Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-697-440/2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-10-17
Bylos Nr.: 2A-697-440/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-12-3-00857-2013-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas: RUGBY HOLDING B
Atsakovas: akcinei bendrovei „Akmenės cementas“, G. S.

Kategorijos

25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
27.3.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
93.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
93.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
93.2.11pavadinimo nepavyko patikrinti
93.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
95.2pavadinimo nepavyko patikrinti
95.3pavadinimo nepavyko patikrinti
95.8pavadinimo nepavyko patikrinti
113.6pavadinimo nepavyko patikrinti
114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-697-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00857-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 25.3; 27.3.2.1; 27.7; 93.2.5; 93.2.7;93.2.11; 93.2.16; 95.2; 95.3; 95.8; 113.6; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 17 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjusi ieškovės RUGBY HOLDING B.V. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-20-922/2014, pagal ieškovės RUGBY HOLDING B.V. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Akmenės cementas“ ir G. S. dėl atsakovės akcinės bendrovės „Akmenės cementas“ 2013 m. birželio 25 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė RUGBY HOLDING B.V. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Akmenės cementas” 2013-06-25 neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime (toliau – VAS) priimtą sprendimą atsakovės AB „Akmenės cementas” valdybos nariu išrinkti G. S., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su 13,68 procentų balsų VAS turinčiais ir valdančiais 6037146,00 Lt nominalios vertės bendrovės akcijų J. D., O. D., D. D., V. D. (toliau – D. šeima) buvo susitarę dėl paprastųjų vardinių bendrovės akcijų pirkimo, tačiau minėti asmenys, remdamiesi neegzistuojančia akcininkų sutartimi dėl pirmumo teisės įsigyti vieni kitų parduodamas akcijas, 2013 m. balandžio 25 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį sudarė su kitu bendrovės akcininku A. M.. Dėl 2013 m. balandžio 25 d. sudarytos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, Po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo bei vėliau įvykusių sandorių kitų bendrovės akcininkų – S. V. A., M. šeimos ir M. šeimos turimos bendrovės akcijos kartu suteikė 50,31 procentų balsų VAS lyginant su 45,15 procentų iki sandorių. Be to, bendrovės akcininku nuo 2013 m. vasario mėn. iki ginčijamo susirinkimo, turinčiu 8,65 procentus balsų VAS, tapo pagrindinis atsakovės konkurentas Heidelberg Cement Northern Europe AB (toliau – HC), kurio generalinis direktorius yra atsakovas G. S.. Ieškovės teigimu, HC veikdama su kitais bendrovės akcininkais įgijo akcijų suteikiančių net 58,96 procentus bendrovės balsų ir taip užbaigė koncentraciją, kurios vykdymui neturėjo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) leidimo. Aplinkybę, kad S. V. A., M. šeima, M. šeima bei HC dalyvauja koncentracijoje, ieškovės teigimu, patvirtina ir tai, kad už G. S. išrinkimą atsakovės valdybos nariu balsavo visi koncentracijoje dalyvaujantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad visuotiniame akcininkų susirinkime ieškovė negalėjo balsuoti 51,52 procentų balsų apimtimi (kurią ieškovė būtų įgijusi, jeigu nebūtų sudaryta neteisėta D. šeimos bei A. M. akcijų pirkimo – pardavimo sutartis) bei į tai, kad susirinkime buvo balsuojama asmenų, veikiančių neteisėtoje koncentracijoje, 2013 m. birželio 25 d. neeiliniame VAS priimtas sprendimas yra negaliojantis. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad VAS sušauktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – LR ABĮ) nustatytą tvarką, t.y. pranešime nenurodyta susirinkimo apskaitos diena ir nebuvo paaiškinta, kad dalyvauti ir balsuoti turi teisę tik tie asmenys, kurie yra akcininkai susirinkimo apskaitos dienos pabaigoje, nebuvo nurodyti susirinkimo sušaukimo iniciatoriai, kur ir kaip gauti sprendimų dėl susirinkimo darbotvarkės klausimo projektus (LR ABĮ 26 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 10 punktai). Pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – LR KĮ) nuostatoms, kurios numato, kad kol nebus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl leidimo vykdyti koncentraciją, draudžiama atlikti bet kokius su koncentracija susijusius veiksmus (LR KĮ 9 straipsnis, 10 straipsnis, 12 straipsnis ir kt.) bei atsakovės AB „Akmenės cementas“ steigimo dokumentams (sušaukiant VAS turėjo būti taikomas ne LR ABĮ nustatytas 21 dienų terminas, o atsakovės įstatuose nustatytas 30 dienų terminas).

Atsakovė AB „Akmenės cementas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės teiginys, kad atsakovės akcininkai S. V. A., M. šeima, M. šeima ir HC, priimdami ginčijamą sprendimą, veikė ir toliau veikia neteisėtoje koncentracijoje, pažeisdami sąžiningos konkurencijos laisvę ir imperatyvias LR KĮ nuostatas, yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais ir įrodymais. Pabrėžė, kad nors Vilniaus apygardos teisme dėl 2013 m. balandžio 25 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra iškelta civilinė byla, tačiau šios sutarties panaikinimas teismine tvarka savaime nereikštų, kad D. šeimai grąžintos bendrovės akcijos, kurios suteikia 13,68 procentus visų balsų bendrovės VAS, bus nuosavybės teise perleistos būtent ieškovei ir, todėl ji įgys didesnę dalį bendrovės akcijų, galinčių nulemti kitokio VAS sprendimo dėl bendrovės valdybos nario išrinkimo priėmimo. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas dėl G. S. išrinkimo bendrovės valdybos nariu buvo priimtas bendrovės akcininkui A. M. nebalsuojant, kadangi jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos (t.y. 13,68 procentų visų balsų bendrovės VAS), kurias jis įsigijo iš D. šeimos, dėl 2013 m. balandžio 25 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties kilusio ginčo buvo areštuotos. Ieškovės argumentai, kad priimant ginčijamą sprendimą bendrovės akcininkai veikė ir toliau veikia neteisėtoje koncentracijoje, ko pasekoje, priimtas sprendimas pažeidė imperatyvias LR KĮ nuostatas yra nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovės nuomone, tai, kad įmonės akcininkai M. šeima, M. šeima, S. V. A. ir HC priimant sprendimą, vieningai balsavo už HC pasiūlytą valdybos nario kandidatūrą, savaime nereiškia nei vieno atsakovei žinomo ir Lietuvoje galiojančio teisės akto pažeidimo. Bendrovės akcininko HC, turinčio didelę ir ilgametę pasaulinę patirtį cemento gamyboje ir prekyboje, pasiūlyto valdybos nario G. S. išrinkimas į bendrovės valdybą šeštuoju nariu, priešingai ieškovės teiginiams, užtikrina didesnę sąžiningos konkurencijos laisvę, kadangi bendrovės valdyboje yra atstovaujami skirtingų bendrovės akcininkų interesai. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė priklauso vienam iš didžiausių pasaulyje cemento gamintojo CEMEX įmonių grupei, kuri veikia daugiau kaip 50 pasaulio valstybių, todėl ieškovė veikdama tose pačiose rinkose kaip ir atsakovė, yra iš esmės tokia pat bendrovės konkurentė, kaip ir HC, todėl ieškovės teiginiai, kad HC atstovo dalyvavimas bendrovės valdyboje bus žalingas yra nepagrįsti. Dėl bendrovės VAS priimto sprendimo neteisėtumo ir pripažinimo negaliojančiu remiantis LR ABĮ nuostatomis, atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nevaržomai, operatyviai ir be neprotingų papildomų pastangų gavo visą informaciją apie šaukiamą bendrovės VAS, pati ieškovė pateikė ir siūlė savo kandidatus į bendrovės valdybos nario poziciją, dalyvavo ir balsavo VAS, kuriame buvo priimtas sprendimas, kas reiškia, kad ieškovė realiai pasinaudojo visomis savo teisėmis. Be to, bendrovės VAS, kuriame buvo priimtas sprendimas, dalyvavo bendrovės akcininkai, turintys 96,86% visų balsų bendrovės VAS, net ir pripažinus sprendimą negaliojančiu, ieškovė turėtų tik 37,84% visų balsų bendrovės VAS, todėl ieškovės galima įtaka bendrovės VAS nebūtų lemiama. Atsakovės vertinimu, ieškovė, ginčydama sprendimą, neįrodė visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 2.82 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų buvimo (juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams). Be to, ginčo atveju nėra jokio viešojo intereso, kuris pateisintų sprendimo pripažinimą negaliojančiu.

