Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Y atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo X pareiškimą suinteresuotam asmeniui Y dėl leidimo grąžinti vaiką į jo kilmės šalį išdavimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas X (vaiko tėvas) prašė išduoti teismo leidimą grąžinti nepilnametį vaiką V, gimusį (duomenys neskelbtini), į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švedijos Karalystę (toliau – Švedija).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo ir suinteresuoto asmens Y (vaiko motina) sūnus V gimė Švedijoje, ten gyveno su abiem tėvais (taip buvo po tėvų išsiskyrimo prieš trejus metus), lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir mokyklą, kurioje 2023 metais turėjo pradėti lankyti ketvirtąją klasę. Didesniąją laiko dalį sūnus V praleisdavo su tėvu, buvo jo išlaikomas, o motinos buvimo su sūnumi laikas buvo apribotas jos darbo grafiko. 2023 m. liepos mėn. Y su sūnumi išvyko į Lietuvą suplanuotų atostogų. 2023 m. rugpjūčio 16 d., mokslo metų pradžios Švedijoje išvakarėse, Y SMS žinute informavo pareiškėją, kad sūnus V į Švediją negrįš. Pareiškime nurodyta, kad Lietuvoje vaikas gyvena atskirai nuo motinos, yra paliktas pas močiutę (suinteresuoto asmens motiną). Y grįžo į Švediją, kur toliau gyvena ir dirba. 2023 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjui atvykus į Lietuvą aplankyti sūnaus, tokia galimybė jam nebuvo suteikta. 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau ir – Hagos konvencija) prasme susiklosčiusi situacija atitinka neteisėtą vaiko išvežimą, todėl vaikas turi būti grąžintas į Švediją. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad sūnus itin mažai laiko praleido Lietuvoje, o Švedijoje lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir mokyklą, užsiėmė papildomomis lavinimosi veiklomis, nėra pagrindo išvadai, kad vaikas būtų prisitaikęs prie naujos aplinkos, kurioje dabar yra.

3. Suinteresuotas asmuo Y atsiliepime į X pareiškimą prašė jo prašymą atmesti, priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Nesutikimą su pareiškimu ji grindė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies b punkto, 13 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Y įsitikinimu, šalių sūnus V, būdamas Lietuvoje pusę metų, prisitaikė prie naujos aplinkos, todėl yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį. Vaiko šeimoje buvo kalbama tik lietuviškai, jis puikiai moka lietuvių kalbą, itin dažnai atostogaudavo Lietuvoje. Vaikui persikėlus į Lietuvą, neįvyko kalbos pokyčių. Motina su vaiku apsigyveno vaiko močiutei (Y motinai) YY priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu vaiko gyvenamoji vieta deklaruota nuo (duomenys neskelbtini), t. y. tuoj po jo gimimo.

4. Po tėvų išsiskyrimo vaikas gyveno su motina, su kuria jį sieja itin stiprus emocinis ryšys, todėl gyvenamosios vietos pakeitimas vaikui nesukėlė neigiamų pasekmių. Vaikui gyvenant Švedijoje, tam tikras jo socialinių interesų centras susiformavo ir Lietuvoje, į kurią vaikas dažnai atvykdavo. Y nutraukė visus socialinius ryšius su Švedija (kur gyveno) ir Norvegija (kur dirbo). Dėl stipraus emocinio ryšio ji geriausiai suvokia sūnaus bazinius, emocinius poreikius, geriausius jo interesus.

5. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nėra pasirengęs auginti ir auklėti vaiką kaip dorą visuomenės narį, kadangi linkęs elgtis amoraliai ir neteisėtai. Be to, yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, kadangi sūnus V yra brandaus išsivystymo lygio, geba išsakyti savo nuomonę. Sūnus aiškiai išreiškė norą likti gyventi Lietuvoje.

6. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – tarnyba) išvadoje nurodė, kad nepilnamečio vaiko šeima tarnybos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriui (toliau – ir (duomenys neskelbtini) skyrius) yra žinoma dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme iškeltos ir nagrinėjamos civilinės bylos pagal vaiko motinos Y ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sutikęs dėl vaiko nuolatinio gyvenimo Lietuvoje. Tarnybos vertinimu, pareiškėjui pateikus dokumentus, įrodančius, kad jis naudojosi vaiko globos teisėmis vaiko išvežimo į Lietuvą metu, susidariusi situacija atitiktų vaiko neteisėto išvežimo faktą pagal Hagos konvencijos nuostatas. Esant tokiai situacijai, vaiko išvežimas ir laikymas Lietuvoje pripažintinas neteisėtu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 12 d. nutartimi tenkino pareiškėjo X pareiškimą ir išdavė teismo leidimą grąžinti pareiškėjo X ir suinteresuoto asmens Y nepilnametį vaiką V į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švediją. Teismas priteisė pareiškėjui iš suinteresuoto asmens 600 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

8. Teismas nustatė, kad šalių sūnus V gimė (duomenys neskelbtini) Švedijoje. Nuo (duomenys neskelbtini) jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, o Švedijos gyventojų registro duomenimis vaikas registruotas Švedijoje. Vaikas V 2017–2020 metų laikotarpiu lankėsi Švedijos medicinos įstaigose, lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir mokyklą, yra užregistruotas mokiniu (duomenys neskelbtini, Švedijoje) mokykloje nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. Teismas padarė išvadą, kad šalių ir jų sūnaus įprastinė gyvenamoji vieta buvo Švedijoje.

