Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus (pranešėjo ir pirmininko) ir Agnės Tikniūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. G. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 146 straipsnio 2 dalį dvidešimties parų arešto bausme;

– pagal BK 294 straipsnio 2 dalį trisdešimties parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. G. dvejų metų dešimties dienų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. G. pagal BK 144 straipsnį išteisinta, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. Z. (M. Z.) pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. G. ir M. Z. nuteisti už tai, kad E. G., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, 2018 m. gruodžio 21 d., vakare, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, veikdami bendrininkų grupe, bute, adresu (duomenys neskelbtini), panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, M. Z. S. R. du kartus kumščiu smūgiavo į galvą ir į krūtinę, po to S. R. įsodino į automobilį SAAB 93, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), M. Z. automobilyje nukentėjusiajam S. R. vieną kartą kumščiu smūgiavo į galvą, siekdamas priversti jį sumokėti 2000 Eur E. G. už jos patirtas išlaidas, S. R. gyvenant E. G. bute, o E. G. automobilyje S. R. smūgiavo ranka į galvą. Nepavykus S. R. darbovietėje – bare „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), gauti pinigų ir grįžtant į Klaipėdą, M. Z. automobilyje S. R. surišo rankas ir kojas bei įkišo į burną skiautę, kad jis nepabėgtų ir nešauktų pagalbos. Prie Klaipėdos universitetinės ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), M. Z. pasivijus iš automobilio pabėgusį S. R., jų tarpusavio grumtynių metu, E. G. tyčia S. R. smogė peiliu į nugarą, dėl to dėl kiaurinio krūtinės ląstos sužalojimo ir tarpšonkaulinės arterijos, diafragmos pažeidimo, kraujo išsiliejimo į kairiąją pleuros ertmę S. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9. punktas).

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios E. G. gynėjo advokato O. Martinkaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistosios E. G. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį

4. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su E. G. nuteisimu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, prašoma E. G. dėl nurodytų nusikalstamų veikų išteisinti, nes, anot gynėjo, jos veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėties. Gynėjas teigia, kad byloje nėra duomenų, kad E. G. prieš nukentėjusįjį S. R. naudojo fizinį smurtą ar kokiais nors veiksmais tai skatino daryti nuteistąjį M. Z., siekdama atimti laisvę nukentėjusiajam S. R. ir iš jo atgauti piniginę skolą.

5. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. BK 294 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo, laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 ir kt.). Psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis gali lemti ir atsiradusius padarinius, kita vertus, pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleisti ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

6. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

7. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar asmenimis. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas, vadinasi, teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-P-9/2009, 2K-37-942/2015, 2K-247-719/2019, 2K-6-1073/2020 ir kt.). Kita vertus, susitarimas kaip bendrininkavimo būtinas elementas gali būti konstatuotas tik remiantis konkrečiomis bylos aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2020). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, apibrėžiantį bendrai padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (išėjimas už bendro susitarimo ribų). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad jie kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-186-303/2017, 2K-269-648/2017, 2K-247-719/2019 ir kt.).