Atsakovas G. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui G. S., kadangi jis nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas, bei nedalyvavo ieškiniu ginčijamo sprendimo priėmime. Pabrėžė, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės susijusios su bendrovės akcijų perleidimu tarp D. šeimos ir A. M., bendrovės akcininkių sutarties, numatančios konkrečių bendrovės akcininkų pirmenybės teisę įsigyti parduodamos bendrovės akcijas ir tariama koncentracija, yra nevertintinos, kadangi neturi teisiškai reikšmingo ryšio su ieškinio dalyku. Sprendimas buvo priimtas A. M. nebalsuojant areštuotomis akcijomis, kurias jis įsigijo iš D. šeimos. Konkurencijos normų pažeidimo nustatinėjimas nėra šios bylos dalykas bei iš vis nepriskirtinas bendrosios kompetencijos teismo kompetencijai. Koncentracijų kontrolės procedūrų nesilaikymas yra, visų pirma, viešosios teisės pažeidimas ir ieškovės nurodomus tariamus pažeidimus pagal savo kompetenciją tiria ir užkardo Konkurencijos taryba. Nagrinėjamu atveju, atsakovo įsitikinimu jokie imperatyvių LR KĮ ir LR ABĮ normų bei bendrovės įstatuose numatyti visuotinio akcininkų susirinkimo organizavimo tvarkos reikalavimai nebuvo pažeisti ir neegzistuoja LR CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai. VAS buvo suorganizuotas laikantis tiek LR ABĮ, tiek įstatuose nurodytų reikalavimų. Ieškovės nurodyti formalūs ir visiškai neesminiai LR ABĮ reikalavimai nebuvo įvardyti tik ieškovei papildomai išsiųstame neprivalomame pranešime apie VAS. Atsakovo G. S. manymu, ieškovas piktnaudžiauja procesine teise ir reiškia ieškinį, kurio reikalavimų patenkinimas neabejotinai lemtų bendrovės ir kitų jos akcininkų teisių ir teisėtų interesų apribojimą, kuris nėra būtinas. Net ir patenkinus ieškinį bei pripažinus sprendimą negaliojančiu dėl kokių nors formalių priežasčių, kiti bendrovės akcininkai bet kuriuo metu vėl galėtų priimti analogišką sprendimą ir pakartotinai valdybos nariu išrinkti atsakovą G. S. ar kitą kandidatą. Tai, kad G. S., kaip valdybos nario, kandidatūra netenkina ieškovo dėl subjektyvių ir teisiškai nepagrįstų priežasčių, negali būti pagrindas VAS sprendimui naikinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Akmenės rajono teismas 2014-04-23 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2013-06-25 įvyko neeilinis AB „Akmenės cementas“ VAS, kuriame buvo priimtas sprendimas bendrovės valdybos nariu išrinkti atsakovą G. S. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, akcininkas, reiškiantis ieškinį dėl akcinės bendrovės VAS nutarimo pripažinimo negaliojančiu, turi ne tik nurodyti, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos priimant skundžiamą nutarimą, bet ir kuo tokio nutarimo priėmimas pažeidė šio akcininko teises ar teisėtus interesus. Be to, byloje turi būti nustatyta, kad pažeidimo (jeigu toks konstatuojamas) negalima pašalinti niekaip kitaip, o tik pripažinus ginčijamą nutarimą negaliojančiu. Taigi sprendžiant dėl VAS nutarimų pripažinimo negaliojančiais, svarbu išsiaiškinti, kokios įtakos nutarimams priimti būtų turėjęs ieškovė, jeigu tie pažeidimai nebūtų padaryti arba susirinkimas būtų organizuojamas ir vedamas iš naujo. Dėl ginčijamo sprendimo prieštaravimo LR ABĮ nuostatoms ir juridinio asmens steigimo dokumentams, teismas pažymėjo, kad pagal įmonės įstatų 20 punktą ir LR ABĮ 23 straipsnio 4 dalį, valdybos sprendimas dėl VAS sušaukimo turėjo būti priimtas per 10 dienų nuo paraiškos gavimo dienos. Paraiška bendrovėje gauta 2013-05-15, o valdybos sprendimas dėl VAS organizavimo priimtas 2013-05-27. Valdybos posėdyje „už“ susirinkimo sušaukimą balsavo trys valdybos nariai, o „prieš“ – du, taigi vieno balso persvara nuspręsta šaukti VAS. Bendrovė 2013-05-27 elektroniniu paštu informavo valdybos narius R. K. ir E. A. G. apie valdybos narių balsavimo rezultatus ir nusiuntė jiems valdybos sprendimo projektą. Valdybos 2013-05-27 sprendimą Nr. 1 pasirašė visi penki valdybos posėdyje dalyvavę valdybos nariai, t. y. ir abu ieškovės deleguoti valdybos nariai, kurie dalyvavo ir balsavo valdybos posėdyje. Taigi valdybos nariai buvo informuoti apie tai, koks sprendimas buvo priimtas valdybos posėdyje. Teismas padarė išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog bendrovės valdybos nariai buvo raštu informuoti apie tai, kad 2013-05-15 gautas pareiškimas, kad sprendimą jie privalo priimti per 10 dienų nuo paraiškos gavimo bei, kad valdybos posėdis, kuriame bus nagrinėjamas šis klausimas, skiriamas 2013-05-27. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog valdybos nariai būtų pareiškę prieštaravimus dėl susirinkimo sušaukimo datos, prašę valdybos posėdį organizuoti anksčiau dėl to, kad valdybos posėdžiui įvykus 2013-05-27 bus pažeistas įstatuose numatytas 10 dienų terminas. Nagrinėjamu atveju, 10 dienų terminas priimti sprendimą dėl VAS šaukimo baigėsi ne darbo dieną, t. y. šeštadienį, todėl remiantis LR CK 1.121 straipsnio 2 dalimi, sprendimas priimtas sekančią po jos einančią darbo dieną, pirmadienį (2013-05-27). Teismo vertinimu byloje esantys duomenys patvirtino, kad pranešimas apie susirinkimo sušaukimą buvo paskelbtas iš atsakovės įstatuose numatytų būdų - laikraščiuose „Vienybė“ ir „Lietuvos rytas“. Taip pat teismo vertinimu byloje esantys duomenys patvirtino, kad viešai paskelbtame pranešime buvo visi LR ABĮ 26 straipsnio 2 dalyje numatyti privalomi duomenys. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad visi akcininkai buvo tinkamai informuoti apie šaukiamą VAS, jiems buvo tinkamai išaiškinta kokie klausimai bus sprendžiami VAS, taip pat kaip ir kur galima susipažinti su visa informacija, gauti papildomą informaciją. Remiantis tuo, kad pagal atsakovės įstatų 52 punktą pranešimas apie VAS sušaukiamą turėjo būti skelbtas ne vėliau kaip likus 30 dienų iki VAS dienos, teismas nustatė, kad pranešimas Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ buvo paskelbtas likus 31 dienai iki VAS dienos, dienraštyje „Lietuvos rytas“ – 29 dienoms iki VAS. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, kad kuris nors bendrovės akcininkas būtų pareiškęs pretenzijų bendrovei dėl to, kad pranešimas apie šaukiamą VAS paskelbtas anksčiau nei likus 30 dienų iki VAS ir, kad dėl to kuris nors akcininkas negalėjo tinkamai įgyvendinti savo kaip akcininko teisių, teismas konstatavo, jog VAS šaukimo tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos ieškovei įgyvendinant savo teises, kadangi ieškovė 2013-06-20 pasinaudojo savo kaip bendrovės akcininkės teise ir pasiūlė kandidatus į valdybos narius. Nepaisant to, kad organizuojant VAS buvo padaryta pažeidimų, tačiau teismo vertinimu, VAS sušaukimo procedūros pažeidimas nesukėlė ieškovei neigiamų pasekmių. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti negaliojančiu remiantis vien formaliais pažeidimais, jeigu šie pažeidimai neturėjo neigiamos įtakos nei akcininkų, nei bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams. Dėl šalių tinkamumo nagrinėjamoje byloje, teismas pažymėjo, kad atsakovas G. S. pagrįstai nurodė, kad bylose dėl juridinio asmens valdymo organo nutarimo pripažinimo negaliojančiu tinkamas atsakovas yra juridinis asmuo, kadangi juridinio asmens organo sprendimais atitinkamos teisinės pasekmės yra sukeliamos būtent pačiam juridiniam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neatsisakė reikalavimų atsakovo G. S. atžvilgiu, teismas, bylą išnagrinėjęs iš esmės, ieškinį G. S. atžvilgiu atmetė kaip nepagrįstą. Dėl prieštaravimo LR KĮ nuostatoms, teismas pažymėjo, kad civilinis procesas grindžiamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principais, todėl kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia LR KĮ nuostatas, teismas šį ieškovės argumentą atmetė kaip neįrodytą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą bendrosios kompetencijos teismai nėra kompetentingi nagrinėti klausimų, susijusius su LR KĮ pažeidimais, nes juos tiria Konkurencijos taryba, kurios sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teismas plačiau nepasisakė dėl LR KĮ pažeidimo kaip sprendimo negaliojimo pagrindo, įskaitant ir LR CPK 299 straipsnio taikymo galimybės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė RUGBY HOLDING B.V. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-04-23 sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovės AB „Akmenės cementas“ 2013-06-25 neeiliniame VAS priimtą sprendimą atsakovės AB „Akmenės cementas“ valdybos nariu išrinkti G. S. negaliojančiu; sustabdyti apeliacinės instancijos bylą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-04-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-922/2014 iki tol, kol įsigalios Konkurencijos tarybos nutarimas dėl neteisėtos koncentracijos AB „Akmenės cementas“ 2014-03-26 nutarimu Nr. 1S-50/2014 pradėtame tyrime; iš atsakovės AB „Akmenės cementas“ priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų rinkimą, lygiateisiškumą principą, taip pat netinkamai taikė materialinės teises normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas nors ir turėjo kompetenciją spręsti klausimą dėl neteisėtos koncentracijos fakto, t.y. LR KĮ nuostatų pažeidimo, kaip pagrindo pripažinti VAS sprendimą negaliojančiu pagrįstumo, kai toks faktas yra nustatytas Konkurencijos tarybos, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai vertino, kad, net ir esant Konkurencijos tarybos nustatytam neteisėtos koncentracijos faktui, negalėtų spręsti dėl koncentracijos įtakos VAS sprendimui. Nei LR CPK, nei LR KĮ nenustato, jog klausimas dėl VAS sprendimų neteisėtumo, kai yra nustatytas neteisėtos koncentracijos faktas, turi būti sprendžiamas ne bendrosios kompetencijos teisme. Įstatymai nenumato jokio ribojimo teismui spręsti klausimą dėl konstatuoto LR KĮ pažeidimo (kurį nustato ne teismas, o šiuo atveju, Konkurencijos taryba), kaip pagrindo pripažinti VAS sprendimą neteisėtu. Teismui sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti neteisėtu VAS sprendimą, klausimų, kuriuos įgaliota spręsti tik Konkurencijos taryba (šiuo atveju, ar yra neteisėtos koncentracijos faktas), nustatyti nereikia ir pakanka vadovautis jau Konkurencijos tarybos nustatytomis aplinkybėmis.

