Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-43-493/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-26
Bylos Nr.: 1A-43-493/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39939-2018-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurga Vasiliauskienė, Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis
Nuteistasis: Š. S., E. G.
Nukentėjusysis: A. K.
Kaltinamasis: E. G., Š. S.
Advokatai: Linas Mažonas, Artūras Andriukaitis

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-43-493/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39939-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.4.4; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Rolandai Bučmienei, Daivai Aliulienei,dalyvaujant prokurorėms Jurgitai Baltrūnienei, Vidai Viduolienei,nuteistiesiems Š. S. ir E. G. bei jų gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,nukentėjusiajam A. K. ir jo atstovui advokatui Linui Mažonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. S. ir E. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant E. G.: neišvykti iš savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; tęsti darbą.

E. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsitesėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Š. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dvejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant Š. S.: būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; tęsti darbą.

Š. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš E. G. ir Š. S. priteista 366,26 eurai turtinei bei 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš E. G. ir Š. S. priteista 854,97 eurai turtinei žalai atlyginti.

Iš kaltinamojo E. G. nuspręsta išieškoti 500 eurų A. K. naudai už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Iš kaltinamojo Š. S. nuspręsta išieškoti 500 eurų A. K. naudai už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Skundžiamu nuosprendžiu E. G. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 18 d., apie 00.10 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, kilusio žodinio konflikto metu tyčia trenkė vieną smūgį kumščiu į galvos sritį nukentėjusiajam A. K., o šiam po smūgio nukritus ant žemės, tęsdamas nusikalstamą veiką, bendrai veikdamas kartu su Š. S., tyčia ne mažiau kaip du kartus įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam A. K. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos sumušimu, dešinės akies sumušimu su poodinėmis kraujosruvomis, su dešinės akiduobės apatinės sienos lūžimu, su paakinio nervo srities suspaudimu, poodinėmis kraujosruvomis dešinėje rankoje.

2. Taip pat, Š. S. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 18 d., apie 00.10 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, kilusio žodinio konflikto metu, E. G. tyčia trenkus vieną smūgį kumščiu į galvos sritį nukentėjusiajam A. K., o šiam po smūgio nukritus ant žemės, veikdamas bendrai kartu su E. G., tyčia ne mažiau kaip du kartus įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam A. K. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos sumušimu, dešinės akies sumušimu su poodinėmis kraujosruvomis, su dešinės akiduobės apatinės sienos lūžimu, su paakinio nervo srities suspaudimu, poodinėmis kraujosruvomis dešinėje rankoje.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. G. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – E. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Apeliantas prašo A. K. ir Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius E. G. atžvilgiu atmesti visiškai, taip pat, atmesti A. K. prašymą priteisti patirtas išlaidas advokatui iš E. G.. Apeliaciniame skunde prašoma atlikti įrodymų tyrimą bei apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

3.1. Skunde nuteistasis teigia, jog teismas jo atžvilgiu priėmė neteisėtą ir teisiškai nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas pažymėjo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jis nepripažino savo kaltės, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertino jo parodymų, jog apie įtarime nurodytas aplinkybes jis nieko nežino, kadangi su nukentėjusiuoju nekontaktavo, o buvo kambaryje. E. G. patvirtino, kad tą pačią naktį iš sesers S. S., motinos I. G. ir E. N. sužinojo, kad į kiemą buvo atėjęs A. K., kuris buvo akivaizdžiai apsvaigęs ir agresyvus bei brovėsi į svetimą nuosavybę, siekdamas primygtinai susitikti su Š. S.. Pažymėjo, kad tokius jo parodymus patvirtino ir jo sužadėtinė S. Š., kuri, apklausta teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad kaltinime nurodytos nakties metu kambaryje buvo su E. G. ir savo naujagime dukra. Liudytoja paneigė, kad E. G. buvo išėjęs iš kambario ir parodė, kad jie visada buvo kartu. Apelianto teigimu, nukentėjusysis A. K. siekia nepagrįstai jį apkaltinti ir prisiteisti civilinius ieškinius.

3.2. Nors skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas liudytojų E. N. ir I. G. parodymus vertino kaip duotus suinteresuotų asmenų, tačiau tokia išvada nėra logiška, kadangi teismas rėmėsi nukentėjusiojo draugės I. G. parodymais, kurios ryšys su nukentėjusiuoju yra dar artimesnis. Toks parodymų vertinimas, nuteistojo teigimu, parodo, kad teismas selektyviai vertino asmenų parodymus ir kėlė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisintiems duomenimis. Visgi, I. G. ir E. N. davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėti liudytojai yra E. G. giminaitis ir draugas, juos nepagrįstai atmetė. Teismas nenurodė jokių argumentų, kad liudytojai būtų davę nenuoseklius ar prieštaringus parodymus. Šie asmenys buvo tiesioginiai įvykio liudytojai ir parodė, kad A. K. elgėsi neadekvačiai, įsiveržė į svetimą nuosavybę, pradėjo desperatiškai ieškoti nuteistojo Š. S., kol nuo A. K. veiksmų nukentėjo S. S.. Visiškai nepagrįstas ir teismo argumentas, kad liudytojai E. N. ir I. G. galėjo suderinti savo parodymus su nuteistųjų, kadangi byloje nėra jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Skundžiamame nuosprendyje, atsižvelgiant į parodymų chronologiją, daroma prielaida, kad parodymai galėjo būti suderinti, tačiau nuteistasis pažymėjo, kad jis neturi jokių teisių nulemti liudytojų apklausų eiliškumą. Visgi, abu liudytojai savo parodymus patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu, jie buvo apklausti tame pačiame posėdyje. Galiausiai, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad E. G. su ikiteisminio tyrimo medžiaga leista susipažinti tik pabaigus ikiteisminį tyrimą. Apeliantas teigia, kad, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, I. G. parodymai yra nelogiški, kadangi ji, atvykusi pasiimti nukentėjusiojo ir matydama jį sužalotą, neiškvietė jam policijos ar greitosios medicinos pagalbos.

3.3. Teismas nepagrįstai nevertino ir tos aplinkybės, kad nukentėjusysis A. K. galėjo susižaloti griūdamas. Apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad paskambinęs draugei I. G. paprašė jį paimti nuo poliklinikos, kuri nuo įvykio vietos nutolusi 1,6 kilometro atstumu. Nuteistojo teigimu, aplinkybės, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, o nukentėjusysis dar būdamas įvykio vietoje dėl savo neblaivumo buvo keletą kartų nukritęs, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo ne kartą nukristi ir save sužaloti. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pats nukentėjusysis pripažino, jog buvo neblaivus, svečiuose elgėsi neadekvačiai. Teismas turėjo atsižvelgti, kad byloje nenustatyta jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus. Nukentėjusysis po tariamai patirto smurto iš karto nesikreipė į policiją, neskambino ir į greitąją medicinos pagalbą, o policija buvo iškviesta tik Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės darbuotojų. Pažymėtina, kad A. K. pareiškimą į policija parašė tik po pusantros paros. Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, parodo, kad nukentėjusysis iki šiol slepia tikrąsias sužalojimų atsiradimo aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neištyrė bei nepagrįstai nukentėjusiojo parodymų nevertino kritiškai.

3.4. Anot E. G., nuosprendyje nemotyvuotai remiamasi policijos pareigūno A. U. parodymais. Nors pareigūnas nurodė, kad vienas iš nuteistųjų, t. y. Š. S., teigė, jog neva E. G. naudojo fizinį smurtą prieš A. K., tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių tokie Š. S. parodymai nebuvo užprotokoluoti pasirašytinai. Nuteistasis taip pat pažymi, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi suinteresuotumą, kad ikiteisminis tyrimas būtų pabaigtas sėkmingai. Be to, nors įvykio vietoje buvo ne vienas policijos pareigūnas, tačiau kiti pareigūnai apie tariamus Š. S. paaiškinimus nenurodė.