8. Apeliaciniame skunde ginčijama, kad E. G. naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą. E. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad paprašė M. Z. pagalbos nuvežti ją su nukentėjusiuoju S. R. į Palangą į jo buvusią darbovietę. Bute ir automobilyje smurtavo M. Z.; vėlesnis dūris peiliu Klaipėdoje buvo jos spontaniškas poelgis (t. 4, b. l. 74-78). Taigi kitaip negu nurodė pirmosios instancijos teismas, E. G. nedavė tokių parodymų, kad automobilyje ji galėjo smūgiuoti S. R., atitinkamoje teisiamojo posėdžio protokolo vietoje, kurią cituoja apygardos teismas, E. G. kalba apie M. Z. suduotus smūgius (t. 4, b. l. 77). Nukentėjusysis S. R. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad E. G. važiuojant mašina jam smūgių ranka nesudavė (t. 4, b. l. 11), M. Z. prašė, kad šis jo nemuštų (b. l. 12); apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis aplinkybės, kad E. G. prieš jį būtų smurtavusi automobilyje, taip pat nenurodė. Liudytoja O. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. R. jai vėliau pasakojo, kad jį mušė M. (Z.), o peiliu dūrė E. G. (t. 4, b. l. 80). Apie galimą E. G. smūgiavimą ikiteisminio tyrimo metu parodė (ir pirmosios instancijos teisme savo parodymus patvirtino) tik nuteistasis M. Z., kad važiuojant iš Palangos (S. R. buvusios darbovietės) į Klaipėdą, E. G. šaukė ant nukentėjusiojo S. R., vadino ji melagiu, teigė, jog jis neturi pinigų ir darbdaviai jam nieko neskolingi, E. G., sėdėdama galinėje automobilio sėdinėje, sudavė sėdinčiam priekyje S. R. į kažkurią kūno dalį (t. 2, b. l. 150-153). Kitos apklausos metu nuteistasis M. Z. parodė, kad automobilyje, pakeliui į Klaipėdą, E. G. dėl negrąžintų pinigų rankomis sudavė nukentėjusiajam S. R. per veidą (t. 2, b. l. 88-90). Nors nukentėjusiojo S. R. parodymais reikia vadovautis atsargiai, kadangi jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme juos keitė, teisme jau akivaizdžiai stengdamasis sumenkinti E. G. vaidmenį, su kuria susitaikė ir ėmė kartu gyventi, vis dėlto vadovautis vien M. Z. parodymais teisėjų kolegija negali, juo labiau, kad tarp jo ir E. G. proceso metu kilo gynybos konfliktų (pvz., E. G., kitaip nei M. Z., teigė peilį gavusi iš pastarojo). Kadangi asmuo gali būti nuteistasis tik remiantis abejonių nekeliančiais įrodymais, o ne prielaidomis, aplinkybė, kad E. G. automobilyje S. R. smūgiavo ranka į galvą, šalintina iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

9. Tačiau nepaisant minėtos aplinkybės, apygardos teismas teisingai nustatė, kad E. G. bendrininkų grupėje kartu su M. Z. įgyvendino BK 146 straipsnio 2 dalies ir 294 straipsnio 2 dalies požymius. Tai, kad E. G. iškvietė M. Z. savo iniciatyva susiginčijusi dėl skolos su nukentėjusiuoju, patvirtina šioje dalyje sutampantys M. Z. parodymai ir S. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad E. G. bute ginčo metu dėl pinigų dar prieš atvykstant M. Z. elgėsi agresyviai, užrakino buto duris; M. Z. atvykus į butą ir sudavus S. R., jie tarėsi, kad važiuos į Palangą pas nukentėjusiojo darbdavį rašyti pareiškimo dėl atleidimo, tuomet kartu per prievartą liepė S. R. sėsti į automobilį, prie Klaipėdos ligoninės M. Z. surišo nukentėjusįjį ir liepė E. G. jį saugoti, durti, jeigu bėgs (t. 1, b. l. 65-67; 72). 2019 m. kovo 18 d. akistatos protokole E. G. parodė, kad sutinka su S. R. parodymais (t. 1, b. l. 75-76). Nors teisiamojo posėdžio metu S. R. savo parodymuose jau labiau akcentavo M. Z. pavydą, parodė, kad į automobilį sėdo pats, o E. G. prie smurtinių veiksmų neprisidėjo (t. 4, b. l. 9-13), tai nepaaiškina aplinkybių, kad E. G. pas darbdavį Palangoje pati tvarkė S. R. atleidimo dokumentus, o pastarajam prie Klaipėdos universitetinės ligoninės bandant pabėgti iš automobilio, telefonu įspėjo M. Z. (M. Z. parodymai, t. 4, b. l. 5; 2019 m. liepos 1 d. telefoninių pokalbių analizė, t. 2, b. l. 78), ir jiems susigrūmus, S. R. smogė peiliu. Papildomai pastebėtina, kad pagal liudytojos O. B. parodymus, kuriuos ji patvirtino pirmosios instancijos teisme, S. R. po įvykio liudytojai pasakojo, kad E. G., Palangoje negavus pinigų, buvo labai supykusi (t. 1, b. l. 155; t. 4, b. l. 80). Minėtos aplinkybės rodo, kad E. G. visų įvykių metu S. R. atžvilgiu pati buvo agresyviai nusiteikusi ir veikė bendrai su M. Z. Todėl ji kaip bendravykdytoja taip pat lieka atsakinga ir už atskirai M. Z. atliktus veiksmus. Teismo vidiniam įsitikinimui dėl E. G. bendravykdytojos vaidmens taip pat reikšmingos aplinkybės, užfiksuotos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos protokole ir pokalbių suvestinėje, iš kurios matyti, kad E. G. po nusikalstamos veikos padarymo toliau bendravo su M. Z., buvo iniciatyvi, ieškojo galimybių, kaip išvengti baudžiamosios atsakomybės, grasino susidorosianti su S. R., aiškinosi, kas ją įdavė, ir grasinosi susidoroti (t. 2, b. l. 32-33, 35-62).