2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neužtikrino apeliantei galimybių įrodyti koncentracijos bendrovėje faktą, atsisakydamas tenkinti ieškovės pateiktus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo. Teismo atsisakymas išreikalauti ieškovės prašomų įrodymų, galėjo būti nulemtas teismo klaidingo vertinimo, kad jis neturi teisės spręsti dėl LR KĮ pažeidimo, kaip pagrindo pripažinti VAS sprendimą negaliojančiu. Ieškovė savo prašymus išreikalauti rašytinius įrodymus grindė tuo, jog tokie įrodymai gali patvirtinti ieškinyje įrodytą aplinkybę, jog VAS sprendimas buvo priimtas už jį balsuojant asmenims, veikiantiems neteisėtoje koncentracijoje. Apeliantės įsitikinimu, bylos nagrinėjimui buvo itin svarbu išreikalauti prašomus rašytinius įrodymus, kuriuose galėjo būti užfiksuotos bendrovės akcijų įsigijimo ir finansavimo sąlygos, suderinto veikimo sąlygos, informacijos, kuri užtikrina bendrovės konkurencingumą rinkoje, prieinamumas ir kita esminė informacija, kuri patvirtintų ieškovės ieškinyje pateiktus argumentus apie galimai neteisėtą koncentraciją bendrovėje. Teismas nesudarydamas sąlygų apeliantei surinkti įrodymus, iš esmės užkirto kelią įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias ieškovės ieškinio reikalavimus ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo procese principą. Atsižvelgiant į tai, kad prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai būtų padėję nustatyti, ar bendrovėje faktiškai yra įvykusi koncentracija, kuriai joks Konkurencijos tarybos leidimas niekuomet nebuvo išduotas, t.y. išreikalautinais įrodymais nustatinėtinas faktas buvo sietinas su viešuoju interesu, todėl tai papildomas pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs tenkinti ieškovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, neužtikrinimo visapusiško ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo. Koncentracijos įvykdymas nesant Konkurencijos tarybos sprendimo, yra grubus sąžiningos konkurencijos laisvės pažeidimas bei LR KĮ nuostatų pažeidimas. Dėl šios priežasties, veiksmai, kurių imasi neteisėtoje koncentracijoje esantys asmenys, yra neteisėti. Vadovaujantis bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur („iš neteisės teisė neatsiranda“), kuris plačiai taikomas civilinėje teisėje, konstatuotina, jog įvykus neteisėtai koncentracijai, koncentracijoje dalyvaujančių asmenų bendri veiksmai nesant Konkurencijos tarybos leidimo yra per se neteisėti, kadangi tokie veiksmai kyla iš neteisės (t.y. neteisėtos koncentracijos) ir negali būti teisėti. Ieškovės nuomone, teismas, atsisakydamas išreikalauti rašytinius įrodymus, kurie buvo būtini vienai esminių aplinkybių byloje - galimo neteisėtos koncentracijos bendrovėje fakto - pagrindimui, pažeidė LR CPK 12 straipsnio, 17 straipsnio ir 185 straipsnio reikalavimus, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė.

3. Ieškovė pateikdama ieškinį teismui buvo pridėjusi 2013-06-17 kreipimosi į Konkurencijos tarybą dėl galimai neteisėtos koncentracijos bendrovėje kopiją. 2013-10-23 teismo posėdžio metu ieškovė pateikė teismui Konkurencijos tarybos 2013-10-07 nutarimą, kuriame buvo nurodyta, jog tyrimas dėl galimai neteisėtos koncentracijos Bendrovėje tuo metu negalėjo būti pradėtas, dėl to, kad Konkurencijos tarybai trūko papildomos informacijos dėl pagrindų pradėti tyrimui. Jau po skundžiamo sprendimo byloje priėmimo, ieškovė gavo Konkurencijos tarybos 2014-03-26 nutarimą Nr. 1S-50/2014, kuriuo Konkurencijos taryba nutarė pradėti tyrimą dėl galimai neteisėtos koncentracijos bendrovėje. Apeliantės nuomone, aplinkybė, jog vis dėlto Konkurencijos taryba nusprendė pradėti tyrimą, yra labai svarbi tolimesniam bylos nagrinėjimui, kadangi pradėjus tyrimą dėl galimos neteisėtos koncentracijos bendrovėje, tikėtina tai, kad gali būti patvirtintas vieno iš esminių ieškovės nurodytų VAS sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimas. Jeigu Konkurencijos taryba patvirtintų, jog vis dėlto prieš VAS susirinkimą įvyko neteisėta koncentracija bendrovėje, teismas privalėtų spręsti dėl tokio neteisėto veiksmo įtakos VAS sprendimo teisėtumui. Dėl šios priežasties, Šiaulių apygardos teismas, apeliantės nuomone, privalo stabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol įsiteisės Konkurencijos tarybos išvada dėl koncentracijos fakto bendrovėje būvimo ar nebūvimo. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos tarybos 2014-03-26 nutarimas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu negalėjo būti pateiktas (apie tai, kad vykdomas tyrimas dėl koncentracijos bendrovėje apeliantė sužinojo tik 2014-04-23 bendrovės VAS metu), apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo, prašydama priimti minėto nutarimo kopiją.

4. Apeliantė savo teiginius dėl LR ABĮ ir bendrovės įstatų nuostatų pažeidimo, kaip pagrindo pripažinti VAS susirinkimo sprendimus negaliojančiais, grindė rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas priėmė ir įvertino šiuos įrodymus ir netgi nustatė tam tikrus LR ABĮ ir bendrovės įstatų pažeidimus, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog formalūs LR ABĮ ir bendrovės įstatų pažeidimai nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės interesų pažeidimą. Tai, kad sušaukiant VAS surinkimą nebuvo padaryti vien tik formalūs pažeidimai, įrodo aplinkybės, kad tik susirinkimo metu HC pasiūlė kandidatą į valdybos narius, už kurį vienbalsiai balsavo visi, išskyrus ieškovę, akcininkai. Ieškovė, žinojusi, kad kandidatus į valdybos narius kelia tik ji bei tik pagrindinis ieškovės konkurentas - HC - būtų įgyvendinusi savo teisę ir būtų papildomai nurodžiusi šią informaciją Konkurencijos Tarybai ir / arba teismui ir taip galimai apgynusi savo teises.

5. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovas G. S. byloje atsakovu patrauktas nepagrįstai ir mano, kad teismas netinkamai taikė LR CPK 45 straipsnio nuostatas. Ieškovės nuomone, ieškinio ir jame išdėstytų argumentų specifika sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas G. S. yra materialiojo santykio subjektas ir turi būti atsakovu byloje. Tokią ieškovės poziciją pagrindžia tai, kad atsakovas bendrovės valdybos nariu tapo įgyvendinant neteisėtą koncentraciją, t.y. galimai egzistuojant išankstiniams atsakovo ir/arba jo atstovaujamos HC bei kitų bendrovės akcininkų susitarimams. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas sutiko būti bendrovės valdybos nariu ir davė išankstinį sutikimą sprendimui, kurį ieškiniu siekiama pripažinti negaliojančiu. Dėl šios priežasties, apeliantės nuomone, atsakovas visiškai pagrįstai įtrauktas į bylą atsakovo procesine padėtimi, kadangi juridinio asmens organo (bendrovės VAS) sprendimu atitinkamos teisinės pasekmės buvo sukeltos ne tik bendrovei, tačiau ir pačiam atsakovui G. S..

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Akmenės cementas“ nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-04-23 sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo teismo atmesti apeliantės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, 2013-06-25 įvykusio bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo ir VAS sprendimo priėmimo aplinkybes bei ginčo šalių pateiktus paaiškinimus. Teismas savo priimtame sprendime, priešingai nei nurodo apeliantė, nepateikė jokių teiginių ir išvadų, jog teismas, net ir esant Konkurencijos tarybos nustatytam neteisėtos koncentracijos faktui, negalėtų spręsti dėl koncentracijos įtakos VAS sprendimui. Šiuo aspektu teismas teisingai ir pagrįstai vertino, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog VAS sprendimas priimtas pažeidžiant LR KĮ normas, t.y. neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

2. Nors ieškinys buvo reiškiamas LR CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu, kurioje nustatyta, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams, tačiau ieškinyje nebuvo nurodyta nei viena imperatyvi materialinės teisės norma, kuriai prieštarautų VAS sprendimas. Atsakovės nuomone, kaip galima spręsti iš ieškinio, skundo ir jų priedų turinio, ieškovė iš esmės yra nepatenkinta ne VAS sprendimu, bet tuo, kad jai nepavyko įsigyti papildomų bendrovės akcijų, o tuo pačiu ir perimti bendrovės kontrolę, tačiau šios aplinkybės nėra niekaip susijusios su ieškinio dalyku šioje ginčo byloje ir niekaip nelemia būtinybės panaikinti VAS sprendimo. Tai, kad 2013-06-25 įvykusiame bendrovės VAS dalyvavę visi bendrovės akcininkai (išskyrus ieškovę) vieningai balsavo už VAS sprendimo priėmimą (t.y. vieningai balsavo už G. S. valdybos nario kandidatūrą), savaime nereiškia nei vieno atsakovei žinomo ir Lietuvoje galiojančio teisės akto pažeidimo. Konkurencijos taryba 2014-03-26 priėmusi nutarimą Nr. 1S-50/2014, pradėjo tyrimą tik dėl vieno bendrovės akcininko veiksmų atitikties LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams. HC, kaip bendrovės akcininkas nuosavybės teise valdo tik 8,65% visų balsų bendrovės VAS, todėl yra visiškai akivaizdu, kad HC neįgijo jokios bendrovės kontrolės ar akcijų dalies, kuri, įskaitant viską, kas buvo anksčiau įsigyta, sudaro 1/3 ar daugiau įstatinio kapitalo, arba gauna teisę į kito ūkio subjekto 1/3 ar didesnę balsų dalį, kaip tai yra nustatyta LR KĮ 8 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, todėl taip pat yra labai tikėtina, kad Konkurencijos taryba atlikusi tyrimą konstatuos, kad nebuvo atliktas LR KĮ pažeidimas (LR KĮ 30 straipsnis). Be to ieškovė ginčo byloje nereiškia jokių reikalavimų HC, kaip bendrovės akcininkui, taip pat nereiškia jokių reikalavimų kitiems bendrovės akcininkams. Taip pat atsakovės nuomone, teismas, nagrinėdamas bylą pirmoje instancijoje, pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės pateiktus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, kadangi ieškovės prašymai dėl įrodymų išreikalavimo neturėjo jokio ryšio su byla ir ieškinio reikalavimu. Tokiais savo prašymais ieškovė iš esmės siekė iš trečiųjų asmenų (įskaitant kitus bendrovės akcininkus), kurie nebuvo įtraukti į ginčo bylą, gauti konfidencialios informacijos, kuri pačios ieškovės galėjo būti panaudota prieš kitus bendrovės akcininkus, nes, įvertinus ieškinio turinį, yra aišku, kad ieškovė siekia perimti bendrovės valdymo kontrolę, ir patenkinus tokius Ieškovo prašymus būtu pažeistos LR CPK 180 straipsnio, 188 straipsnio ir 199 straipsnio 3 dalies nuostatos. Be to remiantis LR KĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pati Konkurencijos taryba, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę duoti privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams, kitoms kredito įstaigoms ir viešojo administravimo subjektams, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą Konkurencijos tarybos funkcijoms atlikti, taigi akivaizdu, kad pati Konkurencijos taryba ir be ieškovės pagalbos turi teisę gauti visą ją dominančią informaciją.

