Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų A. K. ir D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos T. L. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys A. K., D. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

6. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškimas dėl termino atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

7. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja T. L. ir suinteresuotas asmuo A. K. 1997 m. vasario 13 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarės R. B. (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal ją pareiškėja T. L. įsigijo 72,52 kv. m sodo namą, esantį 800 kv. m žemės sklype, ir 0,08 ha žemės sklypą, esančius sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Sutarties šalys įvykdė sutartinius įsipareigojimus – pareiškėja T. L. sumokėjo suinteresuotam asmeniui A. K. Sutartyje numatytą turto kainą, o suinteresuotas asmuo A. K. perdavė pareiškėjai turtą, kuriame pareiškėja kartu su motina ir kitais savo šeimos nariais apsigyveno iš karto po Sutarties sudarymo ir gyvena iki šiol, t. y. daugiau 27 metus. Kito nekilnojamojo turto pareiškėja neturi.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

8. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 3 dalyje ir 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, objektyviai neišnagrinėjo pareiškėjos įrodinėjamų bylos aplinkybių.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai atskirajame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi nuspręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis apeliacinės instancijos teismas remiasi ir šioje byloje, darydamas išvadas apie apeliantų nurodytų aplinkybių dėl procesinių teisės normų pažeidimo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.

12. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXXVIII skyriaus nuostatos suteikia teismui galimybę atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą, pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Nagrinėjamu atveju Sutartis sudaryta 1997 metais, t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, todėl sprendžiant klausimą dėl sandorio galiojimo vadovaujamasi 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) normomis, ką pagrįstai ir darė pirmosios instancijos teismas.

14. 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje, nustačiusioje, kad dėl svarbių priežasčių praleistą terminą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje gali atnaujinti teismas.

16. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos; teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus; naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams; teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2013).

17. Spręsdami termino nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo klausimą, teismai turi nustatyti, ar sandorio sudarymas, nors jis nebuvo įregistruotas, atitiko šalių valią, ar termino atnaujinimas ir sandorio įregistravimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad ji praleido 3 mėnesių terminą įregistruoti sutartį dėl savo teisinio neišprusimo – ji nesuprato sutarties punkto dėl sutarties įregistravimo ir įregistravimo reikšmės, manė, kad sandorį turi užregistruoti pardavėjas arba notaras, buvo įsitikinusi, jog sutartis suteikia jai visas nekilnojamojo turto savininko teises. Pareiškėja nuo pat turto įsigijimo momento su motina apsigyveno įsigytame sodo name. Anot pareiškėjos, apie tai, kad nuosavybės teisė į įsigytą turtą nebuvo įregistruota teisės aktų tvarka, pareiškėja sužinojo 2024 metais, kai kadastrinius matavimus atliekantis kaimynas paaiškino, jog pareiškėjai priklausantis žemės sklypas yra užregistruotas kito asmens vardu, tuomet, pareiškėjai nuvykus į VĮ Registrų centrą konsultacijos dėl galimybės užregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį, jai buvo paaiškinta, kad praleistas įstatyme nustatytas 3 mėnesių terminas.

19. Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga – tai svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Tokiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu tinkamai atlikti procesinį veiksmą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad termino praleidimo priežasčių svarbumo vertinimas įstatymų leidėjo yra paliktas teismo diskrecijai.

20. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas realiai, jis nebuvo apsimestinis, sutartis patvirtinta notarės. Kaip matyti iš sutarties turinio bei pareiškėjos pareiškime nurodytų aplinkybių, pareiškėja pardavėjui (suinteresuotam asmeniui) sumokėjo įsigyto turto kainą prieš sudarant minėtą turto įsigijimo sutartį (48 000 Lt). Minėtas turtas buvo perduotas pareiškėjai, ji jį faktiškai valdo ir juo naudojasi nuo sutarties sudarymo momento iki šiol (daugiau nei 27 metus), be to, visą laikotarpį nuo pat sutarties sudarymo niekas neginčijo pareiškėjos teisių į nupirktą turtą (tokių įrodymų byloje nepateikta).

21. Pareiškėja nurodo, kad sutartis per nustatytą terminą įregistruota nebuvo, nes ji nesuprato sutarties įregistravimo nurodytoje įstaigoje pareigos, tokia pareiga sutartį per tris mėnesius užregistruoti jai nebuvo išaiškinta, taip pat nebuvo išaiškintos sutarties neįregistravimo teisinės pasekmės. Įvertinus minimos sutarties turinį, matyti, kad joje buvo nurodyta, kad sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota VĮ RIPP biure Vilniaus filiale, o neįregistruota sutartis netenka juridinės galios. Atsižvelgiant į minėtos sutarties turinį, sutiktina su pareiškėja, kad nėra aišku, kam buvo nustatyta pareiga įregistruoti sutartį VĮ RIPP biure Vilniaus filiale, kadangi nenurodytas konkretus subjektas: pirkėjas, pardavėjas ar notaras, kuris turi atlikti teisinę registraciją. Iš pateiktos sakinio konstrukcijos nėra galimybės nustatyti, kuriam subjektui teisinės registracijos pareiga buvo numatyta, todėl tikėtina, kad pareiškėja galėjo nesuprasti sutarties įregistravimo nurodytoje įstaigoje pareigos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad yra galimos tokios situacijos, kai viena sandorio šalis dėl nepakankamo išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti iš sudarytos sutarties jam kylančių pareigų ir kitų teisinio reglamentavimo ypatumų. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjos teisinis neišprusimas gali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti minėto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo terminą.

22. Civilinio proceso teisėje apie tam tikrų aplinkybių (faktų) egzistavimą ar neegzistavimą teismas sprendžia remdamasis tikimybiniu pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai teismui leidžia padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas šiuos faktus pripažįsta nustatytais. Atsižvelgiant į pareiškėjos pareiškime išdėstytas aplinkybes, nustatytus faktus, galima padaryti išvadą, jog yra pagrindas minėto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Be to, nors pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido terminą pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti, yra subjektyvaus pobūdžio, terminas sutarčiai įregistruoti praleistas gan daug, tačiau nėra pagrindo manyti, jog pareiškėja sąmoningai įstatymo nustatytu terminu neįregistravo sandorio. Taip pat nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima manyti, kad termino sutarčiai įregistruoti atitinkamoje turto registravimo įstaigoje atnaujinimas neigiamai paveiktų suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus, o draudimas užregistruoti pareiškėjos vardu labai seniai jos įgytą nekilnojamąjį turtą, kurį nuo pat įgijimo valdo ir naudoja kaip savo, neatitiktų sandorio šalių teisėtų lūkesčių ir interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo, civilinių teisinių santykių stabilumo principų.

23. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik sandorio teisinės registracijos neatlikimo faktas negali būti vertinamas kaip asmens nuosavybės teisių atsiradimą paneigianti aplinkybė. Byloje nustatyta, kad pareiškėja sąžiningai įgijo ir valdė turtą, sandorio sudarymas atitiko šalių valią ir sutarties šalių buvo visiškai įvykdytas. Sandoris sudarytas notarine tvarka, šalių valia nustatyta ir įforminta rašytine sutartimi, kaip to reikalavo įstatymas. Sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad šiuo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja teisėtai įsigijo minėtą turtą, nuo pat įsigijimo iki dabar jį valdo, todėl, neatnaujinus termino sandoriui įregistruoti, būtų pažeista pareiškėjos, kaip sąžiningos turto įgijėjos, teisė disponuoti priklausančia nuosavybe.

24. Apeliantai nurodo, kad pareiškėja turėjo skolų ir jos atžvilgiu buvo vykdomi skolų išieškojimai antstolių kontorose, todėl pareiškėja tyčia sutarties neįregistravo viešuosiuose registruose, nes norėjo išvengti galimo arešto šiam turtui.

25. Tokius apeliantų argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad nuo 2008 metų iki 2024 metų pareiškėja turėjo 19 vykdomųjų bylų, tačiau išieškojimo sumos nebuvo didelės (mažiausia išieškoma suma buvo 5,79 Eur, didžiausia išieškota suma – laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 3 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. – 2 434,58 Eur), šiuo metu yra vykdomos tik dvi vykdomosios bylos, kuriose išieškoma bendra 124,47 Eur suma, kitos vykdomosios bylos baigtos. Remiantis CPK 663 straipsniu, pirmiausia išieškojimas yra nukreipiamas į skolininko darbo užmokestį, pensiją, stipendiją ar kitas periodines išmokas, o išieškoti iš skolininkui priklausančio paskutinio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, kai išieškotina suma ir vykdymo išlaidos viršija 10 Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA), galiojančios paskelbiant varžytynes, dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad iš pareiškėjos buvo išieškomos didžiąja dalimi tik nedidelės baudos, darytina išvada, kad joks išieškojimas į skolininkės turtą nebūtų buvęs net nukreiptas.

