- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-22
- Bylos Nr.
- e2-474-790/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Asta Radzevičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Pareiškėjas
- X
- Suinteresuotas asmuo
- Y
- Kategorijos
- 13.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal X prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, suinteresuotas asmuo – Y, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas X pateikė teismui prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką V, gimusį (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo Y yra nepilnamečio vaiko V tėvai. Vaikas be pareiškėjo leidimo (duomenys neskelbtini) buvo neteisėtai išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje į Lietuvą, kurioje šiuo metu yra neteisėtai laikomas. Vaiką būtina grąžinti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, nes per vaiko buvimo Lietuvoje laikotarpį jis neprisitaikė prie naujos socialinės, fizinės aplinkos. Lietuvoje vaikui aplinka nėra įprasta, šioje šalyje vaikas nebuvo registruotas, nesinaudojo jokiomis Lietuvos institucijų paslaugomis. Tuo tarpu vaikui gyvenant Jungtinėje Karalystėje jo turimi draugai, aktyvus, įvairiapusis laisvalaikis, geri santykiai ir tvirtas ryšys su tėvu, geros buities sąlygos ir gyvenimas žinomoje, saugioje aplinkoje teikia daugiau garantijų vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka jo interesus.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad su nepilnamečio vaiko motina susipažino 2012 m. gruodžio mėn. Vokietijoje, o 2013 m. persikėlė kartu gyventi į Jungtinę Karalystę. Gimus nepilnamečiam vaikui policija kelis kartus važiavo į pareiškėjo ir vaiko motinos namus dėl Y elgesio, pareiškėjui patarta kreiptis į socialines tarnybas, jeigu vaikui dėl motinos elgesio grėstų pavojus. Pareiškėjas ir Y 2016 m. sausio mėn. persikėlė gyventi į kitą gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Kadangi pareiškėjas neteko darbo ir pajamų, nusprendė išvykti į Ispaniją. Vaiko motina Y atsisakė likti viena su vaiku, dėl šios priežasties pareiškėjas į Ispaniją nusprendė išvykti kartu su savo mažamečiu vaiku.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Y 2016 m. gruodžio mėn. persikėlė gyventi į Vokietiją, prašė pareiškėjo leisti paimti sūnų dėl galimybės Vokietijoje gauti paramą, taigi 2017 m. pareiškėjas su vaiku atvyko į Vokietiją. Pareiškėjas 2018 m. sužinojo, kad Y vaiko išlaikymo pinigus siųsdavo į Lietuvą savo tėvui. Gyvenant Vokietijoje tęsėsi problemos dėl Y elgesio, smurto naudojimo, dėl šios priežasties pareiškėjas su Vokietijos socialinėmis tarnybomis sutarė, kad vaikas bus laikinai paimtas iš šeimos, jog jo motina galėtų pakeisti savo elgesį – 2020 m. birželio mėn. vaikas išvežtas į globos namus su pareiškėjo sutikimu. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio mėn. vaiką grąžino tėvams ir patarė pareiškėjui išsivežti vaiką kartu į Jungtinę Karalystę, todėl pareiškėjas tą ir padarė. Vaikas Jungtinėje Karalystėje pradėjo lankyti mokyklą, buvo užregistruotas sveikatos apsaugos tarnyboje, futbolo akademijoje. Y atvyko į Jungtinę Karalystę 2020 m. gruodžio mėn., santykiai su pareiškėju klostėsi gerai. Tačiau (duomenys neskelbtini) į pareiškėjo namus atvyko policija ir pareiškėją sulaikė, nes Y apkaltino pareiškėją dėl smurto naudojimo, o grįžęs į namus, pareiškėjas Y ir sūnaus nerado. Praėjus mėnesiui po šio įvykio Y tėvas informavo pareiškėją, kad Y ir sūnus yra Lietuvoje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjo X prašymą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad Y be pareiškėjo žinios ir sutikimo išvežė sūnų iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo globos teises, kuriomis iki išvežimo jie naudojosi kartu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybės, teismas padarė išvadą, kad vaiko išvežimas iš Jungtinės Karalystės ir laikymas Lietuvos Respublikoje pripažintinas neteisėtu 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) prasme.
7. Teismas pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko tėvų tarpusavio santykiai yra ypatingai konfliktiški, tėvams nepavyksta konstruktyviai spręsti savo problemų, į konfliktus yra įtraukiama policija, vaiko teisių apsaugos institucijos, vaiko tėvai vienas apie kitą nuolat renka kompromituojančią medžiagą. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių vaikui nebuvo užtikrinta saugi aplinka, buvo daroma didelė žala vaiko psichologinei ir emocinei raidai. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad tinkamos vaiko gyvenimo sąlygos nebuvo užtikrintos dėl abiejų nepilnamečio vaiko tėvų kaltės, padarė išvadą, kad atsisakyti grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę, remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi, nėra pagrindo.
8. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad vaikui Lietuvoje sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis – vaikas nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. lanko mokyklą, jam yra sudarytas individualus pagalbos planas, vaiką ir motiną konsultuoja psichologė, vaikas turi draugų, gyvena su motina (duomenys neskelbtini), šiame mieste taip pat gyvena vaiko artimieji, jo brolis ir sesuo iš Y pirmosios santuokos, vaiką ir motiną sieja stiprus emocinis ryšys. Tačiau teismas reikšminga laikė aplinkybę, kad šiuo metu vaikas dar nekalba lietuvių kalba ir tai galimai turi įtakos apsunkintai adaptacijai naujoje aplinkoje. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas sprendė, kad taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį nėra pagrindo.
9. Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, jis (vaikas) buvo išklausytas tris kartus ir visais atvejais suformavo savo poziciją dėl gyvenamosios vietos bei santykių su tėvu – vaikas nori toliau gyventi Lietuvoje, o nuomonė apie tėvą buvo neigiama. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo ignoruoti aiškiai išreikštos vaiko nuomonės, nes išreikštas prieštaravimas dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę, noras gyventi Lietuvoje pagal bylos aplinkybes atitinka vaiko interesus, o vaiko grąžinimas į kilmės vietos valstybę prieštarautų tiek vaiko aiškiai išreikštam norui, tiek jo interesams. Vaikas savo šeima nurodo motiną, senelius, šunį, brolį ir seserį, tačiau tėvo nenurodo, atsiliepia apie jį neigiamai, tai sudaro pagrindą spręsti, kad tarp tėvo ir vaiko nėra susiformavusio glaudaus emocinio ryšio, o vaiko nurodyta aplinkybė, kad tėvas jį muša, patvirtina, jog pareiškėjas taiko netinkamas auklėjimo priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atskirajame skunde X prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartį, prašymą patenkinti ir išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad teismo ar administracinė institucija gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, jog vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Vaiko elgesys jam atvykus į naują šalį yra akivaizdžiai pasikeitęs, vaikas yra nuteiktas prieš tėvą, vaikui padaryta neigiama motinos įtaka prieš pareiškėją. Pareiškėjas ne kartą teikė prašymus pirmosios instancijos teismui apklausti nepilnametį vaiką teisme dalyvaujant psichologui (esant poreikiui, paskirti byloje psichologinę ekspertizę), tačiau teismas tokių prašymų netenkino. Nepaisant pareiškėjo prašymų apklausti vaiką teisme, pirmosios instancijos teismas tris kartus pavedė apklausti vaiką dėl tų pačių aplinkybių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaiko teisių apsaugos tarnyba) (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui (duomenys neskelbtini) rajone. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo, ar vaikas nėra brandaus amžiaus, kad būtų apklausiamas teisme dalyvaujant profesionaliam psichologui, kuris galėtų vaikui užduoti klausimus neutralioje aplinkoje. Tuo tarpu Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės apklausa teisme nebuvo prasminga, nes specialistė nurodė, kad į vaiko nuomonės priežastis nesigilino.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Pirmosios instancijos teismas vaiko išreikštą nuomonę vertino formaliai, neanalizuodamas aplinkybės, kad vaiko nuomonei įtaką gali daryti motina. Teismas nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų, kad vaikas prieš tai nuolat gyveno kartu su pareiškėju, palaikė glaudžius santykius su tėvu, o atvykęs į prieš tai nežinomą aplinką bei ilgą laiką būdamas be tėvo, vaikas išsakė ne savo, tačiau perteikė savo motinos nuomonę. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju vien vaiko išsakyto nenoro grįžti į Jungtinę Karalystę nepakanka, kad teismas galėtų daryti išvadą negrąžinti 7 metų amžiaus vaiko remiantis tik jo nuomone, nesant išsamios analizės. Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų bei įrodymų, kad jis dirba mokytoju, o vaiko motina yra konfliktiško charakterio, mokanti manipuliuoti žmonėmis, be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas Jungtinėje Karalystėje buvo neteisėtai apkaltintas, o vaikas su motina staiga išvyko į Lietuvą. Nors vaiko nuomonės turi būti paisoma, tai nereiškia, kad vaiko prieštaravimas dėl grąžinimo yra pakankamas tam, kad teismas priimtų sprendimą atsisakyti grąžinti vaiką į kilmės valstybę.
10.3. Pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad nepilnametis vaikas, jį grąžinus į Jungtinę Karalystę, ten neturėtų tinkamų gyvenimo sąlygų, tinkamos medicininės priežiūros ar nebūtų tinkamai aprūpintas. Nors pareiškėjas sutinka, kad vaikas Lietuvoje turi geras gyvenimo sąlygas, tačiau, mano, jog Jungtinėje Karalystėje vaiko gyvenimo sąlygos yra dar geresnės ir nėra pagrindo atsisakyti grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę.
10.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadomis, kad nepilnametis vaikas Lietuvoje šiuo metu yra laikomas neteisėtai. Pareiškėjas nėra davęs sutikimo nepilnamečio vaiko laikymui Lietuvoje, todėl išvežant vaiką į Lietuvą buvo pažeistos pareiškėjo globos teisės. Teismas turėjo atsižvelgti į Hagos konvencijos 13 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Y prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
11.1. Teismas įvertino visus abiejų šalių pateiktus įrodymus (įrašus, nuotraukas, įvykius konstatuojančius dokumentus), išklausė liudytojus, įvertino atsakingos institucijos išvadą, apklausos dėl vaiko nuomonės rezultatus, šios apklausos sąlygas. Reikšmingiausi teisingam sprendimo priėmimui buvo atsakingos institucijos pateikti duomenys ir išvada, taip pat išsakyta tvirta, motyvuota vaiko nuomonė. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad vaikui Lietuvoje sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, (duomenys neskelbtini) nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. lanko mokyklą, kur jam sudarytas individualus pagalbos planas, vaiką ir motiną konsultuoja psichologė, socialinė darbuotoja. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo netinkamai rūpintųsi savo nepilnamečiu sūnumi, priešingai, bylos duomenimis (duomenys neskelbtini) su motina sieja artimas emocinis ryšys.
11.2. Suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl vaiko apklausos neobjektyvumo ar motinos įtakos vaiko nuomonei. Nagrinėjamoje byloje vaiko nuomonė buvo išklausyta tris kartus, visais atvejais vaikas buvo apklausiamas nedalyvaujant ir nedarant įtakos tėvams. Vaiko nuomonė buvo konkreti ir motyvuota, atsižvelgiant į patiriamas neigiamas emocijas, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad vaikas geba savarankiškai išreikšti savo nuomonę. Siekiant išsiaiškinti apklausos aplinkybes teisme buvo apklausta atsakingos institucijos darbuotoja – Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė teismo posėdžio metu parodė, kad vaikas visiškai pajėgus išreikšti nuomonę, ir 2022 m. vasario 12 d. apklausos metu pasakė, jog nenori gyventi niekur kitur, išskyrus Lietuvą, o vėlesnių pokalbių metu vaikas apie tėvą kalbėjo neigiamai, vaiko elgesys kalbant apie tėvą pasikeisdavo, vaikas tapdavo išsigandęs. Be to, vaiko išreikštas prieštaravimas dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę ir noras gyventi Lietuvoje atitinka jo interesus, o tokios kategorijos bylose pirmenybė turi būti teikiama būtent vaiko interesų apsaugai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą grąžinti nepilnametį vaiką į Jungtinę Karalystę, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį vaiko išvežimas ar laikymas pripažįstamas neteisėtu, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas. Hagos konvencijoje numatytų procedūrų ir tvarkos esminis tikslas – apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, užtikrinti greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku apsaugą (Hagos konvencijos preambulė).
14. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvežimo į Lietuvą (duomenys neskelbtini) buvo Jungtinėje Karalystėje, abu tėvai turėjo vaiko globos teises, tačiau suinteresuotas asmuo Y vaiką iš Jungtinės Karalystės išvežė į Lietuvos Respubliką, negavusi pareiškėjo sutikimo. Taigi Hagos konvencijos taikymo prasme vaikas buvo išvežtas neteisėtai.
15. Tačiau pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo faktas nėra laikomas absoliučiu pagrindu visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos bendros taisyklės išimtys ir pagrindai, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, vienas iš kurių numatytas konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje – teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jeigu vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Šio pagrindo nustatymas Hagos konvencijoje įtvirtina visuotinai pripažintą principą, pagal kurį vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, garantuojama teisė laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais ir suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka (pvz., 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis ir daugelis kitų tarptautinių dokumentų, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, suformuluota aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 straipsnius, pvz., 2016 m. spalio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Iglesias Casarrubios and Cantalapiedra Iglesias prieš Ispaniją (peticijos Nr. 23298/12) ir kt.).
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė pagrindą taikyti aptartą Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalies išimtį, motyvuodamas tuo, kad vaikas išreiškė aiškią poziciją dėl grąžinimo į Jungtinę Karalystę, o vaiko noras gyventi Lietuvoje atitinka jo interesus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad teismas vadovavosi vaiko nuomone, kurią vaikas išreiškė Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams, tačiau nesprendė klausimo dėl galimybės apklausti vaiką tiesiogiai teisme, esant poreikiui – skirti byloje psichologinę ekspertizę, teismas nevertino vaiko nuomonei galėjusių daryti įtaką aplinkybių ir byloje pateiktos Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados, jog Hagos konvencijoje įtvirtintos vaiko grąžinimo išimtys nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Teisėjų kolegija atmeta tokius pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.
17. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonė, kad vaikas išreiškė aiškų prieštaravimą grąžinimui į Jungtinę Karalystę ir nurodė norą likti gyventi Lietuvoje. Tokia vaiko nuomonė buvo išklausyta Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų atliktų trijų apklausų metu. Pirmoji vaiko apklausa vyko 2021 m. rugsėjo 7 d. vaiko faktinėje gyvenamojoje vietoje, jos metu vaikas nurodė, kad nori gyventi Lietuvoje su mama, seneliais. Vaikas šios apklausos metu įvardijo konkrečias priežastis, dėl kurių grįžti į Jungtinę Karalystę nenori, nurodė, kad tėtis ant jo šaukdavo, yra mušęs, vaikas nurodė turėjęs mėlynių (Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2021 m. rugsėjo 9 d. vaiko situacijos vertinimo anketa Nr. 9VSV-800). Antrosios apklausos, vykusios 2022 m. sausio 10 d. faktinėje gyvenamojoje vietoje, metu vaikas nurodė, kad jam patinka gyventi (duomenys neskelbtini) mieste, jis čia jaučiasi gerai, įvardijo, jog jaučiasi laimingas ir saugus. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei paklausus, su kuo vaikas gyveno valstybėje, iš kurios buvo išvežtas, berniukas pradėjo nerimastingai elgtis, kalbėti apie tėtį, nurodydamas, kad tėčio bijo, tėtis jį mušdavo, yra matęs, kaip pastūmė mamą (2022 m. sausio 10 d. vaiko nuomonės išklausymo aktas Nr. 9TSD-29). Pirmosios instancijos teismo nurodymu vaikas trečiąjį kartą apklaustas jo faktinėje gyvenamojoje vietoje ir šios apklausos metu pats vaikas savo namais įvardijo Lietuvą, savo šeimos nariais nurodė mamą, senelį, brolį, sesę, dėdę, paklaustas, kur nori gyventi, atsakė: „Tik Lietuvoje, aš esu Lietuvoje ir nenoriu palikti šios šalies. Aš sakau, kad nenoriu palikti Lietuvos. Aš esu čia laimingas“; pakartotinai paklaustas, ar nori gyventi Lietuvoje, atsakė: „Taip. Aš noriu gyventi su mama Lietuvoje, su savo broliu, sese, seneliais ir jų šunimi.“.
18. Teisėjų kolegijos manymu, nors vaikas apklausų metu buvo sulaukęs dar tik 7 metų amžiaus, tačiau šiuo atveju jo branda, gebėjimas išsakyti nuomonę sudarė prielaidas teismui į vaiko nuomonę atsižvelgti. Pastebėtina, kad nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato konkretaus amžiaus, nuo kurio vaiko nuomonė, sprendžiant jo grąžinimo klausimą, turėtų būti išklausoma, taigi vaiko amžiaus ir brandos kriterijai tokio pobūdžio bylose yra vertintini atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir individualias vaiko savybes. Pareiškėjo į bylą pateiktoje (duomenys neskelbtini) nacionalinės vaikų sveikatos apsaugos tarnybos ataskaitoje užfiksuota, kad atliekant vaiko kalbos, kalbėjimo ir bendravimo poreikių vertinimą 2021 m. liepos 16 d. nustatyta, jog vaikas geba naudoti paprastus sakinius, kad išreikštų savo norus, poreikius, idėjas, vaiko supratimo gebėjimai yra būdingi jo amžiui. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė R. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2022 m. kovo 10 d. metu, nurodė, kad nors vaikas yra jauno amžiaus, į vaiko nuomonę turėtų būti atsižvelgiama. Vaiko apklausas vykdžiusi Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė E. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2022 m. kovo 10 d., metu pažymėjo, kad vaikas turi gerą atmintį faktams, momentais jaučiasi subrendęs, vaikas gali išreikšti savo nuomonę savarankiškai. Pareiškėjas, kreipdamasis į Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistę, nurodė, kad vaikas dėl jam suteikto ugdymo yra akademiškai aukštesnio, nei pagal savo amžiaus grupę, lygio (pareiškėjo 2022 m. sausio 11 d. elektroninio laiško kopija). Iš vaiko apklausų metu užfiksuotų aplinkybių nustatyta, kad vaikas savo nuomonę ir valią gebėjo išreikšti, norą likti Lietuvoje pagrindė nurodydamas ne tik bendro pobūdžio teiginius, bet ir juos argumentuodamas (teigė, kad jaučiasi Lietuvoje laimingas, šioje šalyje yra jo šeima, Lietuvoje yra jo namai). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad vaikas pagal savo amžių ir brandos lygį gebėjo išreikšti nuomonę, į kurią pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vaiko grąžinimo klausimą, turėjo pareigą atsižvelgti.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant Hagos konvencijos 13 straipsnį turi būti užtikrinama, kad proceso metu vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra siejama išimtinai su jo tiesioginiu išklausymu teismo posėdžio metu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas neturėtų būti įpareigotas visada išklausyti vaiką teismo posėdyje ir turėtų turėti diskreciją įvertinti poreikį išklausyti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei atitinkamo vaiko amžių ir brandos lygį (2003 m. liepos 8 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją, peticijos Nr. 30943/9). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas vaiko teisės būti išklausyti įgyvendinimo būdus, yra pažymėjęs, kad vaiko teisė būti išklausytam nereiškia, kad vaiko išklausymas būtinai turi vykti teisme, o reiškia tai, jog vaikui turi būti sudarytos procesinės galimybės ir teisinės sąlygos laisvai išreikšti savo nuomonę ir šią vaiko nuomonę teismas turi išsiaiškinti (2010 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz, C-491/10).