3. Atsakovės vertinimu ieškovės prašymas dėl bylos sustabdymo yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais ir įrodymais, kadangi Konkurencijos tarybos 2014-03-26 pradėtas tyrimas dėl HC (t.y. ne dėl ginčo byloje dalyvaujančio asmens) veiksmų atitikties LR Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams neturi jokio ryšio su byla; minėtas tyrimas yra pradėtas ne prieš byloje dalyvaujantį asmenį; minėtas tyrimas nėra pradėtas prieš atsakovus; nėra jokių objektyvių įstatyme numatytų kliūčių, nepriklausančių nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti ginčo bylos pagal ieškovės suformuotą ieškinio pagrindą ir dalyką (reikalavimą) (LR CPK 135 straipsnis); tarp minėto Konkurencijos tarybos pradėto tyrimo ir ginčo bylos nėra tiesioginio teisinio ryšio.

4. Apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, padarė klaidingą išvadą, jog 2013-06-25 sušaukiant bendrovės VAS, kurio metu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, padaryti pažeidimai buvo tik formalūs ir nesukėlė ieškovei neigiamų pasekmių, atsakovė laiko nepagrįstais, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė nevaržomai, operatyviai ir be jokių papildomų pastangų gavo visą informaciją apie 2013-06-25 šaukiamą bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą; pati ieškovė pateikė ir siūlė savo kandidatus į bendrovės valdybos nario poziciją, dalyvavo ir balsavo 2013-06-25 įvykusiame VAS, kuriame buvo priimtas sprendimas ir kuriame dalyvavo bendrovės akcininkai, turintys 96,86% visų balsų bendrovės akcininkų susirinkimuose, kas reiškia, kad ieškovė realiai pasinaudojo visomis savo teisėmis. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad net ir pripažinus VAS sprendimą negaliojančiu, apeliantė turėtų tik 37,84% visų balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime, todėl ieškovės galima įtaka bendrovės visuotiniam akcininkų susirinkimui nebūtų lemiama. Papildomai atsakovė pažymėjo, kad jokios ieškovės teisės 2013-06-25 sušaukiant bendrovės VAS nebuvo pažeistos ir ieškovei buvo sudarytos visos LR ABĮ numatytos sąlygos sudalyvauti 2013-06-25 įvykusiame bendrovės akcininkų susirinkime ir šiomis teisėmis ieškovė pilnoje apimtyje ir tinkamai pasinaudojo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. S. nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-04-23 sprendimą palikti galioti, atmesti ieškovės prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo, civilinės bylos sustabdymo, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas bei panaikinti 2013-07-09 Akmenės rajono apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1021-922/2013 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir numatyti, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdytina skubiai. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei paliktinas galioti, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra kompetentingas nustatinėti koncentracijos faktą ir vertinti kitus LR KĮ normų pažeidimus. Nagrinėjamu atveju teismas vertino galimą ginčijamo VAS sprendimo prieštaravimą imperatyvioms LR KĮ normoms ir pripažino, kad ieškovo argumentas, kad sprendimas priimtas pažeidžiant LR KĮ nuostatas, todėl jis turėtų būti pripažintas negaliojančiu pagal LR CK 2.82 straipsnio 4 dalį, atmestinas kaip neįrodytas. Tai reiškia, kad teismas neatsisakė vertinti LR KĮ normų pažeidimų, tuo atveju, jeigu jie būtų neginčijamai ir galutinai nustatyti kompetentingo subjekto. Tačiau konkrečiu atveju tokie pažeidimai nebuvo nei padaryti, nei nustatyti, todėl ir vertinti nebuvo ką. Ieškovo samprotavimai ir klaidingi įtarimai bei kreipimasis į Konkurencijos tarybą dar nėra įrodymas, kad buvo padaryti pažeidimai, lemiantys būtinybę naikinti VAS sprendimą LR CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytu ar kitu pagrindu. Be to konkrečiu atveju yra svarbi aplinkybė, kad pareiškimo metu koncentracijos Bendrovėje faktas Konkurencijos tarybos konstatuotas nebuvo. Priimant ginčijamą sprendimą teismui buvo žinomas tik Konkurencijos tarybos 2013-08-02 raštas Nr. (2.20-24)6V-1363, kuriuo tyrimą pradėti atsisakyta. Neteisėtos koncentracijos faktas iki šiol nėra nustatytas, ir byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl kitokios išvados, nei nurodytos ginčijamame sprendime, negali būti padarytos. Aplinkybė, kad Konkurencijos tarybos nutarimu tyrimas jau pradėtas, dar nereiškia, jog buvo padarytas konkurencijos normų pažeidimas. Net jei ir būtų nustatytas LR KĮ normų pažeidimas, tai savaime nelemtų ginčijamo VAS sprendimo neteisėtumo, nebent Konkurencijos taryba priimtų atitinkamą šį faktą konstatuojantį nutarimą. Galiojančios redakcijos LR KĮ 10 straipsnio 2 dalyje vienareikšmiškai įtvirtina, kad ūkio subjektų sandoriai ir veiksmai, susiję su koncentracijos įgyvendinimu, laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių tik tuo atveju, kai dėl konkrečios koncentracijos yra priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis ir nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Vadovaujantis minėta LR KĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostata, jokie su koncentracijų įgyvendinimu susiję ūkio subjektų veiksmai negali būti laikomi savaime negaliojančiais, nebent Konkurencijos taryba yra priėmusi atitinkamą šį faktą konstatuojantį nutarimą. Nesant galutinio Konkurencijos tarybos nutarimo dėl tariamo LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų, bendrovės akcininkų veiksmų VAS sprendimo priėmimo metu, negalima laikyti per se neteisėtais.

2. Pirmosios instancijos teismas užtikrino ieškovei visas galimybes tinkamai naudotis procesinėmis teisėmis ir įrodymų rinkimo bei tyrimo pareigą įgyvendino tinkamai. Apeliantė įrodinėjimo dalyku nepagrįstai laiko tariamo veikimo neteisėtoje koncentracijoje nustatymą ir reikalauja, kad būtų išreikalauti įrodymai, dėl kurių egzistavimo pačiai ieškovei kyla abejonių, ir kuriuos galimai gali turėti bylos dalyviais netgi nesantys fiziniai ir/ arba juridiniai asmenys. Tokia ieškovės pozicija neatitinka nei teisės aktų reikalavimų, nei sąžiningumo kriterijaus. Ieškovės siekis su teismo pagalba susirinkti su bylos dalyku teisiškai reikšmingo ryšio neturinčius, tačiau ieškovę dominančius duomenis, yra piktnaudžiavimas įrodymų rinkimo institutu, o ne siekis apginti tariamai pažeistas teises.

3. Prašymas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo prijungimo prie civilinės bylos medžiagos atmestinas, kadangi šis įrodymas negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Konkurencijos tarybos nutarimu pradėtas tyrimas neturės jokios įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes tuo hipotetiniu atveju, jeigu Konkurencijos taryba nustatytų LR KĮ pažeidimus, pati Konkurencijos taryba turėtų teisę taikyti atitinkamas poveikio priemones. Prašymas stabdyti bylą dėl ginčijamo sprendimo iki tol, kol įsigalios Konkurencijos tarybos nutarimas dėl neteisėtos koncentracijos KT nutarimu pradėtame tyrime netenkintinas, nes nei privalomi (LR CPK 163 straipsnis), nei fakultatyvūs (LR CPK 164 straipsnis) bylos sustabdymo pagrindai neegzistuoja; užbaigusi tyrimą Konkurencijos taryba pati yra kompetentinga taikyti platų spektrą poveikio priemonių, jeigu būtų nustatyta LR KĮ pažeidimų ir Konkurencijos taryba manytų, jog taikyti poveikio priemones būtina; sustabdžius bylos nagrinėjimą procesas būtų nepagrįstai užvilkintas.

4. Nustatęs visiškai neesminius ir formalius susirinkimo organizavimo tvarkos pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei dėl jų jokių neigiamų pasekmių nekilo. Teismo nustatytų formalių pažeidimų nebuvimas niekaip nebūtų įtakojęs ieškovės galimybės iš anksto sužinoti, kaip nuspręs balsuoti kiekvienas konkretus akcininkas. Be to, aplinkybė, kad akcininkai vienodai balsuoja už konkretų kandidatą, savaime jokių būdu nereiškia, kad tokie akcininkai veikia neteisėtoje koncentracijoje. Atsakovo įsitikinimu, nė vienas iš nurodytų formalių skirtumų niekaip nebūtų pakeitęs nei ieškovės, kaip akcininkės, turimų teisių, nei galimybės jas tinkamai realizuoti.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. S. netinkamu atsakovu. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl G. S. yra netinkamas atsakovas ir pasirėmė gausia teismų praktika, patvirtinančia, kad bylose dėl juridinio asmens valdymo organo nutarimo pripažinimo negaliojančiu tinkamas atsakovas yra būtent juridinis asmuo, šiuo atveju bendrovė. Atsakovas sutinka, kad šios bylos baigtis turės įtakos jo teisėms ir pareigoms, tačiau pažymi, kad jis nebuvo ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis. G. S. suinteresuotumas bylos baigtimi nereiškia, kad jis turės vykdyti byloje priimtą sprendimą, todėl byloje jis turėjo dalyvauti ne kaip savarankiškas atsakovas, o kaip trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad G. S. yra netinkamas atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl neeiliniame VAS priimto sprendimo panaikinimo, kaip prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymų normoms bei juridinio asmens steigimo dokumentams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį konstatavo, kad teismo nustatyti VAS sušaukimo procedūros pažeidimai nesukėlė ieškovei neigiamų pasekmių ir atsižvelgiant į tai sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti negaliojančiu remiantis vien formaliais pažeidimais. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant LR KĮ normas. Ieškovė su tokiu sprendimu nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, byloje esančia medžiagą. Teismas atsisakydamas tenkinti pateiktus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, neužtikrino apeliantei galimybių įrodyti koncentracijos bendrovėje faktą. Apeliantės nuomone, teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad nustatyti 2013-06-25 visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams bei laikosi pozicijos, kad VAS sprendimas bendrovės valdybos nariu išrinkti atsakovą G. S. buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias LR KĮ normas, LR ABĮ normas, reglamentuojančias visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo tvarką, ir bendrovės įstatuose nustatytą bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo tvarką. Atsakovai su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, teigia, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumą. Pabrėžė, kad Konkurencijos tarybos pradėto tyrimo dėl HC veiksmų atitikties LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams rezultatai negali turėti esminės reikšmės tolimesniam bylos nagrinėjimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Dėl papildomų įrodymų pateikimo ir Konkurencijos tarybos, kaip išvadą teikiančios institucijos, įtraukimo į civilinės bylos nagrinėjimą.

