Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-03-09 · Civilinė byla Nr. e2S-590-1012/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-03-09
Bylos Nr.
e2S-590-1012/2023
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00137-2023-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Jakutytė-Sungailienė
Pareiškėjas
M. M.
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
  • 3.1.14.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-590-1012/2023Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00137-2023-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo: 1) nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 19,1198 ha žemės, įsigytos pagal 1863 m. kovo 1 d. imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Š. dvare, esančiame (duomenys neskelbtini) 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą, savininku 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos metu buvo V. Š., gimusio (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti pareiškėjai terminą pateikti suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai (toliau – NŽT) dokumentą, įrodantį pareiškėjos tėvo V. Š. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, įsigytą pagal 1863 m. kovo 1 d. imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. L. Š. dvare, esančiame (duomenys neskelbtini) 1865 m. gegužės 1 d. vardinį sąrašą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi pareiškimą priimti atsisakė.

Šalies argumentai

3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja su prašymu atkurti nuosavybės teises į V. Š. senelio J. Š. įsigytą žemės sklypą į NŽT kreipėsi 2003 m. kovo 31 d., o tarnyba atsakė, kad atkurti nuosavybės teisių nėra pagrindo. Taigi pareiškėja per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepateikė ir savo valios atkurti nuosavybės teises neišreiškė, todėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nagrinėjimas nesukels jai jokių teisinių pasekmių. Šie reikalavimai negali būti nagrinėjami teisme civilinio proceso tvarka, todėl vadovaujantis išdėstytu ir suformuota teismų praktika pareiškimą atsisakytina priimti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Apeliantė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Teismas neteisingai nustatė reikšmingas bylai faktines aplinkybes, nenustatė pareiškėjai papildomo termino pareiškimo trūkumams pašalinti (nepasiūlė pareiškėjai pateikti papildomus įrodymus, kada buvo pateikti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo).

4.2. Pareiškėja yra mirusios S. Š. turto paveldėtoja, kuri prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. Š. valdytą nekilnojamąjį turtą (žemę) pateikė 1991 m. rugpjūčio 22 d.

4.3. Pareiškėja 1999 m. balandžio 8 d. pateikė prašymą atkurti natūra nuosavybės teises į V. Š. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

4.4. 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjos pareiškimą teismas klaidingai vertino kaip pareiškėjos pirmą kartą teikiamą prašymą atkurti nuosavybės teises į V. Š. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Iš tiesų 2003 m. kovo 31 d. prašymu pareiškėja tik prašė paaiškinti, kodėl neatkuriamos nuosavybės teisės į žemę.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

7. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

8. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė S. Š. 1991 m. rugpjūčio 22 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, S. Š. mirties liudijimą, paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, M. M. 1999 m. balandžio 8 d. prašymą atkurti nuosavybės teises.

9. CPK XVI skyriaus 2 skirsnis nenustato išimčių, susijusių su naujų įrodymų prijungimu apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant atskirąjį skundą, vadovaujamasi bendrosiomis CPK XVI skyriaus taisyklėmis (CPK 301–333 straipsniai).

10. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

11. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, jog teikiami dokumentai susiję su pareiškėjos įrodinėjamomis aplinkybėmis ir turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teikiami įrodymai prijungiami prie bylos ir vertinami nagrinėjant atskirąjį skundą.

Dėl atskirojo skundo esmės

12. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kadangi teismas neteisingai nustatė reikšmingas bylai faktines aplinkybes, nenustatė pareiškėjai papildomo termino pareiškimo trūkumams pašalinti, dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį. Anot pareiškėjos, mirusioji S. Š. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. Š. valdytą nekilnojamąjį turtą (žemę) pateikė 1991 m. rugpjūčio 22 d., o pati pareiškėja – 1999 m. balandžio 8 d., nors teismas laikė, kad 2003 m. kovo 31 d.

13. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Minėto įstatymo 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

14. Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad Atkūrimo įstatyme 10 straipsnyje įtvirtintų terminų prigimtis nėra vienoda. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, t. y. kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (tarp jų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis Nr. T-76-2013).

15. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad neturėdamas subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą, asmuo neturi teisės ar įstatymų saugomo intereso (CPK 5 straipsnis), kuris turi būti apgintas, todėl prašymas dėl praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme negali būti nagrinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008).

16. Iš pareiškimo turinio nustatyta, kad apeliantė siekia išspręsti klausimą dėl Atkūrimo įstatyme 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjos pareiškimą, iš esmės sprendė, kad pareiškėja į NŽT kreipėsi 2003 m. kovo 31 d. Šiuo pagrindu teismas darė išvadą, kad apeliantė per nustatytą terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nėra pateikusi NŽT Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl ko apskirtai neturi teisės pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Vis dėlto pažymėtina, kad pareiškėja su atskiruoju skundu pateikė teismui duomenis, kad S. Š., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, kreipėsi į NŽT 1991 m. rugpjūčio 22 d. su prašymu atkurti nuosavybės teises į V. Š. turėtą turtą. Taip pat pareiškėja pateikė ir jos 1999 m. balandžio 8 d. teiktą prašymą NŽT atkurti nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys, kad nors šiuose prašymuose nėra nurodytas konkretus turtas į kurį prašomą atkurti nuosavybės teises, lyginant su nurodytu pareiškime – 19,1198 ha žemė, įsigyta pagal 1863 m. kovo 1 d. imperatoriaus įsakymą mažamečio dvarininko J. K. K. Š. dvare, esanti (duomenys neskelbtini) – tačiau iš byloje esančių NŽT raštų nustatyta, kad prašymas dėl pareiškime nurodyto turto buvo nagrinėjamas.

17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esant prieštaringų duomenų dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo, jas pirmosios instancijos teismas galėjo pašalinti naudodamasis bendrosiomis procesinių dokumentų trūkumų šalinimo instituto normomis arba teismo posėdžio metu, nagrinėdamas bylą iš esmės (CPK 442 straipsnio 1 punktas, 443 straipsnio 1, 2, 5 dalys), tačiau to nepagrįstai nepadarė. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka, CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto normas pritaikė netinkamai.

18. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nepriskirta kompetencija spręsti pareiškimo priėmimo klausimą, tai sprendžia pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju pareiškėjos pateiktų dokumentų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų pareiškimo priėmimo nagrinėjimą, todėl yra pagrindas perduoti pareiškimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

19. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

20. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pasisako dėl CPK 71 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kuriuos teismas turi konstatuoti ex officio (lot. – pagal pareigas) (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

21. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas priimta skundžiama nutartimi pareiškimo priėmimo stadijoje jį atsisakė priimti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepasisakė dėl pareiškimu reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir nepriėmė sprendimo dėl ginčo esmės. Taigi, panaikinus skundžiamą nutartį ir grąžinus nagrinėti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo spręsti, kad būtų pažeista CPK 71 straipsnio nuostata, draudžianti teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškimo priėmimo klausimo sprendimas grąžintinas tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismui.

Dėl procesinės bylos baigties

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, todėl apeliacine tvarka patikrinta nutartis panaikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė