Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1223-841/2018 pagal pareiškėjų B. J. ir V. J. pareiškimą dėl fizinių asmens bankroto bylos iškėlimo, pareikštą suinteresuotiems asmenims UAB „Lindorff Lietuva“, antstolių T. U., R. K. kontoroms, R. A.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai B. J. ir V. J. prašė iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti G. M. Pareiškėja B. J. nurodė, kad 2007 metais kartu su sutuoktiniu paėmė 364082,46 Lt paskolą būsto pirkimui iš AB DNB banko. Iki 2010 m. dirbo (agentūroje), uždirbdavo apie 2000 Lt, bankas tikrino pareiškėjų mokumą ir davė jiems tokio dydžio paskolą. 2010 metais buvo nušalinta nuo darbo, jai ir dar keletui asmenų STT buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, nušalinimą nuo darbo vykstant tyrimui, pratęsdavo kas tris mėnesius, be to, per krizę padidėjo paskolos palūkanos, todėl iš pažįstamo R. A. buvo pasiskolinusi 10000,00 Lt, taip pat turėjo įsiskolinimą už dujas. Viso šeimos įsiskolinimai yra per 70 000 Eur. Taip pat nurodė, kad jos sveikata pašlijo.

Pareiškėjas V. J. sutiko su bankroto bylos iškėlimu ir papildomai nurodė, kad dirba tolimųjų reisų vairuotoju, atlyginimas už darbą yra artimas minimaliai algai, gaunamus dienpinigius išleidžia pagal paskirtį. Nebeturi savo būsto, gyvena pareiškėjos sesers bute, nuomos mokėti nereikia, susimoka tik už komunalinius patarnavimus.

Suinteresuoti asmenys antstoliai R. K., T. U., UAB „Lindorff Lietuva“ pateikė atsiliepimus, prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams B. J. ir V. J. Teismas nustatė, jog pareiškėjų bendri skoliniai įsipareigojimai 2017 m. lapkričio 7 dienai sudarė 70652,61 Eur, MMA dydis nuo 2018-01-01 yra 400 Eur, vienam asmeniui 10000,00 eurų pradelsti mokėjimai pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį atitinka nemokumo reikalavimą ir formaliai leidžia iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėja dirbanti, gauna minimalų darbo užmokestį. Pareiškėjas nuo 2010-11-25, dirba (darbovietėje) pareigose (duomenys neskelbtini), jam yra nustatyta 495 Eur mėnesio alga, be to už komandiruotes yra mokami dienpinigiai, 2017 metais vidutinės mėnesio pajamos su dienpinigiais „į rankas“ sudarė 1402,93 Eur. Pareiškėjų skolą AB DNB bankui yra perėmusi įmonė UAB „Lindorff Lietuva“.

Spręsdamas dėl pareiškėjos B. J. nemokumo, teismas nurodė, kad jos atžvilgiu esant vienam įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui bei dar neišnagrinėtai baudžiamai bylai, pareiškėja gerai apmokamą darbą prarado ne dėl krizės ar įstaigos reorganizavimo, o dėl savo tyčinių kaltų veiksmų, dėl kurių nebegalėjo susirasti jos kvalifikaciją atitinkančio gerai apmokamo darbo valstybės tarnyboje, t. y. pareiškėja pati yra kalta dėl jos mokumo sumažėjimo, todėl ji neatitinka sąžiningumo reikalavimų.