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus - 2014-03-26 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl Heudelbergcement Northern Europe AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams tyrimo pradėjimo“ Nr. 1S-50/2014, 2014-04-23 AB „Akmenės cementas“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 34 ir elektroninio laiško kopijas. Pažymėjo, kad minėtą Konkurencijos tarybos nutarimą gavo jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, t.y. 2014-04-24, todėl neturėjo galimybės šio rašytinio įrodymo pateikti anksčiau. Atsakovas G. S. nurodė, kad Konkurencijos tarybos nutarimas negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių bylai reikšmingų aplinkybių, todėl apeliantės prašymas dėl papildomų įrodymų priėmimo atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis LR CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis LR CPK 179 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. LR CPK 251 straipsnis numato, kad pirmosios instancijos teisme ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančius byloje asmenis, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Jeigu pateikiama prašymų papildyti bylos medžiagą, teismas apsvarsto juos ir priima dėl jų nutartį patenkinti arba atmesti prašymus. Jeigu byloje dalyvaujantys asmenys pateikia teismui papildomos medžiagos arba prašo išreikalauti papildomų įrodymų, teismas gali atmesti pareikštą prašymą, jei jo tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad Konkurencijos tarybos nutarimas dėl HC veiksmų atitikties LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams tyrimo pradėjimo Nr. 1S-50/2014 priimtas 2014-03-26. Iš nutarimo turinio matyti, kad Konkurencijos tarybą nutarė laikyti nutarimą konfidencialiu tol, kol išnyks grėsmė tyrimo eigai, bet ne vėliau kaip iki bus atliktas bet kuris iš LR KĮ 25 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3,4, 5, 7 ar 8 punkte numatytų veiksmų dėl šio pažeidimu įtariamo ūkio subjekto. Apeliantės teigimu apie nutarimo priėmimą ji sužinojo tik 2014-04-23 bendrovės VAS metu, patį nutarimą iš Konkurencijos tarybos gavo 2014-04-24. Teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo abejoti apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, todėl sprendžia, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl vadovaujantis LR CPK 314 straipsniu juos priima.

2014-09-29 apeliantė pateikė apeliacinės instancijos prašymą į civilinę bylą Nr. 2A-697-440/2014 įtraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybą, kaip valstybės instituciją, teikiančią išvadą byloje. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui toks prašymas nebuvo teikiamas, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė neturėjo informacijos apie tai, kad Konkurencijos taryba tyrimą pradėjo 2014-03-26. Pabrėžė, kad minėtas nutarimas buvo konfidencialus, todėl ieškovė apie jį nežinojo. Atsakovas G. S. paaiškinime raštu į apeliantės prašymą nurodė, kad dieną prieš teismo posėdį pateikdama tokio turinio prašymą ieškovė siekia vilkinti bylą, o ne realiai apginti pažeistas teises. Pažymėjo, kad ieškovės prašymas dėl išvadą duodančios institucijos įtraukimo yra pareikštas tokioje proceso stadijoje, kai jokių naujų bylos dalyvių įtraukimas yra negalimas. Bylos nagrinėjimo metu pirmojoje instancijoje ieškovės galimybės prašyti išvadą duodančių institucijų įtraukimo nebuvo ribojamos. Atsakovas atkreipė dėmesį tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ginčijamas VAS sprendimo palikimas galioti ar panaikinimas neturi jokios įtakos viešajam interesui.

Vadovaujantis LR CPK 49 straipsnio 3 dalimi, valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. LR CPK 252 straipsnis nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijų atstovai duoda savo išvadą teismo posėdyje po įrodymų ištyrimo; po to teismas ir dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti šių institucijų atstovams klausimus išvadai išaiškinti ir papildyti; šie asmenys baigiamosiose kalbose nedalyvauja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (LR CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo ribojamos ieškovės teisės pirmosios instancijos teismui teikti prašymą dėl išvadą duodančios institucijos - Konkurencijos tarybos, įtraukimo į bylos nagrinėjimą bei, kad tokia būtinybė dėl minėtos institucijos įtraukimo į bylą iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Iš pateikto 2014-03-26 Konkurencijos tarybos nutarimo matyti, kad į Konkurencijos tarybą ieškovė kreipėsi dar prieš ieškinio pateikimą pirmosios instancijos teismui ir nuo 2013-06-17 Konkurencijos tarybai teikė prašymus ir informaciją apie galimus LR KĮ pažeidimus vykdant galimą koncentraciją AB „Akmenės cementas“. Atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad vienas iš pagrindinių ieškovės ieškinį pagrindžiančių argumentų buvo LR KĮ nuostatų pažeidimas priimant VAS sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė laikydamasi proceso ekonomiškumo ir koncentracijos bei sąžiningumo ir teisingumo principų, objektyviai turėjo visas procesines galimybes teikti prašymą dėl Konkurencijos tarybos įtraukimo į bylą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su atsakovo G. S. argumentais, kad konkrečiu atveju nėra sprendžiamas LR KĮ nuostatų pažeidimo klausimas, tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad apie Konkurencijos tarybos nutarimą pradėti tyrimą dėl HC veiksmų atitikties LR KĮ reikalavimams, ieškovė sužinojo 2014-04-23, o prašymą dėl Konkurencijos tarybos įtraukimo pateikė tik 2014-09-29, t.y. dieną prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį, suteikia pagrindo išvadai, kad apeliantė savo procesines teises siekia įgyvendinti nesilaikydama procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, netinkamai vykdo LR CPK 42 nustatytą pareigą veikti taip, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės prašymas dėl Konkurencijos tarybos įtraukimo į bylą išvadą teikiančia instituciją, yra nepagrįstas, netikslingas, gali nepagrįstai užvilkinti bylos nagrinėjimą, todėl netenkintinas.

Dėl civilinės bylos sustabdymo ir VAS sprendimo, kaip priimto pažeidžiant imperatyvias LR KĮ nuostatas, pripažinimo negaliojančiu.

Teismų praktikoje dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais nurodyta, kad, suteikiant teisę ginčyti tokius nutarimus, siekiama apginti suinteresuotų asmenų, kurių teisės buvo pažeistos visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimais, interesus bei viešąjį interesą; detalus nutarimų nuginčijimo reglamentavimas (trumpi senaties terminai, nuginčijimo pagrindų baigtinio sąrašo nustatymas) leidžia daryti išvadą, jog šis institutas taip pat skirtas apsaugoti bendrovę ir už ginčijamų nutarimų priėmimą balsavusių akcininkų interesus. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimas negaliojančiais be pakankamo pagrindo gali paralyžiuoti bendrovės veiklą, padaryti jai ar akcininkams nuostolių. Dėl to sprendžiant ginčus dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais būtina atsižvelgti į abu šio instituto tikslus ir siekti akcininkų ir bendrovės interesų pusiausvyros. Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tuo atveju, jeigu buvo pažeistos Akcinių bendrovių įstatymo imperatyvios normos, reglamentuojančios susirinkimo sušaukimą, pravedimą ar nutarimų priėmimą, šis pažeidimas pažeidė ieškovo interesus arba viešąjį interesą ir pažeidimo padarinių negalima pašalinti niekaip kitaip, kaip tik pripažįstant nutarimus negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu klausimą, turi išsiaiškinti ir tai, kokią įtaką susirinkimo nutarimų priėmimui būtų turėjęs ar turėtų ieškovas (ieškovai), jeigu tų pažeidimų nebūtų padaryta ar susirinkimas būtų organizuojamas iš naujo. Tiek pagal Akcinių bendrovių įstatymą, tiek pagal teismų praktiką negalima pripažinti negaliojančiais visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus vien tik dėl formalių pažeidimų, nesukėlusių neigiamų padarinių nei pačiai bendrovei, nei jos akcininkams ar viešajam interesui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2010).