9. 2023 m. liepos mėn. V kartu su motina atvyko į Lietuvą vasaros atostogų. 2023 m. rugpjūčio 16 d. Y SMS žinute pranešė pareiškėjui, kad, atsižvelgdama į vaiko norą likti Lietuvoje, ji persikėlė gyventi į Lietuvą ir prašo sutikti su tokiu jos sprendimu. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Švedijos policiją dėl vaiko išvežimo. Švedijos institucijų pranešimuose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės socialinės tarnybos informuotos apie tai, kad V nelanko mokyklos, 2023 m. rugsėjo 12 d. jos pradėjo vaiko situacijos tyrimą. (duomenys neskelbtini) savivaldybės socialinės tarnybos nurodė, kad neturi žinių apie nepakankamą V priežiūrą ar smurtavimą prieš jį.

10. Lietuvoje V gyvena močiutei (suinteresuoto asmens Y motinai) nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). V lankosi gydymo įstaigose Lietuvoje, 2023 m. rugpjūčio 30 d. priimtas į mokymo įstaigą, nuo 2023 m. rugsėjo mėn. lanko sportines veiklas. (duomenys neskelbtini) progimnazija nurodė, kad V puikiai adaptavosi progimnazijoje, sėkmingai pritapo klasės bendruomenėje, susirado draugų, dalyvauja mokyklos renginiuose, klasės edukacinėse veiklose, išvykose. (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme iškelta civilinė byla pagal Y ieškinį atsakovui X dėl nepilnamečio vaiko V gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

11. Y 2023 m. rugsėjo 15 d. neterminuotos nuotolinio darbo sutarties pagrindu įsidarbino (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. mokosi Vilniaus agroekologijos mokymosi centre. Y gyvenamosios vietos Švedijoje nuomos sutartis nutraukta nuo 2023 m. lapkričio 9 d., darbo santykiai Norvegijoje nutraukti nuo 2023 m. gruodžio 20 d.

12. Tarnybos darbuotojai 2023 m. spalio 13 d. išklausė V nuomonę. Vaikas pasakė, kad nori likti gyventi Lietuvoje. 2024 m. sausio 2 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte nurodyta, kad vaikui sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos; apsilankymo metu vaikas teigė, kad po paskutinio pokalbio su tarnybos specialistais jis pasisakytų taip pat, kaip anksčiau. Vaikas kategoriškai atsisakė galimybės gyventi pas tėvą Švedijoje, teigė, kad yra labai patenkintas dabar esančiomis sąlygomis ir nieko keisti nenori, tėvo žodžiais ir pažadais vaikas netiki, dėl tėvo elgesio jaučiasi nusivylęs ir liūdnas.

13. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog, vaikui gyvenant Švedijoje, pareiškėjas naudojosi vaiko globos teisėmis. Pareiškėjas bendravo su sūnumi, ypač tuomet, kai vaiko motina Y dirbdavo vakarais ir kai dėl vaiko priežiūros negalėdavo pagelbėti Y motina. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sutikęs su sūnaus persikėlimu gyventi į Lietuvą. Teismas nutarė, kad Hagos konvencijos prasme vaiko išvežimas yra neteisėtas.

14. Teismas nustatė, kad nėra objektyvaus pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad pareiškėjas buvo teistas, jog nepagarbiai elgiasi bendraudamas su Y, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis galėtų pakenkti vaiko interesams, jo psichikai ar raidai. Ketverius metus gyvendami atskirai, tėvai gebėjo susitarti dėl vaiko priežiūros ir bendravimo su juo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio b punkte nustatytą išimtį. Teismo vertinimu, Y pareiškimas policijai po to, kai pareiškėjas kreipėsi dėl neteisėto vaiko išvežimo, nesietinas su realia grėsme vaiko interesams, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas elgtųsi nepagarbiai ar kitokiu būdu iš esmės pažeistų bendras elgesio normas.

15. Teismas nenustatė, kad vaiko noras likti gyventi su motina Lietuvoje yra susijęs su Švedijoje egzistuojančia grėsme vaiko interesams ar kita netoleruotina situacija, kaip galimu pagrindu atsisakyti leisti grąžinti vaiką pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl netaikė konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimties.

16. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvoje vaikas turi tinkamas sąlygas augti ir ugdytis, savaime nepatvirtina, kad per 5 mėnesius susiformavo stiprus jo prisirišimas prie naujos aplinkos. Teismas, įvertinęs tarnybos atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, kad vaikas akcentuoja norą gyventi su mama ir močiute, bet ne konkrečioje gyvenamojoje vietoje, nutarė, jog vaikas nėra itin stipriai prisirišęs prie naujos aplinkos, kad vaiko grąžinimas į įprastinės gyvenamosios vietos valstybę iš esmės nepakenks jo interesams. Dėl šių motyvų teismas netaikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties.

I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Suinteresuotas asmuo Y (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nutartį bei išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį V į jo įprastinę gyvenamąją vietą Švedijoje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą ir nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad suinteresuotas asmuo turi pateikti neabejotinų įrodymų, jog vaiko grąžinimas į Švediją sukels jam neatitaisomą žalą.

17.2. Šalių sūnus prisitaikė prie naujos aplinkos, todėl yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį. Tai patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Vaiko grąžinimas į Švediją padarys jam neigiamą įtaką, psichologinę bei emocinę žalą, prieštaraus jo interesams. Sūnaus gyvenimas jam žinomoje, stabilioje ir socialiai saugioje aplinkoje Lietuvoje užtikrina tęstinę vaiko raidą ir labiausiai atitinka jo interesus.

17.3. Vaiko ryšys su motina yra itin glaudus, todėl vaiko grąžinimas į Švediją, kai motina nepageidauja grįžti į tą šalį dėl konfliktinių santykių su pareiškėju, neabejotinai sukeltų vaikui neigiamas emocijas dėl fizinės ir socialinės aplinkos pasikeitimo, glaudaus ryšio su motina nutraukimo, neatitiktų geriausių vaiko interesų, neužtikrintų jo saugios aplinkos. Pareiškėjas ignoruoja geriausius vaiko interesus, nusišalino nuo jo išlaikymo. Pareiškėjas nepasirengęs auginti ir auklėti vaiką kaip dorą visuomenės narį, nes pats linkęs elgtis amoraliai ir neteisėtai, tėvo aplinka nėra tinkama sūnaus V gyvenimui. Šie argumentai sudaro pagrindą taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą išimtį.

17.4. Teismas ignoravo vaiko nuomonę, kur ir su kuo vaikas nori gyventi. Šalių sūnui (duomenys neskelbtini) sukaks vienuolika metų. Vaikas pagal savo brandą geba išsakyti nuomonę, o teismas privalo į ją atsižvelgti. Vaiko nuomonės nuoseklumą patvirtina (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)) pateiktas 2023 m. spalio 16 d. vaiko nuomonės išklausymo aktas, skirtingais laikotarpiais daryti garso įrašai. Vaiko noras gyventi Lietuvoje atitinka geriausius jo interesus, todėl yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį.

17.5. Pareiškėjas neketina siekti, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo. Jis iš esmės sutinka, kad sūnus gyventų su motina, tačiau ne Lietuvoje, o Švedijoje. Tokia pareiškėjo pozicija patvirtina cinišką požiūrį į susidariusią situaciją, be to, jis atsisako teikti sūnui reikalingą išlaikymą.

2. Atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą pareiškėjas X prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Byloje nepateikta įrodymų, kad ketverius metus po tėvų skyrybų vaikas didesnę laiko dalį praleido su motina, kuri vakarais dirbo patalpų valymo darbus, todėl negalėjo tuo metu rūpintis sūnumi. Iš mokyklos vaikas praktiškai visada grįždavo pas tėvą.

18.2. Pareiškėjas sūnaus vardu atidarė taupomąją sąskaitą, kuria sūnus galės disponuoti suaugęs, edukaciniais tikslais atidarė Revolut sąskaitą, į kurią buvo pervesta jo kalėdinė dovana sūnui. Vaiko motina neprisidėjo prie tų sąskaitų papildymo.

18.3. Y noras pakeisti savo ir vaiko gyvenamąją vietą buvo spontaniškas. Iki šios bylos iškėlimo vaikas gyveno atskirai nuo motinos, buvo paliktas pas močiutę (duomenys neskelbtini), o motina toliau gyveno ir dirbo Švedijoje. Darbo santykiai užsienio valstybėje buvo nutraukti tik 2023 m. gruodžio mėn. pabaigoje. Vaiko dvasinė ir materialinė gerovė būtų geriau užtikrinta Švedijoje, gyvenant artimame ryšyje su abiem tėvais. Vaikas nuo gimimo gyveno Švedijoje, ten sukurta saugi jo socialinė aplinka. Pareiškėjas naudojosi vaiko globos teisėmis Švedijoje, jis nesutiko su sūnaus persikėlimu gyventi į Lietuvą.

18.4. Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo buvimo turi būti konstatuotas daugiau nei paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Šalių sūnui nereikėtų Švedijoje adaptuotis iš esmės naujoje aplinkoje, nes vaikas grįžtų į jam nuo gimimo pažįstamą aplinką. Nėra pagrindo išvadai, kad, atvežtas į Lietuvą, vaikas savo įprasta gyvenamąja aplinka suvokė būtent gyvenimą Lietuvoje, jog būdamas su tėvais, jautėsi blogai, patyrė blogus išgyvenimus. Per penkis mėnesius vaikas negalėjo prisitaikyti prie naujos aplinkos taip, kad atskyrimas nuo jos sukeltų psichologinių ar emocinių sunkumų.

18.5. Sprendžiant dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos išimties taikymo, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas smurtavo prieš suinteresuotą asmenį, jog jis kelia grėsmę vaikui. Pareiškėjas turi nuolatinį darbą ir gyvenamąją vietą, nėra duomenų apie jo žalingus ar kenksmingus įpročius. Nenustatytas egzistavimas didelės rizikos, kad grąžinus vaiką į Švediją, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala, vaikas pakliūtų į kitą netoleruotiną situaciją.

18.6. Teismas nenustatė, kad vaiko noras likti gyventi Lietuvoje su motina yra kaip nors susijęs su netoleruotina situacija, kuri gali atsirasti dėl vaiko grąžinimo į Švediją. Vaiko noras likti gyventi Lietuvoje, nenustačius grėsmės vaiko interesams grąžinus jį į įprastinę gyvenamąją vietą – Švediją, nesudaro pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

19. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas leisti grąžinti mažametį vaiką į įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švediją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Šios kategorijos bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas), 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje įtvirtintomis proceso normomis ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 7–12 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. Nagrinėjant šias bylas, CPK normos taikomos tiek, kiek Reglamentas, Hagos konvencija ir Įgyvendinimo įstatymas nenustato kitaip (Įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).

21. Reglamento, kaip tiesiogiai taikomo Europos Sąjungos teisės akto, normų ir Hagos konvencijos, kaip daugiašalės tarptautinės sutarties, priimtos Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje, normų konkurencijos klausimas yra išspręstas Reglamento 95 straipsnyje, pagal kurį santykiuose tarp valstybių narių šis Reglamentas turi viršenybę toliau šiame straipsnyje išvardytų konvencijų atžvilgiu tiek, kiek jos susijusios su šiame Reglamente reglamentuojamais klausimais. Reglamento preambulės 40 punkte įtvirtinta, jog vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais, vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų būti toliau taikoma 1980 m. Hagos konvencija, jos nuostatas papildant šiuo Reglamentu, ypač jo III skyriumi.

