitarimą veikti bendrai smurtiniu būdu. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad jau iš anksto buvo nuspręsta nukentėjusiuosius žaloti žymiai smarkiau nei tai galima padaryti kumščiais ar kojomis. Tokį susitarimą patvirtina ir veikos padarymo būdas - veikiant dviese (t. y. su iš anksto pasiruoštu jėgos pranašumu), buvo netikėtai užpulti tam nepasiruošę miegantys nukentėjusieji, kurių vienas buvo iki peties sugipsuota dešine ranka, dėl ko negalėjo efektyviai pasipriešinti užpuolimui. Tam tikslui pasiruoštais mediniais pagaliais buvo siekta suduoti jiems kuo daugiau smūgių, taip padaryti sunkius sužalojimus ir kuo didesnį jų skaičių, suduodant į galvą, kaip gyvybiškai itin svarbų organą, suduodant taip stipriai, kad buvo išmušti dantys ir lūžo žandikauliai, aiškiai rizikuojant padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą ir (ar) nepataisomai sužaloti veidą. Be to, abiejų brolių A. nusikalstami veiksmai itin intensyvūs, nes vos įėjus į butą iš karto abu puolė nukentėjusiuosius, neleidus jiems net atsibusti ir susiorientuoti, sudavė smūgius tol, kol pagaliai subyrėjo dalimis. Šie veiksmai atlikti didelio pykčio ir įniršio būklėje, t. y., esant aiškiai neigiamiems tarpusavio santykiams. Prokuroras teigia, kad minėtos aplinkybės rodo aiškiai išreikštą abiejų kaltininkų – tiek E. A., tiek ir M. A., tyčią - mušti kuo stipriau, žaloti kuo smarkiau, nekonkretizuojant kokio sunkumo pasekmes tai sukels.

Iš nuteistojo, liudytojų V. M., D. L., A. P., M. D., A. R. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu duotų mirusio liudytojo A. Z., M. Z. parodymų ir kitų bylos aplinkybių matyti, kad šiame įvykyje dalyvavo du asmenys - broliai A., todėl prokuroras teigia, kad jie abu yra nusikaltimo padarymo bendrininkai.

Abiejų bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą - smarkiai primušti nukentėjusiuosius, buvo išreikštas net dvejomis formomis - pirma susitarta žodžiu dar namuose, o po to antra susitarimo forma pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, kai jie atvyko prie namo - bendru sutarimu iškvietė iš buto į lauką merginas, nuteistajam M. A. atnešus lazdas ir bendrai su E. A. po vieną jas pasidalinus bei išsiaiškinus kas kuriame kambaryje miega.

Prokuroras, aptardamas minėto nutarimo Nr. 46 nuostatas, teigia, kad nuteistasis M. A. tiesiogiai dalyvavo atliekant žalojimo veiksmus, t. y. jis yra bendravykdytojas, ir nors jis pats nepadarė mirtinų sužalojimų, bet prie jų prisidėjo bendrai žalodamas nukentėjusiuosius, tuo silpnino jų pasipriešinimą, atimant galimybę priešintis, išlaikant smurtinės jėgos prieš gynybą persvarą ir, tuo pačiu, aktyviais konkliudentiniais veiksmais patvirtindamas savo dalyvavimą bendrininkų nusikalstamame sumanyme, skatindamas bendrininką E. A. toliau kryptingai veikti.

Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad aplinkybė apie E. A. mirtinų sužalojimų padarymui panaudotą kitą įrankį (peilį) įrodo, jog nusikalstamos veikos darymo metu įvyko vykdytojo ekscesas ir kad jo veiksmai viršijo bendrininkų susitarimą. Iš byloje esančių duomenų (įvykio vietos apžiūros protokolo, pačių nuteistųjų parodymų, liudytojų Ž. S., S. V. parodymų, specialisto (trasologo) tyrimo išvados) matyti, kad minėti pagaliai, kaip nusikalstamos veikos įrankiai, jėgos persvarą suteikiantis ir sužalojimus darantys elementai, buvo naudojami tol, kol sulūžo dalimis, t. y. iki jiems nebetenkant funkcionalumo. Tačiau, nukentėjusiesiems dar esant aktyviems ir galintiems pasipriešinti tokiam užpuolimui, netekus minėto įrankio, nebeliko jėgos persvaros. Kadangi abiejų brolių išankstinis susitarimas buvo pulti nukentėjusiuosius su aiškia jėgos persvara ir įrankiais, galinčiais smarkiai sužaloti, tai E. A., netekęs šio įrankio, pasirinko kitą po ranka pasitaikiusį įrankį - peilį, kuriuo galima ir sužaloti, ir nužudyti, ir sugrąžinti jėgos persvarą, bei kuriuo jis baigė daryti šią nusikalstamą veiką. Prokuroro nuomone, tokie E. A. veiksmai neišsiskyrė iš susitarimo esmės ar nusikalstamos veikos, sumanytos abiejų bendrininkų, pobūdžio, ir buvo logiškas nusikalstamos veikos tęsinys.

