- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-28
- Bylos Nr.
- e2A-1-544/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Eigirdas Činka, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- M. V. B., A. S., O. A.
- Atsakovas
- J. M.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-1-544/2023
teisėjas Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08533-2017-2
2023 m. kovo 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Dalios Pranckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. V. B. ir A. S. (ieškovės O. A. teisių ir pareigų perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4514-828/2019 pagal ieškovių M. V. B. ir O. A. ieškinį atsakovams J. M., žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) ,,Berčiūnai“, Valstybės įmonei (toliau – VĮ) ,,Registrų centras“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo pašalinti statinį ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai M. V. B. ir A. S. (ieškovės O. A. teisių ir pareigų perėmėjas) prašė įpareigoti atsakovus J. M. ir ŽŪB ,,Berčiūnai“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti 1,5800 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai pastatytą statinį – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane b2, plotas – 407,67 kv. m, o atsakovams per nustatytą terminą nepašalinus nurodyto statinio, suteikti teisę šį statinį pašalinti ieškovams atsakovų lėšomis.
2. Nurodė, kad ieškovai yra 1,5800 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai nuo 2007 m. rugsėjo 3 d., kai buvo atkurtos nuosavybės teisės į šį sklypą. Iki nuosavybės teisių į sklypą atkūrimo jis buvo užstatytas statiniais, tačiau 2016 m. rugsėjo mėnesį ieškovai pamatė, jog žemės sklype yra atliekami statybos darbai, kuriuos vykdė ŽŪB ,,Berčiūnai“ darbuotojai. Paaiškėjo, kad statoma aikštelė. Vėliau sužinojo, jog ši naujai pastatyta aikštelė registruota atsakovo J. M. vardu. Nurodytoje vietoje anksčiau aikštelės nebuvo. Tai naujas statinys, kuris jų sklype pastatytas neteisėtai, kadangi nebuvo gautas jų rašytinis sutikimas dėl statybos. Atsižvelgiant į tai, statinys turi būti nugriautas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovėms 2007 m. birželio 19 d. Apskrities viršininko sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,5800 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kiekvienai jų priklauso po 79/158 dalis sklypo. Iki nuosavybės teisių ieškovėms atkūrimo sklype buvo kitiems asmenims priklausančių statinių. 2016 m. antroje pusėje atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ atliko statybos darbus ieškovių žemės sklype, kurių metu buvo skurtas naujas II grupės nesudėtingas inžinierinis statinys – aikštelė, kurios plotas 407,67 kv. m, paviršiaus danga – skalda. 2017 m. gegužės 30 d. atlikti šio statinio kadastriniai matavimai, 2017 m. birželio 29 d. statinys įregistruotas atsakovo J. M. vardu viešajame registre.
5. Teismas pripažino pagrįsta ieškovių, trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos byloje išreikštą poziciją, jog dėl 2016 m. antroje pusėje atsakovės ŽŪB „Berčiūnai“ atliktų statybos darbų ieškovių žemės sklype buvo sukurtas būtent naujas statinys (aikštelė), o ne atlikti buvusio statinio remonto darbai. Pažymėjo, jog byloje nėra objektyvių, neabejotinų įrodymų apie tai, kad atsakovų nurodyta 1971 m. pastatyta aikštelė kaip vientisas statinys išliko iki 1995 m., taip pat apie tai, kad šios aikštelės plotas buvo 407,67 kv. m (dabartinės aikštelės plotas) ir jos ribos sutapo su šiuo metu esančios aikštelės ribomis. Priešingai, į bylą pateiktos ortografinės nuotraukos, kuriose užfiksuotas ieškovių sklypas, patvirtina, kad nuo 1995 iki 2015 m. jokio statinio dabartinės aikštelės vietoje nebuvo. Aplinkybė, jog nurodytoje vietoje po juodžemiu buvo rasti betono, asfalto likučiai, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad atsakovų nurodytas statinys (kelias ar aikštelė) kaip vientisas objektas buvo išlikęs iki 2016 m. atsakovės atliktų darbų. Todėl teismas pripažino, jog atsakovų nurodytas statinys suiro (sugriuvo) iki 1995 m., tuo pačiu ir iki atsakovės atliktų statybos darbų 2016 m.
6. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal statybos darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus ginčo statinio – II grupės nesudėtingo inžinierinio statinio – aikštelės (statybos metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 ,,Nesudėtingi statiniai“, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, lentelėje ,,Inžineriniai statiniai“ 17.1.2 p.) statybai ar rekonstrukcijai, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype (Statybos metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 p.), kaip statybą leidžiančius dokumentus buvo privaloma turėti rašytinius žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimus (susitarimus), kurių atsakovė neturėjo, pripažino tai savavališka statyba, kuri buvo draudžiama (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 2 straipsnio 71 dalis, 23 straipsnio 28 dalis). Nurodė, kad šia savavališka statyba buvo suvaržytos žemės sklypo savininkių (ieškovių) teisės.