Dėl vaiko išvežimo iš Švedijos ir jo laikymo Lietuvos Respublikoje teisėtumo

22. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant, vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu. Vaiko išvežimas ar laikymas yra neteisėtas, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

23. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016).

24. Siekiant užkirsti kelią nurodytų padarinių atsiradimui arba juos sumažinti, Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 straipsnio a punktas). Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta de facto (faktiškai) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

25. Iš šioje nutartyje aptartų Hagos konvencijos nuostatų matyti, kad, sprendžiant neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo įprastinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.

26. Sprendžiant dėl vaiko įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo, pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog „įprastinės gyvenamosios vietos“ sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias, šeiminius ir socialinius vaiko ryšius toje valstybėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 44 punktas, 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo B. M. prieš R. C., C-497/10, 56 punktas).

27. Ginčo šalių sūnus V gimė (duomenys neskelbtini) Švedijoje. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad nuo (duomenys neskelbtini) vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, tačiau pagal Švedijos gyventojų registro duomenis nėra panaikinta V registracija Švedijoje. V periodiškai (2017–2020 metų laikotarpiu) lankėsi Švedijos medicinos įstaigoje, lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir mokyklą, nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. užregistruotas (duomenys neskelbtini, Švedijoje) mokykloje. Iki 2023 m. liepos mėn. vaikas Lietuvoje nuolat negyveno, čia tik atostogaudavo. Aplinkybė, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota ir Lietuvos Respublikoje, nepaneigia duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą apie vaiko ir jo šeimos įprastinę gyvenamąją vietą Švedijoje.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki V išvežimo į Lietuvą 2023 m. liepos mėn., abu tėvai lygiais pagrindais naudojosi sūnaus globos teisėmis. Byloje nėra ginčo, kad su pareiškėjo žinia ir sutikimu šalių sūnus V su motina 2023 m. liepos mėn. atvyko į Lietuvą vasaros atostogų. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad vaiko vasaros atostogų metu suinteresuotas asmuo Y vienašališkai priėmė sprendimą negrįžti su vaiku į Švediją ir apie tai 2023 m. rugpjūčio 16 d. SMS žinute pranešė pareiškėjui (1 t., b. l. 33–35). Suinteresuotam asmeniui Y buvo žinoma (suprantama), kad pareiškėjas nėra atsisakęs sūnaus V globos teisių ir, išvykstant atostogauti į Lietuvą, nesuteikė leidimo suinteresuotam asmeniui su sūnumi negrįžti į Švediją, o likti nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas dėl vaiko neteisėto laikymo Lietuvoje kreipėsi į Švedijos policiją (1 t., b. l. 16–18, 19–20, 31, 32).

29. Y sprendimas po sūnaus atvežimo į Lietuvą atostogų praleidimui jo nebegrąžinti į buvusią įprastinę gyvenamąją vietą Švedijoje, bet su vaiku likti gyventi Lietuvoje, turėjo ir turi tiesioginę įtaką pareiškėjo turimoms sūnaus globos teisėms. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad po vasaros atostogų sūnui grįžus į Švediją, pareiškėjas toliau naudotųsi sūnaus globos teise. Suinteresuoto asmens nurodyta aplinkybė, kad, palikus sūnų Lietuvoje, pareiškėjas neteikia išlaikymo sūnui, nėra teisiškai reikšminga Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies normų taikymo prasme. Sūnui esant Lietuvoje, pareiškėjas nuolat palaiko su juo ryšį, bendrauja nuotoliniu būdu vaizdo skambučiais. Teisėjų kolegija neturi prielaidų manyti, kad pareiškėjas atsisakė sūnaus V globos teisių.

30. Pirmiau išdėstytos aplinkybės, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą pripažinti, kad šio ginčo atveju egzistuoja Hagos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, t. y. nustatyta, jog pareiškėjas įgyvendino mažamečio sūnaus globėjo teises prieš jo išvežimą į Lietuvą ir jomis naudotųsi grąžinus sūnų į įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švediją. Esant tokioms aplinkybėms, pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio nuostatas šalių mažamečio sūnaus V laikymas Lietuvoje ir negrąžinimas į Švediją pripažintinas neteisėtu. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismo išvadą dėl šalių mažamečio vaiko laikymo Lietuvoje neteisėtumo teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės teisinga. Esant tokiai išvadai, dėl galimybės tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti leidimą sugrąžinti vaiką į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į Hagos konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus šio teisės akto tikslus bei į vaiko interesus, kurių užtikrinimui teikiama prioritetinė apsauga pagal šios konvencijos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies normų taikymo pagrindu

31. Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) ir Reglamentas (22 straipsnis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Tačiau Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Išimtys ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtinti Hagos konvencijos 12–13, 20 straipsniuose. Prioritetas pirmiausia teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023).

32. Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

33. Hagos konvencijos 13 straipsnyje nurodyta, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, jog vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad: a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo pagrindas neegzistuoja. Kaip jau pirmiau nurodyta, nėra duomenų, kad pareiškėjas nesinaudojo sūnaus globos teisėmis ar vėliau sutiko, kad sūnus būtų laikomas (liktų nuolat gyventi) Lietuvoje.

35. Kasacinio teismo praktikoje suformuotas Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos vaiko grąžinimo išimties taikymą reglamentuojančios teisės normos aiškinimas, jog ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, jog tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

36. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra įrodymų, leidžiančių taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir taip pat neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės pateiktus įrodymus apie galimą žalą vaikui ir jo interesams vertino netinkamai.