Skundo autorius teigia, kad įrodinėjant nuteistojo M. A. nekaltumą dėl dviejų žmonių nužudymo, negalima remtis liudytojų A. Z. ir V. M. parodymais apie tai, kad vienas iš dviejų jų girdėtų balsų ragino kitą kviesti greitąją pagalbą. Prokuroro nuomone, ši aplinkybė rodo, kad vienas iš dviejų nusikaltimą padariusių asmenų, veikęs nekonkretizuota tyčia, būdamas abejingas galimoms pasekmėms ir šioms kilus, išsigando, supanikavo, tačiau pagal situaciją jau buvo aišku, kad jokia medicinos pagalba nukentėjusiesiems nebepadės. Juo labiau, kad būtent taip paaiškino minėtų liudytojų girdėtas antrasis balsas.

Todėl prokuroras skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo M. A. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 5 p. į BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d.

Šioje byloje nėra nustatyta nuteistojo M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis turi būti nustatyta tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei nusikaltimą padarė bendrininkų grupe. Skundo autorius, nurodydamas M. A. charakterizuojančius duomenis, terminą kiek jis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvą ir stadiją, teigia, kad šioje byloje nuteistajam M. A. turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, dydžiu ne mažesnė nei sankcijoje numatytos sankcijos vidurkis (mediana).

Byloje yra pateikti duomenys, kad jam galima paskirti švelnesnes kardomąsias priemones – užstatą, kurį sutinka sumokėti apelianto tėvas. Iš byloje pateikto tėvų sutikimo matyti, kad jis turi gyvenamąją vietą, kas reiškia, jog jam galima paskirti ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Taip pat, byloje yra pateikti duomenys, kad pakeitus jam paskirtos kardomosios priemonės rūšį, jis įsidarbins, gaus pajamas ir tuo pačiu turės realią galimybę atlyginti proceso išlaidas.

Vadovaudamasis BPK 322 str. 1 d. nuostatomis, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, privalomai dalyvauja prokuroras ir gynėjas, apeliantas teigia, kad jis net teoriškai negali sutrukdyti apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti apeliacinį skundą.

Nurodydamas jam taikomo suėmimo terminą ir jo gynėjo prašymą, išdėstytą apeliaciniame skunde dėl bausmės dydžio ir rūšies pakeitimo, nuteistasis mano, kad netenkinus šio (nuteistojo) skundo, nebebus galimybių patenkinti ir jo gynėjo skundą, nes suėmime jis bus išbuvęs beveik visą paskirtos bausmės laiką.

Gynėjo nuomone, apygardos teismo nuosprendis iš dalies yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė procesines teisės normas.

Skundo autorius, plačiai aptardamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo ir kasacinės nutarties Nr. 2K-234/2006 motyvus dėl BPK 407 ir 409 str. nuostatų taikymo, nurodo, kad šioje byloje nei vienas iš nukentėjusių nedalyvavo ir nepalaikė pareikšto ieškinio, nepateikė nuomonės raštu, iš kurio būtų galima spręsti, jog bent vienas nukentėjusysis kelia tam tikras pretenzijas ir nenorėtų taikysis su apelianto ginamuoju. Be to, šioje byloje net ne visi nukentėjusieji žinojo apie vykstantį teismo procesą.

Tokiu būdu apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą, iš esmės pažeidė BPK 407 str. ir 417 str. 1 d. reikalavimus. Taip buvo pažeista nuteistojo M. A. teisė į tinkamą jo padarytos nusikalstamos veikos tyrimo procesą, t. y. jis neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 str. numatytu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikinimo institutu. Todėl apeliantas, remdamasis teismų praktika, suformuota kasacinėse bylose Nr. 2K-234/2006 ir 2K-67/2007, mano, kad byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., turi būti nutraukta BPK 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu.