Spręsdamas dėl pareiškėjo V. J. nemokumo, teismas nurodė, kad jo mėnesio atlyginimas (darbovietėje) pareigose (duomenys neskelbtini) sudaro tik apie 495,00 Eur, tačiau jis taip pat gauna vidutiniškai 1402,93 Eur su darbu susijusių išmokų dienpinigių. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, teismas padarė išvadą kad pareiškėjai būtent iš gaunamų dienpinigių ketino vykdyti įsipareigojimus pagal būsto kredito sutartį. Kadangi pareiškėjų pajamos sudaro apie 1764,42 Eur per mėnesį, pareiškėjai išlaikytinių neturi, buto nuomos mokėti nereikia, jų abiejų būtiniesiems poreikiams tenkinti per mėnesį reikia po 375 Eur, t. y. 750 Eur per mėnesį šeimai, teismas konstatavo, kad pareiškėjams lieka daugiau kaip 1000 Eur per mėnesį kreditoriniams reikalavimams dengti, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjų nemokiais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai B. J. ir V. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį ir priimti naują nutartį: iškelti bankroto bylą pareiškėjams bei atlikti kitus, su bankroto bylos iškėlimu susijusius veiksmus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja B. J. prarado gerai apmokamą darbą dėl savo tyčinių kaltų veiksmų (nuteisimo). Pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnautojos pareigybės, likvidavus (agentūrą), kitos pareigos, remiantis Valstybės tarnybos įstatymu jai pasiūlytos nebuvo. Todėl nėra pagrindo teigti ir konstatuoti, kad pareiškėja B. J. elgėsi ar elgiasi nesąžiningai, kokiu tai būdu piktnaudžiauja savo civilinėmis teisėmis ar netinkamai vykdo civilines pareigas, dėl ko ji tapo nemoki. Be to, 2017-12-11 baudžiamoji byla Nr. 1-16-941/2017 yra nutraukta, suėjus senaties terminui, o 2013-06-21 nuosprendžiu pareiškėja yra nuteista ne pagal BK 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsnius (FABĮ 5 str. 8 d. 4 p.), o pagal BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d.

7.2. Teismas neteisingai vertino pareiškėjo V. J. gaunamus dienpinigius. Pareiškėjo darbas yra susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis Jungtinėse Karalystėse ir Belgijoje, kuriuose jis dirba apie šešias savaites ir jo gaunami dienpinigiai yra panaudojami pragyvenimui šiose šalyse: maistui; būstui, kadangi dėl pasikeitusiu reglamentavimo ES šalyse tolimųjų reisų vairuotojams uždrausta miegoti automobilyje ir jie turi miegoti viešbučiuose; kitiems būtiniausioms poreikiams patenkinti (higiena, ryšiams, kelionei į darbo vietą - šalį, ir pan.). Be to, (darbovietė) pareiškėjui V. J. sumoka tik 40 proc. dydžio dienpinigius ir iš jų, remiantis CPK 739 str. 2 d. negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui (šiuo atveju pareiškėjui V. J.) kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Tokiu būdu teismas nepagrįstai konstatuoja, kad pareiškėjai be pagrindo neįtraukė V. J. gaunamų dienpinigių į šeimos gaunamas pajamas, tuo dirbtinai sumažindami šeimos gaunamas pajamas.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą fiziniam asmeniui, pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 2, 5 straipsniais, atsisakė pareiškėjams iškelti bankroto bylą. Tai yra, nenustatęs būtinosios nemokumo sąlygos ir esant nesąžiningumo kriterijui, kurį siejo su pareiškėjos B. J. nuteisimu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 228 ir 300 straipsnius ir nustatęs, kad bendros pareiškėjų, kaip šeimos pajamos yra pakankamos kreditoriniams įsipareigojimams dengti.

Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir teikdami atskirąjį skundą, kartu prideda įrodymus apie pareiškėjos B. J. sveikatos būklę, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ir jų neanalizuoja, kadangi šie įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), tačiau pasisako dėl fizinių asmenų bankroto iš esmės.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1dalis).

FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai viršija įstatyme nustatytą sumą, tačiau keliamas klausimas, ar pareiškėjo finansinė padėtis yra tokia, kad jis yra objektyviai nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino atskirai kiekvieno iš pareiškėjų nemokumą ir padarė išvadą, kad apeliantės B. J. pajamų praradimą, sąlygojusi nemokumą, sukėlė pačios apeliantės veiksmai, todėl ji neatitinka sąžiningumo reikalavimų. O bendrai, apeliantai B. J. ir V. J., gaudami pajamas – darbo užmokestį ir kitas išmokas, likusios skolos dalį gali padengti per protingą terminą ir be fizinio asmens bankroto proceso. Teismo nuomone, pareiškėjų būklė šiuo metu neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto fizinio asmens nemokumo apibrėžimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos B. J. nemokumo, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Tai yra, teismas pareiškėjos nemokumą papildomai vertina sąžiningumo aspektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208-313/2016). Svarstant bankroto bylos iškėlimo klausimą galioja bendroji sąžiningumo prezumpcija. Todėl sąžiningumas vertintinas trimis aspektais: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, sąžiningumas teikiant pareiškimą (atskleidžiant visą ir tikslią informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjai nemokiais tapo 2010 metais. Pareiškėja B. J. iki 2010 m. dirbo (agentūroje), uždirbdavo apie 2000 Lt, AB DNB bankas tikrino abiejų pareiškėjų mokumą ir davė jiems 364082,46 Lt paskolą būsto pirkimui. 2010 metais pareiškėja B. J. buvo nušalinta nuo darbo, jai ir dar keletui asmenų STT buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Pareiškėjai pirmuoju atskirojo skundo argumentu teigia, kad nežiūrint į tai, jog teismas pabrėžia, jog Šiaulių apylinkės teisme dar yra neišnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje pareiškėja B. J. yra kaltinama pagal BK 225 str. 2 ir 228 str. 2 d. ir 2013-06-21 priimtas apkaltinamasis nuosprendis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. ir 300 str., tačiau FABĮ 5 str. 8 d. 4 p. numato visai kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo asmeniui negali būti keliama bankroto byla ir tos veikos, pagal kurias ji nuteista ir yra nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla teisme, nepatenka į FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje 4 punkte nurodytų nusikalstamų veikų sąrašą. Su šiais pareiškėjų argumentais apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka.

Minėta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 4 p. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus trejiems metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65/2015). Taigi kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo. Tuo tarpu vertinant bankroto bylos iškėlimo pagrindą numatytą FABĮ 5 str. 8 d. 4 p. turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes: ar fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207-209, 216, 222-223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus.

Pareiškėjai dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 10 d. todėl pareiškėjų sąžiningumas turėjo būti vertinamas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos B. J. nesąžiningumą grindžia Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėja nuteista už veikas padarytas 2009 metais pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnį 1 dalį bei 2009-2010 m. pradėtu ir baigtu ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-306-2010 pagal BK 225 str. 2 d., 227 str. 2 d. ir 228 str. 2 d., byla perduota teismui (Nr. 1-29-914/2018), vyksta teisminis nagrinėjimas. Visumoje, teismas pareiškėjos B. J. nesąžiningumą kvestionuoja pareiškėjos veiksmais, kurie buvo atlikti neaktualiu šiai bylai laikotarpiu, nepatenkančiu į įstatymų ir teismų praktikos ribojantį trejų metų laikotarpį (nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d.). Be to, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo nustatyta, jog pareiškėjai B. J. ir V. J. yra bausti už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207-209, 216, 222-223 straipsniuose, jų teistumas nėra išnykęs, ir dėl to jie tapo nemokūs (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-508-794/2016). Įvertinus, tai kas išdėstyta bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė fizinio asmens pareiškėjos B. J. bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė visų šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, kurias būtina aiškintis pirmosios instancijos teisme. Tačiau kaip matyti iš pareiškimo turinio, fizinių asmenų bankroto bylą prašo iškelti ne viena pareiškėja B. J., o kartu su sutuoktiniu V. J., kurio mokumą pirmosios instancijos teismas vertino atskirai, ir su tokiu atliktu pareiškėjo V. J., o kartu ir pareiškėjų šeimos bendrai mokumo vertinimu, pareiškėjai nesutinka.