37. Apeliantės teigimu, pareiškėjas nėra pasirengęs auginti ir auklėti vaiką, kadangi pats yra linkęs elgtis amoraliai ir neteisėtai; jis visiškai ignoruoja geriausius vaiko interesus, po vaiko atvykimo į Lietuvą nusišalino nuo išlaikymo jam teikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šias aplinkybes suinteresuotas asmuo įrodinėja pareiškėjo elgesio, nukreipto iš esmės į šį suinteresuotą asmenį, o ne į sūnų ar jo interesus, vertinimu. Byloje pateikto šalių elektroninio susirašinėjimo duomenys (2 t., b. l. 59–70) patvirtina, kad jų tarpusavio santykiai dabartiniu metu yra itin konfliktiški, keliantys didelę įtampą abiem šio konflikto pusėms. Teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškęs suinteresuoto asmens atžvilgiu 2023 m. rugpjūčio mėn., dėl kurio šis asmuo vėliau kreipėsi į policiją (2 t., b. l. 48–49, 50–51, 54, 55), kitų konfliktinių situacijų eskalavimas (taipogi ir vaiko akivaizdoje) yra netoleruotinas. Tačiau nurodytos aplinkybės apie blogus šalių tarpusavio santykius nesudaro pakankamo pagrindo išvadai apie objektyvią fizinės ar psichinės žalos vaikui padarymo arba jo pakliuvimo į kitą netoleruotiną padėtį tikimybę Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo prasme, grąžinus vaiką į kilmės valstybę. Suinteresuoto asmens Y 2023 m. rugsėjo 13 d. pareiškime policijai nurodyta informacija patvirtina, kad pareiškėjo elgesys buvo nukreiptas tiesiogiai į šį suinteresuotą asmenį, o tai, jog dėl to pareiškimo nebuvo pradėtas tyrimas, patvirtina tik aplinkybę, kad pareiškėjo elgesys, nors ir nėra pateisinamas, atsakomybės jam neužtraukė.

38. Byloje nėra duomenų, kad nederamas, netoleruotinas, žalingas pareiškėjo elgesys (veikimas) būtų nukreiptas į šalių sūnų ir jo interesus. Į bylą pateikti sūnaus ir tėvo (pareiškėjo) pokalbių garso įrašai patvirtina aplinkybes dėl jų tarpusavio ryšių ir bendrų interesų (kompiuteriniai žaidimai ir įvairi su tuo susijusi įranga, laisvalaikis, sportas ir kt.). Tačiau iš pokalbių turinio išskirtinas ir sūnaus susirūpinimas dėl tėvo nepagarbaus elgesio su jo (sūnaus) motina. Teisėjų kolegijos vertinimu, įsisenėjusio konflikto dalyvių elgesys vienas kito atžvilgiu iliustruoja jų socialinės ir moralinės atsakomybės stoką, sukuria socialinės pagalbos sprendžiant konfliktines situacijas poreikį. Šalių santykių konfliktiškumas gali kelti nereikalingą įtampą ne tik joms, bet ir jų vaikui, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma pakeisti dabartinės šalių tarpusavio santykių padėties, jog tokia padėtis yra Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytus padarinius vaiko interesams nulemiantis veiksnys. Šalys – vaiko tėvai turi pareigą elgtis taip, kad nekeltų neigiamos emocinės įtampos vaikui, nekenktų jo interesams, užtikrintų jam sveiką ir saugią aplinką. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrįstas prielaidas manyti, kad vaiko grąžinimo į Švediją atveju iškiltų socialinės paramos jo šeimai (tėvams) poreikis.

39. Apeliantės nesutikimas su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino konkrečias faktines aplinkybes, reikšmingas moralinės elgsenos požiūriu (pavyzdžiui, epizodą apie pareiškėjo rastų traukinyje ausinių pasisavinimą), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išimties nebuvimo. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pavienių šalių elgesio epizodų subjektyvus vertinimas nepaneigia šio ginčo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, aplinkybės, kad kelerius metus po išsiskyrimo šalims iš esmės pavyko sutarti sūnaus globos klausimais.

40. Apeliantė teigia, kad grąžinimo į Švediją atveju vaikui būtų padaryta psichinė žala dėl jo atskyrimo nuo motinos ir močiutės, nuo fizinės aplinkos, kurioje sūnus jau prisitaikė, dėl nutrūkusių ryšių su naujais draugais, mokyklos pakeitimo, naujos sportinės veiklos nutraukimo. Pasak apeliantės, vaikas patektų į netoleruotiną situaciją dėl baimę bei nervinę įtampą jam keliančio buvimo Švedijoje, o tai prieštarautų geriausiems vaiko interesams, neužtikrintų vaikui saugios aplinkos dėl tarp šalių susiklosčiusių konfliktiškų santykių. Teisėjų kolegija dėl šių atskirojo skundo argumentų pasisako ne tik Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto, bet ir 12 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu.

41. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors Lietuvoje ginčo šalių vaikas turi tinkamas sąlygas augti ir lavintis, lanko mokyklą, tačiau tai savaime nepatvirtina per 5 mėnesius susiformavusio stipraus prisirišimo prie naujos aplinkos. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo teisine pozicija.

42. Žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos kontekste susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2014). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl aptariamo Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuojamas daugiau nei paprastas prisitaikymas prie esamos fizinės aplinkos.