3.5. Pasisakydamas dėl nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo mechanizmo, apeliantas nurodo, kad byloje liko nepaneigta gynybos versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti griūnant. Kaip jau minėta, liudytojai E. N. ir I. G. patvirtino, kad A. K., atvykęs į S. gyvenamąją vietą, buvo kelis kartus nukritęs. Be to, iš 2019 m. gegužės 23 d. antstolės S. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame aprašyta įvykio vieta, matyti, kad terasos prieigose buvo daug kietų bukų ir aštrių daiktų, į kuriuos griūdamas galėjo susižeisti nukentėjusysis. Tokiu būdu, įvertinus gautų duomenų visumą, liko nepaneigta, kad sužalojimai A. K. galėjo atsirasti griūvant ar griuvinėjant. Teismo išvada, kad antstolės faktiniu aplinkybių konstatavimo protokolu nėra pagrindo remtis, kadangi įvykio vietos apžiūra atlikta po devynių mėnesių nuo įvykio, yra nelogiška, kadangi susidaro įspūdis, jog jokie įrodymai, apart pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų, apskritai negali atsirasti byloje. Tuo labiau, kad iš byloje esančio 2018 m. rugpjūčio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matyti, kad jame užfiksuoti mediniai lauko baldai, betoniniai laipteliai, betoninis pamatas, metaliniai armatūros strypai. Tai, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą buką daiktą, nurodė ir specialisto išvadą parengusi teismo medicinos ekspertė Z. M.. Byloje pateikus Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše esančio P. P. teismo medicinos konsultacinę išvadą, specialistė pripažino savo klaidą, kuomet sužalojimo forma specialisto išvadoje nebuvo apibūdinta. Visgi, teismas nepagrįstai atmetė minėtą konsultacinę išvadą, tačiau kartu rėmėsi kitais dviem E. G. teisinančiais įrodymais (I. G. ir E. N. parodymais), tokia teismo argumentacija yra visiškai nelogiška ir nepagrįsta.

3.6. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai kaip patikimą įrodymą įvertino A. K. į bylą pateiktą garso įrašą, kuriuo neva nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 19 d., 17 val. 16 min., iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. K. paskambino S. S., kurios balsas, kaip ir nukentėjusiojo A. K., aiškiai girdimas garso įraše. Teismas, nepatikrinęs šio garso įrašo autentiškumo ir originalumo, analizavo šiame garso įraše užfiksuotų asmenų balsus bei jų pokalbio turinį, tačiau nebuvo sprendžiama, ar garso įrašas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus. Nors pirmosios instancijos teismui buvo teikiamas prašymas dėl fonoskopinės ekspertizės paskyrimo, tačiau teismas šį nuteistojo gynėjo prašymą atmetė, o nuosprendyje vadovavosi visiškai nepatikimu garso įrašu.

3.7. Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu ir dėl teismo sprendimo iš dalies tenkinti A. K. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Apelianto įsitikinimu, ieškiniai turėjo būti atmesti, kadangi neįrodyta, kad E. G. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Visgi, motyvuojant nukentėjusiajam priteistiną turtinę žalą, nuosprendyje pateikiami argumentai yra abstraktūs. Be to, teismas sumaišė turtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų atlyginimo institutus baudžiamajame proceso, kadangi nuosprendyje kaip turtinė žala vertinamos nukentėjusiojo turėtos parkavimo ir kuro įsigijimo išlaidos. Be to, pateikiamos parkavimo ir kuro išlaidos yra akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės, nelogiškos ir parodo, kad nukentėjusysis viso proceso metu buvo nesąžiningas. Be to, nukentėjusysis, pagrįsdamas turėtas išlaidas, prie civilinio ieškinio pridėjo vaistų kvitus, kurie visiškai nesusiję su konstatuotais sužalojimais, kai kurie receptai nukentėjusiajam rašyti ir datuojami netgi prieš įvykio dieną. Nuosprendžio argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo taipogi yra nepagrįsti, kadangi nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad nukentėjusysis patyrė kokius nors dvasinius išgyvenimus. Galiausiai, teismas nepagrįstai nuteisė E. G., todėl prašymas atlyginti nukentėjusiajam išlaidas už advokato atstovavimą, taipogi turėjo būti atmestas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, t. y. teismas tenkino tik maždaug 1/5 visų nukentėjusiojo reikalavimų, todėl, net ir tuo atveju, jeigu teismas iš viso priteistų nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokatui, priteista turėtų būti tik 1/5 visų prašomų nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai.

3.8. Apeliantas taip pat pažymi, kad visi jį teigiamai charakterizuojantys duomenys rodo, jog jis nusikalstamos veikos padaryti negalėjo.

3.9. Apibendrindamas skundo argumentus, nuteistasis E. G. nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalino byloje esančių abejonių ir trūkumų, išskirtinai palankiai vertino tik nukentėjusiojo parodymus, kurie yra nepatikimi dėl prieštaringo nukentėjusiojo elgesio iš karto po įvykio bei nenuoseklumo duodant parodymus; nepagrįstai nevertino betarpiškai nukentėjusiojo elgesį įvykio dieną mačiusių liudytojų parodymų; nepagrįstai nevertino specialistės teismo medicinos ekspertės paaiškinimų teisme, kuriais ji pakeitė savo nuomonę dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo; nevertino gynybos iniciatyva į bylą pateiktos privačios konsultacinės specialisto išvados bei antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Visa tai nulėmė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis Š. S. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – Š. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius, kad jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Apeliantas prašo A. K. ir Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštus civilinius ieškinius Š. S. atžvilgiu atmesti visiškai, taip pat, atmesti A. K. prašymą priteisti patirtas išlaidas advokatui iš Š. S.. Apeliaciniame skunde prašoma atlikti įrodymų tyrimą bei apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4.1. Skunde nuteistasis Š. S. teigia, jog teismas jo atžvilgiu priėmė neteisėtą ir teisiškai nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas pažymėjo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu jis nepripažino savo kaltės, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertino jo parodymų, jog iki aptariamo įvykio nukentėjusįjį A. K. pažinojo tik iš matymo ir su juo nebendravo. Apeliantas skunde nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. namuose šventė savo gimtadienį. Iš pradžių buvo lauke, o po to persikėlė į namų vidų. Alkoholio niekas nevartojo. Apie 23 val. apelianto tėvai susiruošė važiuoti namo, jis tuo metu nuėjo į lauko tualetą. Išėjęs sutiko savo uošvį, pakalbėjo, užtruko apie 10-15 minučių ir grįžo į namo vidų. A. K. kieme nematė. Name rado apsiverkusią žmoną S. S., kuri sakė, kad buvo atėjęs išgėręs kaimynų žentas A. K. ir jo ieškojo. Žmona verkė, nes ją A. K. apstumdė, dėl ko kitą dieną ant jos rankos išryškėjo mėlynė. Tai, jog Š. S. visiškai nesusijęs su sužalojimais atsiradusiais pas nukentėjusįjį, patvirtino ir liudytojas J. G.. Visgi, teismas tiek Š. S., tiek J. G. parodymus tiesiog ignoravo. Nuosprendyje absoliučiai nepasisakyta ir dėl kitų Š. S. teisinančių liudytojų S. Š., A. S., M. M., A. S. ir D. S. parodymų, nors visi šie liudytojai patvirtino, kad aptariamo įvykio metu būtent S. S. nukentėjo nuo smurtinio A. K. elgesio ir patvirtino, kad minėto įvykio dieną niekas nevartojo alkoholinių gėrimų.

4.2. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino nukentėjusiojo elgesio eigos įvykio metu ir po įvykio. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu negalėjo pasakyti, kokius tariamo smurto veiksmus prieš jį panaudojo. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis tik daro prielaidą, kad jam nukritus jis buvo spardomas dviejų asmenų, tačiau, kaip matyti, jokių sužalojimų, dėl neva jo su koja prispaustos galvos prie žemės, teismo medicinos ekspertai nenustatė. Be to, nors nuteistasis teigia, kad buvo spardomas į nugaros sritį, tačiau jokių sužalojimų specialistų išvadose nebuvo nustatyta. Apelianto teigimu, šie neatitikimai ir nekonkretumas rodo, kad nukentėjusiojo parodymais teismas rėmėsi nepagrįstai. Be to, pats A. K. pripažino, kad nematė, kokius tiksliai veiksmus atliko Š. S.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, elgėsi neadekvačiai, vartojo necenzūrinius žodžius, o po tariamai patirto smurto iš karto nesikreipė į policija ar greitąją medicinos pagalbą.