Šioje byloje nustatyta, kad apelianto ginamasis M. A. po nusikaltimų padarymo buvo aktyvus ir bandė padėtį sužalotiems asmenims, t. y. pamatęs ką padarė jo brolis E. A., šaukė „<...ką padarei, gal gyvas, kviesk greitąją...>“. Gynėjas mano, kad šią aplinkybę galima pripažinti M. A. atsakomybe lengvinančia, t. y. tai, kad šis siekė išvengti sunkesnių padarinių.

Skundo autorius, vadovaudamasis BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatomis ir teismų praktika, suformuota kasacinėje byloje Nr. 2K-632/2005, teigia, kad jo ginamasis nurodė visas esmines pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Be to, M. A. buvo kaltinamas tyčiniu dviejų asmenų nužudymu, todėl jis ir pripažino kaltę tik iš dalies. Tačiau jis neginčijo, jog konflikto metu sudavė M. P., ir dėl to labai gailisi.

Gynėjas nurodydamas nusikalstamų veikų, už kurių padarymą yra nuteistas jo ginamasis, bausmių rūšis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BK 55 str. nuostatomis, ir skyrė griežčiausią bausmės rūšį ir tokiu būdų nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje byloje Nr. 2K-138/2011.

Byloje nustatyta, kad jo ginamasis teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, visą jo slapstymosi laikotarpį nei karto neteistas ir užsienio valstybėse, kas rodo jo asmenybės mažesnį pavojingumą visuomenei. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti M. A. nusikalstami veiksmai buvo vienkartiniai, kuriuos jis padarė sukurstytas brolio ir provokuojančių pačių nukentėjusiųjų elgesio, jo vaidmuo konflikte buvo antraeilis, jis pradėjo dalyvauti konflikte tik tada, kai jį užpuolė M. P., ir konfliktavo tik su vienu asmeniu.

Kartu apeliantas nurodo, kad jo ginamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nepilnamečius vaikus ir, pakeitus jam paskirtos bausmės rūšį, jis pradėtų dirbti. Todėl gynėjas mano, kad apygardos teismas netinkamai taikė BK 41, 54 ir 55 str. nuostatas.

Nuteistojo M. A. gynėjas atsikirtimu į Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą prašo atmesti šį prokuroro skundą. Gynėjo nuomone, šis prokuratūros skundas yra nepagrįstas, nes jame padarytų išvadų nepatvirtina byloje surinkti duomenys. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktų duomenų visetą ir tinkamai kvalifikavo jo ginamojo veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. A. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro – atmesti. Prokuroras prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti, o prokuratūros – patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo ir jo gynėjo skundai atmetami.

Nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumą, o tai, savo ruožtu, nulėmė neteisingą M. A. padarytos nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą, t. y. nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 2 d. 5 p., perkvalifikavimą į BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. A. neturėjo tyčios nužudyti M. P. ir M.Z., todėl jo objektyviai atliktus veiksmus kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius. Tai reiškia, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta tokia pati kaip ir 2005 m. liepos 13 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje esanti išvada, jog nukentėjusiuosius nužudė vienas asmuo – E. A..

Tokia skundžiamame nuosprendyje suformuluota išvada būtų vienintelė galima, jeigu jau paminėto įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo nuosprendžio teiginiai apie bendrininkavimo nebuvimą būtų likę nepakeisti.

Tačiau ši išvada (kad E. A. du žmones nužudė vienas) 2006 m. gegužės 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-423/2006 iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta.

Toks kasacinės instancijos teismo sprendimas leidžia visapusiškiau vertinti M. A. objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir iš jų spręsti apie jo tyčios turinį.

Tačiau netgi paminėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima nepanaikinti visų 2005 m. liepos 13 d. nuosprendyje padarytų prieštaringų arba faktinių bylos aplinkybių neatitinkančių išvadų, kurios, apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant M. A. baudžiamąją bylą, sukelia teisinių problemų, nustatant bendrininkų nusikalstamų veikų apimtį.

Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nuosprendžiu E. A. nuteistas tik už vieno mirtį sukėlusio smūgio peiliu sudavimą M. Z. ir už analogiško smūgio sudavimą M. P..

Byloje nustatyta, kad visas durtines-pjautines ir durtines-kirstines žaizdas peiliu ar nulaužta peilio geležte padarė E. A.. Tačiau paminėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu šių sužalojimų padarymas, kaip jau minėta, E. A. neinkriminuotas. Todėl nustačius, kad tyčią nužudyti nukentėjusiuosius turėjo abu bendravykdytojai, šių smūgių peiliu negalima inkriminuoti ir M. A..

Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusiuosius kojomis, rankomis ir pagaliais mušė abu nuteistieji. Minėtame 2005 m. liepos 13 d. nuosprendyje šie veiksmai E. A. neinkriminuoti.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių sektų, kad M. A. rankomis, kojomis ir pagaliu sudavė 12 smūgių M. Z. ir 10 smūgių M. P.. Toks M. A. nusikalstamų veiksmų apimties nustatymas kelia pagrįstų abejonių. Tačiau šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose neginčija nei M. A., nei jo gynėjas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, negalėdamas viršyti apeliacinių skundų ribų, M. A. pareikšto kaltinimo apimties šioje dalyje nekeičia (BPK 320 str. 3 d.).

Įvertinusi įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 13 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartyje nustatytas bylos aplinkybes ir atsižvelgdama į BPK 320 str. 3 d. reikalavimus, kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad M. A. 2004 m. balandžio 18 d., nuo 8 val. iki 9 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupe su broliu E. A., tikslu nužudyti bute buvusius M. Z. ir M. P., tyčia rankomis, kojomis ir atsineštu pagaliu suduodant M. Z. ne mažiau kaip 12 smūgių į veidą, nugarą, dešinį dilbį, juosmenį, dešinę šlaunį, dešinį kelį, kairę blauzdą, kairės plaštakos III pirštą, kaktą, pakaušį, tuo padarant jam odos nubrozdinimus veide, nugaroje, dešiniame dilbyje, juosmens dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje ir kairėje blauzdoje, poodinę kraujosruvą kairės plaštakos III piršte, kraujosruvas kaktos ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose. Šiais veiksmais M. A. palaužus M. Z. pasipriešinimą, E. A. peiliu smogė M. Z. į kaklą, padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę kaklo kairės pusės žaizdą su kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę ir ūmia vidaus organų mažakraujyste, nuo ko nukentėjusysis mirė. Be to, M. A. atsineštu pagaliu sudavė M. P. nemažiau kaip 10 smūgių į galvą ir abi rankas, padarydamas odos nubrozdinimus galvoje, kairėje rankoje, poodines kraujosruvas abejose rankose, dvi muštines žaizdas galvoje su viršutinio kairio kandžio išmušimu bei apatinio žandikaulio lūžimu. Šiais veiksmais M. A. palaužus M. P. pasipriešinimą, E. A. sudavė M. P. nulaužto peilio geležte vieną kartą į kaklą, padarydamas kirstinį-durtinį dešinės pusės kaklo-krūtinės ląstos sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, nuo paminėtų sužalojimų M. Z. ir M. P. mirė įvykio vietoje, t. y. tyčia nužudė du žmones.

Kaip jau minėta, tokias nusikalstamos veikos aplinkybes ir M. A. tyčios turinį kolegija nustato atsižvelgdama į skundžiamame ir 2005 m. liepos 13 d. nuosprendyje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir konkrečius bylos duomenis, apie kuriuos kolegija pasisakys vėliau.

Ilgametėje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nužudymo baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo gyvybės atėmimo procese laipsnį, pobūdį, tyčios turinį ir kryptingumą. Tokiu atveju, kai kartu veikiantys asmenys turi tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių bendravykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-196/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-410/2011).

Apie bendrininkų tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: susitarimo pobūdį, galimybės koreguoti šį susitarimą buvimą, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Apeliantas nurodo, kad į butą, kuriame buvo nukentėjusieji, ėjo norėdami pasikalbėti su jais, o pagalius pasiėmė norėdami apsiginti. Tokie apelianto teiginiai yra neįtikinami ir nelogiški. Akivaizdu, kad eiti į butą tam, kad apsiginti nuo miegančių nukentėjusiųjų, iš kurių vienam buvo sugipsuota ranka, nuteistiesiems nebuvo jokio reikalo.

