Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. Č., Valstybės įmonei Turto bankas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) 2008 m. gegužės 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą tarp A. L. ir A. Č., priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovas pagal paprastuosius vekselius A. L. 2004 m. gegužės 1 d. paskolino 46 000 Lt, 2005 m. gruodžio 28 d. – 26 000 Lt, 2006 m. balandžio 25 d. – 16 700 Lt, iš viso 88 700 Lt. Suėjus apmokėjimo terminui, šie vekseliai buvo perrašyti, išrašant naują 2013 m. vasario 26 d. paprastąjį vekselį 88 700 Lt sumai. Taip pat ieškovas pagal paprastuosius vekselius paskolino 2006 m. spalio 23 d. 50 000 Lt, 2009 m. birželio 25 d. – 17 200 Lt, 2010 m. birželio 7 d. – 16 000 Lt, 2011 m. spalio 3 d. – 5 500 Lt. Suėjus jų apmokėjimo terminui, vekseliai buvo susumuoti ir išrašytas dar vienas 2013 m. vasario 26 d. paprastasis vekselis 88 700 Lt sumai. Visa ieškovo paskolinta suma sudaro 177 400 Lt. Ieškovui kreipusis į antstolį dėl skolos išieškojimo, paaiškėjo, jog A. L. nuosavybės teisėmis priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso A. Č. 2008 m. gegužės 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu. Minėta sutartis yra neteisėta, nes pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus, nes ja buvo nepagrįstai panaikintas realus skolos išieškojimas iš A. L.. Ieškovo teigimu, byloje yra pagrindas actio Pauliana instituto taikymui: ginčo sutarties neprivalėjo sudaryti, ji pažeidžia ieškovo interesus, A. L. buvo nesąžininga, ginčijama sutartis priskirtina prie neatlygintinų sandorių, todėl trečiojo asmens (ne)sąžiningumas neįrodinėjamas, senaties terminas nepraleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad ieškovas 2008 m. gegužės 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Viena tokio ieškinio tenkinimo sąlygų – neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė. Pagal 2004 m. gegužės 1 d., 2005 m. gruodžio 28 ir 2006 m. balandžio 25 d. vekselius A. L. ieškovui liko skolinga 88 700 Lt, pagal vėlesnius 2006 m. spalio 23 d., 2006 m. spalio 23 d., 2009 m. birželio 25 d., 2010 m. birželio 7 d. ir 2011 m. spalio 3 d. vekselius A. L. ieškovui liko skolinga dar 88 700 Lt. Minėti vekseliai buvo perrašyti, išrašant naujus du 2013 m. vasario 26 d. paprastuosius vekselius 88 700 Lt sumoms. Teismas dėl vekselių teisėtumo nepasisakė, nors atsakovas A. Č. ir kėlė abejones dėl jų išrašymo aplinkybių, tačiau priešieškinio dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais nepareiškė. Teismas sprendė, kad ieškovas turi teisinį pagrindą ginčyti 2008 m. gegužės 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, nes 2013 m. spalio 23 d. sutartis dėl skolų suderinimo patvirtina, jog A. L. nuo 2004 metų buvo prisiėmusi mokėjimo prievoles ieškovui. A. Č. ir A. L. siejo giminystės ryšiai, atsakovas jai padėdavo buityje, tačiau turto perdavimas nuosavybėn giminaičiui, siekiant gauti iš jo paramą, yra nulemtas laisvo šalių apsisprendimo, o ne būtinumo, todėl actio Pauliana pagrindu ginčijamos sutarties sudarymas neprivalomas. Net ir prasta A. L. sveikatos būklė ir (ar) materialinė padėtis nagrinėjamu atveju nėra privalomas pagrindas išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai sudaryti. Ginčo sutartimi A. L. perleido A. Č. butą, taip apsunkindama ieškovo galimybę išsiieškoti skolą. Todėl teismas sprendė, kad ginčijama sutartis pažeidžia ieškovo teisėtus interesus, nes kito turto, kurio pakaktų ieškovo reikalavimams patenkinti, A. L. neturi. 