Nagrinėjamu atveju vienu pagrindiniu apeliacinio skundo argumentu ieškovė nurodo, aplinkybę, kad VAS sprendimas bendrovės valdybos nariu išrinkti atsakovą G. S. buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias LR KĮ normas, t.y. LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies imperatyvias nuostatas, reglamentuojančias pranešimo apie koncentracijos pateikimą Konkurencijos tarybai. Apeliantė pripažino, kad galimą neteisėtą koncentracijos bendrovėje faktą kompetentinga konstatuoti Konkurencijos taryba, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad paaiškėjusi nauja aplinkybė apie Konkurencijos tarybos priimtą nutarimą pradėti tyrimą dėl HC veiksmų atitikties LR KĮ nuostatoms, sudaro pagrindą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsigalios Konkurencijos tarybos tyrimo rezultatai. Apeliantė laikosi pozicijos, kad Konkurencijos tarybai nustačius neteisėtos koncentracijos faktą, bus įrodytas 2014-06-25 VAS sprendimo prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms, 2014-09-03 apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą prašymą dėl civilinės bylos Nr. 2A-697-440/2014 sustabdymo, prašydama stabdyti civilinės bylos Nr. 2A-697-440/2014 nagrinėjimą iki tol, kol įsigalios Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas dėl galimai neteisėtos koncentracijos AB „Akmenės cementas“ fakto nustatymo 2014-03-26 nutarimu Nr. 1S-50/2014 pradėtame tyrime. Nurodė, kad jau po skundžiamo sprendimo priėmimo paaiškėjusi aplinkybė, jog Konkurencijos taryba nutarė pradėti tyrimą dėl galimo neteisėto koncentracijos bendrovėje fakto, sudaro pagrindą stabdyti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme tiek pagal LR CPK 163 straipsnio 3 dalį, tiek ir vadovaujantis LR CPK 164 straipsniu. Apeliantės vertinimu Konkurencijos tarybos vykdomas tyrimas iš esmės yra administracinė procedūra, o Konkurencijos tarybos išvada dėl neteisėtos koncentracijos bendrovėje būvimo/nebūvimo skundžiama Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl Konkurencijos tarybos vykdomas tyrimas savo esme yra prilygintinas administracinei bylai LR CPK 163 straipsnio 3 dalis prasme. Apeliantės teigimu Konkurencijos tarybos tyrimo rezultatai turės esminės reikšmės tolimesniam bylos nagrinėjimui, kadangi Konkurencijos tarybos išvada dėl neteisėtos koncentracijos bendrovėje buvimo iš esmės patvirtintų vieną pagrindinių ieškovės nurodytų argumentų, kuriuo grindžiamas VAS sprendimo neteisėtumas. Taip pat pažymėjo, kad 2014-08-19 Konkurencijos taryba nutarimu Nr. 1S-131/2014 pratęsė tyrimą 3 mėnesiams skaičiuojant nuo 2014-08-26, kas leidžia daryti išvadą, jog Konkurencijos taryba turi pagrįstų įtarimų dėl galimos koncentracijos fakto bendrovėje. Atsakovai su tokiu prašymu nesutinka, teigia, kad tarp Konkurencijos tarybos pradėto tyrimo ir ginčo bylos nėra tiesioginio ryšio, tyrimas yra pradėtas ne prieš byloje dalyvaujančius asmenis, nėra jokių objektyvių įstatyme numatytų kliūčių dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti ginčo bylos pagal ieškovės suformuotą reikalavimą. Be to, atsakovo G. S. nuomone, civilinės bylos sustabdymas fakultatyviuoju pagrindu būtų nepateisinamas civilinio proceso tikslų ir principų (rungtyniškumo, teisės į tinkamą procesą, operatyvumo ir ekonomiškumo) požiūriu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymo išskirtos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (LR CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (LR CPK 164 straipsnis). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Teismas dėl bylos sustabdymo privalo spręsti, atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. Taip pat turi įsitinkinti, kad nesustabdžius bylos, nėra galimybės tinkamai jos išnagrinėti, kad bylos sustabdymas neužvilkins jos išnagrinėjimo ir nepažeis kitų joje dalyvaujančių asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas LR CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagrindiniu kriterijumi, kuriuo remiantis byla sustabdoma LR CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, yra teismo įsitikinimas, kad tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje išnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t.y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turi teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga minėtu pagrindu sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Pagal suformuotą teismų praktiką teismas, spręsdamas dėl pagrindo sustabdyti bylą pagal LR CPK 164 straipsnio 4 punktą, kuris numato, jog teismas gali sustabdyti bylą kai pripažįsta, kad bylą sustabdyti būtina, taip pat turi išsiaiškinti, ar tai yra pateisinama proceso trukmės ir ekonomiškumo požiūriu, teismo sprendimas turi būti aiškiai ir pagrįstai motyvuotas, kad atitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2013-07-02 pareiškė ieškinį dėl atsakovės AB „Akmenės cementas“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo pripažinimo negaliojančiu vienu iš pagrindinių motyvų nurodydama, kad VAS sprendimas buvo priimtas galimai pažeidžiant LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies imperatyvias nuostatas, t.y. įvykdant koncentraciją, neturint išankstinio Konkurencijos tarybos leidimo. Ieškinys taip pat grindžiamas aplinkybėmis, kad dėl neteisėtai D. šeimos bei A. M. sudarytos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties ieškovė neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime negalėjo balsuoti 51,52 procentų balsų apimtimi, kad susirinkime buvo balsuojama asmenų, veikiančių neteisėtoje koncentracijoje bei, kad neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas sušauktas pažeidžiant LR ABĮ nustatytą tvarką, o priimtas sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei atsakovės AB „Akmenės cementas“ steigimo dokumentams. Iš bylos duomenų matyti, kad 2012-12-31 bendrovės pagrindiniais akcininkais, turinčiais balso teisę (turinčiais paprastųjų vardinių akcijų) buvo – S. V. A. (13,67 proc. balsų), J. D., O. D. ir D. D. (13,68 proc. balsų), Z. M., A. M., J. A. M. ir M. – M. M. (13,66 proc. balsų), E. M., V. M. ir V. M. (17,82 proc. balsų), RUGBY HOLDING B.V. (33,95 proc. balsų). 2013-05-14 bendrovės pagrindiniais akcininkais, turinčiais balso teisę buvo S. V. A. (13,67 proc. balsų), Z. M., A. M., J. A. M. ir M. – M. M. (18,69 proc. balsų), E. M., V. M. ir V. M. (17,95 proc. balsų), RUGBY HOLDING B.V. (33,95 proc. balsų), HC (8,65 proc. balsų). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-93-661/2014 pagal RUGBY HOLDING B.V. ieškinį atsakovams O. D., J. D., D. D., V. D., A. M. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto 2013-06-17 ieškovės pranešimo Konkurencijos tarybai matyti, kad ieškovė kreipėsi į minėtą instituciją su prašymu ištirti aplinkybes, susijusias su AB „Akmenės cementas“ akcijų pardavimo bendrovei HC aplinkybėmis. Ieškovė prašymą motyvavo tuo, kad bendrovės akcininkai S. V. A., M. šeima bei M. šeima suderino savo veiksmus dėl akcijų HC pardavimo, kad M. šeimos paketo didinimas galimai buvo finansuojamas iš HC gautomis arba pasiskolintomis lėšomis, kad minėti akcininkai veikdami kartu įgijo realią galimybę kontroliuoti bendrovę balsuodami tiek VAS, tiek įtakojant bendrovės valdybos sudėtį ir jos veiklą, ir todėl nurodyti veiksmai vertintini kaip koncentracija, kadangi galimai sukūrė ar sustiprino AB „Akmenės cementas“ dominuojančią padėtį rinkoje arba reikšmingai sumažino konkurenciją. Ieškovė pabrėžė, kad HC - antras didžiausias rinkos dalyvis ir pagrindinis AB „Akmenės cementas“ konkurentas tapdamas bendrovės akcininku ir veikdamas suderintai su kitais akcininkais įgijo papildomą pranašumą savo pagrindinio konkurento - AB „Akmenės cementas“ atžvilgiu (įgijo galimybė gauti komerciškai jautrią informaciją apie bendrovės strategiją, kainodarą ir kt.), tokiu būdu sumažindamas veiksmingą konkurenciją rinkoje. Bylos duomenimis Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl galimos koncentracijos ir tik pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą atmesti ieškovės ieškinį kaip neįrodytą, ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2014-03-26 Konkurencijos tarybos priimtą nutarimą pradėti tyrimą dėl HeidelbergCement Northern Europe AB (HC) veiksmų atitikties LR KĮ 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Minėtame nutarime Konkurencijos taryba nurodė, kad įvertinus tai, jog HC galimai derino AB „Akmenės cementas“ akcijų įsigijimą su S. V. A., M. bei M. šeimomis, kad HC galimai finansavo AB „Akmenės cementas“ akcijų įsigijimą iš O. D. bei, kad tik esant S. V. A., M. bei M. šeimų pritarimui, paskyrė savo atstovą į AB „Akmenės cementas“ valdybą, tokie HC veiksmai gali būti laikomi koncentracija. Remiantis RUGBY HOLDING B.V. pateiktais duomenimis apie HC ir AB „Akmenės cementas“ bendrąsias pajamas, Konkurencijos taryba sprendė, kad tai yra pagrindas įtarimui, kad galimai įvykdytoje koncentracijoje dalyvavusių ūkio subjektų pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais viršijo LR KĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus bendrųjų pajamų rodiklius ir, kad pranešimą apie koncentraciją turėjo pateikti HC.

Teisėjų kolegija įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nors apeliantė ir siekia įrodyti, kad Konkurencijos tarybos atliekamame tyrime bus galimai nustatytos aplinkybės be kurių nagrinėjamos bylos išsprendimas negalimas, tačiau iš esmės remiasi tik prielaidomis, kurios nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad atsakovės AB „Akmenės cementas“ visuotiniame akcininkų susirinkime priimto sprendimo teisėtumo vertinamas yra tiesiogiai ir neatsiejamai susijęs su Konkurencijos tarybos galimai ateityje nustatytinais neteisėtos koncentracijos veiksmais. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad neteisėtos koncentracijos faktas iki šiol nėra nustatytas, ir byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad koncentracijų kontrolės procedūromis iš esmės siekiama patikrinti, ar ūkio subjektų koncentracijos veiksmai (susijungimų ar įsigijimų forma) neribos konkurencijos. Konkurencijos įstatyme įtvirtintas ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmas turi užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2703-12). Ūkio subjektams, siekiantiems įgyvendinti koncentraciją, galioja LR KĮ numatytos koncentracijų reguliavimo (kontrolės) taisyklės. Įstatyme numatytus kriterijus atitinkanti koncentracija gali būti vykdoma tik gavus Konkurencijos tarybos leidimą. Todėl LR KĮ yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant ūkio subjektai turi pranešti apie numatomą koncentraciją. LR KĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. To paties įstatymo 9 straipsnyje reglamentuojama pranešimo apie koncentraciją tvarka. Iš ūkio subjekto, be kita ko, reikalaujama, kad pranešimas apie koncentraciją būtų pateiktas Konkurencijos tarybai iki koncentracijos įgyvendinimo. Pranešimas pateikiamas po pasiūlymo sudaryti sutartį arba įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, pavedimo sudaryti sutartį, sutarties sudarymo, nuosavybės teisės ar teisės disponuoti tam tikru turtu įgijimo. Pranešimas gali būti pateiktas ir turint aiškius ketinimus sudaryti sutartį arba pateikti viešą pasiūlymą supirkti akcijas. Konkurencijos taryba nustato tipinę pranešimo apie koncentraciją formą (LR KĮ 9 straipsnio 2 dalis). Nurodytų pareigų nevykdymas sąlygoja atitinkamų teisinių pasekmių ūkio subjektui atsiradimą. Remiantis Konkurencijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju Konkurencijos taryba yra įgaliota pradėti ir atlikti padaryto pažeidimo tyrimą. Numatyta, kad Konkurencijos taryba tiria, be kita ko, koncentracijos vykdymą apie tai nepranešus ar negavus leidimo arba pažeidžiant nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ar įpareigojimus, taip pat koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu. Už koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, Konkurencijos taryba turi teisę įpareigoti ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, nepranešus Konkurencijos tarybai ar negavus Konkurencijos tarybos leidimo, taip pat šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais atlikti veiksmus, atkuriančius ankstesnę padėtį arba pašalinančius koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas (LR KĮ 35 straipsnio 1 dalis). Taip pat už koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (LR KĮ 36 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis LR KĮ 10 straipsnio 2 dalimi, visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, susiję su koncentracijos, dėl kurios yra priimtas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas nutarimas, įgyvendinimu, laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių. Pagal LR KĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis ir nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Įvertinusi išdėstytas įstatymo nuostatas, ieškovės ir atsakovų argumentus, pateikto 2014-03-26 Konkurencijos tarybos nutarimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Konkurencijos tarybos ateityje nustatytinos aplinkybės dėl HC veiksmų galimai įvykdant koncentraciją AB „Akmenės cementas“, byloje šiuo metu nesant pateiktų jokių objektyvių įrodymų apie konstatuotą neteisėtos koncentracijos faktą, nagrinėjamu atveju gali būti vertintinos kaip papildomos aplinkybės sprendžiant VAS teisėtumo klausimą ir konkrečiu atveju nesudaro pagrindo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą neapibrėžtam laikui. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad jokie su koncentracijų įgyvendinimu susiję ūkio subjektų veiksmai negali būti laikomi savaime negaliojančiais, kol nėra priimtas atitinkamas Konkurencijos tarybos sprendimas, bei atkreipia dėmesį į tai, kad tik prielaidos apie galimai įvykdytą koncentraciją ir galimą Konkurencijos tarybos atsisakymą duoti leidimą HC vykdyti koncentraciją AB „Akmenės cementas“, nėra pakankamas pagrindas civilinei bylai sustabdyti nei pagal LR CPK 163 straipsnio 3 punktą, nei pagal LR CPK 164 straipsnio 4 punktą. Pažymėtina, kad sustabdžius civilinę bylą, užsitęsia teismo procesas, o kaip jau minėta, teismas vertindamas bylos sustabdymo būtinumą pagal konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, kartu turi siekti kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių bei užtikrinti tinkamą asmens teisės, kad bylą teismas išnagrinėtų per kiek įmanoma trumpesnį laiką, realizavimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. LR CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (LR CPK 2 straipsnis, 7 straipsnis). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog intensyvumo požiūriu tai gali būti pateisinama, jeigu pagal sustabdymo aplinkybes civilinei bylai reikšmingų aplinkybių tyrimas vyksta kita tvarka ir iš esmės nepažeidžia proceso operatyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012). Nagrinėjamu atveju, ieškovei nepateikus pakankamų įrodymų, kad Konkurencijos tarybos tyrimo rezultatai neabejotinai ir neginčytinai turės įtakos nagrinėjamam ginčui išspręsti iš esmės, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos sustabdymu apeliacinės instancijos teisme būtų neteisėtai užvilkintas bylos nagrinėjimas, pažeisti proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai, šalių interesų pusiausvyra. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantės prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo netenkintinas.