43. Ginčo šalių sūnus V gimė ir augo Švedijoje, ten jam buvo sukurtos tinkamos gyvenimo sąlygos, vaikas lankė ugdymo įstaigas, susiformavo kiti jo socialiniai ryšiai. Tėvai šeimoje palaikė lietuvišką identitetą, kalbėjosi lietuviškai, sūnus V periodiškai atostogaudavo Lietuvoje, čia yra krikštytas. Lietuvoje V sukurtos tinkamos gyvenimo, augimo ir ugdymo sąlygos, jam užtikrinta sveikatos priežiūra, vaikas lanko mokyklą, turi galimybę lavinti savo gebėjimus sporto būrelių užsiėmimuose. V lietuvių kalbą mokėjo dar iki jo neteisėto laikymo Lietuvoje, todėl kalbos mokėjimas taip pat padėjo be sunkumų priprasti prie kitos aplinkos. Vaikas Lietuvoje nuolat gyvena nuo 2023 m. liepos mėn., bendrauja su artimiausiais giminaičiais, susirado draugų. Lietuvoje vaiko ugdymo procesas nesutriko, vaikas prisitaikė prie pakitusios aplinkos, čia jaučiasi saugus ir yra patenkintas būdamas dabartinėje gyvenamojoje vietoje.

44. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje vaikui sukurtos gyvenimo ir ugdymosi sąlygos atitiko įprastinius vaikio poreikius bei jo socialinę aplinką. Tokių sąlygų buvimas nesuteikia pagrindo išvadai apie iš esmės kitokią, skirtingą šio vaiko gyvenimo kokybę kurioje nors iš šių valstybių; jos leidžia teigti apie lygiaverčių vaiko socialinių ryšių, jam vienodai ar panašiai priimtinos socialinės aplinkos susiformavimą būnant tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje. Ir Lietuvos, ir Švedijos valstybėse vaiką supanti socialinė aplinka jam yra pažįstama, o tai leidžia manyti apie vaiko gebėjimą nesunkiai priprasti prie aplinkos, kuri jį suptų abiejose šiose šalyse. Grįžus į Švediją, vaikui nekiltų poreikis naujai integruotis į jam nuo gimimo pažįstamą aplinką. Pažįstamos gyvenimo rutinos pritaikymas prie pasikeitusių aplinkybių nesukuria esmingai naujo integravimosi į aplinką būtinybės. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų nuspręsti, kad vaikas labiau integravosi į socialinę aplinką Lietuvoje, nei prie tokios aplinkos buvo prisitaikęs Švedijoje. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados apie galimos psichinės žalos vaikui padarymą jo grąžinimo į kilmės valstybę atveju. Galimybės vaikui turėti sveiką ir saugią socialinę aplinką Švedijoje nėra paneigtos.

45. Byloje nustatytos aplinkybės nesukuria pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte ir 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis ir dėl to neleisti grąžinti vaiką į jo kilmės ir įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švediją.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu

46. Pirmosios instancijos teismas išreikštą vaiko nuomonę, kad jis nori likti gyventi Lietuvoje su motina, vertino kaip aplinkybę, nesusijusią su grėsme vaiko interesams ir saugumui Švedijoje. Vaiko V noras likti Lietuvoje nesudarė teismui pagrindo taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą išimtį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija.

47. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis numato, kad teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, jog vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Šio pagrindo nustatymas Hagos konvencijoje įtvirtina visuotinai pripažintą principą, pagal kurį vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais ir suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (pvz., 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis ir daugelis kitų tarptautinių dokumentų, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformuluota aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 straipsnius, pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 11 d. sprendimas byloje I. C. ir C. I. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 23298/12, ir kt.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-474-790/2022).

48. Byloje nagrinėjamo ginčo atveju V yra aiškiai išreiškęs savo nuomonę, kad nenori grįžti į Švediją ir nori likti gyventi Lietuvoje su motina. Tokia vaiko nuomonė buvo išsakyta tarnybos Marijampolės skyriaus vyriausiajai specialistei R. L. ir yra užfiksuota 2023 m. spalio 16 d. vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 12VAIK-317 (1 t., b. l. 146–147). Tokia pati vaiko nuomonė užfiksuota 2024 m. sausio 2 d. šeimos aplinkybių tyrimo akte, kurį parengė tarnybos Marijampolės skyriaus vyriausioji specialistė I. S. (2 t., b. l. 18–20). Nenorą grįžti į Švediją vaikas ne kartą išsakė tėvui jų tarpusavio pokalbių metu, argumentuodamas tokį nenorą. Byloje pateikti įrodymai, fiksuojantys argumentuotą vaiko nuomonę dėl noro pasilikti Lietuvoje, vaiko neigiamą požiūrį dėl tėvo (pareiškėjo) ketinimo grąžinti jį į Švediją, leidžia daryti išvadą, kad buvo tinkamai ir pakankamai užtikrinta vaiko teisė būti išklausytam byloje nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-474-790/2022).

49. 2023 m. spalio 16 d. vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 12VAIK-317 (1 t., b. l. 146–147) nurodyta, kad V papasakojo, jog Švedijoje lankė ugdymo įstaigą, kurioje jam sekėsi gerai, tačiau buvo per lengva ir nelabai įdomu. Kiekvienais metais jis atostogų metu grįždavo į Lietuvą pas senelę, kuri jį taip pat dažnai aplankydavo Švedijoje, juo rūpinosi, kai tėvai dirbdavo, ji padėdavo ruošti pamokas, jo santykiai su senele yra puikūs. Teigė, kad: <...>„su mama ir močiute man linksma, kai jų nėra – man liūdna“. V papasakojo, kad girdėjo tėvų konfliktus, kaip tėtis vadino mamą negražiais žodžiais ir kad dėl to jam yra skaudu. Dėl tėvų konfliktų jis jaučiasi blogai, lankėsi pas psichologę. Apie savo savijautą ir emocijas jis kalbasi su mama ir senele, jomis pasitiki ir jaučia jų palaikymą. V su tėčiu bendrauja dažnai Messenger programėlės pagalba. Teigia, kad tėtis neprisideda prie jo išlaikymo, neatsimena, kada tėtis jam pirko drabužių ar avalynės, kitų daiktų; jaučia baimę paprašyti tėčio pinigų ar reikiamų daiktų, kadangi jis yra pasakęs, kad neturi pinigų. V nurodė, kad gyvendamas Lietuvoje jaučia „tik geriausias emocijas“, „mokslai sekasi puikiai, tik reikia priprasti prie užduodamų namų darbų“, klasėje spėjo susirasti naujų draugų. Po pamokų jis turi daug veiklos. Pokalbio metu V nurodė, kad nori likti gyventi Lietuvoje kartu su mama, teigė, kad Švedijoje jam nepatinka; kai buvo grįžęs į Lietuvą 2023 m. balandžio mėnesį, nenorėjo skristi atgal į Švediją, prašė mamos, jog jie liktų kartu gyventi Lietuvoje, kadangi jam čia viskas artima, čia lankosi pas gydytojus. Vaiko nuomonę išklausiusi tarnybos specialistė pastebėjo, kad V pokalbio metu išreiškė nerimą dėl esamos padėties ir jo ateities, pasikartojo, kad nori likti gyventi Lietuvoje su mama.