4.3. Nuteistasis skunde taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino ir tos aplinkybės, kad nukentėjusysis A. K. galėjo susižaloti ne kartą griūdamas. Apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad paskambinęs draugei I. G. paprašė jį paimti nuo poliklinikos, kuri nuo įvykio vietos nutolusi 1,6 kilometro atstumu. Nuteistojo teigimu, aplinkybės, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, o nukentėjusysis dar būdamas įvykio vietoje dėl savo neblaivumo buvo keletą kartų nukritęs, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo ne kartą nukristi ir save sužaloti. Nelogiškus A. K. veiksmus patvirtina ir tai, kad pareiškimą į policiją A. K. parašė tik po pusantros paros. Būtent nukentėjusiojo veiksmai iki įvykio (buvo neblaivus), įvykio vietoje (atvyko į svetimą valdą, vartojo necenzūrinius žodžius, susistumdė su liudytoja, kol galiausiai buvo išvytas kitų dviejų liudytojų) ir iš karto po įvykio (nei jis, nei jo draugė nekvietė policijos, nevyko į ligoninę) rodo, kad teismas negalėjo nuteisdamas Š. S. remtis vien tik nukentėjusiojo parodymais ir iš jų kildinamais kitais išvestiniais bylos duomenimis, t. y. specialisto išvada ir liudytojos I. G. parodymais bei abejotinos kilmės ir patikimumo garso įrašu. Nors nuosprendyje nukentėjusiojo parodymų patikimumas motyvuojamas ir tuo, jog A. K. dalyvavo parodymų patikrinime vietoje, tačiau nėra aišku, kodėl ir kitų liudytojų ar nuteistųjų parodymai taip pat nebuvo patikrinti, duodant parodymus įvykio vietoje. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi nelogiškais I. G. parodymais, iš kurių matyti, kad ji, atvykusi pasiimti nukentėjusiojo ir matydama jį sužalotą, policijos ar medikų neiškvietė. Apelianto teigimu, tokie nukentėjusiojo A. K. bei liudytojos I. G. nelogiški veiksmai rodo, jog buvo tyčia neatskleistos tikrosios įvykio aplinkybės.

4.4. Toliau apeliaciniame skunde nuteistasis Š. S. nesutinka su liudytojų E. N. ir I. G., policijos pareigūno A. U. parodymu vertinimu. Nors skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas liudytojų E. N. ir I. G. parodymus vertino kaip duotus suinteresuotų asmenų, tačiau tokia išvada nėra logiška, kadangi teismas rėmėsi nukentėjusiojo draugės I. G. parodymais, kurios ryšys su nukentėjusiuoju yra dar artimesnis. Toks parodymų vertinimas, nuteistojo teigimu, parodo, kad teismas selektyviai vertinimo asmenų parodymus ir kėlė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisintiems duomenimis. Visgi, I. G. ir E. N. davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėti liudytojai yra Š. S. giminaitis ir draugas, juos nepagrįstai atmetė. Teismas nenurodė jokių argumentų, kad liudytojai būtų davę nenuoseklius ar prieštaringus parodymus. Šie asmenys buvo tiesioginiai įvykio liudytojai ir parodė, kad A. K. elgėsi neadekvačiai, įsiveržė į svetimą nuosavybę, pradėjo desperatiškai ieškoti nuteistojo Š. S., kol nuo A. K. veiksmų nukentėjo S. S.. Visiškai nepagrįstas ir teismo argumentas, kad liudytojai E. N. ir I. G. galėjo suderinti savo parodymus su nuteistųjų, kadangi byloje nėra jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Skundžiamame nuosprendyje, atsižvelgiant į parodymų chronologiją, daroma prielaida, kad parodymai galėjo būti suderinti, tačiau nuteistasis pažymėjo, kad jis neturi jokių teisių nulemti liudytojų apklausų eiliškumą. Visgi, abu liudytojai savo parodymus patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu, jie buvo apklausti tame pačiame posėdyje. Galiausiai, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Š. S. su ikiteisminio tyrimo medžiaga leista susipažinti tik pabaigus ikiteisminį tyrimą. Apeliantas teigia, kad, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, I. G. parodymai yra nelogiški, kadangi ji, atvykusi pasiimti nukentėjusiojo ir matydama jį sužalotą, neiškvietė jam policijos ar greitosios medicinos pagalbos.

4.5. Anot Š. S., nuosprendyje nemotyvuotai remiamasi policijos pareigūno A. U. parodymais. Nors pareigūnas nurodė, kad vienas iš nuteistųjų, t. y. Š. S. teigė, jog neva E. G. naudojo fizinį smurtą prieš A. K., tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių tokie Š. S. parodymai nebuvo užprotokoluoti pasirašytinai. Nuteistasis taip pat pažymi, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi suinteresuotumą, kad ikiteisminis tyrimas būtų pabaigtas sėkmingai. Be to, nors įvykio vietoje buvo ne vienas policijos pareigūnas, tačiau kiti pareigūnų apie tariamus Š. S. paaiškinimus nenurodė. Š. S. apeliaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad į jo namus buvo atvykę keturi policijos pareigūnai, kurie kalbėjo pakeltu tonu ir paprašė parodyti terasą. Š. S. paaiškino, kad, kol jis ieškojo savo dokumento, terasą pareigūnams parodė jo žmona, o, padavus dokumentą pareigūnams, jie pasakė, kad jis bus iškviestas apklausai. Visgi, teismas rėmėsi ne nuteistojo apklausa, o policijos pareigūno A. U. parodymais apie tariamą Š. S. apkalbėjimą kito nuteistojo. Tokiai teismo motyvacijai apeliantas nepritaria. Nesuprantama ir tai, kaip A. U. parodymų vertinimas yra susijęs su Š. S. nuteisimu, o teismas jokių tai paaiškinančių motyvų nuosprendyje nepateikė.

4.6. Nuteistasis Š. S. nesutinka su nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atsiradimo mechanizmu, teigdamas, kad baudžiamojoje byloje liko nepaneigta gynybos kelta versija, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti griūvant. Kaip jau minėta, liudytojai E. N. ir I. G. patvirtino, kad A. K., atvykęs į S. gyvenamąją vietą, buvo kelis kartus nukritęs. Be to, iš 2019 m. gegužės 23 d. antstolės S. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame aprašyta įvykio vieta, matyti, kad terasos prieigose buvo daug kietų bukų ir aštrių daiktų, į kuriuos griūdamas galėjo susižeisti nukentėjusysis. Tokiu būdu, įvertinus gautų duomenų visumą, liko nepaneigta, kad sužalojimai A. K. galėjo atsirasti griūvant ar griuvinėjant. Teismo išvada, kad antstolės faktiniu aplinkybių konstatavimo protokolu nėra pagrindo remtis, kadangi įvykio vietos apžiūra atlikta po devynių mėnesių nuo įvykio, yra nelogiška, kadangi susidaro įspūdis, jog jokie įrodymai, apart pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų, apskritai negali atsirasti byloje. Tuo labiau, kad iš byloje esančio 2018 m. rugpjūčio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matyti, kad jame užfiksuoti mediniai lauko baldai, betoniniai laipteliai, betoninis pamatas, metaliniai armatūros strypai. Tai, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą buką daiktą, nurodė ir specialisto išvadą parengusi teismo medicinos ekspertė Z. M.. Byloje pateikus Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše esančio P. P. teismo medicinos konsultacinę išvadą, specialistė pripažino savo klaidą, kuomet sužalojimo forma specialisto išvadoje nebuvo apibūdinta. Visgi, teismas nepagrįstai atmetė minėtą konsultacinę išvadą, tačiau tuo pačiu rėmėsi kitais dviem Š. S. teisinančiais įrodymais (I. G. ir E. N. parodymais), kas laikytina nelogiška ir nepagrįsta teismo argumentacija.

4.7. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su nukentėjusiojo pateikto garso įrašo vertinimu kaip patikimu įrodymu. Papildomai apeliantas nurodė, kad garso įraše netgi nėra fiksuotas pats tariamas įvykis, o tik tariamas liudytojos pokalbis su nukentėjusiuoju. Be to, garso įrašo autentiškumo nepatvirtino neva garso įraše girdima S. S.. Galiausiai, teismas nuosprendyje cituoja tik tariamai S. S. pasakytus žodžius ir visiškai nevertina nukentėjusiojo teiginių, kai neva analizuojant Š. S. veiksmus jis parodo: „aš, aš nesakiau, nėra užgarantuotai tai, net ir parašyta yra“.

4.8. Nuteistasis Š. S. nesutinka su apylinkės teismo sprendimu iš dalies tenkinti A. K. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Apelianto įsitikinimu, ieškiniai turėjo būti atmesti, kadangi neįrodyta, kad jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Visgi, motyvuojant nukentėjusiajam priteistiną turtinę žalą, nuosprendyje pateikiami argumentai yra abstraktūs. Be to, teismas sumaišė turtinės žalos atlyginimo ir proceso išlaidų atlyginimo institutus baudžiamajame proceso, kadangi nuosprendyje kaip turtinė žala vertinamos nukentėjusiojo turėtos parkavimo ir kuro įsigijimo išlaidos. Be to, pateikiamos parkavimo ir kuro išlaidos yra akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės, nelogiškos ir parodo, kad nukentėjusysis viso proceso metu buvo nesąžiningas. Be to, nukentėjusysis, pagrįsdamas turėtas išlaidas, prie civilinio ieškinio pridėjo vaistų kvitus, kurie visiškai nesusiję su konstatuotais sužalojimais, kai kurie receptai nukentėjusiajam rašyti ir datuojami netgi prieš įvykio dieną. Nuosprendžio argumentai dėl neturtinės žalos priteisimo taipogi yra nepagrįsti, kadangi nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad nukentėjusysis patyrė kokius nors dvasinius išgyvenimus. Galiausiai, teismas nepagrįstai nuteisė Š. S., todėl prašymas atlyginti nukentėjusiajam išlaidas už advokato atstovavimą, taipogi turėjo būti atmestas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, t. y. teismas tenkino tik maždaug 1/5 visų nukentėjusiojo reikalavimų, todėl, net ir tuo atveju, jeigu teismas iš viso priteistų nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokatui, priteista turėtų būti tik 1/5 visų prašomų nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato pagalbai.

4.9. Apibendrindamas skundo argumentus, nuteistasis nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalino byloje esančių abejonių ir trūkumų, išskirtinai palankiai vertino tik nukentėjusiojo parodymus, kurie yra nepatikimi dėl prieštaringo nukentėjusiojo elgesio iš karto po įvykio bei nenuoseklumo duodant parodymus; nepagrįstai nevertino betarpiškai nukentėjusiojo elgesį įvykio dieną mačiusių liudytojų parodymų; nepagrįstai nevertino specialistės teismo medicinos ekspertės paaiškinimų teisme, kuriais ji pakeitė savo nuomonę dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo; nevertino gynybos iniciatyva į bylą pateiktos privačios konsultacinės specialisto išvados bei antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Visa tai nulėmė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į nuteistųjų E. G. ir Š. S. apeliacinius skundus nukentėjusysis A. K. prašo juos atmesti kaip nepagrįstus ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

5.1. Nuteistasis atsiliepime pažymi, kad teisiamajame posėdyje perklausius nukentėjusiojo į bylą pateiktą garso įrašą nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 19 d., 17 val. 16 min. nukentėjusiajam paskambino S. S., kuri prisistatė kaip kaimynė, su kurios vyrais sukonfliktavo. S. S. su nukentėjusiuoju aptaria situaciją, prašo atsiimti pareiškimą, tariasi su nukentėjusiuoju. Šie įrodymai aprašyti ir antstolio V. Z. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Be to, I. G. taip pat patvirtino, kad nuvežus A. K. į susitikimą su S. S., S. S. sakė, kad A. K. labai negražiai kalbėjo, o iš vyrų pusės labai negražiai gavosi. S. S. siūlė tartis, kad A. K. atsiimtų pareiškimą, o ji padengs gydymo išlaidas. Atsiliepime taip pat pažymima, kad nuteistieji sako netiesą, kadangi jie A. K. pasikvietė į gimtadienį. Tai, kad A. K. buvo sumuštas nuteistųjų, patvirtina ir policijos pareigūnas A. U.. Nukentėjusiojo teigimu, teismas nuosprendyje detaliai aprašė ištirtus įrodymus, kurie patvirtina, kad nuteistieji bendrai veikdami tyčia sužalojo A. K..

6. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistieji bei jų gynėjas pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusysis, jo atstovas ir prokurorė, nesutikdami su nuteistųjų apeliaciniais skundais, prašė juos atmesti ir skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atnaujinus įrodymų tyrimą, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir pašalinti prieštaravimus tarp proceso dalyvių parodymų, buvo nutarta apklausti liudytojus A. V., M. B., R. V., S. S., taip pat, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo išklausytas A. K. pateiktas garso įrašas (1 t., b. l. 40), paskirta kompleksinė fonoskopinė – informacinių technologijų ekspertizė.

7.1. Liudytojas A. V., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) pareigūnu. Apie 2018 m. rugpjūčio 18 d. įvykį nieko nepamena, iš salėje esančių asmenų nieko nepažįsta;

7.2. Liudytojas M. B., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) pareigūnu. Apie 2018 m. rugpjūčio 19 d. įvykį nieko nepamena, iš salėje esančių asmenų nieko nepažįsta;

7.3. Liudytojas R. V., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) pareigūnu. Apie 2018 m. rugpjūčio 19 d. įvykį nieko nepamena, iš salėje esančių asmenų nieko nepažįsta. Vykstant į įvykio vietos apžiūrą, protokole nepasirašo. Jis yra patrulis, todėl rašo tarnybinius pranešimus;

7.4. Liudytoja S. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nuteistieji Š. S. yra jos vyras, o E. G. – brolis, todėl parodymus duoti atsisakė, taip pat, atsisakė duoti balso pavyzdžius fonoskopinei ekspertizei;

7.5. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. vasario 7 d. ekspertizės akto Nr. 11-2492(19) matyti, kad ekspertizės metu buvo nustatyta, kad tyrimui pateikto mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy A5“ kataloge data/media/0/callRecordsApp yra saugomas garso įrašas record-1141567579.mp3 (sukūrimo data 2018 m. rugpjūčio 19 d., 17:16:30, paskutinio modifikavimo data 2018-08-19 17:19:501, dydis 799200 baitų). Mobiliojo ryšio telefone „Samsung Galaxy A5“ kataloge data/media/0/Voice Recorder yra saugoma identiško garso įrašo kopija. Be to, nustatyta, kad tyrimui pateiktame mobiliojo ryšio telefone „Samsung Galaxy A5“ 2018 m. gegužės 14 d. yra įdiegta programa „Call Recorder Automatic“, leidžianti įrašyti telefono pokalbius (4 t., b. l. 80-82);

7.6. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. rugsėjo 14 d. ekspertizės akto Nr. 11-282(20) matyti, kad tyrimui pateikto mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy A5“ kataloge data/media/0/callRecordsApp saugomas garso įrašas record-1141567579.mp3 yra originalas, saugomame garso įraše nėra montavimo požymių ir jis yra ištisinis. Garso įrašas record-1141567579.mp3, esantis tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje „Titanum CD-R“, yra mobiliojo ryšio telefono „Samsung Galaxy A5“ kataloge data/media/0/callRecordsApp saugomo garso įrašo record-1141567579.mp3 skaitmeninė (identiška) kopija. Tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje „Titanum CD-R“, esančiame garso įraše record-1141567579.mp3, nėra montavimo požymių ir jis yra ištisinis. Tyrimui pateikto mobiliojo ryšio telefone „Samsung Galaxy A5“ kataloge data/media/0/callRecordsApp saugomas garso įrašas record-1141567579.mp3 buvo įrašytas 2018 m. rugpjūčio 19 d. nuo 17 val. 16 min. 30 sek. iki 17 val. 19 min. 50 sek. Požymių, kad pokalbio įrašymo metu laiko sinchronizavimo su UTC funkcija tyrimui pateiktame įrenginyje buvo atjungta, nenustatyta. Tiriamuosiuose garso įrašuose: garso įraše record-1141567579.mp3, esančiame mobiliojo ryšio telefone „Samsung Galaxy A5“ kataloge data/media/0/callRecordsApp, ir garso įraše, esančiame tyrimui pateiktoje kompaktinėje plokštelėje „Titanum CD-R“, yra užfiksuotas A. K. ir S. S. balsas ir kalba.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistųjų Š. S. ir E. G. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

9. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

10. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog apylinkės teismas nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, jog apylinkės teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apeliantų kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, detaliai aptarė nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą bei motyvuotai atmetė Š. S. ir E. G. versiją, neva jie jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltais E. G. ir Š. S. padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, tačiau, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, dėl ko, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

11. Darant šią išvadą teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo (BPK 20 straipsnis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo A. K. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek E. G., tiek Š. S. savo kaltę jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme neigia, nurodo, kad įvykio metu nukentėjusiojo A. K. nematė. E. G. pažymi, kad įvykio metu buvo kambaryje kartu su savo dukra ir liudytoja S. Š., tuo tarpu Š. S. nurodo, buvo tualete ir įvykio nematė. Tačiau, įvertinus tiek aukščiau aptartus, tiek ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytus įrodymus, darytina abejonių nekelianti išvada, jog ši nuteistųjų versija nepasitvirtino. Ją iš esmės paneigė nukentėjusiojo A. K. bei byloje apklaustų liudytojų I. G., A. U. parodymai, ji neatitiko ir rašytinių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos.