26. Be to, byloje esantys duomenys paneigia apeliantų teiginius apie pareiškėjos piktnaudžiavimą teise, kadangi pirmieji išieškojimai apskritai pradėti vykdyti tik 2008 metais, t. y. praėjus beveik 11 metų po sutarties sudarymo, ir absoliuti dauguma vykdomųjų bylų yra užbaigtos visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Duomenų, kad pareiškėja būtų turėjusi skolų Sutarties sudarymo metu (1997 m. vasario 13 d.), byloje nėra, taip pat pažymėtina, kad Antstolių informacinėje sistemoje skelbiami duomenys jau nuo 2003 m. sausio 1 d. ir jie paneigia deklaratyvius apeliantų teiginius, kad buvo pagrindas pareiškėjai vengti įregistruoti Sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai ar piktnaudžiavo teise neįregistruodama Sutarties dėl to, jog norėjo išvengti galimo skolų išieškojimo iš turto.

27. Apeliantai nurodo, kad D. K. kaip sutuoktinė turto sandorio sudaryme nedalyvavo, savo sutikimo ir pritarimo (savo valios) bendrosios jungtinės nuosavybės valdomo turto perleidimui pareiškėjai neišreiškė. Sandoris, kuriam įregistruoti pareiškėja prašo atnaujinti terminą, prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, draudžiančioms sudaryti sandorį dėl turto nesant kito sutuoktinio (D. K.) raštiško sutikimo.

28. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus vertina kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad sandorio sudarymo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis numatė, jog, sudarant sandorius dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį turi būti išreikštas raštu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia priešingai, kad D. K. dalyvavo sandorio sudarymo metu, išreiškė notarui sutikimą parduoti turtą, dalyvavo pinigų perdavimo metu. Notarė, tvirtindama pirkimo–pardavimo sandorį, įsitikino D. K. sutikimo parduoti turtą buvimu ir sandorį patvirtino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad sandorį tvirtinusi notarė, kaip valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, vadovavosi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir reikalavimais turėti sutuoktinio sutikimą ir sandorį patvirtino remdamasi teisėtomis procedūromis ir dokumentais. Pažymėtina, kad apeliantai jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, nepateikė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantė D. K. visas pretenzijas, kylančias dėl tariamai be jos leidimo parduoto turto, turi galimybę spręsti su savo sutuoktiniu.

29. Apeliantai taip pat nurodo, kad, pareiškėjai nustatytu laiku neįregistravus Sutarties, ji neteko juridinės galios nuo 1997 m. rugpjūčio 14 d. Esant negaliojančiai sutarčiai, suinteresuotam asmeniui nebuvo pagrindo jos ginčyti. A. K. geranoriškai leido pareiškėjai gyventi turte iki atskiro pareikalavimo.

30. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apeliantų argumentus kaip deklaratyvius, kadangi jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir (ar) kitais faktiniais bylos duomenimis ir, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, neatitinka bendrųjų protingumo bei logikos principų, nes pareiškėjos ir apeliantų nesieja ir nesiejo jokie artimi ryšiai, dėl ko suinteresuotas asmuo būtų „geranoriškai“, be jokio rašytinio susitarimo, neatlygintinai leidęs pareiškėjai beveik trisdešimt metų naudotis jo turtu (CK 1.5 straipsnis).

31. Apeliantai nurodo, kad suinteresuotas asmuo nuo Sutarties sudarymo iki šiol moka už turtą žemės mokestį ir vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau neturi išsaugoję visų mokėjimo kvitų.

32. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad už 2018 metus ir už 2020–2022 metus iš viso apeliantai sumokėjo 24 Eur žemės mokesčio, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2021–2024 metus iš viso sumokėjo 161,04 Eur. Pareiškėja po Sutarties sudarymo 1997 m. vasario 13 d. iš karto įsikėlė gyventi į įsigytą turtą ir jame gyvena iki dabar, t. y. gyvena ir naudojasi įsigytu turtu daugiau nei 27 metus. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, viena vertus, apeliantai teigia, kad nuo pat Sutarties sudarymo iki dabar moka už turtą žemės mokestį ir vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau, kita vertus, pateikė teismui tik atskirų mokėjimų už 2018 metus, 2020–2022 ir 2021–2024 metus duomenis. Be to, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, jog iki pareiškimo pateikimo teismui dienos būtų reiškę pareiškėjai pretenzijas dėl jų mokamų žemės mokesčio ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, būtų apie tai informavę pareiškėją, reikalavę šias įmokas grąžinti ir (arba) išsikelti iš turto. Iš pateiktų duomenų matyti, kad apeliantai atliko tik tuos su ginčo turtu susijusius mokėjimus, kurių mokėtojas nustatomas pagal viešo registro duomenis (o Nekilnojamojo turto registre turto savininkas, pareiškėjai neįregistravus Sutarties įstatyme nustatyta tvarka, iki šiol nurodomas būtent suinteresuotas asmuo A. K.), be to, tik už pastaruosius kelerius metus (o ne nuo pat Sutarties sudarymo), taip pat apeliantų atliktų mokėjimų suma – 185,04 Eur – nėra tokia didelė, jog patvirtintų jų pozicijos, kad pareiškėja ginčo name ir žemės sklype gyvena ne dėl to, kad šį turtą laikytų savo nuosavybe, o apeliantams „geranoriškai leidus“, pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad apeliantas sumokėjo tam tikrus mokesčius už pareiškėją, svarbi tik tuo, kad apeliantui jau 2018 m. tapo žinoma, kad pareiškėja sandorio neįregistravo, tačiau jokių veiksmų dėl sandorio įregistravimo apeliantas taip pat nesiėmė, įrodymų, jog kreipėsi į pareiškėją dėl sandorio įregistravimo, nepateikė.

33. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius nusipirkto turto valdymą ir disponavimą juo nuo pat turto įsigijimo momento: Kolektyvinio sodo techninės apskaitos bylos el. kopiją, t. y. įrodymą, kad su ginčo turtu susiję dokumentai buvo perduoti turto pirkėjai, kuri jais iki šiol disponuoja; sodininkų bendrijos nario bilietą; 2011 m. kasos pajamų orderio kvitus apie pareiškėjos mokėjimus sodininkų bendrijai; 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjos sudarytą Elektros energijos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Ignitis“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantai, sumokėdami tam tikros rūšies mokesčius, nepaneigė pareiškėjos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.

34. Apeliantai pažymi, kad, pirmosios instancijos teismui netenkinus suinteresuotų asmenų atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, taip pat ir neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės ir išnagrinėjus bylą suinteresuotiems asmenims ir jų atstovui nedalyvaujant, nebuvo atskleista bylos esmė, nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamos nutarties motyvus ir byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo pritarti apeliantų argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl apeliantų atstovo ligos ir ginčijama nutartimi nepagrįstai netenkino prašymo dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo.

36. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nedarbingumo pažymėjimas apeliantų atstovui išduotas 2024 m. rugpjūčio 27 d., o prašymą atidėti teismo posėdį dėl ligos apeliantų atstovas pateikė 2024 m. rugpjūčio 26 d., t. y., pagal pateiktus duomenis, prašymo pateikimo dieną apeliantų atstovas buvo darbingas, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio metu nustatęs, kad kartu su prašymu nepateikti jokie neatvykimą į teismo posėdį patvirtinantys įrodymai, prašymą atidėti teismo posėdį dėl ligos žodine nutartimi pagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantų atstovo paaiškinimus, kad jis turėjo galimybę užsirašyti pas gydytoją tik kitą dieną, todėl prašymas atidėti teismo posėdį pateiktas 2024 m. rugpjūčio 26 d., tačiau nedarbingumas jam buvo suteiktas tik 2024 m. rugpjūčio 27 d., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad į gydytoją apeliantų atstovas kreipėsi tik po to, kai buvo atmestas jo prašymas atidėti teismo posėdį.

37. Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad apeliantų atstovas (būdamas nedarbingas) 2024 m. rugpjūčio 28 d., t. y. teismui jau išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 256 straipsnį teismas priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantai tik deklaratyviai nurodo, jog jiems nedalyvaujant nebuvo atskleista bylos esmė, nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau kokios konkrečiai naujos aplinkybės ar faktai liko nenustatyti, kokie konkrečiai įrodymai, turintys reikšmės bylai, buvo neištirti, nenurodo ir nekonkretizuoja. Atsižvelgiant į šiuos apeliantų abstrakčius teiginius, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės pagal CPK 256 straipsnį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius atskiruoju skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo klausimus, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

42. Kadangi suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43. Pareiškėja pateikė duomenis apie patirtas 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus pareiškėjos atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantų A. K. ir D. K. lygiomis dalimis priteistinos pareiškėjos T. L. apeliacinės instancijos teisme turėtos 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos, t. y. po 250,00 Eur iš kiekvieno suinteresuoto asmens.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuotų asmenų A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis pareiškėjai T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno suinteresuoto asmens.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.