2013 m. spalio 23 d. sutartis dėl skolų suderinimo patvirtina, kad A. L. 177 400 Lt skolą ieškovui pripažino, be to, sutarties 2 punktu užtikrino paskolintus pinigus savo turtu (butu); 3 punktu patikino, kad jai priklausantis butas yra neužstatytas bankui, fiziniams, juridiniams asmenims nepadovanotas ar kitaip įkeistas. A. L. nuslėpė nuo ieškovo ginčijamos sutarties egzistavimą, perleido savo turtą turėdama įsipareigojimų ieškovui, todėl teismas A. L. pripažino nesąžininga.Teismas nustatė, kad ieškovas pinigus nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d. skolino asmeniškai A. L.. A. Č. sudarant sandorius nedalyvavo, jokių duomenų apie jo informavimą nėra, paskolos sandoriai nebuvo išviešinti. A. L. gyveno itin kukliai, šią aplinkybę patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, apie jos skolas A. Č. sužinojo tik 2014 m., kai gavo iš antstolio raštą. Nesant priešingų įrodymų, teismas sprendė, kad byloje nenustatyta actio Pauliana sąlyga, jog A. Č., sudaręs su skolininke ginčijamą sutartį, buvo nesąžiningas. Nenustačius vienos iš būtinų actio Pauliana sąlygų, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Ieškovas (toliau ir - apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino bei klaidingai pritaikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas iš dalies nepagrįstas.Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintino sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas arba nesąžiningumas neturi reikšmės siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu. Ši norma atitinka ir CK 4.96 straipsnio 3 dalį, leidžiančią išreikalauti neatlygintinai įgytą daiktą iš įgijėjo visais atvejais. CK 6.153 straipsnio 2 dalis nurodo, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintiną sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu šis nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Remiantis CK 6.66 straipsnio 2 dalimi, neatlygintino sandorio atveju sąžiningumo arba nesąžiningumo aplinkybė nėra įrodinėjimo dalykas ir sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jei patenkinamos kitos actio Pauliana pateikimo sąlygos.Išlaikymui iki gyvos galvos yra taikomos rentos nuostatos (CK 6.460 str. 1 d., 6.439 str. 1 d.). Ginčo sutartis laikytina neatlygintinu sandoriu. Į bylą nepateikti duomenys, kad A. Č. būtų mokėjęs kokias nors pinigų sumas A. L., taip pat nepateikti įrodymai, kad jis būtų kaip nors kitaip ją išlaikęs. Priešingai, iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad jis pas tetą atsikraustė 2009 m., kai jo padėtis buvo finansiškai sunki, todėl neturėjo galimybių tetos išlaikyti. A. Č. taip pat patvirtino, kad kai A. L. buvo paguldyta Vilkpėdės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, jis už gydymą ir slaugą nemokėjo, nes tai buvo apmokama iš valstybės. A. Č. už ginčo objekto esančio buto jam perdavimą neatsiskaitydavo ir nemokėdavo, kas suponuoja išvadą dėl neatlygintino sandorio sudarymo. Todėl byloje A. Č. (ne)sąžiningumas nenustatinėjamas. Su kita skundžiamo sprendimo dalimi apeliantas sutiko. Atsakovas A. Č. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra atlygintinis sandoris, todėl jį ginčijant kaip kreditoriaus interesus pažeidžiantį sandorį, privalo būti nustatytas trečiojo asmens nesąžiningumas (CK 6.460-6.642 str.). Išlaikymo iki gyvos galvos teisiniams santykiams yra taikomos ne bendrosios rentos, o rentos iki gyvos galvos nuostatos, kas reiškia, kad išlaikymas iki gyvos galvos negali būti neatlygintinis. Tai, kad ginčijama sutartis laikytina atlygintinė patvirtina jos 3 punktas, kuriame numatyta pareiga teikti išlaikymą. Aplinkybių, susijusių su kokių nors sumų mokėjimų ar išlaikymo teikimu, įrodinėjimas yra ne šio ginčo dalykas, nes aplinkybės ar ginčo sutartis buvo tinkamai vykdoma būtų aktualios jei apeliantas prašytų sutartį nutraukti kaip netinkamai vykdomą. A. L. nereiškė pretenzijų dėl ginčo sutarties nevykdymo. Byloje įrodytas poreikis A. L. išlaikymui, nes ji sirgo lėtine smegenų išemijos liga, o duomenų, kad ją kas nors kitas išlaikė, byloje nėra. Apeliantas neįrodė A. Č. nesąžiningumo. Byloje nėra duomenų, kad jis žinojo (ar negalėjo nežinoti) apie apelianto pretenzijas A. L.. Ginčijamos sutarties pasirašymo dienai jokių apelianto pretenzijų A. L. nebuvo. Byloje nepateiktas nė vieno neįvykdyto