Žemesnės instancijos teismas

13. Remiantis nukentėjusiojo A. K. parodymų visuma, 2018 m. rugpjūčio 18 d. jis nuvyko pas draugės I. G. tėvus, gyvenančius (duomenys neskelbtini) gatvėje. Matė, kad kaimynai Š. S. ir E. G. kažką šventė, išlydėjo svečius ir pasikvietė jį į kiemą. Kieme buvo Š. S., E. G. ir jo žmona S. S. su vaiku. Sėdėjo prie stalo, bendravo, pokalbis pakrypo į blogą pusę, todėl, norėdamas pakeisti temą, pasakė tostą, kuris įžeidė E. G.. E. G. reikalavo atsiprašyti ir trenkė kumščiu į dešinę akį. Nuo smūgio nukrito kairiu šonu ant žemės, tada E. G. toliau jį spardė ir reikalavo atsiprašyti. Jautė smūgius ir iš Š. S., kadangi kažkuris iš jų buvo koja prispaudęs jo galvą prie žemės. Buvo spardomas į galvą, nugarą, dešinę ranką, jautė mažiausiai penkis smūgius. Kai kelis kartus atsiprašė E. G., nustojo jį spardyti. Išėjęs iš kiemo, paskambino savo draugei I. G.. Tuo tarpu nuteistieji Š. S. ir E. G. įvykio aplinkybes aiškino visiškai priešingai, nurodė, kad A. K. įvykio metu apskritai nematė. E. G. nurodė, kad apie 23 val. jis buvo namo viduje, ruošėsi važiuoti namo. Jo sesuo S. S. sakė, kad buvo atėjęs kaimynas, tačiau nesuprato koks tai kaimynas. Tuo tarpu Š. S. nurodė, kad apie 23 val. tėvai ruošėsi važiuoti namo, jis tuo metu nuėjo į tualetą. Išėjęs sutiko savo uošvį, pakalbėjo apie 10-15 minučių, vėl grįžo į namo vidų. Name rado apsiverkusią žmoną, kuri sakė, kad kaimynų žentas jo ieškojo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamojoje byloje duomenys apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes yra prieštaringi (nukentėjusysis teigia, jog nuteistieji jį sumušė, o apeliantai bei šventėje dalyvavę liudytojai šią aplinkybę neigia). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs, todėl privaloma atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus: juos analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus, taip pat juos lyginant su kitais turimais bylos įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, jų turinys, nuoseklumas, neprieštaringumas su kitais byloje įvertintais duomenimis pirmosios instancijos teismo buvo kruopščiai analizuojami ir padaryta abejonių nekelianti išvada, jog Š. S. ir E. G. kalti dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus – 2018 m. rugpjūčio 19 d. (1 t., b. l. 11-13), 2018 m. spalio 16 d. apklaustas papildomai (1 t., b. l. 37-38), dar kartą apklaustas 2019 m. sausio 14 d. (1 t., b. l. 80-81), taip pat, atliktas jo parodymų patikrinimas vienoje (1 t., b. l. 62-65), nukentėjusysis savo parodymus patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Viso proceso metu nukentėjusysis vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad jį sumušė būtent E. G. ir Š. S., nurodydamas sužalojimo mechanizmą, vietą bei būdą. Taigi, kolegijos nuomone, nukentėjusiojo A. K. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (dėl asmenų, sudavusių smūgius, nusikaltimo vietos, laiko) yra nuoseklūs ir tarpusavy neprieštaraujantys. Pažymėtina, kad A. K. negalėjo įvardyti tikslaus smūgio skaičiaus bei kokius tiksliais veiksmus atliko E. G., o kokius Š. S., kas, įvertinus jų intensyvumą ir konflikto trukmę, pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais taip pat nesudaro.

14. Nors aptarti nukentėjusiojo parodymai dėl Š. S. ir E. G. nukentėjusiojo atžvilgiu vartoto smurto apeliaciniuose skunduose vertinami kritiškai, tačiau, tiek juos, tiek Š. S. ir E. G. pareikštus kaltinimus iš esmės patvirtina rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, kurios patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija taip pat neabejoja. Kaip nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvadoje Nr. G2556/2018(02), A. K. konstatuotas galvos sumušimas, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose (medicininiuose dokumentuose rašoma mėlynė po kaire akimi), poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje. Nustatyta, kad sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti trijų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje, suduodant kumščiu, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu (1 t., b. l. 165). Iš esmės analogiškos išvados pateiktos ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. pG3589/2018(02), kurios duomenimis, A. K. nustatyta galvos sumušimas, dešinės akies sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis, su dešinės akiduobės apatinės sienos lūžimu, su paakinio nervo srities suspaudimu, poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje. Konstatuota, kad sužalojimai nebūdingi griuvimui. Dešinės akies sumušimas su dešinės akiduobės apatinės sienos lūžimu, su paakinio nervo srities suspaudimu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 172-173). Esant šių duomenų visumai, abejoti A. K. teiginiais, jog, būnant kieme, kilusio žodinio konflikto metu, E. G. trenkė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į galvos sritį, po ko, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, E. G., bendrai veikdamas su Š. S., tyčia ne mažiau kaip du kartus įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam A. K. į įvairias kūno vietas, priešingai nei savo apeliaciniais skundais tai tvirtina nuteistieji, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

15. Apeliaciniuose skunduose, siekiant pagrįsti nukentėjusiojo parodymų netikslumą, prieštaringumą, taip pat jų nepatikimumą, akcentuojama, kad nukentėjusysis į policiją ar gydymo įstaigą iš karto po įvykio nesikreipė, nors turėjo visas galimybes tai padaryti. Be to, anot apeliantų, nelogiški ir neįtikinami I. G. parodymai, jog ji, matydama sužalotą nukentėjusįjį, taip pat nesikreipė į gydymo įstaigą. Tokie nuteistųjų skundų argumentai yra nepagrįsti. Iš tiesų, ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2018 m. rugpjūčio 19 d., gavus Lietuvos sveikatos mokslo universiteto Kauno klinikų pranešimą, kad į gydymo įstaigą kreipėsi nukentėjusysis A. K., kuriam buvo nustatytas galvos ir rankos sumušimas. Nukentėjusysis teigė, kad vakar naktį jį sužalojo pažįstami asmenys (1 t., b. l. 10). Tai, kad nukentėjusysis ar jo draugė I. G. iš karto nesikreipė į gydymo įstaigą ar policiją, priešingai nei nurodyta apeliaciniuose skunduose, labiau patvirtina tą faktą, kad nukentėjusysis jautėsi įtakojęs konfliktą įžeidžiančius tostu, tikėjosi, jog patirti sužalojimai gali būti gydomi namie. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nenumato nukentėjusiojo asmens pareigos įvykio vietoje rašyti pareiškimą dėl galimai įvykdytos nusikalstamos veikos bei tokio pareiškimo pateikimo terminų, nes tai yra nukentėjusio asmens teisė apsispręsti dėl tokio pareiškimo pateikimo teisėsaugos institucijoms. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad vis dėlto nukentėjusiajam padarytas sužalojimas buvo nežymus ir nebuvo toks sunkus ir pavojingas sveikatai, kad būtų reikalinga nedelsiant suteikti jam medicininę pagalbą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė, jog nukentėjusysis parašė pareiškimą dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto ne įvykio vietoje, o vėliau, po medicininės apžiūros atvykęs į policijos komisariatą, nepaneigia paties sužalojimo fakto ir nukentėjusiojo parodymų apie jo sužalojimo aplinkybes teisingumo.

16. Motyvuojant šią išvadą atsižvelgtina ir į tai, kad aukščiau aptartus nukentėjusiojo A. K. parodymus iš dalies patvirtino liudytojai I. G. ir A. U., taip pat, A. K. pateiktas garso įrašas. Nors vertinamo konflikto nei I. G., nei A. U. nematė, o pateiktame garso įraše užfiksuotas pokalbis po įvykio, tačiau minėti įrodymai svarbūs tikrinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir objektyvumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir joje nustatytinų faktinių aplinkybių kontekste. Svarbu tai, kad remiantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais. Tačiau, šiuo atveju būtina konstatuoti, kad įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką, vertinant ją nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, neabejotina, jog nukentėjusiojo A. K. parodymų patikrinimui gali būti vertinami ir tiesiogiai analizuojamo įvykio nemačiusių liudytojų I. G. ir A. U. parodymai, taip pat, pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas liudytojos S. S. ir nukentėjusiojo A. K. pokalbis po nagrinėjamo įvykio.