Iš nuteistojo E. A. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant jo bylą teisme seka, kad jis su broliu į butą ėjo tam, kad sumušti nukentėjusiuosius. Šiuos nuteistojo parodymus iš esmės patvirtino liudytojos A. P. ir D. L., nurodydamos, kad abu nuteistieji, o ypač M. A., į butą ėjo būdami agresyviai nusiteikę. Prieš tai E. A. joms iš buto liepė pasišalinti.

Visos šios aplinkybės ir įrankių, skirtų žaloti nukentėjusiuosius, išankstinis susiradimas leidžia daryti išvadą, kad bendrininkų tyčia šiame nusikalstamos veikos etape buvo neapibrėžta, t. y. juos būtų tenkinę bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Iš pačio pavartoto smurto pobūdžio ir intensyvumo (daugybiniai smūgiai į galvą ir kitas kūno vietas kumščiais, kojomis, pagaliais) galima daryti išvadą, kad nuteistųjų išankstinis susitarimas sumušti nukentėjusiuosius smurtavimo eigoje transformavosi.

E. A. smogdamas peiliu ar nulaužto peilio geležte nukentėjusiesiems į kaklo, krūtinės sritis veikė konkretizuota tyčia, t. y. norėjo atsiradusių padarinių. M. A. tyčia dėl smurto veiksmų ir padarinių buvo neapibrėžta. Tačiau įvertinus pasikeitusį susitarimą, kuris pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria ir nekliudo juos atlikti, laikytina, kad M. A. sutikdamas su E. A. veiksmais, taip išreiškė savo tikrąją valią padarinių atžvilgiu, kuri pasireiškė tuo, kad jį nukentėjusiųjų žalojimo procese tenkino bet kokie padariniai, tarp jų ir nukentėjusiųjų mirtis. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi įvykio vietos apžiūros (1 t. 9-24 b. l.) duomenis ir teismo medicinos specialisto išvadas (1 t. 33-42, 45-53 b. l.), iš kurių matyti, kad nukentėjusieji buvo žalojami tame pačiame bute ir įvairiose šio buto patalpose. Paminėtose specialisto išvadose nurodyta, kad M. Z. peiliu buvo suduoti keturi smūgiai, o M. P. plokščiu, aštriu, galimai kalto ar atsuktuvo tipo įrankiu – net 29 smūgiai. Įvykio apžiūros protokolo duomenys taip pat patvirtina, kad nukentėjusiųjų kraujas ar nusikaltimo padarymo įrankiai buvo rasti visose buto patalpose, išskyrus kambarį Nr. 3. tai reiškia, kad M. Z. ir M. P. buvo žalojami beveik visose buto patalpose. Todėl M. A. smūgių sudavimą peiliu, priešingai nei teigiama nuosprendyje, turėjo matyti ir neabejotinai matė, bei tam neprieštaravo, t. y. pritarė tokiems bendrininko veiksmams. Be to, M. A. veiksmai (smūgių rankomis, kojomis, pagaliu) buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, papildė juos ir palengvino (palauždamas nukentėjusiųjų pasipriešinimą) bendrininkui (E. A.) galimybę realizuoti nusikalstamą ketinimą. Kolegijos nuomone, šiuo atveju, atsiradę padariniai abiem bendrininkams yra bendri ir atskirai nedalijami.

Taip bendrininkų atsakomybės klausimai sprendžiami ir teismų praktikoje, t. y. konkrečiose baudžiamosiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos aplinkybes (2K-485/2008, 2K-473/2009, 2K-615/2011).

Tokiu būdu byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad du asmenys buvo nužudyti bendrais M.A. ir E. A. veiksmais. Todėl nuosprendis keistinas. M. A. nusikalstama veika iš BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 129 str. 2 d. 5 p.

Skirdama M. A. bausmę, kolegija įvertina BK 54 str. 2 d. nustatytas aplinkybes, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs nepataisomus padarinius), kaltės formą ir rūšį (nekonkretizuota tyčia), kaltininko asmenybę, jo šeimyninę padėtį, socialinius ryšius, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ilgą laiką slapstėsi), vaidmenį darant nusikalstamą veiką (jo vaidmuo nebuvo pagrindinis), atsakomybę sunkinančias ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes.

