- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-78-262/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41492-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė, Andrius Verikas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VSDFV Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- R. T.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko,
dalyvaujant ieškovo atstovei I. J., atsakovo atstovui E. T. P., trečiojo asmens atstovui advokatui A. L.,
kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo R. T.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 117 000 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2010-06-18 R. T., vairuodama jai nuosavybės teise priklausantį automobilį v.n. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisykles ir susidūrė su Ž. V. vairuojamu automobiliu v.n. Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl šio eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų Ž. V. mirė. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-03-26 sprendimu Ž. V. pakeliui į darbą įvykęs nelaimingas atsitikimas pripažintas draudiminiu įvykiu. Ieškovas 2013-04-09 sprendimais Ž. V. motinai A. V. bei sūnums V. V. ir A. M. V. paskyrė 117 000 Lt (po 39 000 Lt kiekvienam) vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam Ž. V. mirus. Ieškovas kreipėsi į atsakovą AB „Lietuvos draudimas“, kuris buvo apdraudęs eismo įvykio kaltininkės eismo įvykio metu vairuoto automobilio civilinę atsakomybę, dėl 117 000 Lt žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atlyginimo, tačiau atsakovas žalą atlyginti atsisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo mirusiojo šeimos nariams paskirta išmoka atlieka ne žalos atlyginimo, o socialinės pašalpos funkciją. Atsakovas Ž. V. sūnui A. M. V. išmokėjo jam teismo priteistą 42 970,68 Lt išlaikymą, t. y. negautas pajamas, bei nuolat kompensuoja našlaičio pensiją, o kiti šeimos nariai – žuvusiojo motina A. V. ir sūnus V. V. – neturi teisės į negautų pajamų kompensavimą. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad Ž. V. sūnui V. V., kuris eismo įvykio metu buvo pilnametis, teikė moralinę ar materialinę paramą, prievolė mokėti sūnui išlaikymą nebuvo nustatyta. Žuvusiojo motina A. V. jokių duomenų apie tai, kad sūnus ją išlaikė, nepateikė. Šie Ž. V. artimieji, baudžiamojoje byloje pareikšdami civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimų dėl negautų pajamų atlyginimo nepareiškė. Todėl jiems ieškovo išmokėta išmoka negali būti pripažinta jų patirtos žalos atlyginimu, atitinkamai ieškovas negali reikalauti, kad atsakovas ją atlygintų.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo R. T. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu jos atstovas su ieškiniu nesutiko, palaikė atsakovo poziciją byloje. Papildomai prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas.
Teismas nustatęs, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu žuvusiojo Ž. V. nepilnamečiui sūnui A. M. V. iki jo pilnametystės iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteistas 42 970,68 Lt išlaikymas, padarė išvadą, jog šiam asmeniui ieškovo išmokėta vienkartinė 39 000 Lt išmoka neatliko turtinės žalos atlyginimo funkcijos, o atliko valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją. Kiti du mirusiojo Ž. V. šeimos nariai – motina A. V. ir sūnus V. V., kuriems ieškovas išmokėjo vienkartines išmokas, tuo atveju, jei savo teises įgyvendintų asmeniškai, turėtų teisę reikalauti turtinės žalos, jei įrodytų, jog mirusiojo mirties dieną buvo faktiškai pastarojo išlaikomi. Nustatęs, jog savo tėvo mirties dieną V. V. buvo pilnametis, tačiau studijavo trečiame nuolatinių studijų kurse Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Statybos fakultete, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad prieš mirtį Ž. V. būtų teikęs išlaikymą studijuojančiam pilnamečiui sūnui ar kad pastarajam būtų reikalinga tėvo parama, jog baudžiamojoje byloje pareikšdamas civilinį ieškinį V. V. teismo prašė jam priteisti tik neturtinės žalos atlyginimą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog dėl Ž. V. mirties jo sūnus V. V. nepatyrė turtinės žalos negautų pajamų prasme, todėl jam išmokėta socialinio draudimo vienkartinė išmoka atliko valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją. Byloje nustatyta, jog Ž. V. mirties dieną jo motina A. V. buvo pensinio amžiaus (73 m.), tačiau jokių duomenų apie tai, jog mirusysis teikė savo motinai išlaikymą byloje taip pat nėra. A. V. baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tokių aplinkybių nenurodė. Nesant jokių įrodymų apie mirusiojo Ž. V. teikiamą faktinį išlaikymą savo motinai A. V., teismas konstatavo, kad ieškovo pastarajai išmokėta socialinio draudimo išmoka taip pat nelaikytina negautų pajamų kompensacija, o laikytina valstybės socialine parama.
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė jam visą įrodinėjimo naštą ir tokiu būdu nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos. Pareigą paneigti prezumpciją, jog išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, turi atsakovas, tačiau jis teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad žuvusiojo šeimos nariams VSDFV Vilniaus skyriaus išmokėta vienkartinė išmoka viršija jų patirtą žalą ar kad jie dėl Ž. V. mirties turtinės žalos nepatyrė, ir nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio. Baudžiamojoje byloje priimant nuosprendį, V. V. bei A. V. negautų pajamų klausimas nebuvo sprendžiamas. Faktas, jog šie asmenys baudžiamojoje byloje nepareiškė reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, neįrodo, jog tokia žala nebuvo patirta. Ieškovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo išspręstas A. M. V. negautų pajamų klausimas, todėl ieškovo jam išmokėta vienkartinės išmokos dalis atliko valstybės socialinės paramos funkciją. Turtinė žala asmeniui gali būti labai įvairi, o dėl asmens sužalojimo kaltas asmuo atlygina tą turtinės žalos dalį, kuri viršija socialinio draudimo išmokų dydį. Ieškovui kompensavus dėl Ž. V. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą jo šeimos narių (taip pat ir A. M. V.) patirtą žalą ar jos dalį, kitą asmens patirtą turtinę žalą atlyginti turi dėl asmens sveikatos sužalojimo kaltas asmuo. Todėl tai, jog baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu A. M. V. iš AB „Lietuvos draudimas“ buvo priteista 42 970,68 Lt, savaime nepaneigia, jog VSDFV Vilniaus skyriaus jam išmokėta 39 000 Lt vienkartinės išmokos dalis priskirtina žalos atlyginimui pagal CK 6.249 str. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad Ž. V. šeimos nariams išmokėta vienkartinė išmoka priskirtina valstybės teikiamai socialinei paramai. Asmens, nedrausto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, už kurį nebuvo ar neturėjo būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos, šeimos nariai neturi teisės gauti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytų išmokų, todėl pagal savo esmę VSDFV Vilniaus skyriaus paskirta vienkartinė išmoka yra priskirtina socialinio draudimo išmokai, mokamai įvykus minėtame įstatyme nustatytam draudiminiam įvykiui.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pagal baudžiamosios bylos duomenis, AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinimu, negautos pajamos žuvusiojo išlaikytiniui A. M. V. jau yra kompensuotos, o V. V. ir A. V. pagal materialinės teisės normas (CK 6.284 str. 1 d., 2 d.) į negautų pajamų kompensavimą neturi teisės. Tiek V. V., tiek A. V. savo prašymuose dėl išmokos išmokėjimo neatliko jokių žymėjimų eilutėje, kurioje žymimas kryželis, jei asmuo buvo žuvusiojo išlaikomas. AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-08-26 sprendimu c. b. Nr. 2-4889-155/08 A. M. V. buvo priteista konkreti suma jo išlaikymui – 42 970,68 Lt. Visas šias sumas, kurias jam būtų privalėjęs mokėti Ž. V., AB „Lietuvos draudimas“ yra kompensavęs, išskaičius našlaičio pensiją, kurią draudikas ieškovui nuolat kompensuoja.
Trečiasis asmuo R. T. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-26 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde ieškovo nurodytos aplinkybės (faktinis pagrindas) yra laikytinos jo samprotavimais, kurie nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu iš esmės yra išreiškiamas ieškovo nepasitenkinimas jam nepalankiu teismo sprendimu. Apeliantas nenurodė teismo padarytų procesinių teisės normų pažeidimų ar netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, priimant skundžiamą sprendimą. Taigi, darytina išvada, kad apelianto teiginiai yra formalūs ir deklaratyvūs.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutarties dalis, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo dalis – atmesti VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinio dalį dėl 22 590,36 Eur A. V. ir V. V. išmokėtos vienkartinės išmokos priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“, ir ši bylos dalis perduota Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Kaip minėta, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą, kasacinės instancijos teismui dalį bylos grąžinus nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymėjo, kad teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog žuvusysis teikė išlaikymą studijuojančiam pilnamečiam sūnui V. V. ar motinai, kurią jis tik lankydavo, padėdavo nudirbti sunkius ūkio darbus, patardavo, paguosdavo ir kt., tačiau šių aplinkybių detaliau neanalizavo, šalims nepasiūlė pateikti įrodymų, patvirtinančių jų teiginius. Būtent dėl minėtos priežasties byla ir buvo perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Vilniaus apygardos teismas vykdydamas šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymu pareikalavo šalis ir kitus asmenis pateikti papildomus įrodymus, šalių atstovus apklausė žodiniame teismo posėdyje.