17. Liudytoja I. G. patvirtino, kad 2018 m. rugpjūčio 18 d. vakare jos draugui A. K. prireikė raktų, jis atvažiavo pas ją jų atsiimti, buvo išgėręs, pasakė, kad jį kviečia baliavoti E. G. ir Š. S.. Maždaug 24 val. A. K. paskambino, pasakė, kad jį sumušė. I. G. sėdo į automobilį ir pasivijo A. K. netoli (duomenys neskelbtini) A. K. sakė, kad jį sumušė Š. ir E.. Jis pats visas buvo suspardytas, purvinas, ant veido dešinės pusės buvo guzas, galvoje buvo guzas, ant rankos matėsi mėlynės. Sakė, kad jį sumušė už necenzūrinį tostą. Be to, liudytoja taip pat nurodė, kad po kelių dienų A. K. prašė nuvežti jį susitikti su S. S.. Buvo kartu ir girdėjo, kad S. S. prisipažino, jog labai negražiai gavosi, siūlė tartis, kad jis atsiimtų pareiškimą, o ji padengs gydymo išlaidas. Atitinkamai liudytojas A. U., dirbantis (duomenys neskelbtini) vyresniuoju tyrėju, nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 19 d., apie 14 val. 16 min. iš LSMU ligoninės buvo gautas pranešimas, jog į priėmimo skyrių kreipėsi A. K., kuriam nustatytas galvos ir rankos sumušimas. Apie 16 val. A. K. atvyko į policijos komisariatą, iš jo buvo paimtas pareiškimas, jis apklaustas, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vėliau tyrėjas nuvyko į nukentėjusiojo nurodytą įvykio vietą. Įvykio vietoje rado Š. S., kuris pamatęs pareigūnus labai išsigando. Vyriškio paprašė parodyti įvykio vietą, Š. S. ir moteris palydėjo jį už namo, paaiškino, kad šioje terasoje jie šventė ir čia įvyko konfliktas su A. K.. Paklausus, kas sumušė A. K., Š. S. atsakė, kad jis pats nieko nemušė, A. K. mušė jo giminaitis E. G.. Iš nukentėjusiojo A. K. pateikto garso įrašo matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 19 d., 17 val. 16 min., t. y. tuojau pat po policijos pareigūnų apsilankymo įvykio vietoje, nukentėjusiajam A. K. paskambino S. S., prisistatė kaip kaimynė „kur šalia gyvena“, „čia kur sukonfliktavot su vyrais“, nurodė, kad „tau nereikėjo taip kalbėti, o vyrams nereikėjo rankų į darbą paleisti“, siūlo nukentėjusiajam atsiimti pareiškimą, už ką S. S. žada sumokėti, teigia, kad Š. S. nukentėjusiojo „net pirštu nepalietė“, o patraukė E. G..

18. Nors šie liudytojų parodymai ir pateiktas garso įrašas nuteistųjų apeliaciniais skundais vertinami kritiškai, tačiau abejoti jų patikimumu bei objektyvumu teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Aptarti liudytojai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, tiek jų ikiteisminio tyrimo, tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai sutapo tarpusavyje, atitiko ne tik nukentėjusiojo A. K. parodymus, bet ir rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą. Įvertintina ir tai, kad A. U. yra policijos pareigūnas, neturintis asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl teigti, jog jo parodymus, palankesnius nukentėjusiajam, galėjo lemti jo galimas suinteresuotumas bylos baigtimi, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teisinio pagrindo nėra. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, jog kiekvienas ikiteisminio tyrimo subjektas yra suinteresuotas ikiteisminio tyrimo sėkme, yra deklaratyvaus pobūdžio, jokių objektyvių duomenų, kad tyrėjas A. U., atlikdamas savo pareigas, buvo šališkas, nei pirmosios instancijos teismas, nei skundu nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė. Tokiu būdu, aptartų liudytojų parodymus teisėjų kolegija vertina kaip patikimus, jais vadovaujasi ir spręsdama nuteistųjų kaltės klausimą jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su nukentėjusiojo pateikto garso įrašo vertinimu kaip patikimu įrodymu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tiek Š. S., tiek E. G. neigė, kad nukentėjusiojo pateiktame garso įraše girdimas S. S. balsas, todėl siekiant pašalinti abejones tarp proceso dalyvių, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, kurios išvados patvirtino, kad garso įraše girdimas A. K. ir S. S.. Iš ekspertizės akto (4 t., b. l. 92-100) matyti, kad šiai išvadai konstatuoti buvo naudojama tiek audotyvinė analizė, tiek akustinis – parementrinis tyrimas, šių tyrimų metu konstatuota, kad garso įraše yra užfiksuotas S. S. balsas. Be to, konstatuota, kad pateiktas garso įrašas yra originalus, nemontuotas, atliktas nurodytu laiku, todėl abejoti šio įrodymo patikimumo pagrindo nėra.

19. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantų pateikta versija, jog nukentėjusysis A. K. galėjo susižaloti pats taip pat atmestina kaip neįtikinama, neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti ne tik nukentėjusiojo A. K. parodymams, kurių objektyvumu ir teisingumu nei apylinkės teismas, nei apygardos teismas nesuabejojo, bet ir kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Kaip jau minėta, nuteistųjų kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiojo A. K. parodymais, kad būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jį sužalojo būtent Š. S. ir E. G., tačiau jo parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina ir kiti įrodymai. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tik tiesioginiais įrodymais. Tuo tarpu BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Visų pirma, nukentėjusiojo parodymus apie jo sužalojimą kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtina I. G., kuri patvirtino, kad naktį A. K. jai paskambino, pasakė, kad jį sumušė ir prašė parvežti namo. Matė, kad jis buvo visas suspardytas, purvinas, ant veido dešinės pusės buvo guzas, rankos matėsi mėlynė. Nors apeliantai teigia, kad I. G. ir E. N. matė, jog A. K. dar būdamas kieme pats nukrito, tačiau šie liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi skiriasi detalėse. Nors I. G. ir E. N. patvirtino, kad matė, kaip A. K. kelis kartus nukrito, tačiau I. G. nurodė, kad jis nukrito užkliuvęs už lauko baldų, tuo tarpu E. N. teigė, kad nukentėjęs nukrito eidamas link lauko terasos ant takelio. Antrą kartą nugriuvo pasiekęs terasą, nematė už ko užkliuvo. Be to, iš aukščiau aptarto garso įrašo taip pat matyti, kad liudytoja S. S. patvirtino, kad „vyrams nereikėjo rankų į darbą paleisti“, todėl teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusysis A. K. buvo sužalotas kaltinime nurodytoje vietoje.

20. Be to, nukentėjusiojo A. K. parodymus apie jo atžvilgiu naudotą smurtą patvirtina aukščiau aptartos specialisto išvados, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti 2019 m. rugpjūčio 18 d., kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. suduodant smūgius kumščiu, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu. Taip pat nustatyta, kad sužalojimai yra nebūdingi griuvimui. Apklausta specialistė Z. M. savo išvadą dėl sužalojimo patvirtino, nurodė, kad konstatuoti sužalojimai A. K. nėra būdingi griuvimui, galėjo būti padaryti tik tiesioginiu poveikiu. Akiduobės lūžis nebūdingas griuvimui, o daugiausia būdingas tiesioginiam poveikiui. Taip pat pažymėjo, kad net jei ir yra aštrūs kampai į kuriuos gali atsitrenkti griūnant, tai maža tikimybė, kad tokie sužalojimai atsirado griūnant. Pagarsinus liudytojų I. G. ir E. N. parodymus, pateikus specialistei susipažinti įvykio vietos fotonuotraukas, ji nurodė, kad neatmetama galimybė, jog nukentėjusysis krito kelis kartus, tačiau nurodė, kad specialistų išvadų tai nekeičia, kadangi buvo rasta poodinė kraujosruva, kuri nebūdinga vien griuvimui, taip pat, nebuvo randama žaizdų. Apeliaciniuose skunduose šios specialisto išvados ir specialistės parodymai ginčijami, nurodant, kad į bylą pateikta konsultacinė išvada patvirtina, kad A. K. galėjo susižaloti ir pats atsitrenkdamas į kieme buvusius daiktus. Visgi, pažymėtina, kad tiek specialisto išvadoje, tiek konsultacinėje išvadoje ekspertų pateiktos išvados yra tikėtinos. Tą patvirtino ir Z. M., nurodydama, kad sužalojimo mechanizmas nebūdingas griuvimui, bet tokia galimybė neatmetama. Visgi, sprendžiant dėl sužalojimo pobūdžio būtina atsižvelgti į visus byloje esančius duomenis ir vertinti jų visumą. Specialistė Z. M. patvirtino, kad sužalojimai labiau būdingi kieto buko daikto poveikiui. Tokių sužalojimų mechanizmą nurodė ir A. K.. Nors apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiajam nebuvo nustatyti sužalojimai nugaroje, pastebėtina, kad suduoti smūgiai gali sukelti tik fizinį skausmą, nepaliekant jokių sužalojimų. Kaip matyti, tokie nukentėjusiojo paaiškinimai yra logiški, neprieštaringi ir jų objetyvumas bei teisingumas nesukėlė apylinkės teismui abejonių. Teisėjų kolegija irgi jais tiki. Taigi, specialistė, įvertinusi sužalojimo lokalizaciją bei morfologinį vaizdą, davė išvadą, esant mažai tikėtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nugriuvus ant kieto paviršiaus, todėl aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šią specialisto išvadą ir pagrįstai pripažino įrodymu, patvirtinančiu, kad A. K. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2018 m. rugpjūčio 18 d. ne mažiau kaip trijų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje.

