Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams V. E. S., V. R. V. dėl pareiškimo pripažinimo niekiniu, neteisėtai įgyto turto priteisimo, dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir atsakovo V. R. V. priešieškinį ieškovui R. S. dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys ir patenkintas atsakovo priešieškinis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Nagrinėjimo metu nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

- Ieškovas, atsakovė S. V., mirusi (duomenys neskelbtini), ir atsakovas V. E. S. yra B. S. anūkai. 1992 m. kovo 14 d. ieškovas, atsakovė S. V., mirusi (duomenys neskelbtini), ir atsakovas V. E. S. sudarė susitarimą, kuriame numatė, jog jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės B. S. turėtą žemę lygiomis dalimis, t. y. po 15,82 ha. Atsakovas V. E. S. 1992 m. kovo 14 d. Jurbarko rajono Eržvilko agrarinės reformos komisijai pateikė vienašalį pareiškimą, kuriuo pareiškė atsisakantis palikimo žemės, t. y. 15,82 ha dalies, savo sesers S. V. naudai.

- Lietuvos Respublikos miško ūkio ministerijos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 9-71-4433 nuspręsta grąžinti S. V. natūra 0,11 ha žemės ir 16,56 ha mišku apaugusios žemės. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią turėtos žemės valdos dalį (22,97 ha) bus atstatyta vėliau.

- Lietuvos Respublikos miško ūkio ministerijos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 9-71-4434 nuspręsta grąžinti ieškovui natūra 0,10 ha žemės bei 8,23 ha mišku apaugusios žemės. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisė į likusią turėtos žemės valdos dalį (11,49 ha) bus atstatyta vėliau.

- Tauragės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 94-13262 S. V. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusios savininkės B. S. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 22,97 ha, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su ieškovu, kuriam atitinka 11,49 ha.

- Tauragės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 94-13263 ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusios savininkės B. S. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 11,49 ha žemės, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S. V., kuriai atitinka 22,97 ha.

- Nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ieškovui ir S. V. buvo įregistruotos aukščiau minėtų Lietuvos Respublikos miško ūkio ministerijos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimų ir Tauragės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 23 d. sprendimų pagrindu.

- Žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise šiuo metu priklauso ieškovui ir atsakovės S. V. teisių ir pareigų perėmėjui V. R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y: 1) 6,55 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 448/655 dalis priklauso V. R. V., o 207/655 dalis – ieškovui; 2) 5,04 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 336/504 dalis priklauso V. R. V., o 168/504 dalis – ieškovui; 3) 0,75 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. 9427-0006-0164, 50/75 dalis priklauso V. R. V., o 25/75 dalis – ieškovui; 4) 22,12 ha žemės ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1463/2212 dalis priklauso V. R. V., o 749/2212 dalis – ieškovui; 5) 25,00 ha ploto miškų ūkio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1667/2500 dalis priklauso V. R. V., o 833/2500 dalis – ieškovui.

Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti 1992 m. kovo 14 d. atsakovo V. E. S. pareiškimą niekiniu

21. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą, jam nereiškiant reikalavimo nuginčyti administracinius aktus, kurių pagrindu buvo įregistruotos S. V. nuosavybės teisės į žemės sklypus, laikė kaip nesukeliantį teisinių pasekmių.

22. Ieškovas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutiko, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad minėti administraciniai aktai, t. y. Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimai ir Tauragės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 23 d. sprendimai, yra niekiniai, nes jais nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į turtą, į kurį S. V. teisės neturėjo. Nuosavybės teisių į turtą dalys buvo nustatytos vadovaujantis niekinio vienašalio pareiškimo pagrindu, kuris prieštaravo imperatyvioms specialiojo įstatymo normoms. Priimant administracinius aktus dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, nebuvo jokio teisinio pagrindo nustatyti skirtingo dydžio nuosavybės teisių dalis į atkuriamą turtą.

23. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu padaryta išvada, kad ieškovas pasirinkto netinkamą pažeistų teisių gynybos būdą (žr. nutarties 20–21 punktus). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, jog atsakovo V. E. S. pareiškimo pripažinimas niekiniu nesukels jokių teisinių pasekmių, padarė klaidingą išvadą.

24. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Taigi, visų pirma pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti jam priimtiniausią jo pažeistų teisių gynimo būdą. Civilinių teisių gynimo būdai yra reglamentuoti CK 1.138 straipsnyje. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Faktines aplinkybes (ieškinio faktinį pagrindą) bei reikalavimą, kokiu būdu prašoma apginti pažeistas teises (t. y. ieškinio dalyką), ieškovas nurodo ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis teismas.

25. Kaip minėta nutarties 20 punkte, ieškovas prašė pripažinti, kad 1992 m. kovo 14 d. Jurbarko rajono Eržvilko reformos komisijai pateiktas atsakovo V. E. S. vienašalis pareiškimas, kuriuo jis atsisakė nuosavybės teisių į 15,82 ha žemės, priklausiusios senelei B. S., savo sesers S. V. naudai, yra niekinis ir negaliojantis. Pripažinus negaliojančiu šį pareiškimą, ieškovas atitinkamai prašė priteisti jam iš S. V. 9,91 ha ploto bendrosios nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ir nustatyti, kad jis ir S. V. (šiuo metu jos teisių perėmėjas V. R. V.) bendrosios nuosavybės teise valdo žemės sklypus, nurodytus nutarties 19 punkte, lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį.

26. Nustatyta, kad šalių kreipimosi į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės B. S. valdytą žemę metu galiojo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Minėto Atstatymo įstatymo normomis buvo vadovaujamasi priimant Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ieškovui ir S. V.. Atstatymo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atstatymo gali būti apskųsti teismui. Tuo tarpu priimant Tauragės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 23 d. sprendimus, kuriais ieškovui ir S. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemę, buvo vadovaujamasi 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas). Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis taip pat numatė, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, siekdamas įgyti nuosavybės teises į S. V. (šiuo metu jos teisių perėmėjo V. R. V.) valdomų žemės sklypų dalį, pirmiausia turėjo nuginčyti S. V. (šiuo metu atsakovo V. R. V.) valdomų žemės sklypų nuosavybės teisę. S. V. nuosavybės teisė, kaip minėta nutarties 19 punkte, buvo įregistruota administracinių aktų, t. y. Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimų ir Tauragės apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 23 d. sprendimų, pagrindu, o V. R. V. – 2021 m. balandžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1831 pagrindu. Tačiau minėtų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų ieškovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Ieškovas ginčijo tik 1992 m. kovo 14 d. Jurbarko rajono Eržvilko reformos komisijai pateiktą atsakovo V. E. S. vienašalį pareiškimą, kurio pripažinimas niekiniu, pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimu, negali sukelti ieškovui jo siekiamų teisinių padarinių, nurodytų nutarties 25 punkte.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, jos ratio decidendi nesutampa, todėl nėra pagrindo remtis šia nutartimi. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad byloje buvo sprendžiama situacija, kai pagal specialųjį nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą buvo grąžinta nuosavybės teisė į ginčo pastatą atsakovės mirusiam tėvui, laikant, kad jis buvo savininkas, iš kurio nurodytas turtas neteisėtai nusavintas, tačiau vėliau nustatyta, jog asmuo neturėjo nuosavybės teisės į šį pastatą. Asmeniui nuosavybės teisė į pastatą buvo atkurta, o vėliau ir įregistruota Varėnos rajono savivaldybės 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymu. Šis įsakymas Varėnos rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 7 d. sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu. Atsakovė po tėvo mirties buvo paveldėjusi turtą ir jį 2004 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi pardavusi kitam atsakovui. Minėtoje byloje buvo, be kita ko, sprendžiamas ir klausimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad administracinis aktas dėl nuosavybės teisės į pastatą atkūrimo yra niekinis, todėl šio akto pagrindu asmuo netapo ginčo pastato savininko ir po jo mirties negalėjo būti paveldėtas. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad dėl to, jog 2004 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo pastatą buvo išduotas niekiniu pagrindu, paveldėjimo teisės liudijimas taip pat yra niekinis ir negalioja. Taigi, apelianto apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (tiek administracinis aktas, kuriuo atkurta nuosavybės teisė, tiek vėliau pavelėjimo teisės liudijimas, kuriuo buvo paveldėtas turtas) buvo ginčijami teismine tvarka ir dėl jų buvo priimti atitinkami teismų sprendimai.