20. Pareiškėjas prašymą dėl vaiko išklausymo tiesiogiai teismo posėdyje pareiškė 2022 m. vasario 7 d. teismo posėdžio metu, kai vaikas jau du kartus buvo apklaustas Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės, ir abiejų apklausų metu išreiškė nuoseklų norą likti gyventi Lietuvoje. Teismas protokoline nutartimi prašymo netenkino, motyvuodamas siekiu papildomai neigiamai nepaveikti vaiko emocinės būklės (2022 m. vasario 7 d. teismo posėdžio 16 min. 11 sek.), tačiau pavedė Vaiko teisių apsaugos tarnybai pakartotinai išklausyti vaiko nuomonę ir pateikti teismui informaciją apie pakartotinę vaiko apklausą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) rajono specialistė pakartotinai išklausė vaiko nuomonę jo faktinėje gyvenamojoje vietoje ir ją užfiksavo 2022 m. vasario 12 d. vaiko nuomonės išklausymo akte Nr. 9TSD, šiame akte užfiksuota vaiko nuomonė nesiskyrė nuo minėtose 2022 m. rugsėjo mėn., 2022 m. sausio mėn. apklausos metu užfiksuotos vaiko nuomonės, t. y. vaikas pakartojo, kad jo namai yra Lietuvoje ir jis šioje šalyje nori likti, o į Jungtinę Karalystę grįžti nenori. Nors vaiko nuomonė išsakyta ne teismo posėdžio metu, o pavedant išsiaiškinti vaiko nuomonę Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistui, abejoti vaiko nuomonės objektyvumu šiuo atveju nėra teisinių pagrindų, nes, pirma, vaiko nuomonė visų apklausų metu buvo nuosekli, apklausos vyko vaiko tėvams nedalyvaujant, antra, toks vaiko nuomonės išsiaiškinimo būdas pasitelkiant specialistus, o ne tiesiogiai teisme, yra pripažįstamas ne tik tarptautinių, bet ir nacionalinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013). Be to, pagal byloje užfiksuotas faktines aplinkybes matyti, kad vaikui dar gyvenant kilmės valstybėje, vėliau – Vokietijoje, vaikas ne kartą susidūrė su vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų darbuotojais, policijos pareigūnais, todėl esant galimybei užtikrinti objektyvią apklausą kitomis priemonėmis, o ne teismo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį klausimą sprendė atsižvelgdamas pirmiausia į vaiko interesus, t. y. kad vaikas būtų apklaustas kuo mažiau traumuojančioje aplinkoje, savo faktinėje gyvenamojoje vietoje.
21. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl poreikio skirti byloje psichologinę ekspertizę atmetami kaip nepagrįsti. Vadovaujantis CPK 212 straipsnio 1 dalimi teismas gali skirti ekspertizę esant poreikiui išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialiųjų mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Pagal CPK nuostatas ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas turi diskreciją nuspręsti, ar konkrečiu atveju egzistuoja teismo ekspertizės poreikis. Pažymėtina, kad ekspertizės skyrimo klausimas bylose, kuriose sprendžiami klausimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar globos, turi būti vertinami atsižvelgiant į specifines kiekvienos bylos aplinkybes, tinkamai įvertinus vaiko amžių ir brandos laipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Sommerfeld prieš Vokietiją, peticijos Nr. 31871/96, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016).
22. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme poreikį skirti byloje psichologinę ekspertizę grindė bendro pobūdžio teiginiais, kad vaiko nuomonei įtaką galėjo daryti motina. Tačiau tokie pareiškėjo teiginiai nesuponavo teismo pareigos skirti tokią ekspertizę. Kaip minėta, vaiko nuomonė dėl siekio likti gyventi Lietuvoje buvo nuosekli visų apklausų metu. Visų apklausų metu paklaustas apie tėvą vaikas atsiliepdavo neigiamai, nurodė faktus, kad tėtis ant jo šaukdavo, yra mušęs. Teismui nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad vaiko nuomonė galėjo būti suformuota išimtinai motinos valios. Pavyzdžiui, byloje pateiktoje nusikaltimo ataskaitoje Nr. 14/115060/21 užfiksuota, kad pareiškėjas pripažįsta, jog sudavė vaikui, bet tai vertina kaip auklėjimo metodą; pažymėta, kad socialiniai darbuotojai dirbs su tėčiu, siekdami spręsti vaiko auklėjimo klausimus, nes jis laikosi daug griežtesnės auklėjimo pozicijos, ir, atrodo, jog fizinės bausmės yra efektyvus ir priimtinas auklėjimo būdas. Be to, pagal byloje pateiktus duomenis matyti, kad vaikas, būdamas Lietuvoje, periodiškai bendravo ir su tėvu vaizdo, garso skambučiais, vaiko motina nesudarė kliūčių pareiškėjui susisiekti su vaiku nuotoliniu būdu, pareiškėjas nurodė, kad buvo susitikęs su vaiku Lietuvoje. Vienos iš apklausų metu vaikas, paklaustas, ar mama jam nurodo, ką reikia kalbėti kitiems žmonėms apie tėtį (pareiškėją), ar mama nurodo vaikui, kad tėčio reikia bijoti, pateikė neigiamus atsakymus, be to, specialistei atsakė, jog mama skatina bendrauti su tėčiu, bet vaikas pats to nenori (2022 m. vasario 12 d. vaiko nuomonės išklausymo aktas Nr. 9TSD). Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė, vykdžiusi vaiko apklausas, 2022 m. kovo 10 d. teismo posėdyje nurodė, jog, jos nuomone, vaikas intencijų meluoti neturi, o įtaką vaikui gali daryti abu tėvai; pagrindo manyti, kad vaikas apklausų metu nebuvo nuoširdus, specialistė neturėjo. Taigi teismui nenustačius aplinkybių, kad vaiko nuomonė galėjo būti nulemta išimtinai motinos įtakos ir nekilus abejonių dėl vaiko nuomonės nuoseklumo bei objektyvumo, poreikio byloje skirti ekspertizę nebuvo.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir apie tai, kad vaiko išreikšta nuomonė likti Lietuvoje atitinka jo interesus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007). Teisėjų kolegija nustatė, kad vaikas nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. lanko (duomenys neskelbtini) 1-ąją klasę, vaikui sudarytas individualus pagalbos planas, jis gauna papildomą mokytojų, švietimo specialistų, psichologų, socialinio pedagogo pagalbą ((duomenys neskelbtini) 2022 m. sausio 11 d. charakteristika Nr. V3-7). Vaiko gyvenimo sąlygos yra tinkamos (2022 m. sausio 10 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktas Nr. 9TSD-28). Vaiko situacijos vertinimo metu 2021 m. rugsėjo 9 d. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė nustatė, kad Lietuvoje vaikas jaučiasi gerai, yra apsuptas mylinčių žmonių, sudarytos tinkamos jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygos.
24. Pastebėtina, kad vaikas gyvena su motina, o (duomenys neskelbtini) taip pat gyvena vaiko artimieji (brolis, sesuo, seneliai), su kuriais vaikas turi artimą emocinį ryšį – vaikas apklausos metu šiuos asmenis įvardijo kaip savo šeimos narius, 2022 m. rugsėjo 7 d. apklausos metu vaikas nurodė, kad seneliai yra labai geri, vaikas su jais gerai sutaria, 2022 m. sausio 10 d. apklausos metu teigė, kad su broliu ir sese gerai sutaria, norėtų su jais praleisti daugiau laiko, turi draugų (pirmosios apklausos metu nurodė, kad mokykloje turi vieną draugą, antrosios – tris draugus), taigi vaiko socialiniai ryšiai vystosi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, matyti, kad vaiko gyvenimas Lietuvoje iš esmės atitiktų jo interesus ir sudarytų prielaidas darniai vystytis nusistovėjusioje aplinkoje.
25. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo nurodytus argumentus, kad Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė teismo posėdžio metu nurodė, jog nagrinėjamu atveju Hagos konvencijos įtvirtintos išimtys, kuriomis vadovaujantis galėtų būti atsisakoma grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę, netaikytinos. Iš 2022 m. kovo 2 d. teismo posėdžio eigos nustatyta, kad Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė, vertindama pagrindą taikyti Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose nurodytas išimtis, išreiškė nuomonę, kad vaiko adaptacija Lietuvoje nėra pilnai įvykusi, be to, nustatyti abiejų tėvų konfliktiški tarpusavio santykiai ir tokia padėtis šeimoje nėra vaikui tinkama. Tuo tarpu vertindama galimybę taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį (vaikas prieštarauja grąžinimui ir į jo nuomonę galima atsižvelgti) Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė 2022 m. kovo 2 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad į vaiko nuomonę atsižvelgti būtina.
26. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, pritaikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. CPK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad abiem šalims buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, bylinėjimosi išlaidos iš šalių nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.