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai padarė išvadas, kad nuteistieji E. G. ir M. Z., veikdami bendrininkų grupe, savavaldžiavo panaudodami psichinę ir fizinę prievartą bei laikė nukentėjusįjį bute ir automobilyje prieš jo valią, kad dėl nuteistųjų smurtinių veiksmų jis negalėjo laisvai pasirinkti buvimo vietos, taip pat, kad nuteistieji E. G. ir M. Z. šias nusikalstamas veikas padarė veikdami tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų E. G. ir M. Z. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistajai E. G. paskirtos bausmės

11. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajai E. G. paskirta bausme pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, prašoma pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti galimą minimalią bausmę.

12. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų.

13. Skiriant bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, įvertinta nuteistosios E. G. asmenybė: neteista (t. 3, b. l. 30-32), bausta administracine tvarka, tačiau paskirtos baudos sumokėtos (t. 3, b. l. 33-42), yra neįgali (40 proc. neįgalumo lygis) (t. 3, b. l. 190), jai nustatyti mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai F61 bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas F10.2. (t. 4, b. l. 38-45), šiuo metu nedirba (t. 3, b. l. 43-44). Taip pat skiriant bausmę įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, t. y., kad E. G. tyčia padarė sunkų nusikaltimą, susijusį su kito žmogaus sveikatos sutrikdymu. Įvertinta tai, kad nėra E. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o baudžiamąją atsakomybę pagal BK 135 straipsnio 1 dalį sunkina tai, jog šią nusikalstamą veiką ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. G. gailisi, susitaikė su nukentėjusiuoju, sužalojimai negrįžtamų sveikatos pasekmių nesukėlė. Kita vertus, vertinant E. G. asmenybę, teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į bylos duomenis, kurie patvirtina, kad E. G., nors neneigė sudavusi smūgį peiliu S. R., kitų jai inkriminuotų veiksmų iš esmės nepripažino, ikiteisminio tyrimo metu siekė išvengti baudžiamojo persekiojimo: 2019 m. sausio mėnesį E. G. toliau aktyviai bendravo su M. Z., ieškojo kelių, kaip bylos dalyvius „paguldyti“ į ligoninę, kad išvengti baudžiamojo persekiojimo, pokalbiuose ragina M. Z. keisti adresą, grasina susidoroti su S. R., taip pat niršdama aiškinasi su M. Z., ar pastarasis, ar nukentėjusysis, ją įdavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, sakė „pasodinsianti“ tą asmenį į kalėjimą (2019 m. birželio 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas, pokalbių suvestinė, t. 2, b. l. 32-33, 35-62). Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo E. G. paskirta bausmė, artima sankcijos minimumui, nėra aiškiai per griežta.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios E. G. gynėjo advokato O. Martinkaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytos E. G. nusikalstamos veikos pašalinti aplinkybę, kad E. G. automobilyje smūgiavo S. R. ranka į galvą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.