Taigi, nagrinėjant šią bylą yra būtina išsiaiškinti ar nukentėjusieji A. V. ir V. V. buvo išlaikomi žuvusiojo Ž. V., jeigu taip tai kokio dydžio buvo teikiamas išlaikymas; taip pat kokią funkciją atliko VSDFV nukentėjusiesiems išmokėtos išmokos: žalos atlyginimo ar socialinę. T.y. byloje keliamas klausimas, ar ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų ieškovui padarytą žalą, išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.
Nukentėjusieji, pareikšdami civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje, prašė atlyginti neturtinę žalą, tik nepilnamečio A. M. V. atstovė pagal įstatymą taip pat prašė atlyginti turtinę žalą – negautų pajamų dalį, kurią A. M. V. turėjo teisę gauti iki jo pilnametystės pagal teismo sprendimą, kuriuo mirusiam asmeniui buvo priteistas sūnaus išlaikymas. Teismas A. M. V. iki jo pilnametystės dėl tėvo Ž. V. mirties priteisė 42 970,68 Lt išlaikymą.
Žuvusiojo sūnus V. V. tėvo mirties dieną buvo pilnametis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Ž. V. iki savo mirties pilnamečiam sūnui V. V. teikė išlaikymą ar, kad toks išlaikymas sūnui buvo reikalingas. Net ir nagrinėjant bylą antrą kartą apeliacinės instancijos teisme, tokios aplinkybės nustatytos nebuvo. Pažymėtina, kad prašyme skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus V. V. nenurodė, jog jis buvo išlaikomas Ž. V.. Žuvusiojo motina A. V. sūnaus mirties dieną buvo pensinio amžiaus (b. l. 24). Į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Ž. V. iki savo mirties motinai teikė išlaikymą. Tokie įrodymai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka antrą kartą, taip pat nebuvo pateikti. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad motinai buvo reikalinga sūnaus finansinė parama, nes A. V. kaip senatvės pensininkė gaudavo nuolatines pajamas. Prašyme skirti draudimo išmoką apdraustajam mirus A. V. ties grafa „6. Buvau mirusiojo asmens išlaikomas“ taip pat nieko nepažymėjo. Ieškovui ir kitiems asmenims nepateikus įrodymų, Ž. V. iki savo mirties išlaikė V. V. ir A. V., darytina išvada, kad šie asmenys žuvus Ž. V. nepatyrė turtinės žalos negautų pajamų prasme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad NADPLSDĮ paskirtis yra reglamentuoti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustatyti asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžti draudžiamuosius bei nedraudžiamuosius įvykius (NADPLSDĮ 1 straipsnis). Taigi šiuo įstatymu įgyvendinama valstybinės socialinės politikos dalis, nes, be žalos atlyginimo, draudimo išmokos mokėjimas atlieka ir socialinę funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-388/2013).
Nustačius, kad ieškovo išmokėtos draudimo išmokos negalėjo atlyginti ir neatlygino nukentėjusių asmenų turtinės žalos negautų pajamų prasme ir kadangi LAT yra išaiškinęs, jog visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, darytina išvada, jog šios išmokos atliko ne žalos atlyginimo, o socialinę funkciją. Todėl teismas sprendžia, kad draudikas AB „Lietuvos draudimas“ neturi pareigos grąžinti VSDFV Vilniaus skyriui išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.
Ieškovas nurodo, kad jo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka priskirtina žalos atlyginimui pagal CK 6.249 str.
Pagal CK 6.249 str. 1 d. žala apibrėžiama ne tik kaip negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, bet ir kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-620/2013), tačiau taip pat nurodoma, kad patirta žala yra fakto klausimas, ir kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatytas realus patirtos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-388/2013). Šioje byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusieji asmenys patirtų žalą, netenkant turto arba jį sužalojant, patiriant išlaidas (tiesioginius nuostolius), taigi neįmanoma nustatyti, kokio konkretaus dydžio nurodytą žalą patyrė nukentėjusieji. Svarbu pažymėti tai (ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas) žuvusiojo šeimos nariai tokios žalos atlyginti apskritai neprašė. Todėl šiuo atveju pagrįstai buvo sprendžiama dėl patirtos žalos negautų pajamų prasme.
Taigi, išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme antrą kartą, nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti tenkinamas, todėl jis atmetamas, o skundžiamo sprendimo dalis, dėl kurios byla iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo perduota Vilniaus apygardos teismui pakartotiniam nagrinėjimui, paliekama nepakeista. Kadangi Lietuvos Aukčiausiasis Teismas dalį sprendimo (kuria buvo atmesta ieškinio dalis) paliko nepakeistą, laikytina, kad visas skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.