- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-27
- Bylos Nr.
- 2A-1935-392/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41492-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VSDFV Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- R. T.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Loretos Lipnickienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo: R. T.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 117 000 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2010-06-18 apie 8:00 val. Kareivių gatvėje, ties Žirmūnų g. 105, Vilniuje, R. T., vairuodama jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mitsubischi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisykles ir susidūrė su Ž. V. vairuojamu automobiliu „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šio eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų Ž. V. 2010-06-19 mirė. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-03-26 sprendimu Ž. V. pakeliui į darbą įvykęs nelaimingas atsitikimas pripažintas draudiminiu įvykiu. Vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (NADPLSDĮ) 27 str. 1 d., 2 d., LR Vyriausybės 2009-12-23 nutarimu Nr. 1771 „Dėl einamųjų metų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“, ieškovas 2013-04-09 sprendimais Ž. V. motinai A. V. bei sūnums V. V. ir A. M. V. paskyrė 117 000 Lt (po 39 000 Lt kiekvienam) vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam Ž. V. mirus. Ieškovas pažymėjo, kad 2013-09-30 raštu kreipėsi į atsakovą AB „Lietuvos draudimas“, kuris buvo apdraudęs eismo įvykio kaltininkės eismo įvykio metu vairuoto automobilio civilinę atsakomybę, dėl 117 000 Lt žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo, tačiau atsakovas 2013-10-25 raštu žalą atlyginti atsisakė. Atsikirsdama į trečiojo asmens teismo posėdžio metu pareikštą prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, ieškovo atstovė nurodė, jog pagal naujausią teismų praktiką šis terminas skaičiuojamas nuo išmokos išmokėjimo ir draudiko atsisakymo patenkinti pretenziją momento. Ieškovo reikalavimus atsakovas atsisakė patenkinti 2013 m. spalio mėn. Į teismą ieškovas kreipėsi 2013 m. pabaigoje. Taigi ieškinys buvo pareikštas nesuėjus ieškinio senaties terminui.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovo mirusiojo šeimos nariams paskirta išmoka atlieka ne žalos atlyginimo, o socialinės pašalpos funkciją. Nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškovo reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką nėra absoliuti, o ribojama asmens patirtos turtinės žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti ieškinį, turi įrodyti ne Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, o žuvusiojo artimųjų patirtą turtinę žalą, kurią sudaro dėl asmens mirties negautos pajamos. Atsakovas nurodė, kad Ž. V. sūnui A. M. V. išmokėjo jam teismo priteistą 42 970,68 Lt išlaikymą, t. y. negautas pajamas, bei nuolat kompensuoja našlaičio pensiją, o kiti šeimos nariai – žuvusiojo motina A. V. ir sūnus V. V. – neturi teisės į negautų pajamų kompensavimą. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad Ž. V. sūnui V. V., kuris eismo įvykio metu buvo pilnametis, teikė moralinę ar materialinę paramą, prievolė mokėti sūnui išlaikymą nebuvo nustatyta. Žuvusiojo motina A. V. jokių duomenų apie tai, kad sūnus ją išlaikė, nepateikė. Šie Ž. V. artimieji, baudžiamojoje byloje pareikšdami civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimų dėl negautų pajamų atlyginimo nepareiškė. Todėl jiems ieškovo išmokėta išmoka negali būti pripažinta jų patirtos žalos atlyginimu, atitinkamai ieškovas negali reikalauti, kad atsakovas ją atlygintų.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo R. T. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu jos atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsakovo poziciją byloje. Papildomai prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-26 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja regreso teisę į žalą padariusi asmenį ta apimtimi, kuria atlyginta kaltojo asmens veiksmais padaryta turtinė žala. Todėl teismas nustatinėjo, kurią išmokėtos draudimo išmokos dalį sudaro turtinės žalos atlyginimas, o kurią valstybinės teikiama socialinė parama. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatant kokią dalį valstybinio socialinio draudimo įstaigos (ieškovo) pagal NADPLSDĮ išmokėtos vienkartinės išmokos sudaro mirusio Ž. V. šeimos narių turtinė žala, svarbu nustatyti pastarųjų asmenų reikalavimo teisės į turtinę žalą apimtį tuo atveju, jeigu jie teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje įgyvendintų asmeniškai. Pagal CK 6.284 str. 2 d. fizinio asmens mirties atveju jo šeimos nariai turi teisę į turtinės žalos atlyginimą, kuri yra lygi mirusiojo pajamų daliai, kurią jie gavo ar turėjo gauti mirusiajam esant gyvam kaip išlaikymą. Nepilnamečiams vaikams žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jų pilnametystės. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu žuvusiojo Ž. V. nepilnamečiui sūnui A. M. V. iki jo pilnametystės iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteistas 42 970,68 Lt išlaikymas, padarė išvadą, jog šiam asmeniui ieškovo išmokėta vienkartinė 39 000 Lt išmoka neatliko turtinės žalos atlyginimo funkcijos, o atliko valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją. Nurodė, kad kiti du mirusiojo Ž. V. šeimos nariai – motina A. V. ir sūnus V. V. -, kuriems ieškovas išmokėjo vienkartines išmokas, tuo atveju, jei savo teises įgyvendintų asmeniškai, turėtų teisę reikalauti turtinės žalos, jei įrodytų, jog mirusiojo mirties dieną buvo faktiškai pastarojo išlaikomi. Pagal CK 3.194 str. 3 d. pilnamečiai vaikai iki 24 metų amžiaus, besimokantys aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose, gali reikalauti iš savo tėvų išlaikymo tuo atveju, jei jiems yra reikalinga parama. Nustatęs, jog savo tėvo mirties dieną V. V. buvo 22 m. amžiaus ir studijavo trečiame nuolatinių studijų kurse Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Statybos fakultete, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad prieš mirtį Ž. V. būtų teikęs išlaikymą studijuojančiam pilnamečiui sūnui ar kad pastarajam būtų reikalinga tėvo parama, jog baudžiamojoje byloje pareikšdamas civilinį ieškinį V. V. teismo prašė jam priteisti tik neturtinės žalos atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog dėl Ž. V. mirties jo sūnus V. V. nepatyrė turtinės žalos negautų pajamų prasme, todėl jam išmokėta socialinio draudimo vienkartinė išmoka atliko valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją. Remiantis CK 3.205 str. 1 d., pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Byloje nustatyta, jog Ž. V. mirties dieną jo motina A. V. buvo pensinio amžiaus (73 m.), tačiau jokių duomenų apie tai, jog mirusysis teikė savo motinai išlaikymą byloje taip pat nėra. A. V. baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tokių aplinkybių nenurodė. Nesant jokių įrodymų apie mirusiojo Ž. V. teikiamą faktinį išlaikymą savo motinai A. V., teismas konstatavo, kad ieškovo pastarajai išmokėta socialinio draudimo išmoka taip pat nelaikytina negautų pajamų kompensacija, o laikytina valstybės socialine parama. Atsižvelgdamas į trečiojo asmens prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą dėl išmokėtos ligos pašalpos atlyginimo atsakovui pateikė 2013-09-30, su ieškiniu į teismą kreipėsi 2013-12-13, ir, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartimi c. b. Nr. 3K-7-368/2012 bei CK 1.125 str. 7 d., pagal kurią iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, padarė išvadą, jog ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė jam visą įrodinėjimo naštą ir tokiu būdu nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos (LAT 2008-11-17 nutartis c. b. Nr. 3K-7-496/2008, 2014-01-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-131/2014, 2014-03-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-64/2014). Pažymėjo, kad pareigą paneigti prezumpciją, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, turi atsakovas, tačiau jis teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad žuvusiojo šeimos nariams VSDFV Vilniaus skyriaus išmokėta vienkartinė išmoka viršija jų patirtą žalą ar kad jie dėl Ž. V. mirties turtinės žalos nepatyrė, ir nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad, baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį, V. V. bei A. V. negautų pajamų klausimas nebuvo sprendžiamas. Faktas, jog šie asmenys baudžiamojoje byloje nepareiškė reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, neįrodo, jog tokia žala nebuvo patirta. Ieškovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo išspręstas A. M. V. negautų pajamų klausimas, todėl ieškovo jam išmokėta vienkartinės išmokos dalis atliko valstybės socialinės paramos funkciją. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimu bei CK 6.249 str. 1 d., nurodė, kad turtinė žala asmeniui gali būti labai įvairi, o dėl asmens sužalojimo kaltas asmuo atlygina tą turtinės žalos dalį, kuri viršija socialinio draudimo išmokų dydį. Ieškovui kompensavus dėl Ž. V. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą jo šeimos narių (taip pat ir A. M. V.) patirtą žalą ar jos dalį, kitą asmens patirtą turtinę žalą atlyginti turi dėl asmens sveikatos sužalojimo kaltas asmuo. Todėl tai, jog baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu A. M. V. iš AB „Lietuvos draudimas“ buvo priteista 42 970,68 Lt, savaime nepaneigia, jog VSDFV Vilniaus skyriaus jam išmokėta 39 000 Lt vienkartinės išmokos dalis priskirtina žalos atlyginimui pagal CK 6.249 str. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad Ž. V. šeimos nariams išmokėta vienkartinė išmoka priskirtina valstybės teikiamai socialinei paramai. Asmens, nedrausto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, už kurį nebuvo ar neturėjo būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos, šeimos nariai neturi teisės gauti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytų išmokų, todėl pagal savo esmę VSDFV Vilniaus skyriaus paskirta vienkartinė išmoka yra priskirtina socialinio draudimo išmokai, mokamai įvykus minėtame įstatyme nustatytam draudiminiam įvykiui. Apeliantas pažymėjo, kad LAT 2013-11-29 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-620/2013 nurodė, jog draudiko prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir padengiančios žalą socialinio draudimo įstaigos, neviršijant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. nustatytų žalos atlyginimo ribų, ir nesutiko su atsakovo nuomone, kad minėta LAT nutartis nagrinėjamoje byloje yra netinkamas precedentas. LAT kalbėjo apie socialinio draudimo išmokas, mokamas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, o Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos socialinio draudimo išmokos (taip pat ir vienkartinė išmoka apdraustajam mirus) ir yra mokamos būtent gyvybės atėmimo ir sveikatos sužalojimo atvejais.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 sprendimą palikti nepakeistą. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimu bei kasacinio teismo praktika, atsakovas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimo teisė į kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką, t. y. atsakovą, nėra absoliuti, o yra ribojama asmens patirtos turtinės žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju. Jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Atsakovo nuomone, ieškovo prašoma priteisti suma yra socialinė valstybės parama, o ne turtinės žalos atlyginimas. Nurodė, kad kompensacijos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą išmokamos įvykus objektyviems veiksniams. Išmoka būtų mokama, net ir tuo atveju, jeigu nebūtų nustatyta, kas yra atsakingas už asmens žūtį. Valstybės parama teikiama nepriklausomai nuo to, kokią žalą nukentėjusieji patyrė ar patirs vėliau. Atsakovas, remdamasis LAT 2002-11-11 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-1331/2002, pažymėjo, kad 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų draudimo išmoka apdraustajam mirus nelaikytina socialinio draudimo išmoka, nes tai nėra žalos atlyginimas deliktinės atsakomybės prasme, o yra valstybės skiriama socialinė pašalpa. Atsakovas sutiko, kad negautos pajamos taip pat yra pripažįstamos žala, tačiau jos nepreziumuojamos, ir jų apskaičiavimui taikomos konkrečios materialinės teisės nuostatos (CK 6.284 str. 1 d., 2 d.). Valstybės pareigos teikti socialinę paramą perkėlimas žalą padariusiam asmeniui neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str. bei proporcingumo principo, kadangi iš žalą padariusio asmens reikalaujama atlyginti daugiau žalos nei jis realiai jos padarė. Pagal baudžiamosios bylos duomenis, AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinimu, negautos pajamos žuvusiojo išlaikytiniui A. M. V. jau yra kompensuotos, o V. V. ir A. V. pagal materialinės teisės normas (CK 6.284 str. 1 d., 2 d.) į negautų pajamų kompensavimą neturi teisės. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek V. V., tiek A. V. savo prašymuose dėl išmokos išmokėjimo neatliko jokių žymėjimų eilutėje, kurioje žymimas kryželis, jei asmuo buvo žuvusiojo išlaikomas. AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-08-26 sprendimu c. b. Nr. 2-4889-155/08 A. M. V. buvo priteista konkreti suma jo išlaikymui – 42 970,68 Lt. Visas šias sumas, kurias jam būtų privalėjęs mokėti Ž. V., AB „Lietuvos draudimas“ yra kompensavęs, išskaičius našlaičio pensiją, kurią draudikas ieškovui nuolat kompensuoja.