Pareiškėjai antruoju atskirojo skundo argumentu teigia, kad teismas neteisingai vertino pareiškėjo V. J. gaunamus dienpinigius. Nurodo, jog pareiškėjo darbas yra susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis Jungtinėse Karalystėse ir Belgijoje, kuriuose jis dirba apie šešias savaites ir jo gaunami dienpinigiai yra panaudojami pragyvenimui šiose šalyse, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai be pagrindo neįtraukė V. J. gaunamų dienpinigių į šeimos gaunamas pajamas tuo dirbtinai sumažindami šeimos gaunamas pajamas. Šis apeliantų argumentas vertintinas kritiškai.

Pažymėtina, kad nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis.

Dienpinigiai yra neapmokestinamosios pajamos, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 99). Teigdami, kad iš dienpinigių negali būti vykdomi mokėjimai kreditoriams, pareiškėjai vadovaujasi CPK 739 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog priverstinio vykdymo proceso negalima tapatinti su fizinio asmens bankroto procesu. Bankroto proceso sėkmė priklauso nuo paties bankrutuojančio asmens pastangų ir geranoriškumo. Bankroto procesas nėra skirtas vien tik skoloms nurašyti, todėl, dėdamas dideles pastangas, fizinis asmuo gali reabilituotis ir grįžti į stabilią finansinę padėtį. Pažymėtina ir tai, kad sudarant sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, fizinio asmens bankroto procesas reiškia ir kiek didesnį finansinį suvaržymą, nei kad buvo iki bankroto proceso pradžios, tam, kad, pasibaigus bankroto procesui, asmuo galėtų gyventi nevaržomas skolų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

Analizuojant klausimą ar pareiškėjas V. J. yra nemokus, iš bylos duomenų matyti, kad jo mėnesio atlyginimas (darbovietėje) pareigose (duomenys neskelbtini) sudaro tik apie 495,00 Eur, tačiau iš įrodymų visumos - darbdavio pateiktos 2017-10-18 pažymos ir banko sąskaitos išrašo matyti, kad jis gauna vidutiniškai 1402,93 Eur su darbu susijusių pajamų per mėnesį, šią sumą sudaro darbo užmokestis ir kitos išmokos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, o kitos išmokos yra darbdavio mokami dienpinigiai, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog pareiškėjo V. J. didesnę dalį gaunamų pajamų sudaro dienpinigiai, kurių pareiškėjai nelaiko pajamomis, nors 2017 m. sausio-rugsėjo mėnesiais gauti dienpinigiai ženkliai viršijo jam darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį. Be to, prisiimdami 364082,46 Lt (105156 Eur) finansinius įsipareigojimus ir vertindami šeimos galimybes grąžinti kreditą, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai teikė bankui duomenis apie darbines pajamas ir dienpinigiai į tą sumą buvo įskaičiuojami, t. y. savo būsimas pajamas siejo su pareiškėjo V. J. gaunamais dienpinigiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

Taigi, įvertinus pareiškėjų gaunamų pajamų struktūrą, t. y. tai, kad didesnę šeimos gaunamų pajamų dalį sudaro gaunami dienpinigiai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjai nepagrįstai neįtraukia pareiškėjo gaunamų dienpinigių į pajamas, tuo dirbtinai jas mažindami ir tuo pačiu apsunkindami galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus. Kadangi, pareiškėjų pajamos per mėnesį sudaro 1764,42 Eur ir atmetus visas pareiškėjų išlaidas būtiniesiems poreikiams patenkinti, pareiškėjų šeimai lieka daugiau kaip 1000 Eur per mėnesį kreditoriniams reikalavimams dengti, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjų nemokiais. Tai reiškia, kad pareiškėjų pajamos yra pakankamos vykdyti prievoles kreditoriams ir dengti skolas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė materialiąsias ir proceso teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens B. J. nemokumą sąžiningumo aspektu, tačiau teisingai vertino pareiškėjo V. J. gaunamus dienpinigius ir iš esmės, nustatydamas, kad pareiškėjai kaip šeima, nėra nemokūs ir gali vykdyti prievoles kreditoriams, padarė teisiškai pagrįstas išvadas. Kadangi atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo galutinių pirmosios instancijos teismo išvadų vertinti kitaip, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.