7. Teismas sprendė, jog ieškovių reikalaujamas taikyti jų teisių gynimo būdas (statinio nugriovimas) šiuo atveju yra neproporcingas, kadangi suvaržytų atsakovų interesus daugiau nei būtina ieškovių interesams apsaugoti, teisės pažeidimui pašalinti, todėl negali būti taikomas. Ieškovių pažeistos teisės turi būti ginamos kitais teisiniais būdais (reikalaujant nuostolių atlyginimo, nustatant atlygintinį servitutą, priteisiant kompensaciją ar pan.), tačiau ne taikant minėtą kraštutinę priemonę. Nurodė, kad ieškovės iš esmės niekaip nepagrindė, kuo konkrečiai pasireiškė jų teisių suvaržymai dėl atsakovės atliktos savavališkos aikštelės statybos, kokiu būdu buvo pažeistos jų teisės, kokie konkrečiai neigiami padariniai joms kilo, kuo jie pasireiškė. Kadangi iki ieškovėms įgyjant žemės sklypą jame buvo kitiems asmenims priklausantys statiniai, akivaizdu, jog šiems statiniams eksploatuoti buvo reikalingos ir atitinkamos žemės sklypo dalys (privažiavimams, aikštelėms ir pan.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovai M. V. B. ir A. S. (ieškovės O. A. teisių ir pareigų perėmėjas) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
9. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Konstatavęs, jog ieškovių teisės suvaržytos ir jas privalu ginti, teismas, prieštaraudamas savo argumentams, sprendime nurodė, kad ieškovės nepagrindė, kuo konkrečiai pasireiškė jų teisių suvaržymai, kokiu būdu buvo pažeistos jų teisės, kokie konkrečiai neigiami padariniai joms kilo. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti ir nelogiški.
10. Tvirtina, jog iš procesinių dokumentų ir byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad ieškovių žemės sklype atsakovai neteisėtai, neturėdami ieškovių sutikimo pastatė naują statinį – kiemo aikštelę. Tokiais savo veiksmais atsakovai neteisėtai užgrobė 407,67 kv. m dalį ieškovėms priklausančio žemės sklypo, kas sudaro akivaizdų ir nenuginčijimą ieškovių nuosavybės teisių pažeidimą. Ieškovių teisės buvo pažeistos ir tuo, kad be jų rašytinio sutikimo jų žemės sklype buvo atliekami statybos darbai. Jei atsakovai turėjo pareigą gauti ieškovių sutikimą, jos turėjo teisę tokį sutikimą duoti arba jo neduoti. Ši ieškovių teisė sutikti arba ne dėl statybos darbų jų žemės sklype atlikimo taip pat buvo akivaizdžiai pažeista. Atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ pasisavino (iškasė ir kažkur išgabeno) statomos aikštelės plote buvusį viršutinį žemės sklypo sluoksnį (dirvožemį), kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.40 straipsnio 1 dalį priklauso ieškovėms kaip žemės sklypo savininkėms. Šiais veiksmais taip buvo pažeistos ieškovių teisės.
11. Apeliantų manymu, nelogiški ir nepagrįsti teismo argumentai apie tai, kad ieškovės, įsigydamos nuosavybės teisę į sklypą su statiniais, turėjo suprasti ir įvertinti, kad šiems statiniams eksploatuoti reikalinga tam tikra dalis žemės sklypo, kad butų galimybė privažiuoti prie pastatų, į juos patekti. Visas šias aplinkybes ieškovės suprato, kaip ir suprato, jog įgytame sklype yra įregistruotas kelio servitutas patekimui į pastatus. Ieškovės buvo įsitikinusios, kad klausimas dėl patekimo į pastatus yra išspręstas nustatytu servitutu. Be to, ieškovės matė faktinę padėtį ir faktiškai naudojamus privažiavimus, tarp kurių kiemo aikštelės, dėl kurios vyksta ginčas šioje byloje, nebuvo. Ieškovės yra įsitikinusios, jog patenkant prie joms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančių pastatų, juos aptarnaujant turi būti naudojamasi mažiausiai įmanomu jų žemės sklypo plotu (dalimi), nebent ieškovės sutiktų, leistų naudoti didesnę sklypo dalį ar net visą žemės sklypą.
12. Pažymi, jog šioje byloje ginčas vyksta ne dėl patekimo į esamą pastatą, o dėl naujai pastatyto statinio. Aplinkybę, kad statiniai yra ne jų savininko, o ieškovių žemės sklype, turėjo įvertinti atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ prieš įsigydama pastatus. Ši atsakovė, įsigydama pastatus savo ūkinei veiklai, privalėjo įvertinti pastatų įsigijimo momentu buvusią jų būklę, esamus faktinius ir teisinius suvaržymus. Pastatų įsigijimas nesuteikė atsakovei jokių teisių į pastatų ir servitutų neužimamą svetimo, priklausančio ieškovėms, žemės sklypo dalį. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovės, būdamos žemės sklypo savininkėmis, turi teisę spręsti, vykdyti jame ūkinę veiklą ir kokią, ar jos nevykdyti. Tai, kad ieškovės pastaruoju metu žemės sklype pačios nevykdo ūkinės veiklos, nesuteikia jokių teisių į žemės sklypą atsakovams. Ieškovės yra žemės sklypo savininkės ir savo turtą gali valdyti ir juo disponuoti savo nuožiūra.
13. Nurodo, kad ieškovės dėl jų nuosavybės teisės pažeidimo kreipėsi pareikšdamos negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovių nuosavybės teisės pažeidimas baigtas – statinys (kiemo aikštelė) pastatytas, ieškovės, siekdamos visiškai pašalinti jų teisės pažeidimą, pareiškė vienintelį logiškai ir teisiškai įmanomą reikalavimą dėl įpareigojimo pašalinti statinį ir atstatyti žemės sklypą į buvusią padėtį, kadangi kitu būdu teisės pažeidimo pašalinti neįmanoma. Ieškovės nepageidauja kompensacijos ar atlygintino servituto nustatymo, nes tai nepašalintų padaryto nuosavybės teisės pažeidimo. Atsakovai suvokė arba turėjo suvokti, kad elgiasi neteisėtai ir pažeidžia ieškovių teises, todėl suprato ir įvertino (turėjo suprasti ir įvertinti) tokio elgesio rizikingumą bei galimas tokio elgesio pasekmes, įskaitant ir aplinkybę, jog galimai teks savo lėšomis pašalinti neteisėtai svetimame žemės sklype pastatytą statinį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad statinio nugriovimas suvaržytų atsakovų interesus daugiau nei būtina pažeidimui pašalinti. Tuo pačiu teismas nepagrįstai atmetė ieškinį aukščiau už ieškovių teises iškėlęs atsakovų interesus. Akivaizdu, jog teismas tokiu būdu praktiškai nusprendė įteisinti neteisėtai pastatytą statinį bei gynė atsakovų interesus, kilusius iš neteisėtų veiksmų. Atsakovai byloje neįrodė, kad jų elgesys visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.
14. Pažymi, jog teismas, konstatavęs ieškovių nuosavybės teisės pažeidimo faktą, nepagrįstai ir neteisėtai netaikė ne tik ieškovių prašomo nuosavybės teisės gynimo būdo, bet ir visiškai netaikė jokios pažeistų ieškovių daiktinių teisių gynimo priemonės. Toks teismo sprendimas neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principų, be to, toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai.
15. Tvirtina, jog, nors teismas priimdamas atsakovams palankų sprendimą, nurodė, kad vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje nurodyta, jog teismas aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau šių principų nesilaikė ir jais nesivadovavo. Tai akivaizdu įvertinant, kad savo sprendimu teismas pats pažeidė eilę teisės principų, taip pat nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje bei CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Nėra jokių sąlygų laikyti, kad nuosavybė iš ieškovių buvo paimta įstatymo nustatyta tvarka, paimta visuomenės poreikiams ar nuosavybės paėmimas teisingai atlygintas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsniu, nepagrįstai ir neteisėtai iš ieškovių priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas neatsižvelgė į CPK 93 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Skundžiamame sprendime yra konstatuota, kad kiemo aikštelė pastatyta neteisėtai, nurodyta, jog ieškovių pažeistos teisės turi būti ginamos, todėl negalima laikyti, kad sprendimas yra priimtas išimtinai atsakovų naudai ir ieškovių nenaudai. Be to, pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Neatsižvelgdamas į atsakovės ŽŪB „Berčiūnai“ neteisėtą elgesį, kaip išlaidų atsiradimo priežastį, teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas atsakovams, kurių neteisėti veiksmai lėmė ieškovių kreipimąsi į teismą dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo, pažeidė pamatinį teisės principą, jog iš neteisės teisė nekyla ir iš neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų negali kilti teisėtos teisinės pasekmės.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas J. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Nurodo, kad iš esmės sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau teismas be pagrindo pripažino, jog atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ (toliau – ir bendrovė) pastatė naują statinį – kiemo aikštelę. Atsakovas kiemo aikštelę įsigijo iš bendrovės 1998 m. sausio 20 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. 1 pagrindu. Byloje esantys ginčo objekto – kiemo aikštelės kadastriniai duomenys paneigia teismo sprendimo išvadą. Byloje esantys duomenys vienareikšmiai patvirtina, jog teritorijoje, kurioje yra ginčo objektas, bendrovės atliktų statybos darbų metu buvo pašalinta dalis betono ir asfalto likučių. Apeliantės jokių faktinių duomenų, kurie pagrįstų jų teiginį, jog bendrovė atliko naujo statinio (kiemo aikštelės) statybos darbus, nepateikė. Byloje yra tik apeliančių pateiktos įvairiu laikotarpiu darytos ortografinės fotografijos. Seniausia ortografinė nuotrauka yra daryta laikotarpiu 1995-1999 m., iš kurios matyti buvusios kiemo aikštelės kontūrai. Iš esmės šiuo klausimu teismo išvada pagrįsta ne konkrečiais byloje esančiais duomenimis, o tiesiog ortografinėmis nuotraukomis, kurios neturi nieko bendro su kiemo aikštelės faktine būkle. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad praktiškai visi seni inžineriniai statiniai yra užžėlę velėna, o ją nukasus po ja yra seno asfaltbetonio danga, t. y. seni inžineriniai statiniai.
19. Pažymi, jog apeliančių procesinė pozicija byloje taip pat nebuvo nuosekli. 2017 m. lapkričio 20 d. ieškiniu apeliantės reikalavo pašalinti nuo ginčo žemės sklypo kiemo aikštelę, plane pažymėtą simboliu „b2“ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei kiemo aikštelę, plane pažymėtą simboliu „b3“ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2019 m. gegužės 22 d. patikslintame ieškinyje apeliantės jau nebeteigė, jog kiemo aikštelė, plane pažymėta simboliu „b3“, bendrovės buvo pastatyta naujai. Tai rodo, kad pačios apeliantės nežino, kokius statybos darbus atliko atsakovė. Be to, apeliantės nei šioje civilinėje byloje, nei jokioje kitoje civilinėje ar administracinėje byloje neginčijo nei kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nei kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinių duomenų. Apeliantės nesikreipė į viešąjį registro tvarkytoją dėl kadastro duomenų pakeitimo, panaikinimo ir pan.