21. Pasak apeliantų, liudytojų I. G. ir E. N. parodymai patvirtina, kad nuteistieji S. S. ir E. G. su nukentėjusiuoju įvykio vakarą nesimatė ir prieš jį smurto nenaudojo. Iš ginčijamo nuosprendžio matyti, jog pirmos instancijos teismas šiuos liudytojų I. G. ir E. N. parodymus vertino kaip duotus suinteresuotų asmenų. Šiai išvadai pritaria ir apygardos teismas. Pažymėtina, kad liudytoja I. G. yra nuteistojo E. G. mama ir Š. S. uošvė, E. N. yra šeimos draugas, todėl teisėjų kolegija pritaria, kad tokius liudytojų parodymus reikia vertinti kritiškai, kaip suinteresuotų asmens bylos baigtimi bei siekiančių padėti nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo labiau, kad minėtų liudytojų parodymai neatitiko ne tik nukentėjusiojo, bet ir apklaustų liudytojų parodymų, skyrėsi tarpusavyje, dėl ko, remtis jų parodymais ir jų pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistųjų atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad analizuojant liudytojų parodymus, matyti, kad jie skiriasi dalyje dėl susitikimo su A. K. - nors liudytojai S. S. ir I. G. teigė, kad praeidamas pro juos A. K. paklausė, „kur yra Š.“, o S. S. atsakė, kad „nėra Š.“, tačiau A. S., A. S. šios aplinkybės nenurodė. A. S., D. S. teigė negirdėjusi, kad minėtas vyriškis būtų kažką sakęs. Be to, kaip jau minėta, skiriasi liudytojų parodymai dalyje dėl A. K. nukritimo aplinkybių. Nors I. G. ir E. N. patvirtino, kad matė, kaip A. K. kelis kartus nukrito, tačiau I. G. nurodė, kad jis nukrito užkliuvęs už lauko baldų, tuo tarpu E. N. teigė, kad nukentėjęs nukrito eidamas link lauko terasos ant takelio. Antrą kartą nugriuvo pasiekęs terasą, nematė už ko užkliuvo. Liudytoja S. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. K. nukrito du ar tris kartus. Galiausiai, skiriasi ir aplinkybės dėl to, kaip kiti liudytojai, tame tarpe ir nuteistieji, sužinojo apie kieme kilusį konfliktą. S. Š. nurodė, kad buvo kambaryje su E. G., kuomet įėjo visa išsigandusi S. S. ir pasakė, kad kieme įvyko susistumdymas (1 t., b. l. 12-126). Tuo tarpu I. G. nurodė, kad po konflikto su S. S. sugrįžo i namą, kuriam buvo E. G., M. M., S. Š. (1 t., b. l. 133-135). Visgi, liudytoja M. M. šias aplinkybes paneigė ir nurodė, kad ji nematė, jog į kiemą būtų atėję kokių nors pašalinių žmonių, neprisimena, kas, kuriuo metu, ką konkrečiai pasakojo apie galimą konfliktą (1 t., b. l. 142-143). Kartu pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad S. S. ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus nurodė, tokias pačias aplinkybes kaip ir I. G. ir E. N., t. y., kad įvykio metu ji pati buvo sužalota A. K., kieme nei Š. S., nei E. G. nebuvo. S. S. taip pat patvirtino, kad atvykus policijos pareigūnams ji nuėjo pas kaimynus ir paprašė A. K. telefono numerio. Telefoninio pokalbio metu pasakė, kad jis jos atsiprašytų, norėjo aptarti, ką jai daryti, ar kreiptis į policiją dėl to, kad jis ją sužalojo. Vėliau susitarė susitikti (1 t., b. l. 120-122). Tačiau teisminio nagrinėjimo metu ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodymus liudytoja S. S. duoti atsisakė, jų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl S. S. padarytų sužalojimų buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika (3 t., b. l. 85-87). Nors ikiteisminio tyrimo metu S. S. teigė, kad A. K. skambino, norėdama bendrauti apie jai padarytą sužalojimą, tačiau pateikti duomenys patvirtina, kad S. S. norėjo, jog būtent A. K. atsiimtų pareiškimą dėl jam padaryto sužalojimo (1 t., b. l. 41-43). Taigi, minėtos aplinkybės sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad byloje apklausti ir Š. S. gimtadienyje dalyvavę liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, siekė apsunkinti ikiteisminį tyrimą, todėl jų parodymais remtis kaip teisinančiais nėra pagrindo.

22. Abejonių tuo, jog analizuojamu atveju Š. S. ir E. G. veikė bendrininkų grupėje teisėjų kolegijai taip pat nekyla, todėl nėra pagrindo sutikti su Š. S. apeliacinio skundo teiginiais, kad pats nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kokius veiksmus atliko Š. S., dėl ko jis turėtų būti išteisinamas. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017, 2K-101-976/2019). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015, 2K-101-976/2019). Be to, asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2012, 2K-377-697/2015, 2K-253-693/2017).

23. Nagrinėjamu atveju tiek Š. S., tiek E. G. veikė kaip bendrininkai, juos vienijo vieninga neapibrėžta tyčia nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atžvilgiu, jie abu veikė kaip nusikaltimo vykdytojai. Įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes neabejotina, kad E. G. sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį, po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės, abu nuteistieji puolė A. K. ir ne mažiau kaip du kartus įspyrė gulinčiam nukentėjusiajam. Nors jokio išankstinio susitarimo tarp nuteistųjų analizuojamu atveju nebuvo, tačiau jų tyčia ir vieningas sumanymas šiuo konkrečiu atveju pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, Š. S. iš esmės pritariant E. G. fizinio pobūdžio veiksmams A. K. atžvilgiu. Nagrinėjamos situacijos kontekste įvertintina ir tai, kad pagal vieningai formuojamą teismų praktiką, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016).

24. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės ir tėra tik Š. S. ir E. G. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinių skundų motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Š. S. ir E. G. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikalstamo sudėties požymiai.

25. Apeliaciniais nuteistųjų skundais nesutinkama ir su nukentėjusiajam A. K. priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiais. Vertinant šiuos nuteistųjų argumentus visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. K. buvo pareiškęs 7000 Eur civilinį ieškinį jo patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 6686,23 Eur civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į A. K. padarytus sužalojimus, jų sukeltas pasekmes bei liekamuosius reiškinius, iš nuteistųjų solidariai priteisė 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 366,26 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat, Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš E. G. ir Š. S. priteista 854,97 eurai turtinei žalai atlyginti.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusiojo A. K. sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta 2018 m. rugpjūčio 18 d. dėl neteisėtų E. G. ir Š. S. veiksmų. Taigi už žalą atsakingi asmenys E. G. ir Š. S. privalo nukentėjusiam asmeniui ir Kauno teritorinei ligonių kasai atlyginti visus patirtus nuostolius. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

27. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje reikalavimą atlyginti dėl Š. S. ir E. G. nusikalstamos veikos patirtą turtinę žalą pareiškė Kauno teritorinė ligonių kasa bei nukentėjusysis A. K.. Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš nuteistųjų 6686,26 Eur turtinės žalos, kurią sudaro gydymui skirti vaistai – 143,37 Eur, transporto išlaidos – 42,40 Eur už automobilio parkavimą ir 180,49 Eur – kuro išlaidos, negautos darbinės pajamos – 5600 Eur. Šį reikalavimą apylinkės teismas tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam 366,23 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinį tenkino pilnai. Su tokiu nukentėjusiojo civilinio ieškinio išsprendimu teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

