Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Albino Sirvydžio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutarties.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir N. B., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis A. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Pasak prokurorės, kasatoriui tinkamai inkriminuota BK 140 straipsnio 1 dalis, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kategoriškais nukentėjusiojo parodymais, jog prieš jį smurtą naudojo abu nuteistieji, jo parodymus patvirtino ir liudytojai A. Sl. ir R. P., kasatorius skunde nenurodo nė vienos BPK 58 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurios buvimo teismas galėtų būti pripažintas šališku. Atsiliepime pažymima, kad 2009 m. balandžio 4 d. A. Sl. buvo nurodęs, kad kūną apsidegino pats ir niekam pretenzijų neturi, ikiteisminio tyrimo prašė nepradėti, tačiau apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, nukentėjusysis paaiškino, kodėl parašė tokį pareiškimą. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad procesas pradėtas ne dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet dėl veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, o dėl tokios veikos galimas tik valstybinis kaltinimas. 2009 m. liepos 20 d. tyrimas tęstas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, 2010 m. gegužės 5 d. atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą prieš A. S., nesant jo veiksmuose BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad individualizavus A. S. veiksmus prieš nukentėjusįjį ir nustačius, kad jais A. Sl. sukeltas tik fizinis skausmas, o veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. 2010 m. gegužės 6 d. A. S. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, N. B. – pranešimas apie įtarimą dėl veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo, įtariamieji apklausti ir byla perduota teismui. Procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo tęsiamas nesilaikant BPK nuostatų, tačiau tai nereiškia, kad jis neteisėtas. Šį klausimą nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir priėmė nutartį dėl A. S. veikos bylos neišskirti. Anot prokurorės, pagrįstai konstatuota, kad A. S. padaryta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ir prokuroras turėjo pareigą palaikyti valstybinį kaltinimą. Tokia išvada grindžiama tuo, kad individualios E. B. įmonės brigadininkas N. B. sukėlė konfliktą su jam pavaldžiu nukentėjusiuoju A. Sl., į kurį įsitraukė taip pat N. B. pavaldus A. S., ir fiziniu smurtu sprendė su darbo santykiais susijusius klausimus, t. y pasitelkęs pavaldinį, smurtaudamas vertė kartu dirbusį bei jam pavaldų nukentėjusįjį prisipažinti pavogus motorinį pjūklą, nors tam neturėjo jokių įrodymų. Šiuo konkrečiu atveju A. S. prisidėjimas smurto veiksmais vertinamas ne kaip savarankiškas elgesys, bet kaip paklusimas viršininko valiai padėti „išmušti“ tariamai apsivogusio bendradarbio prisipažinimą, o tai dėl išdėstytų motyvų jau įgauna visuomeninę reikšmę. Taip pat procesų dėl dviejų asmenų toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš tą patį nukentėjusįjį vykdymas, kartu toje pačioje byloje, visiškai atitiko viešąjį interesą, nors tai ir nebuvo tinkamai įforminta. Nepagrįstas nuteistojo A. S. kasacinio skundo argumentas, jog bylos išnagrinėjimas ne privataus kaltinimo, bet bendra tvarka, suvaržė jo procesines teises ir jis negalėjo pasinaudoti sutaikinimo procedūra. Dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir svarstant A. S. prašymą bylą dėl jo veiksmų nutraukti arba perduoti prokurorui, nukentėjusysis A. Sl. pritarė prokuroro nuomonei tokį prašymą atmesti. Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusysis teigė, kad prokuroras pasiūlė teisingą bausmę. Tai reiškia nukentėjusiojo poziciją dėl būtinumo vykdyti baudžiamąjį procesą. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis teigė, kad A. S. su juo nesikalbėjo, žalos neatlygino. A. S. nesuimtas, todėl turėjo galimybę atlyginti žalą nukentėjusiajam, bet to nepadarė ir su juo nesitarė. Reaguodamas į tokį nuteistojo A. S. elgesį, nukentėjusysis A. Sl. apeliacinės instancijos teisme išsakė savo nuomonę dėl abiejų nuteistųjų, taigi ir A. S. nubaudimo, pareikšdamas, jog jų apeliaciniai skundai nepagrįsti, ir prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tai įvertino kaip nukentėjusiojo atsisakymą taikytis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Pagal BPK 407 straipsnį dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, taigi procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas šioje byloje buvo pradėtas pagal 2009 m. balandžio 10 d. nukentėjusiojo A. Sl. skundą, kuriame jis prašo surasti ir nubausti jį sužalojusius asmenis, nurodo ir apie A. S. prieš jį naudotą fizinį smurtą, taip pat apie jo aktyvią atgailą (nuvežė į ligoninę, davė vaistų, padėjo užgesinti degančius rūbus). Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą turi teisę pradėti prokuroras, jeigu konstatuojama bent viena iš šių aplinkybių: veika turi visuomeninę reikšmę arba žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika: 1) turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per teisėtą atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) padaryta žala asmeniui, kuris gali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra ją išreiškęs, nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną, tačiau to objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyse, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-67/2007, 2K-178/2010). Prokuroro reikalavimo byloje, pradėtoje pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vėliau perdavus teismui N. B. kaltinant dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymo, o A. S. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nėra.

Tiek pranešimas apie įtarimą A. S., tiek kaltinimas buvo pareikštas pagal BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo dėl baudžiamojo proceso formos (valstybinio kaltinimo). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroro tokio reikalavimo neišreiškimas nėra vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas, kai tas pats asmuo toje pačioje byloje kaltinamas pagal kelių nusikalstamų veikų padarymą, iš kurių viena – privataus kaltinimo veika, ir, atsižvelgiant į jų pobūdį, kai tų veikų tyrimai yra glaudžiai susiję, nuo vienos veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklauso kitos nusikalstamos veikos atskleidimas ir įrodinėjimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-375/2008). Tačiau šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, nesant prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, nukentėjusiajam neišaiškino galimybės dėl nusikalstamos veikos kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Dėl tokių veiksmų buvo pažeista A. S. teisė į tinkamą jo padarytos nusikalstamos veikos tyrimo procesą: jis neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje numatytu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikinimo institutu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (tiek iš pirmosios, tiek iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad A. S. nebuvo išaiškinta teisinė galimybė susitaikyti, jis tik gynėjo advokato J. Korsako buvo paklaustas pirmosios instancijos teisme apie tai. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, kad N. B. neatleis, nori, kad jį griežtai nubaustų, o A. S. kitoks, su juo gali kalbėtis; apeliacinės instancijos teisme – nurodė, kad dėl susitaikymo su A. S. reiktų asmeniškai kalbėtis) neužtikrino A. S. galimybės pasinaudoti procesiniu susitaikymo institutu. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui neištaisius šio pažeidimo, byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, turi būti nutraukta, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2006, 2K-67/2007), nes paaiškėjus nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartį ir bylą nutraukti.