20. Atsakovo teigimu, nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas organizavo, rūpinosi, ar vykdė ginčo statinio – kiemo aikštelės statybos darbus. Todėl, nors apeliantės nukreipė savo reikalavimą į atsakovą, tačiau nenurodė jokių tai pagrindžiančių faktinių aplinkybių bei niekaip nesusiejo kokių nors atsakovo veiksmų su ieškinio reikalavimu. Toks apeliančių procesinis elgesys, be pagrindo įtraukiant atsakovą į teisminį procesą, nenurodant jokių atsakovo neteisėtų veiksmų bei nesusiejant su ieškinio reikalavimu, yra piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, jų naudojimas ne pagal paskirtį.
21. Nurodo, kad atsakovas, apeliantėms nesant žemės sklypo savininkėmis, įsigijo visus buvusio (duomenys neskelbtini), kiaulių auginimo gamybos centro statinius, įskaitant ir ginčo objektą – kiemo aikštelę. Tuo metu jokio žemės sklypo nebuvo suformuota. Atsakovas įsigytais statiniais naudojosi bei vykdė įvairią veiklą. Prieš apeliantėms atkuriant nuosavybės teises buvo suformuotas ginčo žemės sklypas. Žemės sklypo formavimo procesą iš esmės lėmė ant jo esantys statiniai, kadangi žemės sklypas buvo suformuotas taip, kad būtų užtikrinta galimybė naudotis ant žemės sklypo esančiais tuo metu atsakovui priklausančiais statiniais. Po žemės sklypo suformavimo su atsakovu buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kuria buvo išnuomotas visas žemės sklypas. 2015 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovas pardavė dalį ant žemės sklypo esančių statinių ir liko kai kurių kitų ant žemės sklypo esančių statinių savininku. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių apeliantės kildina savo reikalavimus.
22. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
23. Nurodo, kad teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, tačiau sprendime padarytos tam tikros išvados neatitinka faktinių aplinkybių visumos bei prieštarauja teisiniam reguliavimui. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovės ŽŪB „Berčiūnai“ 2016 m. atliktus statybos darbus (juodžemio nukasimą ir išvežimą, asfalto, betono liekanų pašalinimą, grunto sutankinimą, naujo skaldos paviršiaus suformavimą) ieškovėms priklausančiame žemės sklype kvalifikuoja kaip naujo statinio statybą. Tokia atsakovės atliktų statybos darbų teisinė kvalifikacija nėra teisinga, kadangi ji prieštarauja teisiniam reguliavimui ir civilinėje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teritorijoje, kurioje atsakovė atliko aikštelės rekonstrukcijos darbus, niekada niekas nebuvo auginama. Teritorija nuo kiaulių auginimo fermų pastatymo buvo naudojama kaip aikštelė, t. y. ja važinėdavo arba stovėdavo įvairi žemės ūkio gamybai naudojama technika. Atliekant aikštelės rekonstrukcijos darbus, buvo pašalinta dalis senosios aikštelės, t. y. betono ir asfalto likučiai, todėl teigti, jog atsakovė iškasė juodžemį ir jį išvežė, nėra jokio faktinio pagrindo. Be kita ko, ginčo objektas yra šalia šakniavaisių sandėlio ir kiaulidės. Patekimas į šiuos statinius tiek seniau, tiek dabar buvo galimas tik iš kelio, šiuo metu turinčio Nr. (duomenys neskelbtini). Priešingai nei nurodyta sprendime, civilinėje byloje esanti seniausia ortografinė nuotrauka, daryta 1995 – 1999 m. laikotarpiu, patvirtina, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra kiemo aikštelė, kuri buvo naudojama gamybinei technikai laikyti. Iš šios ortografinės nuotraukos matyti aikštelės kontūrai.
24. Pripažįsta, kad ji atliko senos, kritinės būklės kiemo aikštelės atnaujinimo darbus, kurie faktiškai jokių ieškovių teisių nepažeidė. Atsakovė šiuos darbus atliko su ieškovių žinia ir joms neprieštaraujant. Pasitikėdama ieškovėmis, atsakovė nepaprašė iš ieškovių raštiško sutikimo. Tai yra vienintelė atsakovės klaida, kuria šiuo metu nesąžiningai naudojasi ieškovės. Po atsakovės atliktų kiemo aikštelės atnaujinimo darbų minėta teritorija tapo sutvarkyta ir švari. Ieškovių apeliacinio skundo teiginys, esą, jei atsakovė turėjo pareigą gauti ieškovių sutikimą, ieškovės turėjo teisę tokį sutikimą duoti arba jo neduoti, bei visa ieškovių procesinė pozicija rodo, jog ieškovės ignoruoja ginčo šalių pareigą bendradarbiauti. Be to, ieškovės, iškeldamos savo nuosavybės teisę, siekia paneigti kito asmens – atsakovės nuosavybės teisę bei daryti tiesioginę įtaką kito asmens nuosavybei, neturėdamos jokių teisių taip elgtis.