vekselio, kuris būtų sudarytas iki 2008 m. gegužės 23 d., originalas. Dabartinės apelianto pretenzijos reiškiamos 2013 m. spalio 26 d. vekselio pagrindu, t. y. vekselio, sudaryto po ginčijamos sutarties pasirašymo. Todėl A. Č. negalėjo žinoti, kad A. L. yra pasirašiusi vekselius apelianto naudai, pagal kuriuos pastarasis gali reikšti pretenzijas jai ateityje. Be to, apeliantas A. Č. nesąžiningumo neįrodinėja.Actio Pauliana bylose kreditorius gali ginčyti tik tuos skolininko sudarytus sandorius, kurie yra sudaryti iki kreditorinio reikalavimo atsiradimo momento, todėl apeliantas, remdamasis 2013 m. spalio 26 d. paprastuoju vekseliu negali ginčyti ginčo sutarties, kuri sudaryta iki minėto vekselio išdavimo. Abejonių kelia apelianto sąžiningumas A. L. atžvilgiu bei paskolinių santykių realumas. Neaišku, kokiam tikslui apeliantas skolino (jei skolino) A. L. tokią didelę sumą pinigų, ypač senyvo amžiaus ir ribotų finansinių galimybių asmeniui. A. L. pagal jos gyvenimo būdą ir poreikius tokių didelių piniginių lėšų nereikėjo, ji gyveno kukliai, nepirko jokio nekilnojamojo turto, neremontavo savo turimo buto. Jei ji būtų disponavusi apelianto nurodomomis lėšomis, jai nebūtų poreikio ginčo sutarties sudarymui. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis Lietuvos Respublikoje turėjo tokias pinigines lėšas, kurias tariamai skolino A. L.. Ieškovas neįrodė, kad Rusijos Federacijoje išgrynintos lėšos buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką ir skirtos būtent paskolų A. L. suteikimui. Be to, nesant nei testamento, nei jokių sutarčių dėl buto nuosavybės perėjimo apelianto nuosavybėn ateityje, toks lūkestis apeliantui negalėjo atsirasti. Atsakovė VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįstas apelianto argumentas, dėl ginčo sutarties neatlygintinumo, tai patvirtina ginčijamos sutarties 3 punktas. Ginčijamos sutarties galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. gegužės 23 d. iki A. L. mirties (2015 m. gegužės 6 d.), nebuvo kilęs ginčas dėl netinkamo sutarties vykdymo. Bylos duomenys patvirtina, kad A. Č. rūpinosi A. L., slaugė ją sergančią, pasirūpino, kad 2014 m. pabaigoje būtų paguldyta į ligoninę, domėjosi jos būkle, mokėjo mokesčius už butą, kuriame gyveno ir jis, ir A. L..2015 m. balandžio 24 d. VšĮ Vilkpėdės ligoninės išduotoje epikrizėje nustatyta, kad A. L. nevaikšto, jai reikalinga maksimali pagalba apsitarnaujant. Tokio pobūdžio pagalbą ginčo sutartimi ir buvo įsipareigojęs A. Č. teikti, ją teikė, todėl nėra pagrindo išvadoms, kad ginčo sutartis buvo neatlygintinis sandoris.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 3 d. pagal paprastuosius vekselius paskolino A. L. 177 400 Lt. Suėjus jų apmokėjimo terminui, vekseliai buvo perrašyti, išrašant du 2013 m. vasario 26 d. paprastuosius vekselius po 88 700 Lt sumą. Apeliantui kreipusis į antstolį dėl skolos išieškojimo, paaiškėjo, jog A. L. nuosavybės teisėmis priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui 2008 m. gegužės 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu. Apeliantas ginčija šią išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, prašydamas ją pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų visumos, ieškinį atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.Apeliacinis skundas netenkintinas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012;2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015 kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu.Pirmosios instancijos teismas nustatė apelianto reikalavimo teisę, ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumą bei A. L. nesąžiningumą, tačiau ieškinį atmetė nesant pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Taigi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė vienos iš actio Pauliana sąlygos – atsakovo A. Č. (trečiojo asmens actio Pauliana prasme) nesąžiningumo. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų mokėjęs kokias nors pinigų sumas A. L. ar kaip nors kitaip ją būtų išlaikęs, dėl ko ginčo sutartis, jo nuomone, laikytina neatlygintiniu sandoriu, todėl atsakovo (ne)sąžiningumas nėra reikšmingas ir nenustatinėtinas. Apeliantui nurodant iš esmės tik tai, teisėjų kolegija ir pasisako tik dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos, nes kitos šio teisės instituto sąlygos šiuo atveju nekvestionuojamos.Sutiktina su apeliantu, kad neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.), t. y. tokiu atveju atsakovo (ne)sąžiningumas neturėtų reikšmės siekiant ginčo sutartį pripažinti negaliojančia. Todėl visų pirma nustatytina, ar išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra atlygintinis ar neatlygintinis sandoris. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos (CK 6.460 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013, 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016). Taigi, ginčo teisinį santykį reglamentuojančios teisės normos suponuoja išvadą, kad išlaikymas iki gyvos galvos nėra neatlygintinis, nes išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos mokėtojas už jam perduodamą turtą įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos, t.y. abi šalis sieja tarpusavio įsipareigojimai. Apeliantas nepagrįstai susiaurina tokios sutarties atlygintinimą iš esmės tik iki piniginės paramos teikimo rentos gavėjui. Tai, kad konkrečiai ginčo sutartis laikytina atlygintine, patvirtina ir jos 3 punktas, pagal kurį atsakovas kaip rentos mokėtojas įsipareigojo išlaikyti nedarbingą rentos gavėją A. L. iki jos gyvos galvos, slaugyti sergančią, aprūpinti medicinine pagalba, maistu, drabužiais ir kitokia apranga, mokėti visus mokesčius už komunalinius patarnavimus ir kitas teikiamas paslaugas.Sutiktina su atsakovu, kad aplinkybių, susijusių su kokių nors sumų mokėjimų ar išlaikymo teikimu, įrodinėjimas yra ne šio ginčo dalykas, nes nagrinėjamu atveju nesprendžiamas ginčo sutarties nutraukimo klausimas (CK 6.464 str. 2 d.). Tačiau bet kuriuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas ginčo sutarties būtų nevykdęs. Priešingai, iš bylos duomenų darytina išvada, kad atsakovas rūpinosi A. L., slaugė ją sergančią, rūpinosi jos hospitalizavimu, domėjosi jos būkle, t. y. ginčijamos sutarties galiojimo metu nebuvo kilęs ginčas dėl netinkamo sutarties vykdymo. Tai, kad A. L. nevaikščiojo ir jai buvo reikalinga maksimali pagalba apsitarnaujant, patvirtina VšĮ Vilkpėdės ligoninės išduota epikrizė. Byloje duomenų, kad A. L. būtų rūpinęsi ar ją išlaikę kiti asmenys, o ne atsakovas, nėra. Remiantis nutarties 19-21 punktais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto ginčijama išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo atlygintinis sandoris, todėl jį ginčijant actio Pauliana pagrindu, privalo būti nustatytas viena iš šio teisės instituto būtinų sąlygų – trečiojo asmens (nagrinėjamu atveju – atsakovo A. Č.) nesąžiningumas (CK 6.66 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas, sudaręs su A. L. ginčijamą sutartį, būtų buvęs nesąžiningas. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad apeliantas pinigus A. L. skolino asmeniškai, atsakovas šių sandorių sudaryme nedalyvavo, nėra duomenų, kad atsakovas būtų apie tai informuotas, paskolos sandoriai neišviešinti, apie A. L. skolas atsakovas sužinojo tik 2014 m., kai gavo iš antstolio raštą. Todėl sutiktina su atsakovu, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad A. L. buvo pasirašiusi vekselius apelianto naudai, juo labiau, kai priešingų įrodymų nėra, o ir pats apeliantas iš esmės net neginčija pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų.Atsižvelgiant į tai, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik esant visoms būtinoms jo taikymui sąlygoms (žr. nutarties 15 punktas), nenustačius vienos iš jų – trečiojo asmens (atsakovo) nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.