Trečiasis asmuo R. T. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde ieškovo nurodytos aplinkybės (faktinis pagrindas) yra laikytinos jo samprotavimais, kurie nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu iš esmės yra išreiškiamas ieškovo nepasitenkinimas jam nepalankiu teismo sprendimu. Apeliantas nenurodė teismo padarytų procesinių teisės normų pažeidimų ar netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, priimant skundžiamą sprendimą. Taigi, darytina išvada, kad apelianto teiginiai yra formalūs ir deklaratyvūs. Ieškovas ignoruoja Konstitucinio Teismo 2012-04-18 nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2012 bei 2013-11-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013, kuriuose aiškiai nurodyta, kad išmokėta socialinio draudimo išmoka atlieka ne tik žalos kompensacinę, bet ir socialinę funkciją. Siekdamas, kad byloje esančių įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos nei pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, apeliantas tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Tokie argumentai nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010-06-18 apie 8:00 val. Kareivių gatvėje, ties Žirmūnų g. 105, Vilniuje, R. T., vairuodama jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mitsubischi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisykles ir susidūrė su Ž. V. vairuojamu automobiliu „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šio eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų Ž. V. 2010-06-19 mirė (b. l. 8-9, 10-19). VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-03-26 sprendimu Nr. 6-15-675 „Dėl Ž. V. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą“ nurodytas nelaimingas atsitikimas pripažintas draudiminiu įvykiu (b. l. 20). VSDFV Vilniaus skyrius žuvusiojo šeimos nariams: motinai (b. l. 24) A. V. bei sūnums (b. l 25, 26) V. V. ir A. M. V. 2013-04-09 sprendimais Nr. 6-18-1898 „Dėl A. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“, Nr. 6-18-1899 „Dėl V. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“, Nr. 6-18-1900 „Dėl A. M. V. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ (b. l. 21-23) paskyrė ir išmokėjo 117 000 Lt (po 39 000 Lt kiekvienam) vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam Ž. V. mirus (b. l. 30-32). Ieškovas 2013-09-30 raštu Nr. (8.22) 3-117675 „Dėl žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą metu žuvus Ž. V.“ kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 33-34), tačiau atsakovas 2013-10-25 raštu „Dėl žalos atlyginimo“ žalą atlyginti atsisakė (b. l. 35).
Byloje keliamas klausimas, ar socialinio draudimo įstaiga nagrinėjamu atveju turi teisę reikalauti, kad transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas atlygintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.
Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė ieškovui visą įrodinėjimo naštą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog NADPLSDĮ 11 str. 2 d. ir 27 str. įtvirtinta, kad apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio (nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos), jo šeimos nariams, kuriais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programą studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė), lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Taigi, esant nurodytoms sąlygoms, socialinio draudimo įstaiga mirusio apdraustojo šeimos nariams privalo išmokėti konkretaus dydžio vienkartinę draudimo išmoką.
Socialinio draudimo įstaigos atlygintina nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo metu patirta žala (negautos pajamos) apskaičiuojama pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio (apskaičiuojama pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus) ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą. Dėl to, spręsdamas ginčus, kuriuose draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos siekia įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis) ar jo draudiką, kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutartis c. b. Nr. 3K-7-496/2008, 2013-01-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-134/2013, 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-388/2013).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi socialinio draudimo įstaiga, reikšdama reikalavimą žalą padariusiam asmeniui ją atlyginti, turi įrodyti žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo asmens nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo metu patirtos žalos ir jos dydžio, reikšminga yra tai, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus yra skirtos kompensuoti dėl draudiminio įvykio mirusio asmens šeimos narių patirtą turtinę žalą. Aiškindamas NADPLSDĮ nuostatas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės, tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas.
Vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus mokamos teisės aktų, nustatančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžius, ir jais remiantis socialinio draudimo įstaigų priimtų sprendimų pagrindu. Pagal kasacinio teismo praktiką, socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Tačiau toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto VSDFV Vilniaus skyriaus, pareiškusio reikalavimą žalą padariusio asmens draudikui ją atlyginti, pateiktos pažymos apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas (b. l. 30-32) nagrinėjamu atveju vertintinos kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiųjų – dėl eismo įvykio, pripažinto draudiminiu įvykiu, žuvusio Ž. V. motinos A. V. bei sūnų V. V. ir A. M. V. - patirtos žalos (negautų pajamų) dydį. Tačiau atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, su ieškovo jam pareikštais reikalavimais nesutikdamas, byloje įrodinėjo, kad ieškovo prašoma priteisti suma yra socialinė valstybės parama, o ne turtinės žalos atlyginimas, kad tokio dydžio žalos, kokią socialinio draudimo įstaiga atlygino nukentėjusiems asmenims (117 000 Lt), eismo įvykio kaltininkė nepadarė, o padaryta turtinė žala jau yra atlyginta/atlyginama, mirusio asmens nepilnamečiui sūnui A. M. V. išmokant baudžiamojoje byloje teismo priteistas 42 970,68 Lt negautas pajamas/kompensuojant našlaičio pensiją.
Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-25 nuosprendžio, žuvusiojo pakeliui į darbą šeimos nariai, pareikšdami civilinius ieškinius, prašė atlyginti neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas, tik nepilnamečio A. M. V. atstovė pagal įstatymą taip pat prašė atlyginti turtinę žalą – negautų pajamų dalį, kurią A. M. V. turėjo teisę gauti iki jo pilnametystės pagal teismo sprendimą, kuriuo mirusiam asmeniui buvo priteistas sūnaus išlaikymas. Teismas A. M. V. iki jo pilnametystės dėl tėvo Ž. V. mirties priteisė 42 970,68 Lt išlaikymą (b. l. 10-19).
Žuvusiojo sūnus V. V. tėvo mirties dieną buvo pilnametis (b. l. 25). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Ž. V. iki savo mirties pilnamečiam sūnui V. V. teikė išlaikymą, ar kad pastarajam buvo reikalinga tėvo finansinė parama. Prašyme skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus V. V. ties grafa „6. Buvau mirusiojo asmens išlaikomas“ neatliko jokio žymėjimo (b. l. 60-61). Žuvusiojo motina A. V. sūnaus mirties dieną buvo pensinio amžiaus (b. l. 24). Įrodymų, patvirtinančių, kad Ž. V. iki savo mirties motinai teikė išlaikymą, ar kad pastarajai buvo reikalinga sūnaus finansinė parama, byloje nėra. Prašyme skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus A. V. ties grafa „6. Buvau mirusiojo asmens išlaikomas“ neatliko jokio žymėjimo (b. l. 56-57). Taigi darytina išvada, kad V. V. ir A. V. Ž. V. iki jo mirties nebuvo išlaikomi, todėl konstatuotina, kad šie asmenys, Ž. V. mirus, turtinės žalos negautų pajamų prasme, kaip teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, patirti negalėjo ir nepatyrė.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei grįžtant prie apelianto argumento, kad teismas nepagrįstai perkėlė ieškovui visą įrodinėjimo naštą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju ne ieškovui buvo perkelta visa įrodinėjimo našta, o atsakovas leistinomis teisinėmis įrodinėjimo priemonės paneigė prezumpciją, jog socialinio draudimo įstaigos atlygintos žalos dydis patvirtina nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dydį. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad NADPLSDĮ paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (NADPLSDĮ 1 straipsnis). Taigi šiuo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-388/2013).
Nustačius, kad apelianto VSDFV Vilniaus skyriaus A. V., V. V. ir A. M. V. išmokėta 117 000 Lt (po 39 000 Lt kiekvienam) vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam Ž. V. mirus negalėjo atlyginti ir neatlygino nukentėjusių asmenų turtinės žalos negautų pajamų prasme, o, kaip jau buvo minėta, LAT yra išaiškinęs, kad visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, konstatuotina, jog ši išmoka atliko ne žalos atlyginimo, o socialinę funkciją. Todėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas AB „Lietuvos draudimas“ neturi pareigos grąžinti socialinio draudimo įstaigai VSDFV Vilniaus skyriui išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.
Apeliantas skunde nurodė, kad turtinė žala gali būti labai įvairi, ir jo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka priskirtina žalos atlyginimui pagal CK 6.249 str. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad žala CK 6.249 str. 1 d. apibrėžiama ne tik kaip negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, bet ir kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Kasacinis teismas praktikoje akcentuoja visiško žalos atlyginimo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-620/2013), tačiau taip pat nurodo, kad patirta žala yra fakto klausimas, ir kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytas realus patirtos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-388/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusių asmenų patirtą žalą, netenkant turto arba jį sužalojant, patiriant išlaidas (tiesioginius nuostolius), taigi nustatyti, kokio konkretaus dydžio nurodytą žalą nukentėję asmenys patyrė, nėra galimybės. Be to, žuvusiojo šeimos nariai tokios žalos atlyginti neprašė. Todėl šiuo atveju ir buvo sprendžiama dėl patirtos žalos negautų pajamų prasme.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą ar jo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas.
Kiti apeliacinio skundo argumentai skundžiamo sprendimo pagrįstumo neįtakoja, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Kaip matyti iš 2014-04-14 sąskaitos už teisines paslaugas, trečiasis asmuo R. T. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą teismui advokatui sumokėjo 1 500 Lt (b. l. 85). Atsižvelgiant į procesinio dokumento apimtį bei sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 700 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Vilniaus skyriaus (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) R. T. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 700 Lt dydžio bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.