Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį atsakovo J. A. atžvilgiu atmetė, o atsakovų V. B., G. B., J. B. atžvilgiu tenkintinas iš dalies, t. y. priteisė ieškovui SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ iš atsakovų V. B., G. B. ir J. B. solidariai 4 285,98 Lt skolos už gyvenamųjų patalpų nuomą, 282,06 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo, keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį turėti būstą (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (iki 2003 m. sausio 1 d. buvusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo) (toliau ir – Įstatymas), kuriame inkorporuotos Butų privatizavimo įstatymo normos (netekusios galios nuo 2001 m. sausio 1 d.), nuostatos, Civilinio kodekso XXXI skyriaus „Gyvenamoji patalpų nuoma“ nuostatos). Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.). Teisės į būstą santykinis prievolinis pobūdis kinta ir neretai jis iš santykinio gali pasikeisti į daiktinį, absoliutų teisės įgyvendinimo pobūdį. Pavyzdžiui, butų privatizavimo proceso metu, jeigu jame dalyvavo būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai jų teisė į būstą iš prievolinės teisės tapo daiktinė ir prievolinė teisė pasibaigė. Dėl to nuomininkų teisės į būstą įgyvendinimas tapo skirtingas, priklausomai nuo to, pasinaudojo jie galimybe privatizuoti nuomojamą būstą ar ne. Tie asmenys, kurie nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta galimybe pakeisti teisės į būstą įgyvendinimo pobūdį (ir kurie šiuo metu neturi teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamų patalpų), jų teisė į būstą liko prievolinė, santykinė teisė, o tų, kurie šia galimybe pasinaudojo, teisė į būstą tapo grindžiama nuosavybės (absoliučiais, daiktiniais) teisiniais santykiais.

Teismas nustatė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu V. B. ieškinys pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą, buvo atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-33-24/2011 yra konstatuota, kad atsakovas V. B. neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą (duomenys neskelbtini), o byloje nenustačius Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų visų būtinų privatizavimo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos ir ieškinį atmetė.

Taigi teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje aktualūs ne galimi gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisiniai santykiai, bet nuomos santykių atsiradimo pagrindai, lemiantys tokios gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko teises ir pareigas, atitinkamos nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką.

Išskirtinos gyvenamosios patalpos, kurios nuomotis asmenims suteiktos, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų redakcijomis, galiojusiomis iki ir nuo 2003 m. sausio 1 d. (iki 2003 m. sausio 1 d. šio įstatymo pavadinimas buvo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-7-110/2012, pažymėjo, kad, nors naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“ (2 str. 8 d.), o ankstesnėje įstatymo redakcijoje tokios sąvokos apibrėžties nebuvo pateikta, tačiau iš Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus, – viena iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Pagal tuometį reguliavimą valstybė suteikdavo gyvenamąsias patalpas nuomotis asmenims, kurie negalėdavo patys įsigyti gyvenamųjų patalpų, buvo iškeldinti iš manevrinių fondų, gyveno grąžintinuose savininkams namuose, nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatytomis lengvatomis ir kt. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, Įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas (fizinis asmuo, nagrinėjamoje byloje atsakovas – V. B.) sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1189 dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2003 m. sausio 1 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Įstatymo 11 straipsnio 4. 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., 22 straipsnyje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reguliuoja CK. Jei asmenys gyvenamąsias patalpas nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu naudoja nepažeisdami sąlygų, nustatytų nuomos sutartyje ir CK gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančių teisės normų, jiems nuomos sutartis negali būti nutraukta remiantis naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) įstatymo nuostatomis, inter alia 11 straipsnio 4 dalies pagrindu. Taigi nuo 2003 m. sausio 1 d., vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus (teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo redakciją), pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-110/2012).

Teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis su atsakovu V. B. sudaryta 2001 m. vasario 20 d. Byloje nustatytas ilgalaikis atsakovo ryšys su ginčo būstu, tai, kad šiame būste jis gyveno ir buvo registruotas bute nuo 1970 metų, būste gyveno su šeima, dokumentas, suteikiantis teisę į gyvenamąją patalpą Spalio raj. VK orderis 006994 1970.V.19. Aiškinant tokių nuomos santykių raidą, reikšminga, kiek ir kokiu pagrindu šie santykiai keitėsi. V. B., 2001 m. vasario 20 d. pasirašydamas sutartį, tapo pagrindiniu nuomininku iki 2002 m. gruodžio 31 d., todėl pagal minėtą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-110/2012) šiems nuomos santykiams privalo būti taikomos būtent CK normos, reguliuojančios tokio pobūdžio sutartinius santykius, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo reikalavimai. Kadangi gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2003 m. sausio 1 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą, todėl, nagrinėjant atsakovų padarytus nuomos sutarties pažeidimus, jų pobūdį ir tokių pažeidimų teisinius padarinius, taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos.