25. Mano, jog ieškovės, įgijusios taip apstatytą žemės sklypą, neturėjo jokio pagrįsto lūkesčio tikėtis, kad jos galėtų turėti kokią nors reikšmingą įtaką statinių, esančių ant žemės sklypo, naudojimui ir eksploatavimui, spręsti, ar turi teisę pastatų savininkas patekti į statinius ir kokiu būdu, ar turi teisę vykdyti statinių remonto darbus ir pan. Ieškovės niekaip nemotyvuoja, nepagrindžia, neatskleidžia statinių savininko ir atsakovės elgesio negatyvaus poveikio, grėsmės konkrečioms ieškovių teisėms ar interesams. Toks ieškovių elgesys tik patvirtina, kad jos siekia iškelti savo nuosavybės teisę į žemės sklypą aukščiau statinių savininko nuosavybės teisės. Ieškovės nėra statinių savininkės ir jokių teisių į statinius neturi, priešingai nei statinių savininkai, kurie turi teisę naudotis žemės sklypu, kadangi naudojimasis žemės sklypu yra būtina sąlyga tinkamai naudotis ir eksploatuoti statinius.
26. Teigia, jog ieškovėms pasirinkus kategorišką savo pažeistų teisių gynybos būdą, jos atitinkamai prisiėmė ir pasirinkto teisių gynimo būdo bei pasirinktos procesinės pozicijos padarinius – tiek teigiamus, tiek ir neigiamus, t. y. pačioms teisme patirti bylinėjimosi išlaidas, o pralaimėjimo atveju atlyginti kitai ginčo šaliai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės niekaip nepaaiškino savo kategoriškos procesinės pozicijos, o tai leidžia daryti išvadą, jog jos savo procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai, t. y. į teismą kreipėsi dėl to, kad atsakovas atsisakė už neadekvačią kainą įsigyti ieškovėms nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.
Atsiliepimas
27. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Registrų centras“ nurodo, kad laikosi pozicijos, jog šioje byloje reiškiamas reikalavimas nugriauti statinį nėra susijęs su jos teisėmis ir pareigomis, todėl dėl apeliacinio skundo pagrįstumo ar nepagrįstumo nepasisako.
28. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad jos pozicija šioje byloje, jog ginčo vietoje yra nauji statiniai, kurie privalėjo būti įstatymų nustatyta tvarka suderinti su žemės sklypo savininkais, nesikeičia. Sprendimo dėl ieškovių keliamų reikalavimų priėmimo klausimą palieka spręsti pagal bylos aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Apeliacinis skundas atmetamas.
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
31. Atsakovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą akcentuoja, jog atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ neatliko naujo statinio statybos darbų, o rekonstravo teritorijoje buvusią aikštelę; civilinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad teritorijoje, kurioje yra ginčo objektas, buvo aikštelė, ką patvirtina tiek civilinėje byloje apklausti buvę atsakovės darbuotojai, dirbę sovietmečiu, tiek antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tiek ir ieškovių pateiktos nuotraukos, kuriose matyti pašalinto asfalto ir betono likučiai; todėl teismo rėmimasis vien tik ortografinėmis nuotraukomis, kurios darytos tuo metu, kai statiniais (šakniavaisių sandėliu ir kiaulide) intensyviai jau nebuvo naudojamasi, yra neteisingas, kadangi neįvertino byloje esančių duomenų visumos, prioritetą suteikdamas ortografinėms nuotraukoms; byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog teritorija, kurioje yra ginčo aikštelė, nebuvo statinių neužimta, t. y. joje buvo statinio (aikštelės) betono, asfalto likučių; tai reiškia, kad nėra tenkinama Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta sąlyga – statinių neužimtas plotas, be to, tokiu atveju nėra pagrindo teigti, jog statinys (aikštelė) yra visiškai sugriuvusi ar sunaikinta; byloje nėra nustatyta duomenų, jog atsakovė į teritoriją būtų atvežusi kokių nors seno asfalto ar betono likučių, tokiu būdu imituodama buvusios aikštelės buvimą teritorijoje.
32. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-701/2019).
33. Pasisakant dėl atsiliepimuose į apeliacinį skundą dėstomų teiginių (31 nutarties punktas), kurie iš esmės siejami su apeliacijos ribų peržengimu, pažymėtina, kad: atsakovai byloje neteikė apeliacinių skundų, o teikė tik atsiliepimus į apeliacinį skundą; atsiliepimu į apeliacinį skundą yra atsikertama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus; ginčydami pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, atsakovai turėjo pateikti apeliacinį skundą, sumokėti žyminį mokestį ir pan.; pirmosios instancijos teismas padarė aiškią išvadą, kad dėl atsakovės ŽŪB „Berčiūnai“ atliktų statybos darbų ieškovių žemės sklype buvo sukurtas būtent naujas statinys (aikštelė), o ne atlikti buvusio statinio remonto darbai, šios išvados ieškovai apeliaciniu skundu neginčija. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo atsakovų atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvais peržengti apeliacinio skundo ribų.
34. Pažymėtina, kad vienas pagrindinių civilinių proceso principų – dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys, vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Šis principas yra analogiško principo egzistavimo materialiojoje teisėje egzistavimo padarinys. Pagal civilinio proceso teisės doktriną dispozityvumas reiškia, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu (materialusis dispozityvumo principo aspektas), ir procesinėmis priemonėmis (procesinis dispozityvumo principo aspektas), taigi turi plačią autonomiją, tačiau, atsižvelgiant į proceso teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Būtent procesinis dispozityvumo principo aspektas išreikštas CPK 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Visais atvejais šie proceso dalyviai gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui, taigi, šia procesine priemone gali disponuoti tik ieškovas (CPK 45 straipsnio 2, 3 dalys).
35. Atsakovas J. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jis be pagrindo į bylą įtrauktas atsakovu, nes ieškovės nenurodė ir niekaip nesusiejo kokių nors jo galimai neteisėtų veiksmų su ieškinio reikalavimu.
36. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 23 d. priimtame ir vėliau patikslintame ieškinyje ieškovės atsakovu nurodė J. M. ir pareiškė jam ieškinio reikalavimą įpareigoti iš minėto žemės sklypo pašalinti savavališkai pastatytą taką ir dvi kiemo aikšteles, taip pat ieškovės reikalavo panaikinti atsakovo vardu atliktų statinių teisinę registraciją. Į ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovas pateikė atsiliepimus, kuriuose, be kitų aplinkybių, nurodė, kad ieškovių reikalavimas įpareigoti jį nugriauti 1971 metais statytus jam priklausančius statinius ir panaikinti statinių teisinę registraciją yra neteisėtas ir nepagrįstas, o pagal ieškinio reikalavimą panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašus dėl nuosavybės teisių jo vardu įregistravimo jis yra netinkamas atsakovas. 2018 m. rugpjūčio 28 d. teismo sprendimu ieškovių ieškinys buvo patenkintas iš dalies, tačiau Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo J. M. ir trečiojo asmens ŽŪB „Berčiūnai“ apeliacinius skundus, jį panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodydama, kad atsakovas J. M. yra netinkamas atsakovas pagal ieškovių reikalavimą panaikinti atsakovo vardu registruotų statinių teisinę registraciją.
37. 2019 m. gegužės 23 d. bylą nagrinėjant iš naujo ieškovės ieškinį patikslino, atsakovais nurodė ne tik J. M., bet ir ŽŪB „Berčiūnai“, VĮ „Registrų centrą“, o atsakovui J. M. pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančiu turto perdavimo priėmimo aktą, kartu su atsakove ŽŪB „Berčiūnai“ įpareigoti pašalinti iš ieškovių sklypo savavališkai pastatytą vieną kiemo aikštelę. 2019 m. rugsėjo 3 d. teismo nutartimi ieškinio reikalavimai dėl turto perdavimo priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu ir įrašų, padarytų šio akto pagrindu, panaikinimo buvo išskirti į atskirą bylą, tačiau šioje byloje liko atsakovui J. M. pareikštas ieškinio reikalavimas kartu su ŽŪB „Berčiūnai“ iš ieškovėms priklausančio žemės sklypo pašalinti savavališkai pastatytą kiemo aikštelę, kuris buvo atmestas 2018 m. rugsėjo 19 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų sprendimu, kuris yra šios bylos apeliacijos dalykas.
38. Esant šios nutarties 36-37 punktuose nustatytoms aplinkybėms, atsakovo tvirtinimas, kad jis be pagrindo įtrauktas į bylą atsakovu, yra nepagrįstas.
39. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovių M. V. B. ir A. S. (ieškovės O. A. teisių ir pareigų perėmėjo) ieškinys įpareigoti atsakovus J. M. ir ŽŪB ,,Berčiūnai“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti 1,5800 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai pastatytą statinį – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane b2, plotas – 407,67 kv. m, o atsakovams per nustatytą terminą nepašalinus nurodyto statinio, suteikti teisę šį statinį pašalinti ieškovams atsakovų lėšomis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantų apeliacinio skundo argumentais, kurių pagrindu jie skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys atsakovams atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 187 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
41. Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Priešingai, nei deklaratyviai teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kuriais įrodymais ir kokia apimtimi vadovaujasi. Taigi, byla buvo išnagrinėta visapusiškai, pilnai ir objektyviai, o sprendimas priimtas remiantis byloje esančių įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti ieškovų nenaudai, nesudaro pagrindo spręsti, jog jie įvertinti pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.
42. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog atsakovai neteisėtai užgrobė 407,67 kv. m. dalį ieškovėms priklausančio žemės sklypo, kas sudaro ieškovių nuosavybės teisių pažeidimą, be to, ieškovių teisės buvo pažeistos ir tuo, kad be jų sutikimo jų žemės sklype buvo atliekami statybos darbai, kuriems buvo būtina gauti jų rašytinį sutikimą, kurį jos turėjo teisę duoti arba jo neduoti. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais dėl ieškovių teisių pažeidimo nesutinka.
43. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės M. V. B. ir O. A. (teisių perėmėjas A. S.) nuo 2007 m. rugsėjo 3 d., kai 2007 m. birželio 19 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu joms buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo 1,5800 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Iki nuosavybės teisių ieškovėms atkūrimo sklype buvo kitiems asmenims priklausančių statinių. VĮ „Registrų centre“ 1998 m. sausio 20 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. 1 pagrindu atsakovo J. M. vardu 2017 m. birželio 29 d., 2017 m. spalio 16 d. buvo įregistruota nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį turtą: kiti inžineriniai statiniai – takas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas b1, plotas – 459,46 kv. m, kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas b2, plotas – 407,67 kv. m., kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas b3, kiti inžineriniai statiniai – mėšlidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – mėšlidė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – autobusų garažas – pašiūrė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas buvo suformuotas ant žemės sklypo esančių pastatų ir statinių tinkamam eksploatavimui užtikrinti. Iš byloje esančio žemės sklypo plano, kuris sudarytas prieš ieškovėms įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, matyti, jog jame yra pateikta žemės naudmenų eksplikacija: 1.58 ha žemės sklype yra 0.01 ha kelių, 1.44 ha užstatyta teritorija, 0,02 ha vandenų, 0.11 ha želdinių, o žemės ūkio naudmenų nėra.
44. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą pagal susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai konstatavo, kad: iki ieškovėms įgyjant žemės sklypą jame buvo kitiems asmenims priklausantys statiniai, ką ieškovės turėjo žinoti; šiems statiniams eksploatuoti buvo reikalingos atitinkamos žemės sklypo dalys (privažiavimams, aikštelėms ir pan.); ginčo statinio vietoje šalia dabar esančių šakniavaisių sandėlio ir kiaulidės buvo teritorija (ar statinys – kelias, aikštelė), skirta šiems pagrindiniams statiniams aptarnauti (krovininėms transporto priemonėms privažiuoti, apsisukti ir pan.); pašalinus aikštelę vis tiek tektų spręsti dėl pagrindinių statinių (šakniavaisių sandėlio, kiaulidės) eksploatavimo, galimybės privažiuoti prie jų, o tai reikš naujus ginčus ir procesus.
45. Apeliantės nurodo, kad žinojo, jog jų žemės sklype yra įregistruotas kelio servitutas patekimui į pastatus, to dėl buvo įsitikinusios, kad klausimas dėl patekimo į pastatus yra išspręstas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo atsakovė ir patvirtina rašytiniai duomenys, kelio servitutas buvo ir yra nustatytas toje žemės sklypo dalyje, kuri nesusijusi su ginčo teritorija (kelio servitutas yra nustatytas šalia malūno pastato (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini))). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-37-940/2022 ieškinį tenkino iš dalies ir, be kita ko, nustatė ieškovei ŽŪB „Berčiūnai“ ir jos nurodytiems ir nenurodytiems asmenims neterminuotą servitutą 1,58 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovei ŽŪB „Berčiūnai“ priklausantiems šiame sklype esantiems pastatams, statiniams, inžineriniams tinklams eksploatuoti, remontuoti, atlikti (vykdyti) techninę priežiūrą, kitus veiksmus, susijusius su pastatų (statinių) savininko teisėmis naudotis pastatais (statiniais), prie jų prieiti ir privažiuoti.
46. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad patekant prie apeliantėms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančių pastatų, juos aptarnaujant turi būti naudojamasi įmanomai mažiausiu žemės sklypo plotu (dalimi) ir kad žemės sklypo savininkės turi teisę nuspręsti, ar sklype vykdyti kokią nors ūkinę veiklą. Tačiau apeliantės nepagrindė kokią faktinę ar teisinę reikšmę šis argumentas turi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir/ar pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisako.
47. CK 4.98 straipsnis įtvirtina, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys). Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019). Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Reikšdamas negatorinį ieškinį, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jo, kaip turto savininko, teisės yra pažeistos, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019).
48. Kaip minėta, iš ieškovėms priklausančio 1,58 ha žemės sklypo 1,44 ha plotas yra užstatytas kitiems asmenims priklausančiais statiniais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės nuo nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo jame būtų vykdžiusios kokią nors ūkinę komercinę veiklą ar kitaip sklypą naudoję savo naudai. Todėl sutinkama su atsakove, jog iš esmės vienintelė galima nauda, kurią ieškovės gali gauti iš žemės sklypo, yra statinių savininko mokamas nuomos mokestis arba atlyginimas už servituto nustatymą. Ieškovės nesutiko nei išnuomoti, nei nustatyti servitutą žemės sklypui, todėl, kaip minėta, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-37-940/2022 nustatė ŽŪB „Berčiūnai“ ir jos nurodytiems ir nenurodytiems asmenims neterminuotą servitutą apeliantėms priklausančiam žemės sklypui (45 nutarties punktas), kad pastatų savininkai galėtų naudotis pastatais (statiniais), prie jų prieiti ir privažiuoti. Kiemo aikštelė, kurią kaip savavališkos statybos padarinį siekia pašalinti apeliantės, yra ant minėto sklypo, ji pasitarnauja pastatų savininkui naudojantis pastatais ir įgyvendinant kitas servitutu nustatytas teises. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, ieškovės (apeliantės) nepateikė įrodymų apie tai, kokia veikla jos ketina užsiimti žemės sklype, jei atsakovai pašalintų kiemo aikštelę, ir kaip bus atkurta ieškovių teisė naudotis teritorija, jei atsakovas naudodamasis priklausančiais statiniais vis tiek bus priverstas naudotis žemės sklypu, kuriame tie statiniai yra. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame sprendime teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovių reikalaujamas taikyti jų teisių gynimo būdas – savavališkai pastatyto statinio nugriovimas – nėra proporcingas ir nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kadangi suvaržytų atsakovų interesus daugiau nei būtina ieškovių interesams apsaugoti, teisės pažeidimui pašalinti, o atsakovės savavališka statyba ieškovių pažeistos teisės turi būti ginamos kitais teisiniais būdais, tačiau ne taikant minėtą kraštutinę priemonę.
49. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismas pažeidė nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Nuosavybės teisės apsaugos standartai įtvirtinti Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju jokie atsakovų veiksmai nesąlygojo ieškovių nuosavybės teisės į žemės sklypą praradimo (atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į jų žemės sklypą), ieškovės ir toliau yra šio žemės sklypo savininkės.
50. Apeliantų tvirtinimu, teismas, konstatavęs ieškovių nuosavybės teisės pažeidimo faktą, nepagrįstai ir neteisėtai netaikė ne tik ieškovių prašomo nuosavybės teisės gynimo būdo, bet ir jokios kitos pažeistų ieškovių daiktinių teisių gynimo priemonės. Bylos duomenys rodo, kad teisminio proceso metu ieškovėms buvo siūloma padengti nuostolius, susitarti dėl atlygintinio servituto, sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį, parduoti žemės sklypą atsakovui, tačiau pasiūlymai nebuvo priimti. Iš bylos duomenų matyti, kad proceso metu ieškovės aiškiai išreiškė poziciją, kad vienintelis galimas jų nuosavybės teisės pažeidimo pašalinimo būdas yra kiemo aikštelės pašalinimas iš žemės sklypo. Apeliaciniame skunde analogiškai nurodoma, jog reikalavimas įpareigoti atsakovus J. M. ir ŽŪB „Berčiūnai“ per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos pašalinti 1,5800 ha žemės sklype savavališkai pastatytą statinį kiemo aikštelę yra vienintelis logiškas ir teisiškai įmanomas reikalavimas norint atstatyti žemės sklypą į buvusią padėtį, kadangi kitu būdu teisės pažeidimo pašalinti neįmanoma. Taigi ieškovės savo poziciją dėl vienintelio savo teisių gynimo būdo yra išdėstę nuosekliai ir aiškiai.
51. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendra taisyklė, įpareigojanti teismą ex officio parinkti tinkamiausią savininko teisių gynimo būdą, neturi būti aiškinama plečiamai, nes per platus jos aiškinimas paneigtų bendrus civilinio proceso dispozityvumo ir rungtyniškumo principus, įpareigojančius ginčo šalis pačias suformuluoti reiškiamų reikalavimų dalyką ir pagrindą. Pagal bendrąją taisyklę apsisprendimo teisė dėl prašomo taikyti teisių gynimo būdo priklauso išimtinai asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos. Teismas neturi pareigos už asmenį nuspręsti dėl galimo ir tinkamiausio pažeistų teisių gynimo būdo. Teismas nagrinėja bylą asmens suformuluoto ieškinio (skundo) dalyko ir pagrindo ribose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230-969/2015).
52. Atsižvelgiant į nutarties 50 ir 51 punktuose nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegijai nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai. Be to, kaip minėta, pačios ieškovės nesutinka su kitais alternatyviais pažeistų teisių gynybos būdais.
53. Apeliantų teigimu, teismas, priteisdamas iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į CPK 93 straipsnio 2 dalį, pagal kurią išlaidos paskirstomos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
54. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nutarties 53 punkte minimų teisės normų nepažeidė. Priešingai nei teigia apeliantai, ieškovių ieškinys dėl įpareigojimo pašalinti statinį – kiemo aikštelę yra atmestas visiškai, taigi, sprendimas priimtas atsakovų naudai. Nepaisant to, kad sprendimu ir pripažinta, jog savavališka statyba buvo suvaržytos žemės sklypo savininkių ieškovių teisės, tačiau tokia išvada nereiškia, jog procesinis sprendimas yra priimtas ieškovių naudai.
55. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas galėjo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1,2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes šalys bylinėjimosi išlaidas patyrė tik dėl to, kad ieškovėms priklausančiame žemės sklype neteisėtai ir nepagrįstai buvo įregistruoti statiniai, įskaitant naujai pastatytą aikštelę, todėl pagrindinė bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis – neteisėtas atsakovės ŽŪB „Berčiūnai“ elgesys – savavališkos (neturint ieškovių sutikimo) statinio (kiemo aikštelės) statybos.
56. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių – tai šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Šalies procesinis elgesys yra jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Jis yra tinkamas tuomet, kai proceso šalis sąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir vykdo įstatymo bei teismo nustatytas procesines pareigas. Šalių pareiga elgtis sąžiningai ir tokio elgesio standartas pateikti CPK 42 straipsnio 5 dalyje – šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis.
57. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies normos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ civilinėje byloje būtų reiškusi nepagrįstus prašymus, vilkinusi procesą ar kitaip netinkamai (nesąžiningai) naudojusis (piktnaudžiavusi) savo procesinėmis teisėmis. Priešingai, atsakovė procese buvo aktyvi, dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė visus bylai reikšmingus įrodymus dėl ieškovių reiškiamo reikalavimo nepagrįstumo, siekė ginčą išspręsti taikiai, siūlė įvairius susidariusios situacijos sprendimo variantus ir pan.
58. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
59. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsnis straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
60. Už atsiliepimų į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas J. M. turėjo 650 Eur, o atsakovė ŽŪB „Berčiūnai“ – 1 000 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2, 7, 8.11 punktai), todėl šios išlaidos atsakovams J. M. ir ŽŪB „Berčiūnai“ priteistinos iš apeliantų M. V. B. ir A. S. lygiomis dalimis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų M. V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atsakovės žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“, įmonės kodas 168536660, naudai.
Priteisti iš ieškovų M. V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 325,00 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atsakovo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.