29. Taigi, nutarties 28 punkte nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria rėmėsi pats ieškovas apeliaciniame skunde, taip pat patvirtina, kad turi būti nuginčyti nuosavybės teisės įgijimo / įregistravimo pagrindai. Nepaisant to, ieškovas nagrinėjamu atveju ieškinyje tokių reikalavimų nepareiškė.

30. Teisėjų kolegija, esant nustatytoms aplinkybėms, t. y. apeliantui nepareiškus reikalavimo / reikalavimų dėl atsakovės S. V., mirusios (duomenys neskelbtini), ir atsakovo V. R. V. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus įgijimo / įregistravimo pagrindų nuginčijimo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, ir pagrįstai sprendė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas dėl 1992 m. kovo 14 d. atsakovo V. E. S. pareiškimo pripažinimo niekiniu negali būti tenkinamas, kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Nenuginčijus administracinių aktų, kurių pagrindu buvo įregistruotos S. V. nuosavybės teisės į žemės sklypų dalis, teisėtumo, nėra paneigiama tais aktais įgyta nuosavybės teisė. Todėl vien 1992 m. kovo 14 d. atsakovo V. E. S. pareiškimo ginčijimas, nurodant, kad buvo pažeistos galiojusių teisės aktų (Atstatymo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1992 m. vasario 11 d. iki 1992 m. kovo 23 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. vasario 2 d. iki 1992 m. kovo 24 d.)) imperatyvios teisės normos, nėra tinkamas. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad byloje nėra pareikšto reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, kurio pagrindu šiuo metu yra įregistruotos žemės sklypų dalių nuosavybės teisės atsakovo V. R. V. vardu.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

31. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovas, 2019 m. lapkričio 1 d. kreipdamasis su ieškiniu į teismą, nebuvo praleidęs bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino, todėl šis klausimas laikytinas išspręstu ir nėra apeliacinio skundo objektas. Nepaisant to, apeliantas apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl kai kurių teismo motyvų, susijusių su ieškinio senaties termino vertinimu, pagrįstumo. Apeliantas, be kita ko, nurodo ir tai, kad, jo nuomone, nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas visai neturėjo taikyti ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais iš dalies sutinka.

32. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu ar ne. Šalys negali patvirtinti niekinio sandorio. Tos pačios nuostatos buvo įtvirtintos ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame CK, kurio 47 straipsnyje buvo nurodyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja. 1964 m. CK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Minėta, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu ar ne. Esant tokiam įstatymo reguliavimui, ieškinio senaties terminas negali būti taikomas sandoriui nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tačiau reikalavimai pašalinti niekinio sandorio padarinius tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Situacija, kai sandorio padarinių anuliavimas būtų galimas neribotą laiką, nesuderinama su teisinio tikrumo, apibrėžtumo principais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikoma ieškinio senatis. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. jo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006).

33. Taigi, nutarties 32 punkte nurodyta teismų praktika patvirtina, kad ieškinio senaties bendrasis terminas negali būti taikomas niekiniam sandoriui nuginčyti, tačiau taikomas pareikštiems reikalavimams pašalinti niekinio sandorio padarinius. Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškė reikalavimą ne tik pripažinti atsakovo V. E. S. 1992 m. kovo 14 d. pasirašytą pareiškimą niekiniu, bet ir taikyti, jo nuomone, tokio pareiškimo pagrindu atsiradusius teisinius padarinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio senatį sprendžiant klausimą dėl reikalavimų pašalinti niekinio sandorio pagrindu atsiradusius padarinius, o ne sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu. Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynybos būdą, todėl nevertino paties reikalavimo – pripažinti atsakovo V. E. S. 1992 m. kovo 14 d. pareiškimą niekiniu – pagrįstumo. Teisėjų kolegija, kaip nurodyta nutarties 20–30 punktuose, su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutiko. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų ir suformuotos teismų praktikos taikymo klaida, neturėjo esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

Dėl ieškovo reikalavimo atidalinti nekilnojamąjį turtą

34. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo tenkinti jo ieškinyje pareikštą reikalavimą dėl nekilnojamojo turto atidalijimo. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