Dėl LR ABĮ ir bendrovės įstatų normų, reglamentuojančių VAS sušaukimą, pažeidimo ir tinkamo atsakovo

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis konstatavo, kad pagal AB „Akmenės cementas“ įstatų 20 punktą ir LR ABĮ 23 straipsnio 4 dalį valdybos sprendimas dėl VAS sušaukimo turėjo būti priimtas per 10 dienų nuo paraiškos gavimo dienos; kad nagrinėjamu atveju, paraiška bendrovėje buvo gauta 2013-05-15, o valdybos sprendimas dėl VAS organizavimo priimtas 2013-05-27, t. y. praėjus 12 dienų nuo paraiškos gavimo dienos; kad sprendimas viešai paskelbti pranešimą apie organizuojamą VAS buvo priimtas anksčiau nei įvyko valdybos posėdis, kuriame buvo priimtas sprendimas 2013-06-25 organizuoti neeilinį VAS; kad pranešimas dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbtas likus 29 dienoms iki VAS dienos; kad pagal bendrovės įstatų 21 punktą VAS turi įvykti per 40 dienų nuo paraiškos gavimo dienos, o nagrinėjamu atveju VAS buvo suorganizuotas 2013-06-25, t. y. 41 dieną po paraiškos gavimo. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, teismas padarė išvadą, kad VAS sušaukimo procedūros pažeidimai nesukėlė ieškovei neigiamų pasekmių, neturėjo neigiamos įtakos nei akcininkų, nei bendrovės teisėms ir teisėtiems interesams. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai sprendė, jog teismo nustatyti formalūs VAS sušaukimo tvarkos pažeidimai nesukėlė ieškovei neigiamų pasekmių ir todėl nesudaro pagrindo konstatuoti VAS sprendimo negaliojimo pagal LR CK 2.82 straipsnio 4 dalį. Pabrėžė, kad jei būtų žinojusi, kad kandidatus į valdybos narius kelia tik ji ir tik pagrindinis konkurentas – HC, būtų įgyvendinusi savo teises ir papildomai šia informaciją nurodžiusi Konkurencijos Tarybai ir/arba teismui ir taip galimai apgynusi savo teises.