50. 2024 m. sausio 2 d. šeimos aplinkybių tyrimo akte (2 t., b. l. 18–20) nurodyta, kad Y šeimoje nėra fiksuota vaiko teisių pažeidimų ir nėra pradėtas atvejo vadybos procesas. Y nurodė, kad ji dirba pagal darbo sutartį, gauna pastovias darbines pajamas, gyvena jos motinai nuosavybės teise priklausančiame bute. Patikrinimo metu motina nurodė, kad dėl pareiškėjo daromo spaudimo ir bandymo paveikti psichologiškai, V vengia pokalbių apie Švediją ir galimybę gyventi kitur, vaikui susiformavo trauma dėl nuolatinių tėvo grasinimų susigrąžinti sūnų pas save. Tarnybos specialistė akte pažymėjo, kad <...>„bendraujant su motina ir jos nepilnamečiu sūnumi, buvo juntamas jų labai artimas ryšys, abu su ašaromis akyse teigė kategoriškai nenorintys grįžti į Švediją.“ Specialistė akte nurodė, kodėl atskirai negali pateikti vaiko nuomonės – apsilankymo metu vaikas nebuvo nusiteikęs per daug reikšti savo nuomonės, teigė, kad po paskutinio pokalbio su Marijampolės skyriaus specialistais jis pasisakytų taip pat, kaip ir anksčiau. Kategoriškai atsisakė galimybės gyventi pas tėvą Švedijoje, teigė, kad yra labai patenkintas dabar esančiomis sąlygomis ir nieko keisti nenori, tėvo žodžiais ir pažadais vaikas jau netiki seniai, dėl tėvo elgesio jaučia nusivylimą ir liūdesį.

51. Teisėjų kolegija išklausė į bylą pateiktus sūnaus ir tėvo pokalbių garso įrašus. Juos išklausius, pasitvirtino suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose cituotas vaiko ir jo tėvo pokalbių turinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad garso įrašuose vaikas su tėvu bendrauja laisvai (tai leidžia daryti išvadą apie vaiko ryšį su tėvu), aiškiai išsako savo nuomonę temomis, kuriomis jie bendravo ir diskutavo.

52. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pokalbių metu vaikas nesutrikdavo, jo būsena likdavo nepakitusi, kuomet pokalbių tema pakrypdavo apie vaiko grįžimą į Švediją. Sūnus aiškiai pasakydavo, kad nenori grįžti į Švediją ir savo nuomonę pagrįsdavo jo amžiaus vaikui būdingais teiginiais. Pavyzdžiui, „noriu likti čia“ <...> „mama tai grįš, jeigu būtai geras ir nusileistai, tai jį grįžtų čia. Matai, kaip tu darai, kad jai dešimt kartų sunkiau viskas ... “. Į tėvo klausimą, ką jis daro, sūnus atsako: „teismai ... “, o į tėvo teiginį, kad už mėnesio bus sūnaus grąžinimo procedūra, jis atsako lakoniškai: „žinau“ (garso įrašas Nr. 3, 8:24–9:21 min.). Į pareiškėjo teiginius, kad sūnus turi būti su abiem tėvais, o ne su močiute, vaikas atsako: „man tai gerai, kaip dabar, žinok, yra <...> galima čia pailsėti, einu normaliai į mokyklą, trumpiau laiko čia būnu, negu tenai Švedijoje, tenai daug ilgiau, man atrodo iki kokios penktos“; į tėvo klausimą, ar „močiutė klauso?“, vaikas reaguoja ir klausia: „Kaip suprast?“; pareiškėjas patikslina klausimą: „Nesipykstat?“, sūnus su teigiama intonacija atsako: „ne“; į tėčio teiginį, kad greitai baigsis jo atostogos pas močiutę, sūnus atsako: „<...> nenoriu. Kodėl aš negaliu, likti pavyzdžiui, va čia“, <...> „jeigu tai nebūtų reikėję taip, kaip dabar čia yra, tai būtų viskas žinok buvę gerai, patikėk manim“ <...> „visada sakydavai, kad gerai būtų, jei nu Lietuvoje gyventume, o dabar kai taip norim, tai dabar blogai viskas“; į tėvo pastabą, kad jis tikisi, jog sūnus po naujų metų grįš į Švediją, šis atsako: „Aš tikiuosi, kad negrįšiu“ (garso įrašas Nr. 4, 3:37–5:30 min.). Kito pokalbio metu sūnus pats pradeda temą: „Bet man, žinok, nereikia grįžti į tą Švediją. Žinai, kodėl? Aš jau turiu kažką dalį savo dovanų.“ Į tėvo teiginį, kad greitai baigsis jo atostogos, sūnus atsako kategoriškai „nesibaigs“, „ne, jokių lagaminų nepakuosiu“, o į tėvo klausimą, ar turi lagaminą, atsako „neturiu“, į pastabą, kad turėjo kažkokį vaikišką, atsako: „Tai jau sulūžo. Nu ką, istorija – trumpa“ (garso įrašas Nr. 5, 2:20–4:02 min.).