Šių aplinkybių visumos pagrindu M. A. skirtina bausmė didesnė nei BK 129 str. 2 d. 5 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijos vidurkis.

Skundžiamu nuosprendžiu A. S. ir A. A. civiliniai ieškiniai atmesti. Įvertinus tai, kad 2005 m. liepos 13 d. nuosprendžiu šie civiliniai ieškiniai priteisti tik iš E. A. ir tai, kad prokuroras ir paminėtos nukentėjusiosios apeliacine tvarka tikrinamo nuosprendžio šiuo aspektu neskundžia, kolegija neturi teisinio pagrindo keisti nuosprendį civilinio ieškinio dalyje (BPK 320 str. 3, 4 d.).

Tai pasakytina ir apie proceso išlaidas, ryšium su M. A. ekstradicija iš N. K. į Lietuvos Respubliką.

Nuteistojo M. A. apeliaciniame skunde ginčijama tik nuosprendžio dalis, kuria kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo pateikta nepakeista.

Kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti šią kardomąją priemonę nėra teisinio pagrindo, kadangi po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo šis nuosprendis, kuriuo apeliantui paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, pradedamas vykdyti.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama pirmosios instancijos teismo sprendimo nuteisti M. A. pagal BK 140 str. 1 d. pagrįstumo vertinimui, apeliuojant į BPK 407 str., 409 str., 417 str. 1 d. nuostatų, pažeidimus.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismui M. A. nusikalstamą veiką iš BK 140 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d. perkvalifikavus į 129 str. 2 d. 5 p., šis skundo argumentas tampa nebeaktualus ir į jį atsakyti nebėra prasmės.

Nuteistasis neginčija, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą vartojo alkoholinius gėrimus. Pats nusikalstamos veikos padarymo motyvas – noras atkeršyti už sugėrovų (nukentėjusiųjų) kabinėjosi, apkalbėjimą, nepagrįstus kaltinimus kaip tik ir patvirtina, jog M. A. girtumas ir šio girtumo išdavoje susilpnėjęs gebėjimas kontroliuoti save be jokios abejonės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Galima sutikti su gynėjo teiginiu, jog M. A. siūlė broliui kviesti medicininę pagalbą. Tačiau byloje nustatyta, kad nei M. A., nei E. A. greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, nors tai galėjo padaryti patys ar paprašyti kaimynų. Taigi, M. A. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie galėtų būti įvertinti kaip siekis išvengti sunkesnių padarinių – sužalotų nukentėjusiųjų mirties. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje yra M. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p.

Prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų praktikoje keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas.

Akivaizdu, kad nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (nusikaltimo pėdsakų slėpimas, tarimasis su E. A. nepripažinti savo kaltės ir slapstydamasis nuo teisėsaugos institucijų, atsisakymas duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams) rodo, jog tariamame nuteistojo prisipažinime nėra nei vieno iš jau nurodytų trijų reikalavimų.

Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra neatsiejamas nuo nuoširdaus gailėjimosi. Šio aptariamos lengvinančios aplinkybės būtino požymio nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neanalizuoja. Kolegijos nuomone, jau paminėtas slapstymasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, pagalbos teisėsaugos institucijoms nesuteikimas atsisakant duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jo parodymų pirmosios instancijos teisme turinys (neigė susitarimo buvimą, aiškino, kad buvo užpultas M. P.) leidžia daryti išvadą, kad M. A. požiūris į padarytą nusikalstamą veiką nėra pozityvus. Todėl konstatuoti nuteistojo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., buvimą nėra teisinio pagrindo.

Kita nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo dalis liečia bausmės pagal BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. dydį ir rūšį, BPK 55 str. nuostatų taikymą.

Nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 129 str. 2 d. 5 p., šie skundo argumentai taip pat tampa nebeaktualūs. Todėl juos aptarti nebėra reikalo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti.

M. A. nusikalstamą veiką iš BK 138 str. 1 d. ir BK 140 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 129 str. 2 d. 5 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. Nr. VIII-1968 red.) ir paskirti jam penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo jo sulaikymo pagal Europos arešto orderį dienos, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos (2012 m. liepos 5 d.).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. A. ir jo gynėjo Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus atmesti.