Teisėjų kolegija įvertinusi faktines bylos aplinkybes, šalių argumentus bei pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, LR ABĮ nuostatomis, atsakovės įstatais, išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nustatyti formalūs procedūriniai VAS sušaukimo pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti VAS sprendimą negaliojančiu LR CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant ginčus dėl visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimų pripažinimo negaliojančiais, būtina atsižvelgti į LR ABĮ normų, nustatančių visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimų negaliojimo pagrindus, tikslus. Šios teisės normos skirtos akcininkų interesams apsaugoti, kad nebūtų priimami neteisėti nutarimai, pažeidžiantys akcininkų turtines ar neturtines teises, taip pat viešąjį interesą, kita vertus – pačiai akcinei bendrovei bei už ginčijamą nutarimą balsavusių akcininkų teisėms apsaugoti, kad nepagrįstais ieškiniais bendrovei nebūtų daroma žala, sutrukdant jos veiklą ar kenkiant teisėtiems bendrovės interesams. Akcininkas, reiškiantis ieškinį dėl akcinės bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, turi ne tik nurodyti, kokios imperatyviosios teisės normos buvo pažeistos priimant skundžiamą nutarimą, bet ir kaip tokio nutarimo priėmimas pažeidė šio akcininko teises ar teisėtus interesus. Be to, byloje turi būti nustatyta, kad pažeidimo (jeigu toks konstatuojamas) negalima pašalinti niekaip kitaip, o tik pripažinus ginčijamą nutarimą negaliojančiu. Taip pat svarbu ir tai, kad teismas, spręsdamas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu klausimą, turi išsiaiškinti, kokią įtaką ginčijamo nutarimo priėmimui būtų turėjęs ieškovas, jeigu pažeidimų nebūtų padaryta ir jis būtų dalyvavęs ir balsavęs susirinkime (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Pagal LR ABĮ normų nuostatas akcininkų susirinkimas yra bendrovės valdymo organas, kurio išimtinei kompetencijai priskirta spręsti tokius klausimus kaip bendrovės veiklos priežiūros ir valdymo organų rinkimas, veiklos rezultatų svarstymas ir tvirtinimas, bendrovės įstatų keitimas ir bendrovės veiklos pertvarkymas, taip pat kitus svarbiausius bendrovės funkcionavimo klausimus; visuotinis akcininkų susirinkimas negali perduoti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai paskirtų klausimų. Susirinkimo sprendimų priėmimo proceso tvarka reglamentuojama LR ABĮ normose, o sprendimo turinys – šio įstatymo ir kitose materialiosios teisės normose, reglamentuojančiose sprendimais nustatomus teisinius padarinius. Taigi susirinkimo sprendimas, priimtas pagal įstatymą (ir) bendrovių įstatuose nustatytą kompetenciją, yra bendrovės akcininkų valinis aktas (juridinis faktas), dėl bendrovės veiklos sukuriantis bendrovei, jos organams ir (ar) akcininkams, nagrinėjamu atveju – bendrovei ir akcininkėms, tam tikras teises ir pareigas. Toks sprendimas gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams (LR CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Taigi, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas nelaikomas sandoriu ir jam nuginčyti (pripažinti negaliojančiu) taikytinos susirinkimo sprendimu nustatytus teisinius santykius reglamentuojančios LR ABĮ ir kitų įstatymų normos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2014). Pažymėtina, kad pagal LR ABĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalis teisė dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir teisė pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose yra neturtinės akcininkų teisės. Kad akcininkai galėtų įgyvendinti šias civilines teises, jie turi būti tinkamai informuoti apie būsimą visuotinį akcininkų susirinkimą. Tuo tikslu įstatymo leidėjas LR ABĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtino, kad bendrovės valdyba, bendrovės vadovas, asmenys ar institucija, priėmę sprendimą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, pateikia bendrovei informaciją ir dokumentus, reikalingus pranešimui apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą parengti. Pranešime apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą inter alia turi būti nurodyta susirinkimo darbotvarkė (LR ABĮ 26 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pranešime apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą būtina tiksliai ir nedviprasmiškai įvardyti, kokie klausimai bus svarstomi susirinkime. Informacija apie susirinkimo darbotvarkę turi būti aiški ir nekelti abejonių. Visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkė turi būti pakankamai išsami, kad akcininkai galėtų suvokti sprendžiamų klausimų esmę ir nebūtų suklaidinti. Sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus negaliojančiais dėl pažeistos darbotvarkės sudarymo ir sušaukimo tvarkos pažeidimo, turi būti vertinama, ar pranešimas ir darbotvarkės projektas skiriasi nuo susirinkimo darbotvarkės ir priimto nutarimo. Pranešime nurodytos darbotvarkės projektas turi būti konkretus, o ne bendro pobūdžio. Informavimo apie šaukiamą susirinkimą tikslas – pranešti akcininkui, kokius klausimus susirinkimas svarstys, kad akcininkas galėtų juos išanalizuoti ir atsakingai pasiruošti įgyvendinti teisę balsuoti, nes priimti nutarimai negali būti žalingi bendrovei (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovėje 2013 m. gegužės mėnesį buvo išrinkti ir savo pareigas ėjo šeši valdybos nariai. 2013-05-15 O. D. pateikė pranešimą, kad atsistatydina iš valdybos nario pareigų nuo 2013-05-30, todėl bendrovės akcininkai S. V. A., A. M., M. - M. M., E. M., V. M., V. M. 2013-05-15 pateikė paraišką bendrovės valdybai, prašant 2013-06-25 surengti neeilinį VAS dėl naujo valdybos nario išrinkimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis LR ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bendrovės įstatų 15.3 punktu išimtinę teisę rinkti bendrovės valdybos narius turi VAS, tačiau bendrovės įstatuose nebuvo numatyta neeilinio VAS šaukimo tvarka. Teismas sprendė, kad pagal LR ABĮ 23 straipsnio 1 dalį bei bendrovės įstatų 17 punktą akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, turi teisę inicijuoti VAS. Turimais duomenimis S. V. A., A. M., M.-M. M., E. M., V. M., V. M. visi kartu turėjo daugiau nei 1/10 visų balsų, todėl jie turėjo teisė inicijuoti VAS. Valdybos narys (buvęs valdybos pirmininkas) Julius A. M. 2013-05-17 informavo kitus valdybos narius S. V. A., V. M., E. A. G. ir R. K., kad akcininkai prašo sušaukti neeilinį VAS 2013-06-25 12 val. Naujojoje Akmenėje, taip pat nurodė, kad valdybos posėdis dėl VAS šaukimo įvyks 2013-05-27 13 val. ir, kad valdybos nariai turi teisę iš anksto balsuoti raštu. Byloje pateiktas AB „Akmenės cementas“ valdybos 2013-05-27 sprendimas Nr. 1 patvirtino, kad apklausos būdu valdybos nariai išreiškė valią dėl neeilinio VAS organizavimo 2013-06-25, kuriame būtų sprendžiamas klausimas dėl naujo valdybos nario rinkimo. Priimant valdybos sprendimą valdybos nariai balsavo raštu taip - S. V. A., V. M., J. A. M. balsavo „už, o R. K., E. A. G. – „prieš“. O. D., kuris 2013-05-27 ėjo valdybos nario pareigas nebuvo informuotas apie valdybos posėdį ir jame neišreiškė savo valios. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad remiantis bendrovės įstatų 31 punktu, valdybos posėdis laikomas įvykusiu, jie jame dalyvauja daugiau kaip 2/3 valdybos narių, o bylos duomenys patvirtino, kad 2013-05-27 valdybos posėdyje dalyvavo ir balsavo penki iš šešių valdybos narių („už“ balsavo trys valdybos nariai, o „prieš“ – du). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2013-05-27 elektroniniu paštu informavo valdybos narius R. K. ir E. A. G. apie valdybos narių balsavimo rezultatus ir nusiuntė jiems valdybos sprendimo projektą. Valdybos 2013-05-27 sprendimą Nr. 1 pasirašė visi penki valdybos posėdyje dalyvavę valdybos nariai, t. y. ir abu ieškovės deleguoti valdybos nariai, kurie dalyvavo ir balsavo valdybos posėdyje. Taigi valdybos nariai buvo informuoti apie tai, koks sprendimas buvo priimtas valdybos posėdyje. Pagal bendrovės įstatų 20 punktą ir LR ABĮ 23 straipsnio 4 dalį valdybos sprendimas dėl VAS sušaukimo turėjo būti priimtas per 10 dienų nuo paraiškos gavimo dienos. Remdamasis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, paraiška bendrovėje gauta 2013-05-15, o valdybos sprendimas dėl VAS organizavimo priimtas 2013-05-27, t. y. praėjus 12 dienų nuo paraiškos gavimo dienos. Valdybos nariai buvo raštu informuoti apie tai, kad 2013-05-15 gautas pareiškimas, kad sprendimą jie privalo priimti per 10 dienų nuo paraiškos gavimo, kad valdybos posėdis, kuriame bus nagrinėjamas šis klausimas, skiriamas 2013-05-27, taip pat teismas nustatė, kad duomenų, jog valdybos nariai būtų pareiškė prieštaravimų dėl valdybos posėdžio datos skyrimo byloje nebuvo pateikta. Remdamasis AB „Akmenės cementas“ atstovės paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal bendrovėje nusistovėjusią praktiką pranešimas apie organizuojamą VAS buvo skelbiamas tik vienu būdu – viešai paskelbiant spaudoje lietuvių kalba ir ieškovei ši aplinkybė buvo žinoma, kadangi ieškovė jau ne vienerius metus yra bendrovės akcininkė. Teismas pripažino, kad nors atsakovė AB „Akmenės cementas“ teigė, kad pranešimas spaudoje buvo paskelbtas po valdybos sprendimo priėmimo, tačiau teismui pateikti duomenys patvirtino, kad pranešimas skelbtas 2013-05-25 laikraštyje „Vienybė“ ir 2013-05-27 laikraštyje „Lietuvos rytas“, kas suteikė pagrindo išvadai, kad sprendimas viešai paskelbti pranešimą apie organizuojamą VAS buvo priimtas anksčiau nei įvyko valdybos posėdis, kuriame buvo priimtas sprendimas 2013-06-25 organizuoti neeilinį VAS. Taip pat teismas padarė išvadą, kad viešai paskelbtame pranešime buvo visi LR ABĮ 26 straipsnio 2 dalyje numatyti privalomi duomenys bei kad, visi akcininkai buvo tinkamai informuoti apie šaukiamą VAS. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pranešimas Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ buvo paskelbtas likus 31 dienai iki VAS dienos, dienraštyje „Lietuvos rytas“ – 29 dienoms iki VAS, tačiau byloje nebuvo pateikta duomenų, kad kuris nors bendrovės akcininkas būtų pareiškęs pretenzijų bendrovei dėl to, kad pranešimas apie šaukiamą VAS paskelbtas anksčiau nei likus 30 dienų iki VAS, ir kad dėl to negalėjo tinkamai įgyvendinti savo kaip akcininko teisių. Įvertinęs išdėstytus duomenis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kas VAS šaukimo tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos ieškovei įgyvendinant savo teises, kadangi ieškovė 2013-06-20 pasinaudojo savo kaip bendrovės akcininkės teise ir pasiūlė kandidatus į valdybos narius. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė pasinaudojo bendrovės įstatų 55 punkte, kuris numato, jog ne vėliau kaip likus 10 dienų iki VAS akcininkams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su bendrovės turimais dokumentais, susijusiais su susirinkimo darbotvarke, numatyta teise ir 2013-06-17 raštu paprašė pateikti duomenis apie VAS. AB „Akmenės cementas“ generalinis direktorius atsakė į ieškovės 2013-06-19 rašte keliamus klausimus ir pateikė neeilinio VAS projektą. Pagal bendrovės įstatų 21 punktą VAS turi įvykti per 40 dienų nuo paraiškos gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju VAS buvo suorganizuotas 2013-06-25, t. y. 41 dieną po paraiškos gavimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad akcininkai, turintys VAS šaukimo teisę, patys pasiūlė šią neeilinio VAS datą, kuriai pritarė dauguma valdybos narių. 2013-06-25 įvyko VAS dėl valdybos nario rinkimo. Vadovaujantis LR ABĮ 27 straipsnio 1 dalimi VAS laikomas įvykusiu, jeigu jame buvo kvorumas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtino, kad neeiliniame VAS dalyvavo devyni akcininkai, kuriems priklauso 96,86 % visų balsų VAS suteikiančių akcijų. VAS darbotvarkė – valdybos nario rinkimas. Kandidatus į valdybos narius siūlė du akcininkai: ieškovė 2013-06-20 pasiūlė tris kandidatus, o HC 2013-06-25 pasiūlė vieną kandidatą – G. S. Baluojant akcininkų balsai pasiskirstė taip: E. M. T. (ieškovės kandidatas) gavo 16698933 visų balsų (t. y. visus ieškovės balsus), G. S. (HC kandidatas) – 200004577 visų balsų, t. y. visus S. V. A., A. M. , J. A. M., M.-M. M., E. M., V. M. ,V. M. bei HC balsus. A. M. šiame VAS balsavo turėdamas tik 1813245 balsų (4,11 %), kadangi Vilniaus apygardos teismas 2013-06-17 nutartimi buvo areštuotos A. M. iš D. šeimos įsigytas bendrovės akcijas 13,68 % apimtyje bei uždrausta A. M. šiomis akcijomis, 13,68 % apimtyje, balsuoti VAS, sprendžiant klausimus, susijusius su valdymo organų (valdybos) atšaukimu iš pareigų bei naujų valdybos narių paskyrimu į šias pareigas.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nustatytų konkrečių procedūrinių pažeidimų buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, VAS šaukimo tvarkos pažeidimas neturėjo įtakos ieškovei įgyvendinant savo teises, kadangi ieškovė apie susirinkimą buvo informuota, jai buvo pateikta visa reikalinga informacija, ieškovės, kaip akcininkės, teisės nebuvo ribojamos – ji dalyvavo ir balsavo VAT, teikė savo kandidatūras į valdybos narius. Kaip minėta, visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tuo atveju, jeigu buvo pažeistos LR ABĮ imperatyvios normos, reglamentuojančios susirinkimo sušaukimą, pravedimą ar nutarimų priėmimą, šis pažeidimas pažeidė ieškovo interesus arba viešąjį interesą ir pažeidimo padarinių negalima pašalinti niekaip kitaip, kaip tik pripažįstant nutarimus negaliojančiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokių aplinkybių nenustatė.

Dėl netinkamų įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; įrodinėjimo procesas vyksta LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 176 straipsnis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes, išvadas grindė bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, tinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, kad G. S. byloje patrauktas atsakovu nepagrįstai. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantės pozicija. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimas, kad pagal ieškinį dėl visuotinių akcininkų susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais turi atsakyti uždaroji akcinė bendrovė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2003). Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, plačiau šiuo klausimu nepasisakytina, o apeliantės argumentai, kad G. S. byloje atsakovu patrauktas pagrįstai, laikytini neįrodytais ir atmestinais.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, LR CK, LR ABĮ įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jiems bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Vadovaujantis LR CPK 150 straipsnio 2 dalimi, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą išsprendė 2013-07-09 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, nurodydamas, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2013-07-09 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bei į tai, kad vadovaujantis LR CPK 279 straipsnio 1 dalimi, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos, teisėjų kolegijos vertinimu nėra tikslinga pakartotinai spręsti 2013-07-09 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 162³ straipsniu, 163 straipsniu, 164 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti apeliantės RUGBY HOLDING B.V. prašymo įtraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą į bylą, kaip išvadą teikiančią instituciją.

Netenkinti apeliantės RUGBY HOLDING B.V. prašymo dėl civilinės bylos Nr. 2A-697-440/2014 sustabdymo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Vilija ValantienėRasa BartašienėEgidijus Mockevičius