28. Iš nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų matyti, jog Š. S. ir E. G. iš esmės nesutinka su apylinkės teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajam nuostolius, susijusius su transporto išlaidomis ir gydymui skirtų vaistų įsigijimu. Visgi, sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, jog byloje nėra rašytinių įrodymų apie A. K. vykimo į gydymo įstaigą skaičių. Kolegija sutinka, kad neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusysis ne kartą vyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą, į prokuratūrą, pas advokatą, tačiau šis faktas, pats savaime, nėra pagrindas priteisti išlaidas, turėtas vykstant į minėtas įstaigas. Pagal BK 103 straipsnio 1 dalies 1 punktą liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, pripažįstami proceso išlaidomis. BPK 104 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad minėtos išlaidos atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Šias išlaidas pripažinus proceso išlaidomis jos, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, gali būti išieškomos iš kaltu pripažinto asmens valstybės naudai.4Iš minėtų normų analizės seka išvada, kad išlaidos, atsiradusios dėl vykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą nelaikytinos jas patyrusio asmens turtine žala. Asmuo, turėjęs išlaidų dėl vykimo į minėtas institucijas, turi teisę teikti prašymą šioms institucijoms dėl patirtų išlaidų, susijusių su kelione, atlyginimo. Institucijai ar įstaigai atlyginus šias išlaidas jas patyrusiam asmeniui, atsiranda teisė šias išlaidas išieškoti iš kalto asmens valstybės naudai. Dėl šių aplinkybių civilinis ieškinys dėl 180,49 Eur išlaidų kurui ir 42,40 Eur išlaidų už automobilio parkavimą atlyginimo laikytinas nepagrįstu, todėl negali būti priteistinas.

29. Tuo tarpu nuteistasis pagrįstai prašė priteisti išlaidas už vaistus, skirtus patirtų sužalojimų gydymui, kurios sudaro 143,37 Eur. Nuteistasis kartu su apeliaciniu skundu pateikė vaistų įsigijimo kvitus, ši žala yra įrodyta, todėl priteistina. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė išlaidas už vaistus, kurie buvo įsigyti iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos, tačiau sutikti su šiais teiginiais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. iš tiesų pateikė 2018 m. liepos 17 d. išrašytą receptą (2 t., b. l. 136), tačiau šių vaistų įsigijimo kvito nepateikė, šių vaistų kaina taip pat nėra įtraukta į nukentėjusiojo nurodytas išlaidas vaistams.

30. Remiantis išvardytu, matyti, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos tenkinti iš dalies, priteisiant jam išlaidas, susijusias su vykimu į gydymo įstaigą ar ikiteisminio tyrimo instituciją. Dėl šios priežasties, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos dydžio keistina – nukentėjusiajam A. K. iš nuteistųjų priteistinas įrodytas 143,37 eurų civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro vaistų įsigijimo išlaidos.

31. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad neturtinė žala buvo priteista nepagrįstai, kadangi nėra duomenų apie nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. dėl sveikatos sužalojimo neabejotinai patyrė skausmą, neigiamus išgyvenimus, susijusius tiek su gydymu, tiek su buitiniais nepatogumais. Tai, kad nukentėjusiajam dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų atsirado žala sveikatai, o būtent nesunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir bylos duomenys. Teisėjų kolegijai abejonių nėra, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai apsunkino jo kasdienę buitį, nukentėjusysis tam tikrą laiką buvo nedarbingas, patyrė dvasinius išgyvenimus. Iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusiajam 2018 m. lapkričio 5 d. buvo atlikta akiduobės dugno lūžio operacija, iki 2018 m. lapkričio 12 d. nukentėjusysis buvo gydomas stacionare, po to, dar pusantro mėnesio buvo nedarbingas. Šiame kontekste pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2 896,20 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-21-942/2016). Išimtinais atvejais, kai nukentėjusysis asmuo itin ilgai gydosi stacionare (pusmetį ir ilgiau), jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai, įprastai priteisiama suma gali būti dvigubinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2009, 2K-386/2009). Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta aukščiau, įvertinta tiek ir nukentėjusiojo patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, tiek ir nusikalstamos veikos pobūdis, kaltės forma, todėl nėra pagrindo teigti, kad neturtinės žalos suma šiuo atveju nustatyta netinkamai ir yra aiškiai per griežta. Priešingai, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog teismas tinkamai įvertino visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, reikšmingus nustatant piniginę neturtinės žalos kompensacijos išraišką, ir pagrindo ją mažinti skundo argumentai nesuteikia.

32. Apeliantai skunduose taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė nukentėjusiajam priteisti 1000 Eur patirtoms išlaidoms advokato pagalbai kompensuoti. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šiame baudžiamajame procese nukentėjusysis A. K., siekdamas, kad būtų tinkamai įgyvendintos jo teisės ir užtikrinti teisėti interesai, naudojosi įgaliotojo atstovo (advokato) paslaugomis. Tokią nukentėjusiojo teisę garantuoja BPK 55 straipsnis. Nukentėjusysis advokato paslaugoms apmokėti išleido 2000 Eur ir prašė šią sumą priteisti iš nuteistųjų. Teismas šį prašymą tenkino iš dalies ir, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo atstovas rengė vieną procesinį dokumentą, byla nėra sudėtinga ar išskirtinė teismų praktikos taikymo atžvilgiu, todėl sprendė, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra neproporcingai didelės, todėl jos sumažintos iki 1000 Eur. Su šiais apylinkės teismo motyvais sutinka ir apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad byla nėra sudėtinga ir nėra didelės apimties, tačiau byloje buvo pateiktas civilinis ieškinys, bylos nagrinėjimas tęsėsi daugiau nei vienerius metus, nukentėjusysis buvo atstovaujamas ir ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžiuose apklausti ne tik nuteistieji bei nukentėjusysis, tačiau ir liudytojai, tirti kiti įrodymai. Nukentėjusiojo atstovas posėdžiuose dalyvavo, buvo aktyvus – uždavinėjo klausimus, pasisakė baigiamosiose kalbose. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1000 Eur suma advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįsta ir nėra aiškiai per didelė ar neteisinga. Tai, kad nukentėjusiojo ieškinys nebuvo tenkintas pilnai, nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo šią sumą mažinti.

33. Nukentėjusysis A. K. teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitą už teisines paslaugas 500 Eur sumai už nukentėjusiojo A. K. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir dokumento surašymą ir prašė šias išlaidas priteisti iš nuteistųjų.

34. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Be to, bylinėjimosi išlaidos turi būti teisėtos ir pagrįstos, atitikti bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

35. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Įvertinus bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiojo atstovo advokato darbo laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus, suteiktų paslaugų apimtį, t. y. į tai, kad advokatas paruošė atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime, apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog 500 Eur protinga ir pagrįsta iš nuteistajam priteistina atstovavimų išlaidų suma.

36. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo nutarta skirti kompleksinę fonoskopinę – informacinių technologijų ekspertizę, ekspertinei įstaigai pateikiant tyrimo medžiagą. Atlikus teismo ekspertizes, Lietuvos teismo ekspertizės centras kartu su ekspertizės aktu pateikė CD diską su informacija iš tyrimui pateiktų objektų (4 t., b. l. 83), voką, kuriame yra kompaktinė plokštelė „Titanum“, kompaktinė plokštelė „Verbatim“, DVD plokštelė „Titanum“ ir kompaktinė plokštelė „Extreme“, taip pat, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas ir savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas. BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad dokumentai, turintys šio Kodekso 91 straipsnyje numatytų požymių, saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga arba perduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims jų prašymu. Kompaktiniai diskai ir juose išsaugota informacija atitinka BPK 91 straipsnyje numatytus daiktų požymius. Negauta jokių suinteresuotų įmonių, įstaigų, organizacijų ar fizinių asmenų prašymų perduoti kompaktinius diskus, todėl byloje esantys kompaktiniai diskai ir procesinių veiksmų atlikimo protokolai paliekami saugoti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistųjų Š. S. ir E. G. apeliacinius skundu tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį pakeisti:

Iš E. G. ir Š. S. solidariai nukentėjusiojo A. K. naudai priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 143,37 Eur (vieno šimto keturiasdešimt trijų eurų 37 centų).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. G. nukentėjusiojo A. K. naudai 250 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš Š. S. nukentėjusiojo A. K. naudai 250 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Baudžiamojoje byloje (4 t., b. l. 83) esantį voką su kompaktiniu disku ir prie baudžiamosios bylos medžiagos esantį voką su 4 (keturiais) kompaktiniais diskais bei pavyzdžiais lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu; savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu - palikti saugoti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisArūnas PaštuolisJurga Vasiliauskienė