53. V pirmosios jo apklausos metu (2023 m. spalio 16 d.) buvo 10 metų ir 8 mėnesių amžiaus. Antrosios apklausos 2024 m. sausio 2 d. metu patvirtino, kad pasisakytų taip pat, kaip ir anksčiau. Tarnybos specialistės nenurodė pastabų dėl vaiko negebėjimo išreikšti savo nuomonės, dėl kitų asmenų daromos įtakos vaiko nuomonei ar kliudymui ją išreikšti. Vaiko nuomonės išklausymo akte ir šeimos aplinkybių tyrimo akte užfiksuota vaiko nuomonė yra argumentuota, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti vaiko požiūriu dėl jam priimtinos gyvenamosios vietos. Teismui pateiktuose pokalbių su tėvu įrašuose sūnus V vėlgi nuosekliai ir argumentuotai pasako, kad nenori grįžti į Švediją, nori likti Lietuvoje.

54. Nepilnametis V tarnybos specialistų buvo apklaustas du kartus ir išreiškęs tą pačią nuomonę, kurioje akcentavo ne tik asmenį ar asmenis, su kuriais jis nori kartu gyventi, bet ir aplinkybę, kad nori gyventi Lietuvoje, kur yra jam artimesnė aplinka. Vaikas aiškiai ir logiškai pasisakė, kaip ir kodėl jaučiasi apskritai ir kaip jaučiasi būdamas Lietuvoje. Užfiksuota, kad tokį norą vaikas motinai buvo išsakęs dar 2023 m. balandžio mėnesį laikinai atvežtas į Lietuvą. Visa tai rodo aiškios vaiko pozicijos, kurią jis išreiškia per savo savijautą būnant vienoje ar kitoje valstybėje, susiformavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vaiko paaiškinimuose nebuvo akcentuotas jo noras gyventi Lietuvoje.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju vaiko branda ir gebėjimas išsakyti savo požiūrį sudarė pagrįstas prielaidas teismui atsižvelgti į vaiko nuomonę. Vaiko nuomonė dėl noro gyventi Lietuvoje buvo nuosekli, grindžiama jo savijauta būnant nurodytose valstybėse, gebėjimu identifikuoti sau artimesnę aplinką. Nenustatyta, kad vaiko nuomonei įtakos galėjo padaryti jo motina ar kiti asmenys.

56. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo šalių vaikas Lietuvoje aprūpintas būstu, užtikrinta jo sveikatos apsauga, nepertraukiamas ugdymas bei galimybė užsiimti papildomomis lavinimosi veiklomis. Apeliantė Lietuvoje dirba ir gauna pajamas, nutraukė socialinius ryšius ir darbo santykius užsienyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar kartą akcentuotina 2024 m. sausio 2 d. šeimos aplinkybių tyrimo akte (2 t., b. l. 18–20) fiksuota aplinkybė, kad <...>„bendraujant su motina ir jos nepilnamečiu sūnumi, buvo juntamas jų labai artimas ryšys, abu su ašaromis akyse teigė kategoriškai nenorintys grįžti į Švediją.“ Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, pagrįsta manyti, kad atsisakymas leisti grąžinti vaiką į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę atitiktų geriausius vaiko interesus.

57. Sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią nėra grąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą, tačiau vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis, nei jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022).

58. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį (vaikas prieštarauja grąžinimui ir į jo nuomonę galima atsižvelgti) ir neleisti grąžinti V į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su vaiko nuomonės išklausymu ir vertinimu, todėl be pagrindo netaikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje numatyto vaiko negrąžinimo į įprastinę gyvenamąją vietą išimtinio atvejo. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsisakoma leisti grąžinti V į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švediją.

60. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

61. Atskirąjį skundą patenkinus ir pirmosios instancijos nutartį panaikinus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo grąžinti vaiką į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę buvo atmestas. Esant tokiam procesiniam ginčo išsprendimo rezultatui, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

62. Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

63. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, kurie apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas).

64. Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 2 284 Eur teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė susipažinimo su byla (121 Eur), konsultacijų suinteresuotam asmeniui teikimo (121 Eur), atsiliepimo į pareiškimą rengimo (1 000 Eur), pasiruošimo ir atstovavimo teismo posėdžiuose (484 Eur + 242 Eur), papildomų rašytinių įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui (242 Eur), dokumentų vertimo išlaidos (74 Eur) (1 t., b. l. 163–164, 2 t., b. l. 71–76).

65. Apeliantės prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo į pareiškimą parengimą (1 000 Eur) viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų 800,04 Eur dydį (2 000,01 Eur (užpraėjusio mėnesio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,4 (už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai; Rekomendacijų 8.16 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą priteisti apeliantei teisinės pagalbos išlaidas, viršijančias Rekomendacijose nustatytą maksimalų užmokesčio dydį. Atsižvelgiant į tai, apeliantei už atsiliepimo į pareiškimą parengimą išlaidų atlyginimas mažinamas iki 800 Eur. Iš viso apeliantei priteisiamas 2 010 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 74 Eur dokumentų vertimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atsisakyti išduoti teismo leidimą dėl pareiškėjo X, asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir suinteresuoto asmens Y, asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečio sūnaus V, gimusio (duomenys neskelbtini), grąžinimo į įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – Švedijos Karalystę.

Priteisti suinteresuotam asmeniui Y, asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo X, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 084 Eur (du tūkstančius aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidas.

Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.