Taip pat teismas nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 str.). Taigi nuomos sutartis yra atlygintinė, turinti aiškią paskirtį – joje turi būti gyvenama. Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.583 str. 2 d.). Šios nuomos sutartys turi būti sudaromos rašytine forma. Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šie pagrindai ir teisiniai padariniai nustatyti CK 6.611 straipsnyje. Pagal 2001 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nuostatas nuomininkas V. B. įsipareigojo mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius (sutarties 2.2. p.). Nuomininkas bei jo šeimos nariai pareigos mokėti nuomos mokestį tinkamai nevykdė. Pats atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad iš pradžių mokėjo nuomos mokestį, tačiau nuomos mokesčio nebemoka, kuomet jis buvo padidintas. Ieškinio pateikimo metu SĮ „Vilniaus miesto būstas“ už gyvenamųjų patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. yra susidariusi 4 285,98 Lt skola. Paskaičiuoti delspinigiai nuo 2011 m. balandžio iki 2011 m. rugsėjo mėn. sudaro 282,06 Lt. Nuomos mokestis nuo 2009 m. liepos 1 d. skaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus m. savivaldybės 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1120 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“. Ieškovas pateikė įrodymus, kad atsakovas V. B. apie mokesčio už buto nuomą apskaičiavimo tvarkos pasikeitimą buvo tinkamai informuotas, t. . 2009 m. rugpjūčio 31 d. su PVM sąskaita-faktūra VMB Nr. 000031245, taip pat pateikta informacija ir 2009 m. liepos 25 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“. 2011 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-113 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ sumažintas patalpų nuomos mokestis, apie ką atsakovas V. B. informuotas PVM sąskaitoje faktūroje VMB Nr. 000115985 pranešime įrašyta informacija. Delspinigiai skaičiuojami vadovaujantis Lietuvos respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1161.

Teismas konstatavo, jog tarp šalių buvo sudaryta atlygintinė nuomos sutartis. Nuomos sutarties atlygintinumas reiškia, kad šios sutarties sudarymu nuomotojas tikisi gauti nuompinigių už kitai šaliai perduodamą laikinai valdyti ir naudotis turtą. Nuomos mokesčio (nuompinigių) mokėjimas yra viena iš pagrindinių nuomininko pareigų. Nurodytą pareigą nuomininkas privalo vykdyti tinkamai, t. y. laiku mokėti nuomos mokestį. CK 6.589 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Minėta nuostata reiškia, kad pareiga vykdyti prievolės kylančias iš Sutarties tenka ne tik pagrindiniam nuomininkui, bet ir pilnamečiams jo šeimos nariams. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir byloje nesant duomenų, kad atsakovai skolą už nuomą ieškovui būtų sumokėję, teismas ieškovui solidariai iš atsakovų V. B., G. B. ir J. B. priteisė 4 285,98 Lt skolos už gyvenamųjų patalpų nuomą ir 282,06 Lt delspinigių.

Teismas atmetė ieškinį atsakovo J. A. atžvilgiu kaip neįrodytą (CPK 178 str.).

Teismas sprendė, jog byloje nustatytas ilgalaikis atsakovo ryšys su ginčo būstu, tai, kad šiame būste jis gyveno ir buvo registruotas bute nuo 1970 metų, būste gyveno su šeima, dokumentas, nuomos sutartyje nurodytas pagrindas suteikiantis teisę į gyvenamąją patalpą – Spalio raj. VK orderis 006994 1970.V.19. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kuris yra pažymėjęs, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl jos pažeidimo kontekste, atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (CK 6.611 str.).

Teismas nustatė, kad atsakovas V. B. tinkamai nevykdė pareigos nustatytais terminais mokėti buto nuompinigius, atsakovų įsiskolinimas sudaro 4 568,04 Lt. Įstatymas suteikia teisę nutraukti nuomos sutartį su buto nuomininku ir jį iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu gyvenamosios patalpos nuomininkas nemoka buto nuompinigių, mokesčių už komunalines paslaugas. Tačiau teismas sprendė, jog aiškinant įstatymus ir juos taikant būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pvz., pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti) ir pan.

Atsakovai V. B. ir su juo kartu ginčo bute gyvenantys šeimos nariai G. B. ir J. B. pažeidė pareigą laiku mokėti nuomos mokestį. Bet teismas nusprendė, kad buto nuomos sutarties su V. B. nutraukimas ir jo bei jo šeimos narių iškeldinimas iš buto yra neproporcingas teisės pažeidimams. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas V. B. jau itin ilgą laiką, nuo 1970 metų, gyvena šiame bute, šią vietą laiko savo nuolatine gyvenamąja vieta, viešai deklaruodamas registre, 2008 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau atsakovo ieškinys buvo atmestas, taigi šios aplinkybės Konvencijos 8 straipsnio taikymo prasme patvirtina asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą kaip prielaidą ginti tokio asmens teisę į būstą, todėl įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, ilgalaikį atsakovo ryšį su ginčo būstu, teismas padarė išvadą, kad buto nuomos sutarties su V. B. nutraukimas ir jo iškeldinimas iš buto neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

2. Į bylą pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1120 patvirtintas gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, kurio 3 straipsnyje nustatytos keturios formulės, pagal kurias gali būti apskaičiuojamas nuomos mokestis. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleista pagal kokią formulę skaičiuojamas nuomos mokestis ginčo butui. Taip pat nenustatyta, kokiais pagrindais būstui taikomi socialinio būsto nuomos mokesčiai. Taigi esant imperatyvių teisės normų pažeidimams nuomos sutartis turi būti pripažinta negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Pripažinus sutartį negaliojančia, negalimas nuompinigių ir su jais susijusių sumų priteisimas.