35. Ieškovas ieškinyje, be kita ko, prašė: priteisti iš atsakovės 9,91 ha ploto ieškovo ir S. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų; nustatyti, kad jam ir S. V. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį visų žemės sklypų. Be to, prašė atidalinti žemės sklypus taip, kad tiek ieškovui, tiek atsakovei S. V. po atidalijimo atitektų iš esmės po ½ dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui ir S. V. (šiuo metu jos teisių perėmėjui V. R. V.) priklauso viso 59,46 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) Žemės sklypų dalys, kaip nurodyta nutarties 19 punkte, nėra lygios. Pirmosios instancijos teismas netekino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 9,91 ha ploto ieškovo ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, taip pat netenkino ir reikalavimo nustatyti, kad jam ir atsakovei S. V. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį žemės sklypų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal pareikštus reikalavimus nėra pagrindo spręsti, kad ieškovui priklauso ½ dalis žemės sklypų į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos galiojančių ir šiuo metu nenuginčytų administracinių aktų pagrindu.

37. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant nuginčytai S. V. (šiuo metu ir atsakovo V. R. V.) nuosavybės teisei į žemės sklypus (jų dalis), nebuvo pagrindo ir spręsti klausimą dėl ieškovo reikalavimo atidalinti žemės sklypus pagrįstumo. Ieškovas, norėdamas, kad būtų vertinamas jo ieškinyje suformuotų reikalavimų pagrįstumas dėl nekilnojamojo turto atidalijimo, pirmiausia turėtų nuginčyti S. V. (šiuo metu V. R. V.) nuosavybės teisę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, jei apelianto reikalavimas atidalinti žemės sklypus būtų patenkintas, nenuginčijus S. V. (šiuo metu atsakovo V. R. V.) nuosavybės, lemtų atsakovui V. R. V. priklausančio, nekilnojamojo turto registre įregistruoto, žemės sklypų ploto sumažėjimą, kas prieštarautų CK 4.37, 4.39, 4.47 str., 4.93 straipsnių nuostatomis.

Dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo

38. Atsakovas priešieškiniu prašė: 1) atidalinti ieškovui ir S. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis priteisti 5,04 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); o atsakovui – 6,55 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,75 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti naudojimosi 25,00 ha miškų ūkio paskirties sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarką, pagal VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L. parengtą sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą; 5) nustatyti naudojimosi 22,12 ha žemės ūkio paskirties sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarką pagal VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L. parengtą sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. Priteisti atsakovui iš ieškovo 966,67 Eur piniginę kompensaciją.

39. Pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino atsakovo priešieškinį, t. y.: 1) ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis priteisė 5,04 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą (12 800 Eur vertės), 8,33 ha ploto dalį, pažymėta indeksu „B“ (42 500 Eur vertės), 7,49 ha ploto dalį, pažymėta indeksu „B“ (33 180 Eur vertės), pagal VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L. parengtą sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą; 2) mirusios S. V. turto paveldėtojui V. R. V. asmeninės nuosavybės teisėmis priteisė 6,55 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą (21 200 Eur vertės) ir 0,75 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą (1 500 Eur vertės), 16,67 ha ploto dalį, pažymėta indeksu „A“, (85 000 Eur vertės), 14,63 ha ploto dalį, pažymėta indeksu „A“, (66 360 Eur vertės), pagal VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L. parengtą sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektą. Priteisė atsakovui iš ieškovo 966,67 Eur piniginę kompensaciją.

40. Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju atidalijo ieškovui ir atsakovui V. R. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus.

41. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovo priešieškiniu siūlomas turto atidalijimo būdas nėra tinkamas, kadangi jis nepagrįstas jokiais byloje esančiais duomenimis apie dalių lygiavertiškumą. Be to, atsakovo siūloma naudojimosi tvarka neužtikrina proporcingumo, protingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros. Pažymėjo ir tai, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva išėjo už ginčo ribų, nes atsakovas nereiškė reikalavimo nei dėl 22,12 ha žemės ūkio paskirties sklypo dalių, nei dėl 25,00 ha miško ūkio žemės sklypo dalių priteisimo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovas prašė nustatyti minėtų žemės sklypų naudojimosi tvarką pagal pateiktus projektus, o ne juos atidalinti. Apie būtinybę peržengti ginčo ribas teismas nepasisakė ir tokio savo sprendimo nemotyvavo. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais sutinka.

42. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamas teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriasi teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

43. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti. Tuo atveju, jeigu pateikiami keli atidalijimo variantai (pavyzdžiui, byloje yra ieškinys ir priešieškinis), teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris sudarytų galimybę geriausiai įgyvendinti bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005).

45. Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

46. Teismai, atidalydami kiekvienam iš bendraturčių jo dalį natūra, turi atsižvelgti į konkrečias galimybes sklypus panaudoti pagal paskirtį, taip pat į kitas aplinkybes, leidžiančias racionaliai valdyti ir naudotis sklypu, laikantis planuojamų sklypų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Kai yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, reikia atsižvelgti į tų bendraturčių, kurie faktiškai dirba žemę, interesus, jų pageidaujamų žemės sklypų ribų išdėstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ginčijamo sprendimo dalies dėl atsakovo priešieškinyje pareikštų reikalavimų (žemės sklypų atidalijimo) pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai, kad ieškovas pateikė atidalijimo planą, neatitinkantį nustatytoms teismo dalims, nėra pakankamas pagrindas tenkinti atsakovo pareikštą reikalavimą dėl žemės sklypų nuosavybės teisių atidalijimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nevertino, kodėl atsakovo siūlomas variantas dėl turto atidalijimo yra priimtinas, nepasisakė ir tai, ar siūlomas turto atidalijimas atitinka bendraturčių interesus, ar nepaneigia nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir tai, ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka užtikrina tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kurios, kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje (žr. šios nutarties 44–46 punktus), turi būti išsiaiškintos ir įvertintos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog yra pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti skundžiamo sprendimo dalies dėl priešieškinio patenkinimo motyvai, nėra pakankami.

48. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

49. CPK 265 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

50. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais šalis nesirėmė teikdama reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei šalis prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014).

51. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodymu, kad kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog, sprendžiant bendraturčio nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovas nagrinėjamu atveju atidalinti 25,00 ha miškų ūkio paskirties sklypo ir 22,12 ha žemės ūkio paskirties sklypo nuosavybės teisės neprašė. Šioje byloje atsakovas priešieškinyje prašė nustatyti 25,00 ha miškų ūkio paskirties sklypo ir 22,12 ha žemės ūkio paskirties sklypo naudojimosi tvarka pagal pateiktus VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L. parengtus sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo projektus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nusprendė minėtus žemės sklypus atidalinti iš bendrosios nuosavybės, priteisiant kiekvienai iš šalių konkrečias žemės sklypų dalis pagal pateiktus VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L. parengtus sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo projektus. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje sprendimą, peržengė priešieškinyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

52. Be to, sprendžiant klausimus dėl žemės sklypų atidalijimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaip ir bet kurią kitą teisę, taip ir teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį, bendraturtis gali įgyvendinti tik laikydamasis ginčo atsiradimo ir jo sprendimo metu galiojančių teisės normų reikalavimų. Įstatyme žemės sklypo atidalijimas apibrėžtas kaip žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys, suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus (Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalis (šiuo metu galiojančios redakcijos 18 dalis). Tuo tikslu privataus sklypo savininkas turi organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą. Toks projektas rengiamas Žemės įstatymo 40 straipsnyje nustatyta tvarka, Teritorijų planavimo įstatyme, o kai dalijamas sklypas yra kaimų teritorijose ar kaimų ir miestų teritorijose esančiose mėgėjų sodų teritorijose – ir žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu patvirtintose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2006). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo pateikto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, atitinkančio teisės aktų reikalavimus. Atsakovo pateikti projektai, parengti VĮ Valstybinės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialistės M. L., yra skirti nustatyti žemės sklypų naudojimosi tvarką, o ne juos atidalinti.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta nutarties 38–52 punktuose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, nevisapusiškai ištyrė ir įvertinto ginčo išsprendimui turinčias reikšmės aplinkybės, neatskleidė bylos esmė, nepagrįstai peržengė priešieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, o pagal esamus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Dėl teismo šališkumo

54. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad jam kilo abejonių dėl teismo nešališkumo dėl galimo teisėjo R. K. ir atsakovų atstovės advokatės R. K. giminystės ryšio. Pažymėjo, kad šalims 2020 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu nebuvo pateiktas įtikinimas paaiškinimas, paneigiantis numanomą teismo sudėties sąsajumą su vienos iš ginčo šalių atstove. Be to, apeliantas sužinojo, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose dirba teisėja T. K.. Apeliantas prašo ištirti prielaidas dėl objektyviojo ir subjektyviojo teismo sudėties šališkumo, kurioms pasitvirtintus egzistuotų absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

55. CPK 64 straipsnis numato, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, be kita ko, yra toks atvejis, kai bylą išnagrinėja neteisėtos sudėties teismas.

56. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas kelia abejones dėl teisėjo, išnagrinėjusio bylą, šališkumo dėl: 1) teisėjo ir atsakovų atstovės advokatės pavardžių panašumo; 2) teisėjo ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose dirbančios teisėjos pavardžių panašumo. Iš byloje esančio 2020 m. birželio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad teismo posėdžio metu ieškovas nušalinimų teismo sudėčiai nepareiškė, tačiau pažymėjo, kad bylą nagrinėjančio teisėjo ir atsakovų advokatės pavardės yra panašios. Bylą nagrinėjantis teisėjas 2020 m. birželio 22 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad pavardės „K.“ ir „K.“ nėra panašios. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjančio teisėjo R. K. ir atsakovų advokatės R. K. pavardės nėra tokios pačios. Pagal lietuvių kalbos taisykles, ištekėjusių moterų pavardės daromos iš vyriškų pavardžių daugiausia su priesaga -ienė. Todėl šiuo atveju ištekėjusios moters pavardė, kai vyriška pavardė yra „K.“, būtų „K.“, o ne „K.“. Akivaizdu, kad pavardės „K.“ ir „K.“ nėra tokios pačios. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apelianto nurodyta teisėja T. K. ir bylą išnagrinėjęs teisėjas dirba skirtinguose Marijampolės apylinkės teismo rūmuose – atitinkamai Marijampolės rūmuose ir Jurbarko rūmuose. Byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjas, išnagrinėjęs bylą, teisėja, dirbanti Marijampolės rajono apylinkės teismo Marijampolės rūmuose, ir atsakovo atstovė advokatė būtų susiję kokiais nors giminystės ryšiais. Pažymėtina, kad teisėjo, išnagrinėjusio bylą, teisėjos, dirbančios Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose, ir atsakovo advokatės pavardžių panašumui patys savaime nėra ir negali būti pagrindu abejoti teisėjo šališkumu. Juolab, kad atsakovo atstovė advokatė atsiliepime į apeliacinį skundą paneigė bet kokius ryšius tiek su bylą nagrinėjančiu teisėju, tiek su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose dirbančia teisėja. Teisėjų kolegija pagrindo netikėti atsakovo atstove advokate, nesant priešingų duomenų, neturi.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 56 punkte nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

Dėl bylos procesinės baigties

58. Atsižvelgdama į nutarties 19–53 punktuose išdėstytas aplinkybes ir motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, skundžiamo sprendimo dalį dėl priešieškinio patenkinimo panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

59. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išspręsti klausimą dėl priešieškinio reikalavimų patenkinimo pagal byloje pateiktus įrodymus neturi galimybės, kadangi priešieškinio reikalavimai iš esmės būtų nagrinėjami beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina ir tai, kad tokio pobūdžio bylose ypač svarbu užkirsti kelią tolimesnių ginčų kilimui, todėl būtų tikslinga kilusį ginčą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo nagrinėti iš naujo, visapusiškai įvertinant šalių interesų pusiausvyrą bei kitų bylos aplinkybių visetą. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia situacija, kai apeliacinės instancijos teismas bylą (šiuo atveju jos dalį) išnagrinėtų iš esmės naujais aspektais, prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Teisėjų kolegija, panaikinusi teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas atsakovo priešieškinis, naikina ir teismo sprendimo dalį, kuria buvo paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos, nes jų paskirstymas priklauso nuo to, kaip bus išnagrinėti atsakovo reikalavimai. Apeliantas pateikė prašė priteisti turėtas apeliaciniame procese bylinėjimosi išlaidas. Kadangi dalis bylos perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti priešieškinio reikalavimai ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.